AS-756-836-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-836/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02920-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. su prašymu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 8 623,65 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad tik 2014 m. sausio mėnesį sužinojo apie jo valstybinės pensijos sumažinimo neteisėtumą ir tai, kad nėra nustatyto jų grąžinimo mechanizmo. Pareiškėjas iki tol negavo jokios informacijos, kiek buvo sumažinta jo pensija, kokiu laikotarpiu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo, gaudavo nefiksuoto dydžio atlyginimą, todėl neturėjo galimybių suprasti, kad jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi (b. l. 12–14) pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas prisiteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi bei 13 straipsniu. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose išaiškinta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. gegužės 28 d. (tą dieną skundą išsiuntė paštu). Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis.

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies pagrindu, skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik, jeigu pareiškėjas yra apdairus ir jo nurodytos termino praleidimo priežastys yra pripažintinos svarbiomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011), nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš viešosios erdvės valstybines pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą.

II. Pareiškėjas D. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį, atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką (8 623,65 Lt).

Atskirąjį skundą grindžia tuo, jog iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėjas nežinojo apie pažeistas savo teises, todėl 3 metų procesinis terminas negali būti pradėtas skaičiuoti nuo 2010 m. vasario mėnesio. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę nustatyti mechanizmą pensijų nepriemokos kompensavimui, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jo teisės bus apgintos būtent minėtu būdu, tačiau iki šiol toks mechanizmas vis dar nėra nustatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti ir priimti pareiškėjo skundą (prašymą) (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gegužės 28 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios, esktraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjui laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas nurodė informacijos stygių bei tai, jog nėra nustatyto nepagrįstai neišmokėtų lėšų grąžinimo mechanizmo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo, gaudavo nefiksuoto dydžio atlyginimą, todėl neturėjo galimybių suprasti, kad jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Esant tokioms aplinkybėms, D. V. atskirasis skundas jame nurodytais motyvais tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė