A-146-463-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-463/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01505-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. N. (A. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 7S-474 (toliau – ir Sprendimas Nr.7S-474); 2) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą 2010 m. sausio – 2012 m. spalio mėn. laikotarpiu pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2003 m. balandžio 11 d. jam buvo paskirta 1596,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pareiškėjas teigė, kad jam turi būti išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis ir panaikintas Kalėjimų departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti šią valstybinės pensijos nepriemoką.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tuo pačiu metu atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 12–13) paaiškino, kad kol Konstitucinis Teismas nebuvo pripažinęs atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaraujančiomis Konstitucijai, Departamentas neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti, todėl pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagrįstai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 5 d. nutarimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, apskaičiuojant pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, nebetaikomos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 7S-474 ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 4 560,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta 1 596,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 14, 24) nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama mažesnė (b. l. 7–8, 16–17) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 18). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Kalėjimų departamentas 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr.7S-474 (b. l. 6) pareiškėjo prašymo netenkino.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, išmokėjimą.

Iš Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 25 d. pažymos Nr. LV-546 (b. l. 7–8, 16–17) bei 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 7S-474 (b. l. 6) teismas nustatė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui susidarė 4 560,36 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Šią sumą atsakovas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi Lietuvos valstybė, konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento. Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, taip pat į valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas nusprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teismas panaikino Sprendimą Nr. 7S-474, nes administracinio sprendimo, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nepanaikinimas prieštarautų teisėtumo principui.

III. Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 41–42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2013 m. sausio 1 d. pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjas į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 15 d., t. y. praleidęs senaties terminą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas šios bylos negalėjo išnagrinėti tol, kol analogiškoje byloje nėra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2507-815/2013, nes tai neužtikrina iš Konstitucijos kylančio teismų praktikos.

Pareiškėjas A. N. (A. N.) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 48), kuriuo prašo atsakovų apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo 2010-2011 metais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.).

Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (1596,36 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. mažino dviem teisiniais pagrindais, t. y. taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo 2010-2011 metais susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 4 560,36 Lt.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, o nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patiktino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis į teismą gynimo kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, nusprendė, kad pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos.

Taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo.

Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Taigi, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo taikymo analogiją įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Pabrėžtina, kad šis terminas pagal analogiją pritaikytas kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. keitėsi teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais apskundimo tvarką, o būtent – nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 atlikti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88 atlikti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimai, kuriais sutrumpintas skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais padavimo terminas – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, bei plėtodama administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu asmeniui pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje analogiškoje nagrinėjamai byloje konstatavo, kad nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Pažymėjo, kad toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Ši išplėstinės teisėjų kolegijos pozicija pagrįsta būtinumu užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), procesinės analogijos ribomis tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo, taip pat nuostata, kad asmens teisės pasinaudoti teismine gynyba ribojimas turi būti proporcingas.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad griežtai ir bendrai taikant 6 mėnesių terminą, kuris nenustatytas specialiajame teisiniame reguliavime, skirtame valstybinių pensijų klausimams reglamentuoti, ir juo labiau neišplaukia iš aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, pernelyg suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą. Procesiniai reikalavimai dėl kreipimosi į teismą turi būti aiškinami kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigta teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

Todėl esant keliems galimiems procesinių teisės nuostatų dėl kreipimosi į teismą aiškinimo variantams, pirmenybė turi būti teikiama tam, kuris užtikrintų jos praktinį veiksmingumą. Negalima neatsižvelgti į tai, kad procesinis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikomas pagal analogiją įvertinus sprendimų ir veiksmų valstybinio socialinio draudimo srityje apskundimo terminus. Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 6 mėnesių termino taikymas pagal analogiją reikštų neproporcingą pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ribojimą įstatymų leidėjo iš anksto tiesiogiai valstybinių pensijų teisiniams santykiams nenumatytomis sąlygomis ir galėtų reikšmingai apsunkinti pareiškėjo teisę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Šiuo aspektu išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. kreiptis į teismą tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2012 m. sausio 9 d.

Nr. AS756-868/2011; 2013 m. balandžio 8 d. Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS502-787/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo analogiškose administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 ir Nr. A444-2232/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto teisės normų aiškinimo, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Šioje nutartyje suformuota praktika dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų ribojimo ir nepriemokų priteisimo ir kitais šiems ginčams spręsti aktualiais aspektais nuosekliai išplėtota vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 12 d. Nr. A552-958/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A502-931/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1318/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 27 d. Nr. A261-1091/2013, 2013 m. rugpjūčio 26 d. Nr.A444-1569/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr.A146-786/2013, 2013 m. spalio 30 d. Nr. A525-2126/2013, 2013 m. lapkričio 27 d. Nr. A525-2558/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. Nr. A858-2803/2013, 2013 m. lapkričio 19 d. Nr. A552-2070/2013, 2013 m. gruodžio 30 d. Nr. A146-1740/2013 ir kt.). Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 6 mėnesių procesinis terminas, atmeta kaip nepagrįstus.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2013 m. gegužės 7 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir patenkino pareiškėjo skundą nesiaiškindamas, ar pareiškėjas tinkamai ir laiku realizavo teisę kreiptis į teismą minėto 3 metų procesinio termino prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t.y. ar pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Pagal šią tvarką pareiškėjas apie valstybinės pensijos sumažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d., t.y. praleidęs 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija primena, kad dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų procesinė analogija, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) taikomas tik dėl 3 metų procesinio termino per kurį asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos privalo kreiptis į teismą (žr. pirmiau minėtas LVAT nutartis Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013).

Minėta, kad įstatymų leidėjas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti tapatinama su privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios taikomos valstybinio socialinio draudimo pensijų, mokamų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, gavėjams (žr.

LVAT nutartį Nr. A444-2232/2013).

Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, yra pagrindas išvadoms, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą baigėsi 2013 m. vasario mėnesį. Tiksli data gali būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kurią 2010 m. vasario mėnesio dieną į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Taigi pareiškėjas, kuri skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2013 m. gegužės 7 d.,

yra praleidęs 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jei pareiškėjas pasinaudotų teise kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo ir pateiktų įrodymus, kad skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir teismas šį terminą atnaujintų.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tokią aplinkybę šiuo atveju nustatė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, susijusias su 3 metų procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, o pagal ABTĮ 10 straipsnio nuostatas teismas turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, vadovaudamasi šiuo klausimu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme neišaiškinus asmeniui galimybės pasinaudoti teise kreiptis į teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo, esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teisme nutraukus bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 dalį, gali būti nepagrįstai apribota asmens teisė ginti galimai pažeistas savo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pasisakęs, kad pirmosios instancijos teismas turi išaiškinti asmeniui teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A756-584/2014, AS502-472/2014, AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014 ir kt.).

Nustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų procesinį terminą, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010-2011 metus yra neteisėtas ir turi būti panaikintas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi išaiškinti pareiškėjui teisę pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo ir šį prašymą pagrindžiančius įrodymus (ABTĮ 10, 34 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas