AS-552-116-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-116/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02313-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 7 864,44 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėn.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2003 m. balandžio 30 d. buvo paskirta 436,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn., be kita ko, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jam buvo mokama mažesnė valstybinė pensija nei paskirtoji. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., išaiškinimus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui turi būti priteista dėl minėto reglamentavo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą ar tenkinti jį iš dalies prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Pasak Ministerijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas skundą turėjo paduoti per 6 mėn. nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie pensijos nepriemoką, todėl pareiškėjo prašymą buvo atsisakyta nagrinėti. Atsakovas pabrėžė, kad Ministerija pensiją pareiškėjui mažino pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Kadangi pareiškėjas praleido terminą ginti savo pažeistas teises, atsakovo manymu, byla turėtų būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2003 m. balandžio 30 d. paskirta 436,81 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui mokama mažesnė pensija nei paskirtoji. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjo valstybinė pensija mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Teismas rėmėsi Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu ir darė išvadą, jog pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė teismui buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pasiūlė pareiškėjo atstovei advokatei L. M. teikti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėjo atstovė pasinaudoti šia teise atsisakė. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors jo atstovei tokia teisė buvo išaiškinta ir suteikta. Teismas pažymėjo, kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

III. Pareiškėjas R. D. atskiruoju skundu (b. l. 52-54) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjas pabrėžia, kad nuo 2010 m. sausio mėn. nebuvo priimtas joks atskiras administracinis sprendimas, nepriemoka neišmokėta nepriimant jokio atskiro administracinio sprendimo, bet tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjas paaiškina, kad jo pareikštas reikalavimas yra dėl nepriemokos, kuri buvo neišmokama eilę mėnesių, todėl, jo manymu, teigiant, kad visas pareikštas reikalavimas dėl nepriemokų yra pradelstas, nepagrįstai suvaržoma asmens teisė kreiptis teisminės gynybos, nes ji tampa pernelyg apribota laiko požiūriu. Pareiškėjas pabrėžia, kad joks administracinis aktas taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo priimtas. Pareiškėjo manymu, termino kreiptis į teismą pradžios laikas negali būti siejamas su pirmąja nepriemoka, nes pažeidimas yra tęstinis. R. D. pažymi, kad įstatymas laikomas teisėtas ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl daro išvadą, kad jo teisė kreiptis teisminės gynybos dėl neteisėtai neišmokėtos nepriemokos atsirado tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio prieštaravimą Konstitucijai. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja tik juos paskelbus įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjo manymu, jo teisė kreiptis teisminės gynybos dėl neteisėtai neišmokėtos nepriemokos atsirado tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimą paskelbus „Valstybės žiniose“.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir prašo ją palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktą, paaiškėjus, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas praleidus nustatytą padavimo terminą, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) procesinis terminas reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui R. D. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą R. D. kreipėsi 2013 m. liepos 2 d., t. y., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė priimti R. D. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nebuvo pareiškęs prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. posėdžio garso įrašas patvirtina, kad bylą nagrinėjant iš esmės pareiškėją atstovaujančiai advokatei L. M. buvo pasiūlyta pateikti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėjo atstovė atsisakė pasinaudoti šia teise. Įstatyme nėra numatyta galimybė spręsti procesinio termino atnaujinimo klausimą teismo iniciatyva, nesant suinteresuoto asmens prašymo.

Esant tokioms aplinkybėms galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, priėmė teisingą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas