A-143-899-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-899/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00685-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. vasario 19 d. raštą Nr. D2-2964-(1.20.)T3-189/2012 „Dėl Jūsų skundo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013 panaikino Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. D2-1589-1-(1.20.) „Dėl skundo“ ir nurodė Tarnybai pateikti naują atsakymą dėl 2012 m. liepos 23 d. skundo Tarnybai dalies, kuri nebus nagrinėjama iš naujo ar kurios nagrinėjimas nepatenka į Tarnybos kompetenciją, bei aiškiai nurodyti, kuri skundo dalis nagrinėjama toliau. Tarnyba nenurodė priežasčių, kodėl jis nebuvo supažindintas gydymo įstaigose su 2012 m. liepos 23 d. skunde Tarnybai minimais medicininiais tyrimais ir jų rezultatais, nepaaiškino, kodėl šis prašymas nebuvo nagrinėtas. Reikalavimui leisti susipažinti su savo tyrimų rezultatais negali būti taikoma senatis. Tarnyba neatsakė į klausimą, kodėl daug metų nebuvo atliktas tuberkuliozės kraujo testas ir nenustatytos infekcijos, darančios šį testą teigiamą. Jei šis testas buvo atliktas, kodėl neskirtas gydymas, o jis apie tai neinformuotas. Tarnyba neatsakė į klausimą, kodėl daug metų nebuvo nustatomos didelio imunoglobulino kiekio kraujyje priežastys arba slepiamos nustatytosios. Tarnyba nenurodė, kodėl jam negali būti skirta išsami sveikatos būklės ekspertizė ir gydymas Švedijoje.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 25–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013, kuriuo teismas panaikino Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. D2-1589-1-(1.20.) „Dėl skundo“ ir nurodė Tarnybai pateikti naują atsakymą pareiškėjui dėl 2012 m. liepos 23 d. skundo Tarnybai dalies, kuri nebus nagrinėjama iš naujo ar kurios nagrinėjimas nepatenka į Tarnybos kompetenciją, bei aiškiai nurodyti, kuri skundo dalis nagrinėjama toliau, pateikė raštą pareiškėjui.

Rašte išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, kad pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundas, išskyrus tą jo dalį, kurioje skundžiamos 2011 m. viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (toliau – ir Santariškių klinikos) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose (toliau – ir Kauno klinikos) teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, paliekamas nenagrinėtas dėl aplinkybių, kurios nurodomos rašte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2713/2012 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir konstatavo, kad į pareiškėjo klausimus, išskyrus tuos, kurie nebuvo nagrinėti dėl suėjusios senaties, dėl nepriskirtinumo Tarnybos kompetencijai bei dėl bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo neįgyvendintos teisės kreiptis su savo pretenzija pirmiausia į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, teikusią ginčijamas paslaugas, 2011 m. liepos 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje Nr. 1A-146(NK-112) atsakyta motyvuotai.

Šie atsakymai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pagrįsti juos objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, nes asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ataskaitoje išdėstyti su pareiškėjui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis 2008–2010 m. laikotarpiu susiję faktai. Tai, kad pareiškėjo netenkina atsakymų turinys, nereiškia, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kaip viešojo administravimo institucija, į juos tinkamai neatsakė.

Tarnyba pagal pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundo dalį atliko tyrimą dėl jam 2011 m. Santariškių klinikose ir Kauno klinikose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, surašė 2013 m. vasario 18 d. kontrolės ataskaitas Nr. T3-189-2/2012 ir Nr. T3-189-1/2012 bei priėmė Tarnybos direktoriaus įsakymus, kurie pareiškėjui pateikti kartu su skundžiamu raštu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (1 t., b. l. 179–183) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėja tik tuos pareiškėjo reikalavimus, kurie tinkamai buvo pateikti teismui raštu ir teismo buvo priimti. Ginčo esmė – Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. vasario 19 d. rašto Nr. D2-2964-(1.20.)T3-189/2012 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas vadovavosi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (2012 m. lapkričio 22 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 58 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog asmuo gali apskųsti administraciniam teismui sprendimą, priimtą išnagrinėjus asmens skundą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo. Viena iš Tarnybos funkcijų – nagrinėti pacientų skundus. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26.2, 29, 32 punktais. Nurodė, kad šis teisinis reguliavimas aiškiai atriboja, jog ginčo administraciniame teisme nagrinėjimo dalykas yra Tarnybos sprendimas, priimtas išnagrinėjus asmens skundą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo, o asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita yra tik skundo nagrinėjimo procedūros dokumentas, į kurį atsižvelgiama priimant sprendimą dėl asmens (paciento) skundo. Analogiškos iš esmės procedūros buvo ir iki Inspekcijos reorganizavimo į Tarnybą (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymas Nr. V-839).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos 2013 m. vasario 19 d. raštą Nr. D2-2964-(1.20.)T3-189/2012, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundą. Pažymėjo, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skundą, 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 4R-1028(D-260; NK-112) informavo pareiškėją, kad skundas yra su trūkumais, nurodė, kokia skundo dalis ir dėl kokių priežasčių nebuvo nagrinėjama, kad dėl kitų pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skunde nurodytų aplinkybių Tarnyba atliko neplaninę kontrolę, parengė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2011 m. liepos 27 d. ataskaitą Nr. 1A-146(NK-112), priėmė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2011 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 4A-146(NK-112) ir su 2011 m. liepos 27 d. raštu Nr. 4R-1206 (NK-112) išsiuntė pareiškėjui paminėtos ataskaitos ir sprendimo kopijas. 2012 m. liepos 23 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai skundą, Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą Nr. D2-1589-1-(1.20.) nenagrinėti šio pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. D2-1589-1-(1.20.) nenagrinėti pareiškėjo skundo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013 nusprendė panaikinti Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. D2-1589-1-(1.20.) ir sprendime konstatavo, kad dėl pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skundo Inspekcijai išnagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1796-171/2012, kurioje 2012 m. kovo 29 d. priimtas sprendimas, juo pareiškėjo skundas teismui atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas 2011 m. birželio 10 d. skunde Inspekcijai kėlė klausimus dėl jo gydymo įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose nuo 1996 m. Nurodė gydytojus, jam nustatytas diagnozes per visą laikotarpį nuo 1996 m. iki skundo pateikimo. Šis pareiškėjo skundas buvo itin išsamus ir detalus, tačiau jame nurodytos tos pačios sveikatos priežiūros įstaigos ir jose nustatytos diagnozės, atlikti tyrimai, taip pat tie patys pareiškėjo įtariami pažeidimai, kaip nurodyta ir 2012 m. liepos 23 d. skunde. Taip pat nurodytoje byloje išnagrinėtas klausimas ir dėl Inspekcijos 2011 m. birželio 23 d. rašto Nr. 4R-1028(D-260;

NK-112), kuriame buvo konstatuota, kuri pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skundo dalis nebus nagrinėjama.

Teismas taip pat nustatė, kad, išsprendus ginčą teisme, pareiškėjas 2012 m. liepos 23 d. pateikė naują skundą, kuriuo vėl skundžiasi paslaugomis, kurios jam buvo teikiamos ir daugelyje kitų gydymo įstaigų, dėl kurių jis jau skundėsi 2011 m. birželio 10 d. skunde Inspekcijai. Pareiškėjas 2012 m. liepos 23 d. skunde skundėsi ir dėl to, kad negavo reikiamų atsakymų iš tų sveikatos priežiūros įstaigų, į kurias jis kreipėsi su skundais, negavo prašytų dokumentų apie jo tyrimus. Nurodė, kad 2003 m. šeimos gydytoja suklastojo jo nedarbingumo pažymėjimą.

Pareiškėjas šiame skunde skundė Inspekcijos sprendimus, kurie buvo priimti dėl jo 2011 m. birželio 10 d. skundo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013 konstatavo, kadangi 2012 m. liepos 23 d. skunde pareiškėjas atkartoja daugelį 2011 m. birželio 10 d. skunde buvusių teiginių, o, be to, dar ir prašo panaikinti Inspekcijos sprendimus dėl to skundo, o apie tokius reikalavimus ir jų pagrįstumą jau pasisakė teismai. Taigi Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. D2-1589-1-(1.20) iš dalies pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skundas jau buvo išnagrinėtas Inspekcijoje, o dalis skundo palikta nenagrinėta, tokio sprendimo pareiškėjas neskundė.

Tačiau Tarnyba šiame atsakyme dėl nežinomų priežasčių nurodo, kad pareiškėjas Inspekcijos sprendimų neskundė, ir nieko nenurodo apie ginčo sprendimą teisme. Kadangi Tarnyba perėmė Inspekcijos teises ir pareigas, Tarnybai turėjo būti žinoma ir apie tai, kad ginčą jau išsprendė teismas ir sprendimas atsakymo pateikimo metu jau buvo įsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013 padarė išvadą, kad skundžiamas Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštas yra neteisėtas, nes yra nepagrįstas, jame pateikiami skundo nenagrinėjimo motyvai yra neteisingi, nenurodyta, kuri ginčo dalis jau išspręsta teisme, nurodyta, kad skundas Tarnyboje nebus nagrinėjamas, dėl to šis raštas teismo buvo panaikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir 23 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

Teismas nurodė, kad ginčo sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), nes nenurodyta, kuri pareiškėjo 2011 m. birželio 10 d. skundo dalis yra išnagrinėta, kokie sprendimai dėl to priimti ne tik institucijoje, bet ir teisme, šiame akte nėra aiškiai suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų, nes rašoma, kad skundas nebus nagrinėjamas, nors jis nagrinėjamas toliau. Dėl to ginčijamas raštas buvo panaikintas visas. Tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013, 2013 m. vasario 19 d. skundžiamu raštu informavo, kad pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundą, išskyrus tą jo dalį, kurioje skundžia 2011 m.

Santariškių klinikose ir Kauno klinikose teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, palieka nenagrinėtą dėl šių aplinkybių: 2012 m. liepos 23 d. skunde Tarnybai pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, o tik pakartotinai formuluoja klausimus, prašymus, susijusius su aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos pagal 2011 m. birželio 10 d. skundą Inspekcijai, dėl kurio ji atsakė 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 4R-1028 (D-260; NK-112). Šiame Inspekcijos rašte motyvuotai paaiškinta, kad dėl suėjusios senaties prašymas įvertinti 1997 m. ir 2003 m. viešojoje įstaigoje Respublikinėje tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje (dabartinis pavadinimas yra Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas), 2003 m. viešojoje įstaigoje Antakalnio poliklinikoje, 2003 m. viešojoje įstaigoje Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje, 2004 m. viešojoje įstaigoje Respublikinėje tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje (dabartinis pavadinimas yra Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas), 2006 m. viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę nebus tenkinamas, kadangi praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių galimo pažeidimo padarymo dienos, kaip tai numato Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis bei kreipimosi su skundu į Inspekciją metu galiojęs Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d.

įsakymu Nr. 3V-35 patvirtintas Skundo nagrinėjimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje tvarkos aprašas, bei dėl nepriskirtinumo Inspekcijos kompetencijai nagrinėti tam tikrus skunde keliamus klausimus, nurodant, kad Inspekcija kontroliuoja Lietuvos Respublikos teritorijoje asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, todėl neturi įgaliojimų vertinti Charite Campus Virchow-Klinikum, kuri teikia paslaugas Vokietijoje, teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Taip pat Inspekcija atkreipė dėmesį į tai, kad pati Inspekcija neteikia asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nekonsultuoja dėl ligų diagnostikos ar gydymo, todėl nenagrinės skunde išdėstyto prašymo dėl tyrimo atlikimo, bei pasiūlė šiuo klausimu kreiptis į šeimos gydytoją.

Dėl kitų 2012 m. liepos 23 d. skunde dėstomų aplinkybių Tarnyba atliko šių teiktų paslaugų kokybės neplaninę kontrolę, parengė 2011 m. liepos 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ataskaitą Nr. 1A-146(NK-112) ir priėmė 2011 m. liepos 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimą Nr. 4A-146(NK-112). Šį Inspekcijos 2011 m. liepos 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimą Nr. 4A-146(NK-112) pareiškėjas apskundė 2011 m. rugpjūčio 26 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2713/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir konstatavo, kad į pareiškėjo klausimus, išskyrus tuos, kurie nebuvo nagrinėti dėl suėjusios senaties, dėl nepriskirtinumo Tarnybos kompetencijai bei dėl bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo neįgyvendintos teisės kreiptis su savo pretenzija pirmiausia į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, teikusią ginčijamas paslaugas, kontrolės ataskaitoje atsakyta motyvuotai. Šie atsakymai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti juos objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, nes asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ataskaitoje išdėstyti su pareiškėjui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis 2008–2010 m. laikotarpiu susiję faktai.

Skundžiamame rašte atsakovas taip pat informavo pareiškėją, kad Tarnyba pagal 2012 m. liepos 23 d. skundo dalį atliko tyrimą dėl pareiškėjui 2011 m. Santariškių klinikose ir Kauno klinikose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, surašė kontrolės ataskaitas Nr. T3-189-2/2012 ir Nr. T3-189-1/2012 bei priėmė Tarnybos direktoriaus įsakymus.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas išsamiai atsakė į pareiškėjo skundą, priimant skundžiamą aktą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, jog nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu skundžiamas raštas gali būti panaikintas. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–7, 9–15, 21–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenurodė, jog reikalavo Tarnybos nutraukti kankinimus ir apsaugoti nuo jų ateityje. Tarnyba ginčijamame rašte turėjo nurodyti, kodėl reikalavimas nutraukti kankinimus, apsaugoti nuo jų ateityje, skirti sveikatos būklės ekspertizę ir apmokėti gydymą Švedijoje nebuvo nagrinėjamas. Teismas turėjo informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apie sunkų nusikaltimą. Raginimas kreiptis į šeimos gydytoją tėra tik vienas iš psichologinės prievartos įrankių. Pats negali įrodyti skundų dalyko teisingumo, todėl prašė išreikalauti iš gydymo įstaigų atliktų tyrimų rezultatus ir gauti ekspertų išvadas. Inspekcija ir Tarnyba, vykdydamos tariamą kontrolę, surinko melagingus ir žinomai neteisingus duomenis apie jo sveikatos būklę, teiktas medicinines paslaugas, tyrimų rezultatus, ligų diagnozes. Teismų nutartys ir sprendimai dėl aktų panaikinimo priimti atsižvelgiant į atsakovo teikiamus duomenis. Jam diagnozuota tuberkuliozė ir onkologinės ligos žinomai neteisingai, klastojant medicininių tyrimų duomenis. Daugybę metų neteikiama būtina teikti medicininė pagalba. Gali būti prievarta gydomas nuo ligų, kuriomis neserga, ir nebus gydomas nuo tų, kuriomis serga.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 30–32) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo dalykas yra platesnis nei skundo dalykas, kadangi pareiškėjas pakartotinai kelia klausimus, dėl kurių jau yra pasisakę tam tikrų instancijų teismai ir kurių sprendimai jau yra įsiteisėję. Teismas nagrinėjo tik tuos pareiškėjo reikalavimus, kurie tinkamai buvo pateikti teismui raštu ir teismo buvo priimti, o priimto nagrinėti ginčo esmė – Tarnybos 2013 m. vasario 19 d. rašto Nr. D2-2964-(1.20.) teisėtumas ir pagrįstumas. Teigia, kad Tarnyba, vadovaudamasi teisės aktais, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundą, pateikė jam teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą raštą, tinkamai paaiškindama, kokia apimtimi 2012 m. liepos 23 d. skundas išnagrinėtas ir kokia jo dalis nenagrinėta dėl rašte nurodytų aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nekėlė klausimo, kodėl Tarnyba neskyrė ir neskiria objektyvios jo sveikatos būklės ekspertizės bei apmokėtino gydymo Švedijoje. Tarnyba nesiunčia, neorganizuoja pacientų ištyrimo užsienio šalių sveikatos priežiūros įstaigose ir jokiu kitu būdu nedaro įtakos šiems veiksmams atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skundžia atsakovo (Tarnybos) 2013 m. vasario 19 d. raštą Nr. D2-2964-(1.20.), kuriuo jam buvo atsakyta į jo Tarnybai paduotą 2012 m. liepos 23 d. skundą. Todėl byloje yra būtina išaiškinti šio (2012-07-23) pareiškėjo skundo teisinę prigimtį ir jo sąsają su atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencija reaguoti į tokio pobūdžio asmenų skundus.

Pasisakydama dėl atsakovo kompetencijos, sprendžiant klausimus dėl asmeniui suteikiamų (suteiktų) sveikatos priežiūros paslaugų, kolegija pažymi, kad tokia kompetencija yra nustatyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte (bylai aktuali 2012-11-06 įstatymo Nr. XI-2370 redakcija), kuriame nurodyta, kad atsakovas, kaip sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Atsakovo teisės, vykdant tokią kontrolę, yra išvardytos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, o pati tokia veikla (jos atlikimo būdai ir tvarka) detaliai sureglamentuota specialiame teisės akte – Apraše. Aprašo 26.2 punkte yra nurodyta, kad Tarnyba, gavusi iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos šio aprašo 26.1 punkte nurodytų visų skundo nagrinėjimui reikalingų dokumentų kopijas ir (ar) įstaigos darbuotojų paaiškinimus, Tarnybos struktūrinio padalinio, atsakingo už pacientų teisių priežiūrą, darbuotojas surašo nustatytos formos Kontrolės ataskaitą dėl atitinkamų įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo ir pacientų teisių pažeidimo ar nepažeidimo, kuri vizuojama Tarnybos darbo reglamento nustatyta tvarka. Kontrolės ataskaitoje gali būti pateikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo. Pagal Aprašo 29 punktą, skundo nagrinėjimas Tarnyboje baigiamas įforminant direktoriaus įsakymu. Šiame įsakyme gali būti pateikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo.

Pasisakydama dėl nurodyto atsakovo elgesio, nagrinėjant pacientų skundus dėl jiems suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, reglamentavimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad paminėtame 2012 m. liepos 23 d. skunde pareiškėjas, be kita ko, išreiškė savo nepasitenkinimą dėl 2011 m. Santariškių klinikose ir Kauno klinikose jam suteiktų paslaugų kokybės. Iš šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamo paminėto atsakovo 2013 m. vasario 19 d. rašto matyti, kad, reaguodamas į šią pareiškėjo skundo dalį, atsakovas surašė (parengė) asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitas Nr. T3-189-1/2012 bei Nr. T3-189-2/2012 ir priėmė Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. T1-202 „Dėl pacientui V. Ž. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, tai yra atliko paminėtus Aprašo 26.2 ir 29 punktuose numatytus veiksmus. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad pagal Aprašo 32 punktą pastarasis įsakymas pareiškėjo galėjo (gali) būti apskųstas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje šio įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai nėra sprendžiami, nes byla yra užvesta tik dėl pareiškėjo reikalavimo, nukreipto į paminėtą atsakovo 2013 m. vasario 19 d. raštą (atsakymą į paminėtą pareiškėjo 2012-07-23 skundą). Kolegija taip pat pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu ši atsakovo rašto dalis yra informatyvi ir išsami. Todėl ji negali būti pripažinta neatitinkančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Pasisakydama dėl kitos pareiškėjo skundžiamo atsakovo rašto dalies, kolegija pažymi, kad joje yra pateikta išsami bei faktines bylos aplinkybes ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-962-142/2013 reikalavimus atitinkanti informacija apie paminėto pareiškėjo 2012 m. liepos 23 d. skundo sąsają su jo 2011 m. birželio 10 d. skunde iškeltais klausimais, dėl kurių atsakovo jau buvo priimti tam tikri (šioje administracinėje byloje nekvestionuojami) sprendimai, kurie buvo patikrinti teismine tvarka. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo išvadai dėl pareiškėjo teismui paduoto skundo nepagrįstumo.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nukreipti į ateitį, iš esmės parodo tik jo subjektyvų situacijos dėl jo gydymo vertinimą. Todėl negali būti pagrindu pripažinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą neteisingu arba nepagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė