2K-7-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–7-788/2015 Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00329-2013-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas išteisinamasis Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis ir G. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas viešaisiais darbais vieneriems metams, nustatant 480 valandų viešųjų darbų, įpareigojant 40 valandų per mėnesį dirbti visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į G. Š. skirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki spalio 1 d. (vieną parą) ir laikoma, kad G. Š. yra atlikęs 6 valandas viešųjų darbų.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 20.00 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. A., t. y. užlaužęs jos kairę ranką ir ranka užspaudęs burną, bandydamas ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jas suplėšė, pasikėsino lytiškai santykiauti su D. A. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos G. Š. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo garsiai šaukti ir išsilaisvino.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus teigimu, vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatytas taisykles ir padarė neteisingas bei nepagrįstas išvadas, rėmėsi iš esmės tik ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje nukentėjusiosios duotais parodymais, neišdėstė bei neanalizavo jos antrosios apklausos bei apklausos teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų, jų nesiejo į visumą su visais bylos duomenimis (protokole–pareiškime užfiksuotomis aplinkybėmis, pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodytais duomenimis), kurie paneigia G. Š. kaltę, nelygino su nuteistojo duotais parodymais. Dalies įrodymų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo bei neaptarė, jų nevertino pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, šališkai vertino ištirtus įrodymus, iškraipė baudžiamojo proceso paskirtį ir bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Tokie pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, suvaržė įstatymų garantuotas jo teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės negali būti laikomos pagrįstomis ir tinkamomis apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes prieštarauja viena kitai. Pirmoje apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad išsilaisvino pati, o tik po to G. Š. ją paleido ir išbėgo lauk. Kasatorius pažymi, kad objektyviai nėra įmanoma išsilaisvinusio iš fizinio poveikio asmens dar kartą paleisti. Antrąsyk apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji patvirtino nuteistojo duotus parodymus, jog jis pats ją paleido, suvokęs besielgiantis blogai. Šią aplinkybę nukentėjusioji patvirtino ir apklausta teisiamajame posėdyje. Tai rodo, kad nukentėjusioji nebuvo nuosekli, keitė parodymus, kurie turi ypatingos svarbos sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą – įvertinant aplinkybę dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusioji nebuvo nuosekli ir duodama parodymus dėl nusikalstamos veikos vietos, nurodydama, jog G. Š. ranką užlaužė virtuvėje, einant į koridorių, prie išėjimo iš buto durų. Pasak kasatoriaus, esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiosios parodymai turėtų būti vertinami kaip nevisiškai atitinkantys įvykio aplinkybes, galbūt neteisingi, todėl neturėtų būti laikomi absoliučiai objektyviais.

Kasatoriaus teigimu, aptartos aplinkybės rodo, kad jo ir nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog nuteistasis lytinio santykiavimo nepradėjo tik dėl to, kad jam nepavyko įveikti nukentėjusios pasipriešinimo, kad nukentėjusioji pati išsilaisvino nuo fizinio poveikio. Pakartotinai apklausta nukentėjusioji nurodė priešingai, t. y. kad nuteistasis pats ją paleido, jai antrą kartą pradėjus garsiau šaukti, taigi, ji išsilaisvino ne dėl savo aktyvių fizinių veiksmų, o todėl kad G.

Š. pats, savo valia nutraukė fizinį poveikį, suvokęs, jog daro nusikalstamą veiką bei nusprendęs ją nutraukti laiku, kol nekilo padarinių. Šiais nukentėjusiosios parodymais, pasak kasatoriaus, abejoti nėra pagrindo, nes jie visiškai atitinka ir jo duotus parodymus, kurie nesikeitė viso proceso metu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip nepatikimus atmetė jo parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, jų nelygino, neanalizavo kartu su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie iš esmės analogiški.

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais kaip pagrįstais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, prisipažindamas kaltu G. Š. parodė, kad kai atsipeikėjo nuo D. A. šaukimo, suprato, jog elgiasi negerai, jos nebelaikė ir leido jai ištrūkti, t. y. ją paleido, išėjo iš buto ir grįžo namo. Pirmosios instancijos teisme aiškindamas šią aplinkybę nuteistasis nurodė, kad supratęs, jog nukentėjusioji lytinių santykių tikrai nenori, išėjo namo, taigi, supratęs nukentėjusios D. A. pasipriešinimą, nenorą lytiškai santykiauti, būdamas neblaivus, fiziškai pajėgesnis, pradėjęs vykdyti aktyvius nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją, savo noru juos nutraukė.

Kasatorius nurodo, kad buvo visiškai nuoseklus ir sąžiningas duodamas šiuos parodymus, kurie apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti. Be to, pasak kasatoriaus, iš esmės jokiais bylos duomenimis nėra įmanoma paneigti jo savanoriško ir geranoriško pasišalinimo nutraukiant neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, nesiejo su sprendime išdėstytomis šališkomis aplinkybėmis. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad G. Š , išsigandęs galbūt grįžtančio nukentėjusiosios sugyventinio ar kaimynų atėjimo dėl nukentėjusios šauksmų, ją paleido ir išbėgo lauk, t. y. priimdamas sprendimą teismas panaudojo vertinamuosius požymius, parodė šališkumą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad šių aplinkybių tiesiogiai byloje niekas nebuvo nurodęs ar įvardijęs. Taigi apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniškas, nepagrįstas kruopščiu aplinkybių ištyrimu, šališkas, neatitinkantis įstatymo reikalavimo įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų.

Nuteistojo G. Š. kasacinis skundas atmestinas

Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis)

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad jis nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, bet ne savanoriškai atsisakęs ją pabaigti. Šie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis, būdamas neblaivus, kelis kartus beldėsi į nukentėjusiosios namų duris, nukentėjusioji jį įleido ir jis, atsisėdęs virtuvėje, vartojo alkoholį. Kai D. A. atsistojo norėdama atrakinti duris ir išprašyti G. Š. lauk, šis ją puolė, užlaužė ranką, nustūmė į kambarį, delnu užspaudė nukentėjusiajai burną, bandė pargriauti ant lovos, numauti jai kelnes ir lytiškai su ja santykiauti, tačiau to nuteistajam padaryti nepavyko, nes nukentėjusioji priešinosi ir šaukėsi pagalbos. Tokias aplinkybes nustatė abiejų instancijų teismai, remdamiesi leistinais ir pakankamais įrodymais: nuosekliais nukentėjusiosios D. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje; paties kaltinamojo parodymais, kad jo veiksmus lėmė staiga kilęs noras pasimylėti su nukentėjusiąja; liudytojo R. G. parodymais, kad D. A. telefonu sakė, jog G. Š. įkyriai beldžiasi į duris, vėliau papasakojo, kad nuteistasis buvo ją užpuolęs, kėsinosi išžaginti, jis matė jai padarytus sužalojimus; 2013 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai D. A. kietais bukais daiktais padaryta kraujosruva dešinės rankos ištiesiamajame paviršiuje ir nubrozdinimai viršutinėje lūpoje; 2013 m. spalio 17 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktose kelnėse esantis pažeidimas padarytas tempimo būdu, nutraukiant siūlus kelnių dalių susiuvimo vietoje ir išplėšiant užtrauktuką.

Nors bylą nagrinėję teismai iš esmės rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl nusikalstamų veiksmų nutraukimo priežasties, dėl to priėmė priešingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. Š. savanoriškai nutraukė nusikalstamus veiksmus, todėl jį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikaltimo G. Š. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jam nepavyko įveikti nukentėjusiosios pasipriešinimo. Apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimui ir išvadoms pritartina.

BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką. Tokios aplinkybės ir kliūtys gali būti įvairūs išoriniai faktoriai, pvz., pašalinių asmenų pasirodymas įvykio vietoje reaguojant į nukentėjusiosios šaukimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-703/2006, 2K-486/2007, 2K-562/2014), nukentėjusiojo pasipriešinimas ar pabėgimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-134/2007), netikėtai atsiradusi rizika būti sulaikytam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2013, 2K-175/2012, 2K-61/2013), nesugebėjimas pradėti prievartinio lytinio akto dėl fiziologinių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-854/2003) ir pan.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji aktyviais veiksmais priešinosi nuteistajam, bandė ištrūkti, laikė kelnes neleisdama jų numauti, kelis kartus šaukėsi pagalbos. Susidūręs su aktyviu pasipriešinimu ir neįstengęs jo įveikti taip, kaip tikėtasi, nuteistasis tam tikru momentu nutraukė nusikalstamus veiksmus ir skubiai išėjo iš nukentėjusiosios namų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo priežasčių, kurios būtų galėjusios trukdyti kaltinamajam tęsti nusikalstamą veiką, laikytina nelogiška ir neteisinga. Tokia priežastis nustatyta – tai aktyvus nukentėjusiosios pasipriešinimas ją užpuolusio G. Š. veiksmams ir šaukimasis pagalbos.

Pažymėtina, kad smulkūs skirtingose proceso stadijose nukentėjusiosios duotų parodymų nesutapimai (ar ji išsilaisvino, ar nuteistasis ją paleido, kurioje vietoje užlaužė jai ranką ir pan.), priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, neleidžia įžvelgti prieštaravimų ir nenuoseklumo, nepagrindžia savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką versijos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog G. Š. nebaigė nusikalstamos veikos (išžaginimo) dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas išžaginti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. Š. kasacinį skundą.

Teisėjai

Rima Ažubalytė Alvydas Pikelis Olegas Fedosiukas