A-1255-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1255-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01010-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui P. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. B. (toliau – ir atsakovas) 382,34 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., bei 2,90 Lt patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kelmės rajono savivaldybės taryba 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. T-190 nuo 2007 m. liepos 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-287 patvirtino Kelmės rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-95), kurių 4.4.4 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 4.1 punktas – naudotis komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-288 patvirtintais Kelmės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-364, 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-429, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-476) (toliau – ir Nuostatai). Rinkliava atsakovui skaičiuojama Nuostatų 30 punkto nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 42 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas yra skolingas VšĮ ŠRATC 382,34 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

Atsakovas P. B. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 24) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsakovas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini), namo savininkas nuo 2008 iki 2014 m. Atsakovas nėra sudaręs sutarties ir konteinerio neturi. Visas žaliavas jis pūdo. Pareiškėjo prašyme nurodytų sumų neginčija, jei būtų turėjęs konteinerį, būtų ir konteinerį perėmęs. Gyvulius įrašė (duomenys neskelbtini), o mieste gyvulių niekas nelaiko. Kadangi dabar gyvena mieste, prie parduotuvės yra rūšiavimo konteineriai nemokami, jis atliekas rūšiuoja, o žaliąsias atliekas kompostuoja, kūrena briketėmis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 37–40) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 309 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., bei 2,90 Lt patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-288 patvirtintais Kelmės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-364, 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-429, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-476).

Teismas konstatavo, kad atsakovas gyvena Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosiose patalpose, nuosavybės teise valdo gyvenamąsias patalpas, esančias Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, deklaruoja savo gyvenamąją vietą Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosiose patalpose ir pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pažymos matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. yra 382,34 Lt.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis. Teismas vadovaudamasis MAĮ 107 straipsnio 1, 2 dalimis, Nuostatais, konstatavo, kad teisė priverstinai išieškoti šį mokestį pareiškėjui atsirado jau 2008 m. sausio 1 d. (už 2007 metus), 2009 m. sausio 1 d. (už 2008 metus) ir 2009 m. liepos 1 d. už 2009 metų I pusmetį ir nuo tada prasidėjo priverstinio išieškojimo senaties termino rinkliavai skaičiavimas, o penkeri metai baigėsi atitinkamai 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. birželio 30 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio mėn., taigi vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. I pusmetį yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti rinkliavą už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. atmetamas. Teismas priėjo išvadą, kad VšĮ ŠRATC reikalavimas priteisti iš atsakovo nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinamas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 44) prašo iš esmės panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nuo 1989 m. iki 2013 m. negyveno (duomenys neskelbtini), o buvo tik deklaravęs gyvenamąją vietą, o gyveno (duomenys neskelbtini), vienkiemyje. Atsakovas atliekas rūšiuoja, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) yra rūšiavimo konteineriai, o už miesto yra įrengta atliekų rūšiavimo aikštelė. Pelenus užkasa į žemę, o žaliąsias atliekas pūdo savame žemės sklype. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko, todėl negalėjo išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas reikalauja išieškoti skolą už nesuteiktas paslaugas. Atsakovas sutarties nepasirašė, konteinerio negavo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63–66) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškino, kad teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos priteisimo iš atsakovo pagal jo deklaruotą nuolatinę gyvenamąją vietą: (duomenys neskelbtini). Pagal LR gyventojų registro duomenis: atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 1989 m. rugsėjo 21 d. (to neneigia ir pats atsakovas). LR civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 4 dalis nustato, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja (deklaruoja) kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

Ji dar gali būti nustatyta ir pagal paties asmens pareiškimus (CK 2.17 str. 1 d.), tačiau, kaip matosi iš atsakovo apeliacinio skundo, atsakovas savo gyvenamosios vietos nepakeitė, nebuvo niekur kitur išvykęs ir iki šiol gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigia, kad nuo 1989 m. iki 2013 m. negyveno (duomenys neskelbtini), o buvo ir yra tik deklaravęs gyvenamąją vietą, o gyveno (duomenys neskelbtini), vienkiemyje. Deklaravimas, kaip žinia, yra asmens pareiškimas visiems suinteresuotiems asmenims, kad jis nuolat gyvena deklaruotu adresu, tokiu būdu šis apelianto argumentas prieštarauja ne tik įstatymams, bet ir jo paties pareiškimams.

Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose. Pagal šio įstatymo reikalavimus paaiškinimai dėl de facto kitos gyvenamosios vietos adreso, nei ji deklaruota pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, negali būti laikomi tinkamu gyvenamosios vietos deklaravimu. Atsakovas visą rinkliavos laikotarpį gyveno ir yra deklaruotas (duomenys neskelbtini). Gyventojams nėra suteikta teisė šalinti visas savo atliekas, o tik kai kurias (žaliąsias kompostuoti arba sušerti gyvuliams).

Kitas atliekas šalinti gali tik juridiniai asmenys gavę tam leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius, kuriem keliami griežti aplinkosaugos reikalavimai (sąvartynus). Atsakovas nėra juridinis asmuo, todėl negali šalinti (utilizuoti) atliekų. Atsakovas nenurodo jokių materialinės teisės normų, kurias, neva, pažeidė teismas, priimdamas savo sprendimą ir iš viso nenurodo jokių materialinės teisės normų, kurias pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 punktą jis privalo nurodyti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi nebuvo sudaręs sutarties dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nurodytu adresu negyvena, konteinerio negavo. Visa tai, jo nuomone, ir sąlygoja apeliacinio skundo tenkinimą. Be kita ko, nurodo (2015 m. birželio 22 d. paaiškinimas), jog gavęs įspėjimą dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo ją sumokėjo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, kas savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Toje pačioje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms. Tvirtintina, kad ir tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą, nepriklausomai nuo to, kad nėra sudaręs sutarties dėl vietinės rinkliavos, neturėjo konteinerio (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Apeliaciniame skunde nurodoma negyvenimo nurodytu adresu aplinkybė prieštarauja byloje esantiems duomenims – pats P. B. dokumentuose (2015 m. birželio 22 d. paaiškinimas ir kt.) nurodo adresą korespondencijai gauti, kuriuo teigia negyvenantis, o tai reiškia, kad ir šis momentas niekaip negali nulemti skundžiamo sprendimo keitimo ar naikinimo.

V. Šiaulių apygardos administracinis teismas iš atsakovo vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., o prašyta buvo už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

Dėl ieškinio senaties vietinės rinkliavos priteisimo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs pirmiau kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose.

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1202-575/2015) yra nurodęs, kad: “<...> šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012)”.

Esama administracinių teismų jurisprudencija aptariamu klausimu lemia, jog vietinės rinkliavos priteisimas, atliktinas būtent Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Teismų įstatymo 33 str.).

Į pirmosios instancijos teismą kreiptasi 2014 m. rugpjūčio 25 d. (b.l. 2). Vietinės rinkliavos prašyta priteisti už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Atsižvelgiant į pateiktą aiškinimą dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo bei priteisimo laikotarpio MAĮ pagrindu, vietinė rinkliava turėjo būti nepriteista už visus 2008 m., kas ir padaryta. Tačiau turėjo būti priteista už visus 2009 m. Tuo tarpu teismas vietinę rinkliavą priteisė tik už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., bet priteistinos vietinės rinkliavos dydis nėra keistinas, nes pareiškėjas dėl to nesiskundė.

Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas koreguotinas tik teisinės motyvacijos plotmėje (dėl MAĮ 68 str. taikymo), nekeičiant priteistos sumos dydžio, taip nepažeidžiant ir draudimo keisti į blogąją pusę (reformatio in peius) bei procesinių staigmenų negalimumo principų.

VI. Prie administracinės bylos buvo pridėtas 2015 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio galima spręsti apie atsakovo atsiskaitymą su viešąja įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru, o tai reiškia, kad iš esmės ginčo nebeliko. Mokėjimo nurodyme esanti suma padengia prašytą priteisti bei teismo priteistą sumą. Esant tokiai situacijai administracinė byla turėtų būti nutraukta, bet šią teisinę galimybę paneigia atsakovo užimta pozicija – nepaisant vietinės rinkliavos sumokėjimo ši pareiga apskritai neigta, dėl ko pasisakyta pirmiau. Vadinasi, apeliacinis skundas vis dėlto turi būti atmestas, o vietinės rinkliavos sumokėjimo faktinė aplinkybė tampa aktuali sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius