AS-556-737-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-737/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00285-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų akcinės bendrovės „City Service“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „City Service“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl išvados ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai akcinė bendrovė „City Service“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Realco statyba“ (toliau – ir pareiškėjai, AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. gruodžio 18 d. išvadą „Dėl pirkimo Nr. 122858 vertinimo” (toliau – ir Išvada) ir 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą „Dėl sutikimo vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu" (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti ginčijamų Išvados ir Sprendimo galiojimą ir vykdymą bei uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, įskaitant teisę perkančiajai organizacijai kreipusis pakartotinai duoti sutikimą neskelbiamoms deryboms.

Nurodė, kad Išvada ir Sprendimas priimti pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktus, todėl, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, visos kilusios pasekmės būtų iš esmės neteisėtos. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų šiurkščiai pažeidžiamos ne tik jų teisės bei teisėti interesai, bet ir viešasis interesas. Perkančioji organizacija galbūt nusipirktų paslaugas už didesnę kainą negu siūlo pareiškėjai, ir taip būtų neteisėtai iššvaistytos mokesčių mokėtojų lėšos. Teigė, jog gali iškilti grėsmė tinkamam būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 5 d.). Šį teismo sprendimą pareiškėjai skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi skundą atmetė. 2014 m. gegužės 12 d. teisme gautas naujas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas minėtą nagrinėjamą bylą sustabdė iki to laiko, kol Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinės nagrinėjamą (šią) bylą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjų prašymo netenkino.

Nurodė, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pareiškėjų reikalavimams užtikrinti jie prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą ir uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (ABTĮ 71 str. 3 d. l, 3 p.). Teismas šį prašymą jau nagrinėjo ir jo netenkino.

Tarnyba, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko Kalėjimų departamento vykdyto konkurencinio dialogo „Privataus subjekto atranka valdžios ir privataus subjektų partnerystės projekto „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo iš Vilniaus m. centrinės dalies 1-asis etapas“ įgyvendinimui“, 2012 m. birželio 6 d. skelbto Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, pirkimo Nr. 122858 (toliau – ir Konkurencinis dialogas), vertinimą. Vertinimo rezultatai buvo įforminti 2013 m. gruodžio 17 d. vertinimo išvada Nr. 4S-5045 „Dėl pirkimo Nr. 122858 vertinimo“. Vertinimo išvadoje iš esmės buvo nustatyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, vertindamas pareiškėjų atitiktį Konkurencinio dialogo sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams bei pakviesdamas juos pateikti sprendinius, pažeidė VPĮ 32 straipsnio 7 dalį, 47 straipsnio 4 dalį bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog Konkurencinis dialogas, atmetus visus pasiūlymus, yra pasibaigęs, apsiribojo tokiu vertinimu. Tarnyba, atsižvelgusi į tai, kad Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 1S-3466 nurodė, jog į derybas bus kviečiami ir pareiškėjai, kurie, kaip nustatyta, neatitiko minimalių kvalifikacijos reikalavimų, vadovaudamasi VPĮ 82 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 4S-5120 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu“ nusprendė, jog neturi pagrindo sutikti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo vykdytų pirkimą „Privataus subjekto atranka valdžios ir privataus subjektų partnerystės projekto „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo iš Vilniaus m. centrinės dalies 1-asis etapas“ įgyvendinimui“ neskelbiamų derybų būdu.

Įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimus (negalės grįžti į pirminę padėtį iki skundžiamų sprendimų priėmimo), teismas konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Šių priemonių taikymo būtinybė iš esmės siejama ne su teismo sprendimo įvykdymo negalimumu ar apsunkinimu, o daugiau su prielaidomis, susijusiomis su galimomis išvados ir sprendimo pagrindu atsirasiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Šios aplinkybės buvo konstatuotos nagrinėjant jų prašymą ir pirmą kartą. Jeigu pareiškėjai patirtų kokią nors žalą, šie klausimai galėtų būti sprendžiami per žalos atlyginimo institutą, procedūras, tačiau šių sprendimų neskundė. Kokių nors aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nebus galima realizuoti tikėtino teismo sprendimo nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismas nenustatė. Nagrinėjant pareiškėjų prašymą pirmą kartą, buvo atkreiptas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Atsižvelgiant į Kalėjimų departamento siekiamo įgyvendinti projekto reikšmę (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimas iš Vilniaus miesto centrinės dalies), reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau užtikrintų viešąjį interesą. Teismas konstatavo, jog pakartotinai nagrinėjant prašymą naujų esminių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjai AB „City Service“ir UAB „Realco statyba“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjai akcentuoja tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. neįvertino būtinumo pagal naujai paaiškėjusias aplinkybes stabdyti Tarnybos ginčijamų aktų galiojimą. 2014 m. gegužės 12 d. pakartotiniame prašyme pateiktos faktinės aplinkybės pagrindė ne tik būtinumą, bet ir pagrįstumą stabdyti Tarnybos priimtų aktų galiojimą ir bet kokius Tarnybos veiksmus, susijusius su sutikimo neskelbiamoms deryboms davimu perkančiajai organizacijai kreipusis pakartotinai. Be to, atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjai neskundė naujų Kalėjimų departamento sprendimų ir veiksmų, nes nutarties priėmimo momentu nebuvo suėję apskundimo terminai.

Pabrėžia, jog jie pateikė pretenziją. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (LVAT 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011).

Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės nepasisakė dėl galimybės realiai įgyvendinti būsimą teismo sprendimą nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tik nurodė, kad neva galima kreiptis dėl žalos atlyginimo, kas bet kuriuo atveju negarantuotų visiškos kompensacijos gavimo. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 71 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgė, kad yra reali grėsmė, jog netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą Tarnybos Išvadą ir Sprendimą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba tarpų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Pareiškėjų nuomone, nesustabdžius minėtų aktų galiojimo perkančioji organizacija gali kreiptis į Tarnybą iš naujo dėl sutikimo neskelbiamoms deryboms ir tokiu būdu sudaryti viešojo pirkimo sutartį su kitais tiekėjais, nors jų pasiūlymo kaina ir nebūtų pati ekonomiškiausia. Kaip yra nurodęs LVAT, realus ir veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

LVAT yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nukrypo nuo šios LVAT formuojamos teismų praktikos ir tinkamai neįvertino šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso tinkamo įgyvendinimo.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino svarbių faktinių aplinkybių, jog projektas vykdomas jau daugiau nei dvejus metus ir viešojoje erdvėje bei oficialiai dalyviams yra pateikta informacija apie viešojo konkurso pabaigą. Visa tai suponuoja tai, jog įgyvendinant ypatingos svarbos ir reikšmės projektą, projekto įgyvendinimas negali varžyti ir akivaizdžiai pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei sukurti teisinio neapibrėžtumo bei neaiškumo situacijas. Pabrėžė, jog, esant naujai paaiškėjusioms aplinkybėms ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, šiurkščiai pažeidžiamos ne tik jų teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą.

Teigia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, jame pateikti motyvai bei argumentai yra deklaratyvūs, nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo. Pažymi, kad pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės objektyviai negali būti pritaikytos, kadangi skundžiamuose aktuose nėra suformuluotos valdingo pobūdžio nurodymai ar įpareigojimai. Įvertinus tai, anot atsakovo, nėra pagrindo stabdyti tokių sprendimų galiojimo ir vykdymo. Akcentuoja tai, jog pareiškėjai neįrodė, kad nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo, jiems būtų padaryta neatitaisoma žala. Anot Tarnybos, neigiami padariniai pareiškėjams atsirastų ne nuo ginčijamų aktų, o galimi trečiojo suinteresuoto asmens priimti sprendimai. Pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui. Nurodo, jog pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nelaikytinos protingomis ir sąžiningomis. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjų prašymas nesusijęs su pareiškėjų galimybe tinkamai apginti savo tariamai pažeistas teises, taigi nepriklausomai ar bus sustabdytas ginčijamų aktų galiojimas, ar bus apriboti atsakovo veiksmai, trečiasis suinteresuotas asmuo turės teisę kreiptis į atsakovą su nauju prašymu sutikti viešąjį pirkimą atlikti neskelbiamų derybų metu. Atsakovo nuomone, atskirasis skundas iš esmės paremtas prielaidomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog, pareiškėjų reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su jų skunde pareikštais reikalavimais, nes prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra nukreiptos ne į tikėtino teismo sprendimo įvykdymą, bet į pirkimo procedūrą, kurias vykdo ne atsakovas, sustabdymą. Akcentuoja pareiškėjo „City Service“ nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjų AB „City Service“ir UAB „Realco statyba“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje įvardytos galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (1 p.), išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas (2 p.), ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje būtų pritaikyta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus ir skundžiamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. pvz., 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individualios bylos aplinkybės.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr. pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Be to, turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Įvertinus atsakovo ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Pareiškėjai, prašydami tenkinti pateiktą prašymą, tvirtina, jog, nesiėmus prašomų veiksmų, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas. Teigia, jog nesustabdžius minėtų aktų galiojimo perkančioji organizacija gali kreiptis į Tarnybą iš naujo dėl sutikimo neskelbiamoms deryboms ir tokiu būdu sudaryti viešojo pirkimo sutartį su kitais tiekėjais, nors jų pasiūlymo kaina ir nebūtų pati ekonomiškiausia, esant naujai paaiškėjusioms aplinkybėms ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje šiurkščiai pažeidžiamos ne tik jų teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas.

Pažymėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vadovaujantis LVAT praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. LVAT praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad yra būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, tenka asmeniui, prašančiam taikyti tokias priemones (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS63-277/2008, Nr. AS525-801/2011, Nr. AS525-295/2011).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su tikrinamos bylos medžiaga, nustatė, jog pareiškėjo įvardyti teiginiai grindžiami į ateitį nukreiptomis prielaidomis ir spėjimais, nurodytas ekonomiškumo faktorius negali būti pakankamu pagrindu prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Nors pareiškėjai akcentuoja, jog naujos aplinkybės tik patvirtina, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, bus šiurkščiai pažeidžiamos ne tik pareiškėjų teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pakartotinai nagrinėjant prašymą naujų esminių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl prašymas netenkintas.

Pažymėtina, kad nepritaikius pareiškėjų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių nėra pagrindo konstatuoti, jog pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Šių priemonių taikymo būtinybė iš esmės siejama su prielaidomis, susijusiomis su galimomis ginčijamų aktų pagrindu atsirasiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tuo atveju, jei pareiškėjai dėl neteisėtų aktų, kurie būtų panaikinti, realiai patirtų žalą, ją galėtų išsiieškoti remdamiesi žalos atlyginimo instituto taisyklėmis, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjai jokių įrodymų, galinčių patvirtinti realią grėsmę, kad, nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nepateikė, o prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjų teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėjus nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami.

Pažymėtina, jog proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba esamą reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei neatitiktų viešojo intereso, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „City Service“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius