A-602-1147-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1147/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02797-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: įpareigoti atsakovą Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas, atsakovas) vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 jam priteistų piniginių išmokų mokėjimą ir išmokėti jam iš administruojamo Garantinio fondo lėšų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 priteistas išmokas: 5 877,73 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 1-8) nurodė, kad nuo 2002 m. gegužės 30 d. pagal darbo sutartį dirbo bankrutavusioje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Energetinės statybos projektai“ (toliau – ir BUAB „Energetinės statybos projektai“, Bendrovė). 2002 m. rugpjūčio 26 d. patyrė nelaimingą atsitikimą darbe, neteko 85 procentų darbingumo. Dėl to kreipėsi į teismą darbdaviui reikšdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šio ieškinio nagrinėjimo metu jo darbdavys bankrutavo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 iš dalies patenkino skundo reikalavimą atsakovui Bendrovei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, įtraukė jį į atsakovo Bendrovės pirmos eilės kreditorių sąrašą dėl 5 877,73 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo. Remdamasis nurodyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, kreipėsi į BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ (toliau – ir UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl informacijos apie dabartinę bankrutuojančios įmonės turtinę ir finansinę padėtį, priteistų sumų grąžinimo galimybes ir terminus. Bankroto administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 34-36 straipsniais, paaiškino, kad pirmos eilės kreditorių reikalavimai tenkinami tik tuomet, jeigu lieka piniginių lėšų padengus bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas ir patenkinus hipoteka užtikrintų kreditorių finansinius reikalavimus. Atsižvelgdamas į informaciją apie bankrutavusios įmonės turtinę ir finansinę padėtį, nurodė, kad hipoteka neužtikrinti kreditorių reikalavimai BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto byloje nebus patenkinti. Pakartotiniame rašte bankroto administratorius pasiūlė jam kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinį skyrių pagal gyvenamąją vietą. Tačiau VSDFV Utenos skyrius Visagine, o vėliau ir VSDFV atsisakė išmokėti pareiškėjui įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistas sumas. Šių sprendimų teisėtumą patvirtino tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Nurodė ir tai, kad 2013 m. balandžio 11 d. atsakovui pateikė prašymą dėl informacijos, ar Garantiniam fondui pateiktas BUAB „Energetinės statybos projektai“ pirmos eilės kreditorių sąrašas su jame įtrauktu pareiškėju, ar pateikta atskira paraiška jo atžvilgiu ir kada bus priimtas sprendimas dėl išmokų mokėjimo. Departamentas 2013 m. balandžio 25 d. raštu informavo, kad pagal bankroto bylos iškėlimo dieną galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“ 1.5 punktą, išmoka gali būti skiriama vykdančių veiklą bankrutuojančių įmonių darbuotojams žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, atlyginimui, kai šios žalos atsiradimo prievolė nėra perduota valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko po 1999 m. gruodžio 31 d., išmokos pareiškėjui iš Garantinio fondo lėšų negalėtų būti skiriamos. Taip pat atsakovas išreiškė nuomonę, kad jo kreditorinis reikalavimas turi būti tenkinamas BUAB „Energetinės statybos projektai“ lėšomis ir valstybės lėšomis VSDFV skyriuose. Dar kartą kreipusis į atsakovą, jis pateikė tapataus turinio sprendimą.

Manė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą priteistas sumas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-565/2011, vertindamas VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl išmokų pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 išmokėjimo, išaiškino, kad Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei, Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamas iš Garantinio fondo lėšų (Garantinio fondo įstatymo 5 str. 1 d. 4 p., galiojęs nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. sausio 1 d.). Analogiškas reguliavimas įtvirtintas ir naujos redakcijos Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atmetė argumentą, kad tikrinamu atveju nėra jokių prielaidų kreiptis į Garantinį fondą dėl išmokos. Atsižvelgdamas į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą bei į tai, kad iš BUAB „Energetinės statybos projektai“ lėšų jo kreditorinis reikalavimas niekada nebus patenkintas, manė, kad yra pagrindas teismo sprendimu priteistas lėšas išmokėti iš Garantinio fondo lėšų.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikydamas skundą akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2103 nuostatos, kurių pagrindu atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui lėšas iš Garantinio fondo, neteko galios. Teisę į išmokas iš Garantinio fondo, pasak pareiškėjo atstovo, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-195/2013.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 53-55) nurodė, kad pagal šiuo metu galiojančią ir ginčui aktualią Garantinio fondo įstatymo redakciją Garantinio fondo lėšos gali būti skiriamos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ar fizinių asmenų, kuriems iškelta bankroto byla, darbuotojams šioms išmokų rūšims: darbo užmokestis, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, išeitinė išmoka, apmokėjimas už prastovą, žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga. Nurodė, kad atsisakymą išmokėti pareiškėjui lėšas iš Garantinio fondo grindė BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto iškėlimo metu galiojusia Garantinio fondo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 85-2478) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“, 1.5 punkto nuostatomis, jog išmokos gali būti skiriamos vykdančių veiklą bankrutuojančių įmonių darbuotojams žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatytąja tvarka pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, atlyginimui, kai šios žalos atlyginimo prievolė nėra perduota valstybei. Kadangi nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2002 m. rugpjūčio 26 d., t. y. daugiau kaip du metai po teisės akte nustatyto termino, iki kurio įvykusių nelaimingų atsitikimų žalai apmokėti gali būti skiriamos Garantinio fondo lėšos, teigė, kad nėra pagrindo įpareigoti Departamentą vykdyti pareiškėjui priteistų teismo nutartimi išmokų mokėjimą iš Garantinio fondo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b. l. 6-7) nurodė, kad pareiškėjui išmokos iš Garantinio fondo, remiantis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 4 punktu, negali būti išmokėtos, kadangi lėšos pagal šios normos įgyvendinimo tvarką yra skiriamos tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas darbe įvyko iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl atsisakymo iš Garantinio fondo išmokėti lėšas pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį, kuria pareiškėjui iš bankrutavusios bendrovės „Energetinės statybos projektai“ priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 78-4017) 2 straipsnio 2 dalimi, darbdavių, kurių bankroto bylos iškeltos arba bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, paraiškos nagrinėjamos ir lėšos iš Garantinio fondo skiriamos pagal teisės normas, galiojusiais iki šio įstatymo įsigaliojimo. Bendrovei bankroto byla iškelta 2009 m. kovo 17 d., todėl šiam ginčui aktualios 2000 m. rugsėjo 12 d. redakcijos Garantinio fondo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 82-2478) nuostatos. Pagal Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį lėšos iš Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios, taip pat Garantinio fondo administravimo išlaidoms Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka.

Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamos iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos, tarp jų ir Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė.

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas mano, kad išmokos iš Garantinio fondo jam turi būti išmokėtos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Garantinio fondo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Vyriausybė patvirtina šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei 12 ir 13 dalių taikymo tvarką. Tokią tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“, kurio 1.5 punkte nustatyta, jog išmokos gali būti skiriamos vykdančių veiklą bankrutuojančių įmonių darbuotojams žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatytąja tvarka pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, atlyginimui, kai šios žalos atlyginimo prievolė nėra perduota valstybei.

Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš Garantinio fondo gali būti mokamas Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas. Laikinojo įstatymo 181 straipsnis reglamentuoja žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei atvejus. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad šiame įstatyme nurodyta žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą. Pagal to paties įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas žalai dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, teismas darė išvadą, jog Laikinojo įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei taikomos tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai ir netaikomos žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1246/2012).

Taigi, apibendrinus aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad asmuo išmokas iš Garantinio fondo pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą gali gauti tik tuomet, jei jis atitinka šias sąlygas: žalos mokėjimas neperduotas valstybei ir nelaimingas atsitikimas darbuotojui yra įvykęs ne vėliau nei 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2002 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po 1999 m. gruodžio 31 d. Žalos atlyginimas nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos. Šią aplinkybę pripažino ir pats pareiškėjas. Tai patvirtina, kad pareiškėjas neatitinka Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygų, todėl jam išmokos iš Garantinio fondo šiuo pagrindu negali būti išmokėtos.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad jo teisę į išmokas iš Garantinio fondo patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A502-195/2013, išaiškinimas, kad Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei, Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamas iš Garantinio fondo lėšų (Garantinio fondo įstatymo 5 str. 1 d. 4 p., galiojęs nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepatenka į asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą pagal Laikinąjį įstatymą ratą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje nutartyje pasisakė tik dėl prielaidų kreiptis į Garantinį fondą.

Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog Bendrovės bankroto procedūra yra baigta, ši Bendrovė likviduota ir nepakako lėšų pareiškėjo kreditoriniams reikalavimams pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą padengti. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo kreditoriniai reikalavimai gali būti patenkinti BUAB „Energetinės statybos projektai“ lėšomis.

Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad neturi pagrindo pareiškėjo skunde nustatytais pagrindais įpareigoti Departamentą iš Garantinio fondo lėšų išmokėti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-564/2011 priteistas sumas, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87-90), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas yra analogiškas pareiškėjo skundui, pateiktam pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima tai, kad išmokos skyrimą iš Garantinio fondo reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu jau nebegaliojo.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 96-97), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Bendrovės bankroto byla iškelta 2009 m. kovo 17 d., todėl remiantis Garantinio fondo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Departamentas įpareigotas vadovautis teisės aktų normomis, galiojusiomis iki 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“ 1.5 punkte numatyta, kad nelaimingas atsitikimas turi būti įvykęs iki 1999 m. gruodžio 31 d. Taigi, priimant sprendimą dėl žalos išmokėjimo iš Garantinio fondo lėšų, turi būti nustatyta: žalos mokėjimas neperduotas valstybei, nelaimingas atsitikimas darbuotojui yra įvykęs ne vėliau nei 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Kadangi pareiškėjui nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2002 m. rugpjūčio 26 d., Departamentas nėra įpareigotas vykdyti pareiškėjui priteistų teismo nutartimi išmokų mokėjimo iš Garantinio fondo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas S. T. 2002 m. rugpjūčio 26 d. patyrė nelaimingą atsitikimą darbe. VSDFV Visagino miesto skyrius išnagrinėjo šio įvykio tyrimo dokumentus ir 2002 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 88 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe nepripažino draudiminiu įvykiu (b. l. 22-23).

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-870-565/2009 pareiškėjo darbdaviui Bendrovei iškelta bankroto byla ir įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ (toliau – ir bankroto administratorius).

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-870-565/2009 BUAB „Energetinės statybos projektai“ pripažino bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto (b. l. 18).

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu už akių, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011, nutarta ieškovo S. T. ieškinį atsakovui BUAB „Energetinės statybos projektai“ patenkinti iš dalies ir įtraukti S. T. į minėtos bendrovės pirmos eilės kreditorių sąrašą su 5 788,73 Lt reikalavimu dėl turtinės žalos ir 100 000 Lt reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 22-23).

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į bankroto administratorių, prašydamas informuoti apie BUAB „Energetinės statybos projektai“ turtinę ir finansinę padėtį, ar yra lėšų grąžinti jam teismo priteistus ir bankrutavusios bendrovės pinigus (b. l. 12). Bankroto administratorius 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 12-29015 informavo pareiškėją, kad padengus bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas bei patenkinus hipoteka (įkeitimu) užtikrintų kreditorių finansinius reikalavimus, nehipotekinių kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje nebus tenkinami (b. l. 13).

Pareiškėjas kreipėsi į BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto administratorių dėl minėtų išmokų, tačiau bankroto administratorius 2012 m. kovo 15 d. raštu Nr. 03-5405 nurodė, jog pareiškėjui piniginės išmokos iš Garantinio fondo skirtos nebus, o bankrutuojančių įmonių, kurių veikla sustojusi ir jokių pajamų negaunama, žalos atlyginimo prievolių vykdymas perduodamas VSDFV teritoriniams skyriams, todėl pasiūlė pareiškėjui dėl išmokų kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių pagal jo gyvenamąją vietą.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 2 d. dar kartą kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu pateikti informaciją, ar jis įtrauktas į BUAB „Energetinės statybos projektai“ pirmos eilės kreditorių sąrašą, jei taip, tai kada, ar valstybės įmonei Valstybės turto fondui perduotas BUAB „Energetinės statybos projektai“ pirmos eilės kreditorių sąrašas ir kada bus vykdomas įstatymu nustatytų piniginių išmokų mokėjimas (b. l. 14).

Bankroto administratorius 2012 m. kovo 15 d. raštu Nr. 03-5405 informavo pareiškėją, kad jis į BUAB „Energetinės statybos projektai“ pirmos eilės kreditorių sąrašą įtrauktas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi. Pirmos eilės kreditorių sąrašas nebuvo perduotas valstybės įmonei Valstybės turto fondui, kadangi bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų. Atkreipė dėmesį, kad žalos atlyginimas iš Garantinio fondo lėšų taikomas sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga atvejais, atsiradusiais iki 1999 m. gruodžio 13 d. įskaitytinai, todėl piniginės išmokos iš Garantinio fondo pareiškėjui nebus skirtos. Dėl šių priežasčių buvo pasiūlyta kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių pagal gyvenamąją vietą (b. l. 15).

Bankroto administratorius 2012 m. kovo 15 d. išdavė VSDFV pažymą, kad BUAB „Energetinės statybos projektai“ veiklos nevykdo, pajamų negauna ir S. T. finansinis reikalavimas bankroto byloje tenkinamas nebus (b. l. 16).

Pareiškėjui 2012 m. kovo 22 d. kreipusis į VSDFV Utenos skyrių su prašymu išmokėti Vilniaus apygardos teismo nutartimi priteistas sumas bei pripažinti 2002 m. rugpjūčio 26 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, šis 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (9.15) R3-9419 netenkino prašymo, todėl pareiškėjas 2012 m. balandžio 18 d. pateikė analogišką prašymą VSDFV nurodydamas, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

VSDFV 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3275 pareiškėjo prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad nėra jokio teisinio pagrindo perimti žalos mokėjimą iš BUAB „Energetinės statybos projektai“, be to, pagrindo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, kadangi VSDFV Visagino miesto skyriaus 2002 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 88 yra pagrįstas ir galiojantis, o Vilniaus apygardos teismo nutartimi nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo.

Pareiškėjas padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus ir VSDFV sprendimus ir priteisti jo naudai iš atsakovų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 priteistas pinigines išmokas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs nurodytą administracinę bylą, 2013 m. gegužės 9 d. paliko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą (b. l. 27-29, 30-32).

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 11 d. atsakovui pateikė prašymą dėl informacijos pateikimo apie BUAB „Energetinės statybos projektai“ (b. l. 34).

Departamentas 2013 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (10.10)A2-1461 informavo, kad pagal BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto bylos iškėlimo dieną galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2103 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“ 1.5 punktą, išmoka gali būti skiriama vykdančių veiklą bankrutuojančių įmonių darbuotojams žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, atlyginimui, kai šios žalos atsiradimo prievolė nėra perduota valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko po 1999 m. gruodžio 31 d., išmokos pareiškėjui iš Garantinio fondo lėšų negalėtų būti skiriamos. Taip pat atsakovas išreiškė nuomonę, kad jo kreditorinis reikalavimas turi būti tenkinamas BUAB „Energetinės statybos projektai“ lėšomis ir valstybės lėšomis VSDFV skyriuose (b. l. 35).

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 3 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas išnagrinėti jo prašymą ir išmokėti jam teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi priteistas sumas (b. l. 36).

Departamentas 2013 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (10.10)A2-1681 pareiškėjo prašymo netenkino, remdamasis analogiškais argumentais, kaip ir 2013 m. balandžio 25 d. rašte Nr. (10.10)A2-1461 (b. l. 37).

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: įpareigoti atsakovą Departamentą vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 jam priteistų piniginių išmokų mokėjimą ir išmokėti jam iš administruojamo Garantinio fondo lėšų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 priteistas išmokas: 5 877,73 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento atsisakymo išmokėti lėšas iš Garantinio fondo pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį, kuria pareiškėjui iš BUAB „Energetinės statybos projektai“ priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas prašo įpareigoti Departamentą išmokėti jam lėšas iš Garantinio fondo, remdamasis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 patvirtintus Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatus Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja paraiškas skirti lėšas iš Garantinio fondo ir teikia jas svarstyti Garantinio fondo tarybos posėdyje, techniškai aptarnauja Garantinio fondo tarybą. Savo veikloje Departamentas vadovaujasi inter alia Garantinio fondo įstatymu.

Pirmiausia pažymėtina, kad 2012 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2079 (šiuo pakeitimu patvirtinta nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas šio įstatymo taikymas laike, įtvirtinant, kad darbdavių, kurių bankroto bylos iškeltos arba bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, paraiškos nagrinėjamos ir lėšos iš Garantinio fondo skiriamos pagal teisės normas, galiojusiais iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad uždarajai akcinei bendrovei „Energetinės statybos projektai“ bankroto byla iškelta 2009 m. kovo 17 d. (b. l. 9), todėl šiam ginčui aktualios iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios Garantinio fondo įstatymo ir jį detalizuojančių žemesnės galios teisės aktų nuostatos.

Pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą Iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamas iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtas Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjui įvyko 2002 m. rugpjūčio 26 d. Taigi nelaimingas atsitikimas įvyko galiojant 2000 metų Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – ir CK) (įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.), 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui Nr. VIII-1509 (įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d.) ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinajam įstatymui Nr. III-366 (įsigaliojo nuo 1997 m. rugsėjo 1 d.).

Laikinojo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-366) pirmojoje redakcijoje buvo nustatyta, kad šis įstatymas taikomas dėl nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1997 m. rugsėjo 1 d. (iki šio įstatymo įsigaliojimo), taip pat dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko galiojant šiam įstatymui. 1999 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Nr. VIII-1509, kurio pirmojoje redakcijoje įtvirtinta, kad Laikinojo įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe taikomos tik dėl tų nelaimingų atsitikimų, kurie įvyko iki Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2000 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui, įstatymų leidėjas pakoregavo Laikinojo įstatymo 23 straipsnio nuostatas ir suderino jas su minėtomis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio nuostatomis. 2002 m. spalio 8 d. įstatymo Nr. IX-1121 5 straipsniu Laikinojo įstatymo 23 straipsnis buvo papildytas 7 dalimi, kurios 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai (23 str. 7 d. 1 p.). Šis teisinis reguliavimas galioja iki šiol.

Nagrinėjamu atveju nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2002 m. rugpjūčio 26 d., t. y. galiojant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui ir pirmiau minėtai Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 daliai, todėl Laikinasis įstatymas šiam santykiui dėl žalos atlyginimo netaikomas (tai buvo nustatyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-195/2013). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjui negali būti taikomas ir Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kur numatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga siejamas būtent su Laikinojo įstatymo taikymu. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti Garantinio fondo lėšų naudojimo atvejai – įtvirtintas baigtinis jų sąrašas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatenka nei į vieną iš jų, todėl argumentai, kad jam taikytinas Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas, atmestini kaip nepagrįsti.

Asmuo, kurio sveikata sužalojama dėl nelaimingo atsitikimo darbe po 2000 m. sausio 1 d., pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (11 str.), jei atitinka šio įstatymo nustatytas sąlygas (nustatomas nelaimingo atsitikimo darbe faktas; nelaimingas atsitikimas darbe pripažįstamas draudiminiu įvykiu), turi teisę į atitinkamas šiuo įstatymu numatytas kompensacines išmokas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme socialinio draudimo įstatyme numatytos kompensacinės išmokos nebuvo paskirtos, kadangi nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinį susirgimą jis nepripažįstamas draudiminiu įvykiu, sužalotam ar susirgusiam profesine liga asmeniui ir (ar) jo šeimos nariams žala atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas teismui civilinį ieškinį, pareikalavo, kad atsakingi juridiniai asmenys atlygintų žalą dėl sveikatos sužalojimo taikant Civilinio kodekso normas ir toks žalos atlyginimas jam buvo priteistas. Pripažinus 2002 m. rugpjūčio 26 d. nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu, pareiškėjas negavo kompensacinių išmokų pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą ir turtinė žala dėl sveikatos sužalojimo teismo jam buvo priteista taikant CK 6.283 straipsnio (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) nuostatas. Neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas taikant CK 6.250 straipsnį.

Pabrėžtina, kad dėl nelaimingų atsitikimų darbe, kuriems netaikomas Laikinasis įstatymas (šio įstatymo 181 straipsnyje buvo numatytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimas valstybei, inter alia įmonei iškėlus bankroto bylą), žalos atlyginimą, kai pasibaigia įpareigotas atlyginti žalą juridinis asmuo, reglamentuoja CK 6.289 straipsnis ar (kaip yra nagrinėjamu atveju, kai įmonei iškelta bankroto byla) specialios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos. Konstatavus, kad Laikinojo įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomos, kartu neturėjo būti taikomas ir Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pareiškėjo žalos atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 jis buvo įtrauktas į BUAB „Energetinės statybos projektai“ kreditorių sąrašą su 5 877,73 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo reikalavimais. Pažymėtina, kad BUAB „Energetinės statybos projektai“ bankroto procedūra nėra baigta ir Bendrovė nėra likviduota. Atsižvelgiant į tai, neaiški ir pareiškėjo, kaip kreditoriaus, galimo reikalavimų tenkinimo baigtis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjui lėšas iš Garantinio fondo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą išmokėti iš Garantinio fondo lėšų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5189-565/2011 priteistas pinigines išmokas. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius