A-1081-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1081-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07958-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elementų energetika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elementų energetika“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saulės elementų energetika“ kreipėsi į teismą su skundu (I t. , b. l. 2–21), kurį patikslino (II t., b. l. 72–97, 133), prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo 17R-1209 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria kompensuota tik dalis tiesioginių pareiškėjo nuostolių, ir priimti naują sprendimą, t. y. kompensuoti pareiškėjui 19 737,05 Lt patirtų išlaidų;

2) priteisti pareiškėjui 797 873 Lt negautų pajamų;

3) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 19 737,05 Lt sumos;

4) priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pateiktas ir prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo:

1) ar 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto dalis, kuria nustatyta, kad „Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. <...>“ ir Aprašo 2 priedas, kuriuo nustatyti maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensuotini dydžiai, atitinka: a) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į išlaidas, patirtas iki 2013 m. vasario 1 d., ir visišką patirtų išlaidų kompensavimą; b) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 daliai, kuria nustatyta, kad „Asmenys <...> patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo“ tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką patirtų išlaidų ir negautų pajamų kompensavimą, apribojant patirtas išlaidas tik tiesioginiais Aprašo 2 priede nurodytais dydžiais ir konkrečiomis išlaidomis;

2) ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio 7 dalies nuostata „Šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos <...> ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifo nustatymą ir fiksavimą leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu ir taikymu 12 metų skatinimo laikotarpiu;

3) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis <...>.“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą;

4) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata „Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėti lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo gaminti elektros energiją išdavimą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekte plėtotojas pateikia Energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją;

5) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata „Asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų“ neprieštarauja draudimui iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų konstituciniam principui tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę projektą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Energetikos ministerijai prašymą dėl leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę pratęsimo pateikiant Energetikos ministerijai įrodymus, pagrindžiančius, kad buvo įvykdyta 50 proc. projekto numatytų investicijų;

6) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata „Asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 Lt už 1 kW“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams tiek, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu galiojusį Lietuvos respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą 50 Lt už 1 kW gamintojo prievolių užtikrinimo dydį ir jo apskaičiavimą.

Dėl Komisijos Sprendimo paaiškino, kad į Komisiją kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 26 d., o Komisija Sprendimą priėmė tik 2013 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidusi teisės aktuose nustatytus terminus sprendimui dėl išlaidų kompensavimo priimti. Sprendimu Komisija nepagrįstai kompensavo tik 50 proc. patirtų išlaidų, t. y. tik 24 158,17 Lt. Komisija nepagrįstai nekompensavo 14 520 Lt išlaidų už atliktus bendrosios instaliacijos darbus. Tai, kad pareiškėjas mokėjimą atliko po 2013 m. vasario 1 d., nors išlaidos susidarė (paslaugos buvo suteiktos ir PVM sąskaita faktūra išrašyta) iki nurodyto termino, neturėtų būti aiškinama formaliai, kadangi Aprašo 4 punkte nenurodoma, kad visi mokėjimai be išimties turi būti atlikti iki 2013 m. vasario 1 d., tokio reikalavimo nėra ir Įgyvendinimo įstatyme.

Saulės elementų elektrinės statybai pareiškėjas už 4 137,05 Lt pirko žemės sklypą, kuris atitinkamai buvo suformuotas būtent tokiai veiklai. Šios išlaidos yra susijusios su tikslu statyti saulės elementų elektrinę, tačiau toliau nebeplėtojant projekto, žemės sklypas nebus naudojamas pagal paskirtį, todėl investicijos tampa įšaldytos į nekilnojamąjį turtą, o patirtos išlaidos laikytinos pareiškėjo nuostoliais ir turėjo būti kompensuotos visiškai. Taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad su projekto plėtojimu nesusijusios ir išlaidos už panaudos sutarties nutraukimą (1 000 Lt).

Paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 7 d. panaudos sutartis buvo nutraukta pareiškėjo iniciatyva dėl to, kad buvo nuspręsta nebeplėtoti saulės elektrinių statybos projekto, todėl atsirado pareiga atlyginti kitai sutarties šaliai nuostolius už sutarties nutraukimą anksčiau. Šalys 2013 m. rugpjūčio 10 d. sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. Žemės sklypo panaudos sutarties Nr. SEE-01/2012 nutraukimo, kurio pagrindu pareiškėjui kilo pareiga atlyginti kitos šalies patirtas išlaidas. Šių išlaidų pareiškėjas nebūtų patyręs, jei ne iš esmės pakeistas teisinis reguliavimas, kuris apsunkino pradėtą vykdyti projektą ir padarė jį finansiškai nepatraukliu, nuostolingu.

Pareiškėjui nebevykdant projekto, reikėjo nutraukti sudarytas sutartis, todėl jis patyrė tiesioginius nuostolius (dėl nutrauktos sutarties atsiranda neigiamų padarinių, t. y. baudos, sankcijos, papildomos lėšos dėl projekto nevykdymo, statybos darbų likvidavimas ir pan.). Nors Aprašo 21 punktas Komisiją įpareigoja priimti motyvuotą sprendimą, Sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo reikalautų metinių palūkanų bei negautų pajamų. Dėl reikalavimo visiškai atlyginti netiesioginius nuostolius (žalą), nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys, kaltė nėra įrodinėjama.

Neteisėti valstybės veiksmai šiuo atveju pasireiškė netinkamais įstatymo leidėjo veiksmais, t. y. nustatant įstatymo galiojimą atgal konkrečiai asmenų grupei (asmenys gavę Leidimus plėtoti iki įstatymo pakeitimų priėmimo). Po 2013 m. sausio 17 d. priimtų AIEĮ pakeitimų buvo pakeistas anksčiau galiojusio AIEĮ 20 straipsnis, kartu pakeičiant fiksuoto tarifo nustatymo momentą, t. y. vietoje tarifo fiksavimo Leidimo plėtoti išdavimo momentu, tarifą nustatė fiksuoti tik Leidimo gaminti išdavimo dieną. Taigi, asmenims (ir pareiškėjui), gavusiems teisę į 1,44 Lt/kW fiksuotą tarifą Leidimo plėtoti gavimo momentu, ši teisė pakeistu įstatymu buvo atimta numatant, kad supirkimo tarifas bus nustatomas ir fiksuojamas tik Leidimo gaminti išdavimo momentu (t. y. tik įrengus ir pajungus jėgainę).

Pakeitus teisinį reguliavimą saulės jėgainių plėtotojai prarado galimybę planuoti investicijų atsipirkimą prieš įrengiant jėgaines, kadangi supirkimo tarifas būtų nustatomas tik po to, kai jėgainė bus įrengta. Vadovaujantis CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visišku žalos atlyginimo principu, turi būti atlyginamos ir negautos pajamos. Atsižvelgiant į gautus komercinius pasiūlymus dėl 30 kW/h galios saulės elektrinės, kurios metinė elektros energijos išeiga yra 27 085 kW/h, ir įvertinus tai, kad saulės elektrinėms iki 30 kW/h galios, neintegruotoms į stogą, būtų taikytas fiksuotas 1,44 Lt/kW/h tarifas 12 metų, galima planuoti pajamas 12 metų laikotarpiu.

Pareiškėjas, pradėjęs plėtoti saulės projektus ir gavęs penkis Leidimus plėtoti elektros gamybos pajėgumus, siekė visiškai įrengti 30 kW/h galios saulės elementų elektrinę ir pagal plėtros leidimo išdavimo metu galiojusias sąlygas buvo apskaičiavęs ir įvertinęs, kad pajamos bus gaunamos užtikrintai, nes tai buvo garantuota įstatymuose fiksuotu 12 metų terminu ir 1,44 Lt už 1 kWh fiksuotu tarifu. Pareiškėjas nusprendė nebeplėtoti pradėto projekto dėl saulės elektrinės įrengimo, nes 12 metų laikotarpiu jo investicijos nebebūtų atsipirkusios.

Atsižvelgiant į Pakeitimo įstatymo bei jo įgyvendinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjas atliko skaičiavimus dėl planuojamų gauti pajamų 12 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2013 metų III ketvirčio (leidimai galiojo 24 mėn. nuo jų išdavimo dienos, todėl jų galiojimas baigtųsi 2014 m. spalio 12 d. ir 2014 m. lapkričio 2 d.). Atlikus skaičiavimus matyti, kad 12 metų laikotarpiu pareiškėjo veikla būtų nuostolinga, t. y.: taikant 0,56 Lt/1 kWh (be PVM) tarifą – nuostoliai sudarytų 857 067 Lt; taikant 0,52 Lt/ 1 kWh (be PVM) (šis tarifas sutampa su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytu 2013 m.

IV ketvirčio ir 2014 m. I ketvirčio tarifu) tarifą nuostoliai sudarytų 921 715 Lt; taikant 0,49 Lt/1 kWh (be PVM) (šis tarifas sutampa su VKEKK nustatytu 2014 m. II ketvirčio ir 2014 m. III ketvirčio tarifu) tarifą nuostoliai sudarytų 970 201 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas investavo į saulės elektrinę, pagal Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatas, skaičiuojant 12 metų laikotarpiu, jeigu pareiškėjas plėtotų projektą pagal naują reglamentavimą, jo veikla būtų nuostolinga, o tokia situacija neatitiktų pareiškėjo teisėtų lūkesčių, t. y. plėtoti ekonomiškai naudingą veiklą ir gauti pelną.

Įstatymų leidėjo priimti pakeitimai iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principus, dėl to yra pažeidžiamos ir pareiškėjo teisės bei interesai. Įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus, jie nepagrįstai buvo taikomi atgal, pakeičiant teisinius santykius, iš esmės susiklosčiusius iki šio įstatymo pakeitimo, atitinkamai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nebegalėjo toliau plėtoti projekto, todėl patyrė netiesioginius nuostolius ir negavo pajamų, kurias turėjo gauti, jeigu būtų galėjęs toliau plėtoti saulės elektrinių projektą pagal plėtros leidimų išdavimo metu galiojusias AIEĮ esmines sąlygas.

Neteisėti valstybės veiksmai pasireiškė neteisėtu (pažeidžiančiu Konstituciją) teisiniu reguliavimu, užkirtusiu kelią gauti pajamas ir pelną iš pagal valstybės nustatytas taisykles plėtotos ūkinės veiklos, o pareiškėjo nuostoliai (tiesioginiai ir netiesioginiai) yra tiesiogiai susiję su valstybės neteisėtais veiksmais, kadangi būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo jis patirs nuostolių. Priežastinį ryšį ir neteisėtus veiksmus pripažįsta pati valstybė, kuri numatė dalinį nuostolių kompensavimo mechanizmą, tačiau neteisėtai ignoruodama civilinėje teisėje galiojantį visiško nuostolių atlyginimo principą.

Dėl kompensacinių palūkanų priteisimo nurodė, kad kreipdamasis į Komisiją suformulavo prašymą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą nuo faktiškai patirtų išlaidų momento iki faktiško pinigų išmokėjimo, t. y. kada sprendimas kompensuoti išlaidas bus faktiškai įvykdytas, skaičiuojant nuo pareiškime nurodytos bendros sumos. Šį reikalavimą pareiškėjas nurodė vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 25 d. apžvalga Nr. AC-37-1. Komisija šį reikalavimą tenkinti atsisakė, tačiau nepasisakė kuo remdamasi priėmė tokį sprendimą.

Pažymėjo, kad priimtuose teisės aktuose dėl saulės projektų kompensavimo asmenims, nusprendusiems nebeplėtoti projektų, be netiesioginių nuostolių atlyginimo mechanizmo, nėra nustatyta kompensacinių palūkanų atlyginimo galimybės, nors CK tokia teisė yra nustatyta ir įtvirtinta. Pareiškėjas, turėdamas teisę į nepriteistą dalį išlaidų, patirtų dėl saulės elektrinių plėtojimo, negalėdamas naudotis šiais pinigais, patiria nuostolius. Palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus patiriamais nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti, kadangi pats faktas, kad kreditorius negali naudotis savo pinigais jis patiria nuostolius, todėl tokie nuostoliai kompensuojami priteisiant iš skolininko konkrečią palūkanų normą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo. Pareiškėjui turi būti kompensuojami nuostoliai už negalėjimą naudotis pinigais, todėl yra reiškiamas reikalavimas dėl minimalių pareiškėjos nuostolių atlyginimo (kompensuojamųjų palūkanų).

Atsakovo Komisijos atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti (I t., b. l. 138–143, II t., b. l. 116–118).

Pažymėjo, kad Apraše yra apibrėžtos išlaidų kategorijos ir nurodyta data – 2013 m. vasario 1 d., iki kada patyrus išlaidas, Komisija turi teisę nuspręsti, ar išlaidos tinkamos kompensuoti. Aprašas neriboja pareiškėjo teisės dėl išlaidų, kurių kompensavimas nenustatytas Apraše ir/arba kurios patirtos po Apraše nurodytos datos – 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo kreiptis kita įstatymų nustatyta tvarka į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymais saugomas interesas. Dėl pareiškėjo prašymo kompensuoti 14 500 Lt dydžio išlaidas, patirtas atsiskaitant už dokumentų parengimo 5 leidimams plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gauti paslaugą, nurodė, jog Komisija, vadovaudamasi Aprašo 2 priedu, nustatančiu, kad maksimali išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, suma – 2 170 Lt su PVM, ir Aprašo 7 punktu, pagrįstai nusprendė pagal šią išlaidų kategoriją pareiškėjui kompensuoti 8 966,95 Lt.

Ši suma gauta maksimalų kompensuotiną dydį 2 170 Lt su PVM padauginus iš 5 (dokumentai rengti 5 leidimams gauti) ir iš gautos sumos atėmus 10 850 Lt PVM (21 proc.). Pareiškėjas taip pat prašė Komisijos kompensuoti 2 500 Lt išlaidas, patirtas atsiskaitant už elektrinės – nesudėtingo statinio – supaprastinto projekto parengimą, šias išlaidas pagrindė. Iš Komisijai pateikto 2013 m. kovo 21 d. susitarimo dėl 2012 m. gruodžio 10 d. Projektavimo darbų rangos sutarties Nr. 12/130 nutraukimo 2 punkto matyti, kad sutarties šalys susitarė, kad rangovė UAB „Elektrotechnikos projektai“ grąžina užsakovui UAB „Saulės elementų energetika“ sumokėtą avansą, todėl Komisija, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepatyrė išlaidų pagal šią išlaidų kategoriją, kadangi darbai nebuvo atlikti ir buvo susitarta dėl avanso grąžinimo.

Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti 14 520 Lt su PVM dydžio išlaidas už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus, kadangi iš Komisijai pateikto 2013 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymo Nr. 132 (suma 14 520 Lt) matyti, kad šios išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Taip pat nurodė, jog nors pareiškėjas prašė kompensuoti 16 577,16 Lt išlaidas, nurodydamas, kad tokio dydžio sumokėtas avansas jam nebuvo grąžintas, Komisija, vadovaudamasi Aprašo 7 punkto nuostatomis, atskaičiusi PVM sumą, pagrįstai nusprendė kompensuoti 13 700,13 Lt.

Vadovaudamasi tuo pačiu Aprašo punktu, vietoje pareiškėjo prašomų 1 100 Lt Komisija pareiškėjui nutarė kompensuoti 909,09 Lt išlaidų, patirtų atsiskaitant už topografinių nuotraukų parengimą. Pareiškėjas taip pat prašė, kad Komisija kompensuotų 4 137,05 Lt išlaidas, kurias patyrė įsigydama žemės sklypą, nes, jo manymu, šios išlaidos priskirtinos Aprašo 5.4 punkte nurodytai išlaidų kategorijai. Komisija atkreipė dėmesį, kad Aprašo 5.4 punktas ir šio punkto papunkčiai nenustato Komisijai teisės priimti sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Aprašo 3 punktas ir kitos šio teisės akto normos suteikia Komisijai teisę priimti sprendimus tik dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo nurodymo dokumentais, todėl Komisija nusprendė nekompensuoti išlaidų, patirtų įsigyjant žemės sklypą. Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, taip pat atsisakė kompensuoti pareiškėjo išlaidas už žemės sklypo panaudos sutarties nutraukimą, kadangi jis šias išlaidas grindė 2013 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 165, t. y. išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Komisija taip pat atsisakė kompensuoti pareiškėjo prašomas 468 028,80 Lt negautas pajamas, nes Aprašo nuostatos nesuteikia jai teisės spręsti dėl negautų pajamų ir metinių palūkanų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 119–128).

Teigė, jog pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad Aprašas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, kadangi jame nurodyta, kad „kompensuotinomis laikomos išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pareiškėjai „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.“ Remiantis susiklosčiusia teismų praktika, norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas Konstituciniame Teisme turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui.

Nagrinėjamu atveju pagal pareiškėjo teikiamus argumentus ir byloje esančius rašytinius įrodymus aišku, kad pareiškėjo netenkina Komisijos priimto sprendimo turinys ir jo finansinė išraiška, nes jam neva turėjo būti kompensuotos ir išlaidos, patirtos po 2013 m. vasario 1 d., t. y. po Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Aprašas priimtas kompetentingo subjekto, remiantis aukštesnės galios teisės aktu, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Aprašo teisėtumo nėra pagrindo. Rėmėsi AIEĮ 1 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu.

Nurodė, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas AIEĮ, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, ir kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energija superkant VKEKK nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW.

Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. Taip pat pažymėjo, kad VKEKK 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP – elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, – 201,724 mln.

Lt. VKEKK Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358, į kurią atsižvelgė VKEKK priimdama 2013 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energijos išteklius ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61,284 mln. Lt (2013 metams buvo planuojama 7,146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų; viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Paaiškino, kad viešosios civilinės atsakomybės specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Ministerija nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi Konstitucijos jai suteiktomis galiomis (nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo) bei nėra priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą ir nustatydamas, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, pažeidė pareiškėjo teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais galimai pareiškėjui sukėlė žalą.

Atkreipė dėmesį į Įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, kuriame nurodomas įstatymo tikslas – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Dėl žalos, pareiškėjui teigiant, kad patyrė žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją, nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus:

1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto;

2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai;

3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, pagamintą, parduotą elektros energiją. Pažymėjo, jog pareiškėjas netgi nėra kreipęsis dėl leidimo gaminti elektros energiją, neaišku, ar jis būtų atitikęs leidimo gaminti elektros energiją gavimo sąlygas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 139-152) pareiškėjo UAB „Saulės elementų energetika“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Ministerija pareiškėjui išdavė 5 Leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (leidimai Nr. LP-2609, LP-2610, LP-2611, LP-3268, LP-3269) (t. I, b. l. 24–28). Inspekcijoje 2013 m. rugpjūčio 27 d. registruotas prašymas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, ir atlyginti negautas pajamas (reg. Nr. 15R-1179) (t. I, b. l. 23–33). Komisija, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, 2013 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-1209 iš dalies kompensuoti UAB „Saulės elementų energetika“ patirtas išlaidas – 24 158, 17 Lt (t. I, b. l. 23). Sprendime nurodė, kad išlaidos už palūkanas ir negautas pajamas nekompensuotinos, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su elektrinės projekto plėtojimu.

Pasisakydamas dėl Komisijos Sprendimo, teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo ir ginčijimo sprendimo matyti, kad atsakovas pareiškėjui nekompensavo 14 520 Lt išlaidų už atliktus bendrosios instaliacijos darbus, nes mokėjimas atliktas po 2013 m. vasario 1 d., 4 137,05 Lt išlaidų už žemės sklypo pirkimą bei registravimą, nes šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su projekto plėtojimu, ir 1 000 Lt išlaidų už panaudos sutarties nutraukimą, nes išlaidos taip pat nesusijusios su projekto plėtojimu. Pareiškėjas mano, kad patirtos išlaidos atsirado tada, kai atsirado prievolė, t. y. nuo rangos sutarties sudarymo dienos (sutartis sudaryta 2012 m. gruodžio 1 d.).

Teismas pažymėjo, jog iš Aprašo matyti, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo nurodymo dokumentais. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą teismas vertino, kad 14 520 Lt pagal minėtą sutartį atsisakyta kompensuoti pagrįstai, nes teisės akte kalbama ne apie prievolės prisiėmimą, bet apie patirtas ir pagrįstas išlaidas iki 2013 m. vasario 1 d. Šiuo atveju išlaidos buvo patirtos 2013 m. vasario 18 d., kai pareiškėjas rangovui sumokėjo 14 520 Lt (t.

I, b. l. 63). Iš 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad žemės sklypo paskirtis, kurio dalį įsigijo pareiškėjas, yra žemės ūkio, todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ir nestatant elektrinės jis turi vertę ir gali būti panaudotas kitam tikslui pagal paskirtį. Be to, Aprašo 8 punkte nustatyta, kad nekompensuojamos išlaidos už nekilnojamąjį turtą, ant kurio montuojamos elektrinės ir kurio paskirtis nėra tiesiogiai susijusi su elektrinės eksploatavimu, taip pat už tokio nekilnojamojo turto nuvertėjimą. 1 000 Lt išlaidas už panaudos sutarties nutraukimą Komisija atsisakė kompensuoti, nes jos nesusijusios su projekto plėtojimu.

Pareiškėjas nurodė, kad šių išlaidų būtų nepatyręs, jei nebūtų pasikeitęs teisinis reguliavimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ši sutartis buvo sudaryta 2012 m. rugpjūčio 7 d., o pareiškėjo iniciatyva nutraukta 2013 m. rugpjūčio 7 d., todėl jam kilo pareiga atlyginti kitos sutarties šalies patirtas išlaidas.Taigi šias išlaidas pareiškėjas patyrė 2013 m. rugpjūčio 13 d. (t. I, b. l. 94). Teismas vertino, jog pareiškėjas pagrįstai teigia, kad Komisija prašymą kompensuoti išlaidas nagrinėjo ir sprendimą priėmė praleidusi terminą nuo prašymo pateikimo, nors Aprašo 21 punkte nustatyta, kad Komisija motyvuotą sprendimą dėl išlaidų kompensavimo priima per vieną mėnesį nuo pareiškėjo prašymo gavimo dienos.

Teismas laikė tai neesminiu procedūriniu pažeidimu ir vertino, jog tai nėra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo Komisija pagrįstai atmetė, todėl šį prašymą teismas nagrinės kitam atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais ar kitais motyvais. Nustatęs, kad sprendimas teisėtas, teismas nurodė ir tai, jog nėra pagrindo įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą kompensuoti pareiškėjui prašomas priteisti patirtas išlaidas.

Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti žalą, teismas aptarė ginčui aktualius teisinio reglamentavimo pokyčius, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl lex retro non agit principo, darė išvadą, kad neprivalu vadovautis Leidime gaminti įtvirtintomis nuostatomis, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal teisinį reguliavimą, galiojusį Leidimo plėtrai išdavimo metu. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.

Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato. Teismas taip pat aptarė Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, ir Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, diskreciją formuoti ir vykdyti ekonominę valstybės politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, pažymėjo, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis, atsižvelgė į Pakeitimo įstatymo aiškinamojo raštą, vertino, jog įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas, o pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai bei rūpestingai ir įvertinti verslo riziką.

Remdamasis taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktu teisės aiškinimu, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, nes investavo dideles lėšas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teismas nurodė, jog byloje pareiškėjas neįrodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Pažymėta, jog Leidimas gaminti pareiškėjui buvo išduotas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytina ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Teismas nurodė, kad išnagrinėjus administracinę bylą, jam nekilo abejonių dėl taikytų įstatymų prieštaravimo Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestas.

Netenkinus skundo, netenkintas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas UAB „Saulės elementų energetika“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 158-164), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą.

Taip pat prašo:

1) tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl kreipimosi į Konstitucini Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo ištyrimo;

2) priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 14 520 Lt tiesioginių išlaidų už atliktus bendrosios instaliacijos darbus kompensavimo. Teismo išvada, kad pareiškėjo patirtos 14 520 Lt išlaidos laikytinos patirtomis po 2013 m. vasario 1 d., nes mokėjimas įvykdytas 2013 m. vasario 18 d., nepagrįsta. Prievolė atsiskaityti už rangovo atliktus darbus pareiškėjui kilo 2013 m. sausio 10 d. kai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra už atliktus darbus. Nei Komisija, nei teismas tinkamai neįvertino Priedo prie rangos sutarties 3 dalies nuostatų dėl atsiskaitymų tvarkos bei 2013 m. sausio 10 d. rangovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Vien tai, už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas mokėjimas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų. Šiuo aspektu remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. spalio 9 d. sprendimais atitinkamai administracinėse bylose Nr. I-5150-968/2014 ir I-4361281/2014.

2) Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl tiesioginių išlaidų kompensavimo už žemės sklypo įsigijimą ir patirtas išlaidas dėl panaudos sutarties nutraukimo. Pareiškėjas, plėtodamas saulės elektrinės projektus, siekė įrengi 5 saulės elektrines dėl ko vienu atveju saulės elektrinės statybai reikalingas žemės sklypas buvo įsigytas nuosavybės teise, o kitu atveju buvo sudaryta žemės nuomos panaudos sutartis. Atsižvelgiant į tai, šios išlaidos tiesiogiai susijusios su vystytu saulės elektrinės projektu. Įsigytas žemės sklypas buvo padalintas į mažesnes dalis ir pritaikytas būtent saulės elementų elektrinės statybai. Pareiškėjo išlaidos už panaudos sutarties nutraukimą atsirado tik po to, kai jau buvo aišku, kad nebus vystomas saulės elektrinių projektas, tačiau tai buvo aišku tik po Aprašo patvirtinimo, kas lemia situaciją, kad išlaidos kurios betarpiškai susijusios su saulės elektrinės plėtojimu lieka nekompensuotos.

3) Teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo netinkamai įvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo grindė tuo, jog pakeitus teisinį reglamentavimą dėl saulės šviesos energijos projektų subsidijavimo sąlygų, teisės aktų nuostatos buvo pritaikytos nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Dėl teisinio reguliavimo pakeitimų, pareiškėjo planuotos gauti pajamos pasikeitė, t. y. padidėjo privalomi investicijų kaštai ir pasikeitė taikomo tarifo dydis. Reikalavimą dėl 797 873Lt dydžio negautų pajamų atlyginimo keltas CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pagal numatytą teisinį reglamentavimą pareiškėjui atsisakius toliau vystyti saulės elektrinės projektą, siekiant visiško žalos atlyginimo buvo būtina pasinaudoti dviem atskirais žalos kompensavimo mechanizmais, pirma, kreiptis į Komisiją su prašymu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir, antra, vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.246, 6.247, 6.249, 6,251. 6.271 straipsniais kreiptis dėl negautų pajamų atlyginimo. Pastarųjų nuostolių atlyginimo mechanizmo įstatymų leidėjas nenumatė. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus dėl galimai gautinų pajamų dydžio pardavus pagamintą elektros energiją, taikant elektros supirkimo tarifus, fiksuojamus Leidimo gaminti išdavimo metu 12 metų laikotarpiui. Gaunami rezultatai yra neigiami, t. y. pareiškėjas patirtų nuostolių. Teismas šių įrodymų neįvertino. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nurodė, jog neįrodyta viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Dėl nurodytų priežasčių, būtina įvertinti ginčui aktualių įstatymų atitiktį Konstitucijai. Abejonės dėl šių normų konstitucingumo, teikiant išvadas dėl Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymų projektų, buvo kilusios ir Teisingumo ministerijai.

4) Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Šioje byloje keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl valstybės neteisėtų veiksmų, todėl minėtoje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą. Pareiškėjas, pradėjęs vykdyti AIEĮ numatytus reikalavimus, siekdamas gauti Leidimą plėtoti, pagrįstai tikėjosi, jog nustatyti reikalavimai jo atžvilgiu nekis po to, kai bus gauti nurodyti leidimai. Šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie pagrįstą rizikos padarinių kilimo grėsmės priskyrimą pareiškėjui. Pabrėžia, kad AIEĮ nebuvo numatyta riba iki kol bus skatinama elektros energijos gamybą iki 30 kW galios saulės elektrinėse ir kada skatinimo tvarka turi būti pakeista. Pakeitimo įstatyme nėra nurodyta, kad viešojo administravimo subjektui santykiams susiklosčiusiems iki naujos AIEĮ redakcijos galima taikyti tik seną AIEĮ redakciją ar jos netaikyti santykiams, kurie susiklostė iki AIEĮ priimtų pakeitimų. Bylos kontekste buvo būtina įvertinti ne tik neigiamus padarinius valstybei dėl galimų neigiamų padarinių vartotojų atžvilgiu, bet ir galimą naudą – energetinės nepriklausomybės stiprinimas, didesnis mokestinių pajamų surinkimas į valstybės biudžetą, nedarbo lygio mažinimas bei kiti galimi teigiami veiksniai. Šių aplinkybių svarbą bylos esmei teismo posėdžio metu pareiškėjas pabrėžė, tačiau teismo sprendime dėl jų nepasisakyta.

Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 177-179) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą dalyje dėl 19 657,05 Lt dydžio išlaidų nekompensavimo palikti nepakeistą, ir pareiškėjo apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Inspekcija įgaliota atstovauti Komisijai tik ta apimti, kiek tai yra susiję su ginčais dėl Komisijos priimtų sprendimų dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų pagrįstumo turėtų pasisakyti Ministerija.

2) Aprašo 4 punkto nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina tiek išlaidų pagrindimo, tiek išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai. Todėl Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad už darbus, nurodytus UAB „Tvenkas“ 2013 m. sausio 10 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje buvo atsiskaityta 2013m. vasario 18 d., todėl Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, pagrįstai nusprendė nekompensuoti šių išlaidų.

3) Dėl išlaidų, patirtų įgyjant žemės sklypą, nurodo, kad pareiškėjas jas priskyrė Aprašo 5.4 punkte nurodytai išlaidų kategorijai – „Investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos“. Aprašo 5.4 punktas ir šio punkto papunkčiai (Aprašo 5.4.1.-5.4.4.) nenumato Komisijai teisės priimti sprendimą dėl išlaidų, patirtų įgyjant žemės sklypą, kompensavimo. Aprašo 3 punktas ir kitos šio teisės akto normos Komisijai suteikia teisę priimti sprendimus tik dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad žemės sklypo įsigijimo išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, be to, žemės sklypas yra turtas, kurį pareiškėjas, nusprendęs toliau nebeplėtoti elektrinės projekto, gali panaudoti kitais tikslais arba parduoti ir tokiu būdu atgauti išleistas lėšas. Taip pat pažymėtina, kad Aprašo 8 punkte nustatyta, kad nekompensuojamos išlaidos už nekilnojamąjį turtą, ant kurio montuojamos elektrinės ir kurio paskirtis nėra tiesiogiai susijusi su elektrinės eksploatavimu, taip pat už tokio nekilnojamojo turto nuvertėjimą.

4) Komisija pagrįstai nusprendė nekompensuoti išlaidų, patirtų nutraukiant panaudos sutartį, nurodydama, kad jos vertintinos kaip tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu nesusijusios, be to, šios išlaidos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl ir vadovaujantis Aprašo 4 punktu, jos nekompensuotinos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 180-189) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Akcentuoja, jog nėra tinkamas atsakovas skundo dalyje dėl Komisijos sprendimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia argumentus iš esmės analogiškus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad teismas pagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pagrįstai vadovavosi precedentu suformuotu administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, vertino, jog pareiškėjas kaip juridinis asmuo, pasirinkęs tam tikrą verslo modelį, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, įvertinti verslo riziką, elektros kainos pasikeitimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 17R-1209 (I t., b. l. 23), kuriuo atsisakyta iš dalies kompensuoti pareiškėjo prašytas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo patenkinti skunde išdėstytus reikalavimus: panaikinti Komisijos Sprendimo dalį, kuria kompensuota tik dalis tiesioginių pareiškėjo nuostolių ir priimti naują sprendimą, t. y. kompensuoti pareiškėjui 19 737,05 Lt patirtų išlaidų; priteisti pareiškėjui 797 873 Lt negautų pajamų; priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 19 737,05 Lt sumos; priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-170 redakcija) Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Kaip minėta, tiek Įgyvendinimo įstatyme, tiek Apraše (2011 m. gegužės 12 d. Nr. XI-1375 redakcija) nustatyta, jog kompensuotinos iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d., patirtos tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 14 520 Lt tiesioginių išlaidų už atliktus bendrosios instaliacijos darbus kompensavimo, paaiškina, jog Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais (Aprašo 4 punktas). Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015).

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl vėlesnio teikiamų paslaugų apmokėjimo, kuris įvykdytas 2013 m. vasario 18 d. (II t., b. l. 170), taigi nors užsakovui ir kilo pagal sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau kol ta mokėtinos už paslaugas sumos dalis nebuvo užsakovo – pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1–5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl tiesioginių išlaidų kompensavimo už žemės sklypo įsigijimą ir patirtas išlaidas dėl panaudos sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtos išlaidos nepatenka į Aprašo 5.1–5.6 punktuose išvardintas kompensuotinų išlaidų kategorijas, todėl Komisija, vadovaudamasi jai Aprašo 5.7 suteikta teise, pagrįstai vertino aptariamų išlaidų pagrįstumą ir sprendė, ar šios išlaidos tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtra.

Konstatuotina kad, Komisija tinkamai naudojosi minėta savo diskrecijos teise, skundžiamame sprendime atsisakydama kompensuoti patirtas išlaidas už žemės sklypo įsigijimą bei dėl panaudos sutarties nutraukimo, nurodė tinkamą teisinį pagrindą ir atsisakymą pagrindė išvada dėl išlaidų nepriskirtinumo kompensuotinoms išlaidoms.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šioje byloje negalima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-2834-13, ir sprendžia, kad suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos praktika minėtoje nutartyje šiai bylai yra aktuali (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2834-13 nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas, neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nenorėdama pažeisti minėto proporcingumo principo šios situacijos kontekste, įtvirtino kompensacijos priemonę dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo bei nustatė asmenis, kurie turi teisę į minėtą kompensaciją. Tarp pastarųjų asmenų yra ir pareiškėjas.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, kad įstatymų leidėjas, pakeisdamas Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymą, padarė deliktą civilinės teisės prasme, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti negautas pajamas yra nepagrįstas ir neturi teisinio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Atsakydama į prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją“ (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1271-13).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ABTĮ taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikomas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui netaikomas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012).

Pareiškėjas prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš esmės grindžia lex retro non agit, teisėtų lūkesčių, teisinio santykio stabilumo ir tikrumo konstitucinių principų pažeidimu. Kvestionuojamomis teisės aktų nuostatomis iš esmės siekiama sumažinti naujų saulės elektrinių iki 30 kW/h galios steigimąsi.

Teisėjų kolegija, naudodamasi savo diskrecijos teise (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), išnagrinėjusi šios bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir taikytinų teisės aktų nuostatas, vadovaudamasi, tuo kas, išdėstyta, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog skundžiamos teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai, o Aprašo 4 punktas ir 2 priedas prieštarauja CK 6.251 straipsnio 1 daliai ir Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės elementų energetika“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas