A-1532-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1532-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01926-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas), ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. B. ir jos nepilnamečių vaikų S. U., A. U. ir M. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. B. ir jos nepilnamečiai vaikai S. U., A. U. ir M. U. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas; atsakovas) 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. B. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams S. U., A. U. ir M. U.“ Nr. (15/6-7) 12PR-42 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Skunde nurodė, kad apklausų metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė visas aplinkybes, kurios nulėmė, jog su savo vyru ir nepilnamečiais vaikais ji privalėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad persekiojimą patyrė dėl to, kad jos vyras (duomenys neskelbtini). Šeimos problemos prasidėjo 2007 m., kuomet jos vyras D. U. buvo užpultas ir apiplėštas, o 2012 m. šeimos namų durys buvo padegtos. Pareiškėjos teigimu, prieš jų šeimą nuolat buvo naudojamas smurtas, įžeidinėjimai iš „skustagalvių“. Kreipimasis į teisėsaugos organus nedavė jokių rezultatų, priešingai – kelis kartus neteisėtai jų namuose buvo atliekamos kratos. Atkreipė dėmesį į tai, kad ir nepilnamečiai vaikai mokykloje nuolat patirdavo diskriminaciją, buvo atiminėjami daiktai, pinigai. Nei policija, nei prokuratūra vyro pateiktų pareiškimų nenagrinėjo, o pradėti tyrimai buvo nutraukiami. Pažymėjo, kad pateikti faktai įrodo, jog pareiškėja ir jos šeima bijo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl jų atžvilgiu vykdomo persekiojimo. Pareiškėjos teigimu, Departamentas nepagrįstai nurodė, kad pateikti paaiškinimai dėl „skustagalvių“ vykdytų neteisėtų veiksmų realumo kelia abejonių dėl jos ir vyro pateiktų skirtingų faktų. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai pažymėjo, į Lietuvos Respubliką atvyko dėl vaikams gręsiančio pavojaus, kurį (duomenys neskelbtini) patyrė dėl nacionalistų. Taip pat nurodė, kad jai ir vaikams gresia pavojus ir dėl patiriamo smurto šeimoje. Paaiškino, kad jos vyras ją mušė nuolatos, vadino necenzūriniais žodžiais ir žemino. Visą tai vyko vaikų akivaizdoje. Smurtas nesiliovė ir atvykus į Lietuvą. Pažymėjo, kad Pabradės centre vyras buvo perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, tačiau nesiliovė jai grasinęs. Nurodė, kad šiuo metu vyras kartu su dukra S. U. yra išvykęs į (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 9–11) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjams prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, apklausų metu nustatytų prieštaravimų tarp pateiktų faktų nelaikė turinčių esminę įtaką prieglobsčiui nesuteikti. Departamentas atliko išsamų tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjos pateikti išvykimo iš kilmės valstybės argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintais pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindais.

Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jos padėties ir Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) priežasčių, t. y. būtent rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja ir jos vaikai jokioje politinėje veikloje niekada nedalyvavo, nepriklausė pažeidžiamoms žurnalistų, valdžios kritikos, politinių disidentų bei pilietinės visuomenės aktyvistų už žodžio ir minties laisvę grupėms, kurios, remiantis Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažyma), gali (duomenys neskelbtini) patirti persekiojimą.

Nurodė, kad, pareiškėjos teigimu, ji iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl tariamo nevalstybinių subjektų, vadinamųjų „skustagalvių“, prieš ją ir jos šeimą nukreipto persekiojimo dėl jų tautybės. Darė išvadą, kad visuotinai žinomos diskriminacijos apraiškos dėl tautybės, pasireiškiančios (duomenys neskelbtini), nesuponuoja nuomonės, kad visiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gyvenantiems (duomenys neskelbtini), turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Atsakovo teigimu, prieglobsčio prašytojas turi įrodyti, kad jis jaučia visiškai pagrįstą persekiojimo baimę dėl tautybės. Pareiškėjos pateikta informacija iš esmės neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, kad imigrantai ir etninės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija ir priekabiavimu, tačiau, atsakovo teigimu, nurodytas išvykimo motyvas – „skustagalvių“ vykdomi neteisėti veiksmai jos šeimos narių atžvilgiu, nelaikytinas patikimu ir pakankamu grėsmės įrodymu.

Viena iš Ženevos konvencijoje įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų yra ta, kad asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pažymėjo, kad iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, jog jos šeima patyrė privačių asmenų, neveikiančių valstybės vardu, vykdomą smurtą. Departamento vertinimu, pareiškėja neišnaudojo visų turimų galimybių kreiptis pagalbos į valstybines institucijas tam, kad gautų valstybės apsaugą nuo persekiojimo veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 86–90) pareiškėjos E. B. ir jos nepilnamečių vaikų S. U., A. U. ir M. U. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės pareigūnė sulaikė pareiškėją E. B., jos vyrą D. U. ir vaikus S. U., A. U., M. U., kurie pateikė tik asmens dokumentus ir patikrinimo metu žodžiu pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja ir jos šeima buvo išlaipinti ir pristatyti į (duomenys neskelbtini) užkardos patalpas. Pareiškėja paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) vyko į Lietuvos Respubliką paprašyti prieglobsčio. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 2 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pasirašė apie susipažinimą su savo teisėmis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu ir paaiškino, kad išvykimo iš kilmės valstybės tikslas – gauti prieglobstį. Profesija – buhalterė, išsilavinimas – vidurinis, paskutinė darbovietė – duonos kombinatas, gamybos skyriaus įrangos mašinistė, politinėms organizacijoms nepriklauso. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) buvo negalima ramiai gyventi, šeima yra nuolat persekiojama nacionalistų, grįžti į (duomenys neskelbtini) nepageidauja (Departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 1–11). Departamentas, vadovaudamasis Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. išvada Nr. (15/6-7) 13PR-42RN (Departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 92–103), 2013 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7) 12PR-42 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. B. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams S. U., A. U. ir M. U.“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams pabėgėlio statuso, nes jos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais. Sprendimo 2 punktu Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos, kadangi nėra priežasčių minėtų asmenų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį (b. l. 4–6).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies, Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas. Remiantis byloje surinkta medžiaga bei Pažyma, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos pateikta informacija dėl jos teiginių, kad jos šeima susidūrė su diskriminacija ir priekabiavimu, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, t. y. Pažymoje nurodoma, kad iš tiesų imigrantai ir etninės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija ir priekabiavimu.

Tačiau, kaip teisingai atsakovas nurodė, negalima daryti išvados, kad visiems (duomenys neskelbtini) gyvenantiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas. Pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) rasinės neapykantos ir ksenofobijos apraiškas fiksuojančio informacinio analitinio centro (duomenys neskelbtini) atstovas pažymėjo, kad teisėsaugos pareigūnų pastangos, kovojant su neapykantos nusikaltimais, duoda žymių rezultatų, taigi, valdžios institucijos imasi pagrįstų priemonių kovoje su rasinės neapykantos nusikaltimais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti jai tarptautinę apsaugą grindė nevalstybinių subjektų persekiojimu dėl jos šeimos tautybės bei tvirtino, kad pareiškėjos ir jos šeimos atžvilgiu nuolat vykdomi neteisėti veiksmai, o pagalbos iš valstybės institucijų esą taip pat nesulaukiama. Teismas rėmėsi administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010 ir kt.).

Teismas atsižvelgė į Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatą, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį, valstybės narės gali laikyti prašytojo pareigą kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

Taip pat ir pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 7 punktą, prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kad ji ir jos šeima negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo nevalstybinių subjektų persekiojimo. Iš pareiškėjos skundo turinio galima spręsti, kad gyvenant (duomenys neskelbtini), priekabiavimą iš esmės teko patirti jos vyrui, tačiau jos pateikta informacija nepagrindžia jos ir nepilnamečių vaikų individualios grėsmės. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos vyras šiuo metu, kartu su nepilnamete dukra S. U. išvyko į (duomenys neskelbtini) (b. l. 44).

Kėlė abejonių ir pareiškėjos pateikti papildomi paaiškinimai, kuriuose ji nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) ji grįžti negali dar ir dėl to, kad ją muša ir įžeidinėja vyras (b. l. 59). Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus bei faktus, darė išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi pirminiams prieglobsčio prašytojos nurodytiems paaiškinimams ir faktams. Pažymėjo, kad pareiškėja paaiškinime prašė atsižvelgti į tai, kad su ja gyvena ir nepilnamečiai vaikai, tačiau pati pareiškėja teismo prašė grąžinti jos nepilnametės dukters S. U. dokumentus, nes ji grįžta su tėvu į (duomenys neskelbtini).

Taigi, pati pareiškėja neprieštaravo nepilnametės dukters grįžimui į (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pagrindinis pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis byloje esančiais duomenis apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje bei tai, kad pareiškėja nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jai reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, buvo galima daryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra ekonominiai arba asmenino pobūdžio.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas konstatavo, kad Departamentas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir priėmė sprendimą remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis sprendimo pagrindas.

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad prieglobsčio prašytoja nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš ją ir jos nepilnamečius vaikus pavojaus (duomenys neskelbtini) dėl Ženevos konvencijoje išvardintų priežasčių bei dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų pabėgėlio statuso kriterijų, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, daryta išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėja E. B. ir jos nepilnamečiai vaikai A. U. ir M. U. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–98), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. B. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams S. U., A. U. ir M. U.“ Nr. (15/6-7) 12PR-42 ir įpareigoti Departamentą E. B. ir jos nepilnamečių vaikų A. U. ir M. U. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėja visada teigė, jog jos šeimai gresia pavojus kilmės valstybėje ir kad šeima yra persekiojama nacionalistų, o kompetentingos valstybės institucijos negali užtikrinti pareiškėjai ir jos šeimai reikalingos apsaugos. Vienintelė aplinkybė, pasikeitusi teismo posėdžio metu, buvo ta, kad pareiškėjos vyras, kuris, be kita ko, visą laiką naudojo prieš ją smurtą, pasiėmęs vyriausiąją dukrą S., nusprendė grįžti į kilmės valstybę. Teigia, jog faktas, kad vyras atsisakė prieglobsčio prašymo, nepaneigia aplinkybės, kad jam vis tiek kilmės valstybėje gali grėsti pavojus, tuo labiau, tai nepaneigia aplinkybės, kad jos vaikai buvo ir galimai būtų persekiojami ir diskriminuojami (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvai visada buvo tie patys, ji nepateikė prieštaringų aplinkybių, teismo posėdžio metu pareiškėja tik papildė savo prieglobsčio prašymo aplinkybes dėl objektyvių priežasčių.

Pažymi, kad prieglobsčio prašymas yra ir buvo grindžiamas ne tik persekiojimu vyro atžvilgiu, tačiau ir persekiojimu ir diskriminacija, kurią patyrė pareiškėjos nepilnamečiai vaikai. Teigia, kad remiantis Pažyma, visuotinai pripažintas faktas, kad tautinės mažumos (tame tarpe ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gali patirti (ir patiria) persekiojimą ir diskriminaciją. Teigia, kad pareiškėja nurodė konkrečias aplinkybes, kurios patvirtina, kad dėl tautinės priklausomybės jos šeima patyrė diskriminaciją, persekiojimą ir negali grįžti į savo kilmės valstybę. Mano, jog teismas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, jei jam buvo kilę abejonių dėl pareiškėjos ir jos atžvilgiu buvusio individualaus persekiojimo.

Pažymi, jog pareiškėja nenorėjo, kad jos dukra išvyktų, tačiau perkalbėti jos nepavyko ir ji pasirinko gyventi su tėvu. Pažymėjo, kad Departamento sprendimas (ir ginčijamas teismo sprendimas) dalyje dėl S. U. nėra skundžiamas.

Pabrėžia, kad pareiškėja paliko savo kilmės šalį dėl jos šeimai grėsusio pavojaus, o ne dėl ekonominių, asmeninių priežasčių ar siekiant geresnio gyvenimo.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–117) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjos ir jos vyro pateiktos istorijos apie patirtą persekiojimą skiriasi. Pažymi, kad pareiškėja ir jos vyras skirtingai apibūdino incidentą, kai į konfliktą buvo įtrauktas ir jų sūnus A.. Be to, pareiškėjos vyras apklausos metu teigė, kad pareiškėja buvo užpulta ir pati, tačiau ji neminėjo jokio įvykio, kurio metu tariami persekiotojai būtų užpuolę ir ją.

Teigia, jog pareiškėja neišnaudojo visų galimybių gauti pagalbą iš kilmės valstybės institucijų. Taip pat pareiškėjos šeimai buvo prieinama vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau, kaip nurodė pati pareiškėja, jos šeima net nesvarstė tokios galimybės.

Pabrėžia, jog pareiškėja savo persekiojimo baimę apklausų metu grindė vyro patirtu persekiojimu bei nurodė, kad vaikai buvo diskriminuojami. Nepaisant to pareiškėjos vyras nusprendė išvykti atgal į kilmės valstybę, kur, anot pareiškėjos, jis buvo nuolatos persekiojamas. Iš to daro išvadą, kad pareiškėjos vyras nejaučia baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) ir nemano, jog toje valstybėje jam gali grėsti pavojus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja skunde prašė panaikinti Migracijos departamento 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-42 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. B. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams S. U., A. U. ir M. U.“ bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog prieglobsčio prašytoja nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš ją ir jos nepilnamečius vaikus, pavojaus (duomenys neskelbtini) dėl Ženevos konvencijoje išvardintų priežasčių bei dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų pabėgėlio statuso kriterijų, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, prašydama jai ir jos nepilnamečiams vaikams suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, rėmėsi aplinkybėmis, jog (duomenys neskelbtini) jai ir jos šeimai gresia pavojus, nes pareiškėjos vyras yra (duomenys neskelbtini), ir kad šeima yra persekiojama nacionalistų, diskriminuojama, o kompetentingos valstybės institucijos negali užtikrinti pareiškėjai ir jos šeimai reikalingos apsaugos, be to, pareiškėjos vyras visą laiką naudojo prieš ją smurtą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jai reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, o pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra ekonominiai arba asmenino pobūdžio: pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos ir jos vaikų individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, kad jų atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pažymėtina, kad iš esmės pagrindinis pareiškėjos argumentas, turėjęs patvirtinti jai ir jos vaikams kilmės valstybėje kylantį persekiojimo ir diskriminacijos pavojų, yra pareiškėjos sutuoktinio tautybė ((duomenys neskelbtini)). Tačiau vien ši aplinkybė bei Pažymoje pateikta informacija, jog imigrantai ir etninės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija ir priekabiavimu, taip pat ir Departamento teismui pateiktoje atnaujintoje 2015 m. sausio 15 d. pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija apie nacionalistinių ir ksenofobinių nuotaikų augimą (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir nėra pakankama tam, kad būtų pagrįstas konkrečiai pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų patirtas persekiojimas. Savo išvadoje Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio nurodyti faktai apie patirtą persekiojimą skiriasi, pareiškėjos teikti paaiškinimai dėl patirtų užpuolimų (duomenys neskelbtini) iš tiesų nėra visiškai nuoseklūs, kas taip pat verčia abejoti realia pareiškėjos šeimai kylančia persekiojimo grėsme, šių prieštaravimų dėl jos išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro pašalinti nėra galima. Taip pat nėra galima ignoruoti fakto, jog pareiškėjos vyras kartu su vienu iš nepilnamečių vaikų – dukra S. U., išvyko atgal į (duomenys neskelbtini) (b. l. 172; D. U. asmens byla, b. l. 193, 197–198), kas tik padidina abejones dėl pareiškėjos šeimos realiai jaustos galimo persekiojimo baimės, kadangi pats pareiškėjos sutuoktinis savo noru, be to, kartu su nepilnamete dukra, nusprendė grįžti į kilmės valstybę (D. U. asmens byla, b. l. 192).

Be to, pareiškėja nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, kad kompetentingos valstybės institucijos negali užtikrinti pareiškėjai ir jos šeimai reikalingos apsaugos, tačiau niekaip nepagrindė, kad ji iš tiesų būtų kreipusis į atitinkamas institucijas ir nebūtų gavusi reikiamos pagalbos. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kad ji ir jos šeima negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo nevalstybinių subjektų persekiojimo. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog į kilmės valstybę pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai negali ir bijo grįžti dėl jos sutuoktinio grasinimų, nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra pagrindo manyti, kad kilmės šalyje kompetentingos valstybės institucijos negali užtikrinti pareiškėjai ir nepilnamečiams vaikams reikalingos apsaugos nuo tokio pobūdžio veikos.

Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti pabėgėlio statusą, pareiškėja turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos ir jos nepilnamečių vaikų individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą ir kad jų atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti konkretūs veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pareiškėjos teiginiai dėl kilmės valstybėje patiriamo persekiojimo ir diskriminacijos yra bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais ir nedviprasmiškais, būtent su pareiškėja bei jos vaikais individualiai susijusiais argumentais. Tokios aplinkybės neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme.

Pareiškėja taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) Štabo tyrimo skyrius teismui pateikė 2015 m. vasario 17 d. raštą Nr. (21/26)-7K-373 (b. l. 172), kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietė E. B. kartu su savo nepilnamečiais vaikais A. U. ir M. U. 2014 m. rugsėjo 29 d. išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir iki šiol į jį negrįžo, jų buvimo vieta nežinoma. S. U. prašymu Tarptautinė migracijos organizacija suteikė jai grįžimo pagalbą ir 2014 m. vasario 7 d. ji buvo grąžinta į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Minėti duomenys vertintini kaip patvirtinantys aplinkybę, kad pareiškėjai patys nėra suinteresuoti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimu, kadangi nesulaukę galutinio teismo sprendimo byloje, kurioje jie skundė Migracijos departamento sprendimą nesuteikti jiems prieglobsčio, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro, dėl ko šiuo metu duomenų apie jų buvimo vietą neturima.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. (15/6-7) 12PR-42 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų E. B., S. U., A. U. ir M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas Skirgailė Žalimienė