AS-858-482-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-482/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03637-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Nemuno būsto priežiūra“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-28), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 1S-114 „Dėl koncentracijos priežiūros procedūros taikymo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos iniciatyva UAB „Nemuno būsto priežiūra“ įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų“ (toliau – skundžiamas nutarimas).

Pareiškėjas 2014 m. vasario 26 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti Konkurencijos tarybai atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus (t. III, b. l. 94-104).

Pareiškėjas paaiškino, kad byloje skundžiamu nutarimu atsakovas nusprendė savo paties iniciatyva taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą jam įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų ir įpareigoti pareiškėją pateikti pranešimą apie koncentraciją.

Teigė, kad atsirado naujų aplinkybių, dėl kurių būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. jis 2013 m. gruodžio 13 d. Konkurencijos tarybai pateikė pranešimą apie koncentraciją, t. y. įvykdė skundu ginčijamo nutarimo reikalavimą. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) atsakovas šį pranešimą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 4 mėnesius (iki 2014 m. balandžio mėnesio), taigi greičiau nei iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės atsakovas išnagrinės pateiktą pranešimą, todėl galimai teigiamas teismo sprendimas šioje byloje būtų tik deklaratyvus ir jį įgyvendinti nebūtų realių galimybių. Nutarime nustatyti sprendimai tiesiogiai darys įtaką pareiškėjo, kaip juridinio asmens, struktūrai, vykdomai ūkinei komercinei veiklai bei padėčiai rinkoje.

Pažymėjo, kad, laikinai uždraudus Konkurencijos tarybai nagrinėti pranešimą apie koncentraciją, tai nepažeistų viešojo intereso ir nesutrukdytų jai atlikti savo funkcijų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pripažino Konkurencijos tarybos atsisakymą leisti susipažinti su informacija, kuria remiamasi šioje byloje, nepagrįstu, o tai įrodo, kad atsakovas ėmėsi visų įmanomų priemonių (taip pat ir neteisėtų) nuo jo ir nuo teismo nuslėptų įrodymus. Teismai yra tenkinę prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir uždraudę Konkurencijos tarybai atlikti veiksmus, kol neįsiteisės teismo sprendimas (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013).

Akcentavo, kad nors pareiškėjas siekia apginti savo teises, kurias pažeidė ir pažeidžia jo atžvilgiu be teisėto pagrindo pradėta koncentracijos procedūra ir nustatytas administracinis įpareigojimas pateikti pranešimą apie koncentraciją, tačiau visos teisinės pasekmės, kurias sukeltų byloje ginčijamas aktas ir jo pagrindu nustatytas administracinis įpareigojimas, jo atžvilgiu jau būtų atsiradusios, nors teismas dar nebūtų išnagrinėjęs, ar tokioms pasekmėms iš tikrųjų egzistuoja teisinis pagrindas. Konkurencijos taryba iki 2014 m. balandžio 13 d. galės išnagrinėti pranešimą apie koncentraciją ir galimai priimti privalomus pareiškėjo teisinę padėtį įtakojančius sprendimus, pvz., nustatyti koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ar pan.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjo prašymu nesutiko (t. III, b. l. 115-120).

Paaiškino, kad faktinė situacija nuo 2013 m. rugsėjo 13 d., kai pareiškėjas pirmą kartą teikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra pasikeitusi, ir nors pareiškėjas šiuo metu prašo taikyti kitą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau iš esmės siekia to paties, t. y. kad nebūtų pradėta ir/ar vykdoma koncentracijos procedūra.

Pažymėjo, kad pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas nėra prasidėjęs, 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo pranešimas šiuo metu Konkurencijos tarybos interneto svetainėje nėra paskelbtas, nes buvo pripažintas neatitinkančiu nustatytų reikalavimų. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas 4 mėnesių terminas išnagrinėti pranešimui pradedamas skaičiuoti tik kai yra gaunamas reikalavimus atitinkantis pranešimas apie koncentraciją.

Nepagrįstai pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju aktualus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas, kadangi jis nėra įsiteisėjęs, o pažymos apie koncentracijų nagrinėjimą nelaikytinos įrodymais nei nagrinėjamoje, nei kitose bylose. Pažymėjo, kad šios bylos ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos Nr. I-9665-764/2013, kuria vadovaujasi pareiškėjas, aplinkybės nėra vienodos, be to, Konkurencijos taryba teismo nutartį apskundė apeliacine tvarka.

Nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog skundžiamu nutarimu, kuriuo buvo tik pradėta administravimo (koncentracijos priežiūros) procedūra ir pareiškėjas įpareigotas atlikti procedūrinio pobūdžio veiksmus (pateikti pranešimą apie koncentraciją), būtų nepagrįstai suvaržytos jo teisės ir netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Tai, kad bus pradėtas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, savaime negali būti laikoma neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Galutiniai sprendimai ir vertinimai dėl to, kad pareiškėjas įsigijo 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų, šiuo metu nėra priimti, o juos vėliau priėmus, pareiškėjas turės galimybę juos skųsti teismui.

Pažymėjo, kad atsakovas savo iniciatyva koncentracijos priežiūros procedūrą pradėjo siekdamas apginti viešąjį interesą. 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas pateikė Konkurencijos tarybai prašymą laikinai sustabdyti pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas. Įvertinusi nagrinėjamos situacijos aplinkybes Konkurencijos taryba sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti prašymo, nes tokios galimybės nenustato Konkurencijos įstatymas, be to, tai neatitiktų efektyvaus viešojo intereso gynimo ir neužtikrintų ūkio subjektų interesų apsaugos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi (t. III, b. l. 131-133) atmetė pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Konkurencijos tarybai atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo dėstomus argumentus ir prie skundo pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog byloje galimai priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą (panaikinus Konkurencijos tarybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 1S-114, kuriuo atsakovas nusprendė savo paties iniciatyva taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą pareiškėjui įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų ir įpareigoti pareiškėją pateikti pranešimą apie koncentraciją), tokio teismo sprendimo įvykdymas, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Pareiškėjas prašyme dėstė tik deklaratyvius teiginius apie tai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimas šioje byloje būtų tik deklaratyvus, tačiau nepateikė įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas 4 mėnesių terminas išnagrinėti pranešimui pradedamas skaičiuoti tik kai yra gaunamas reikalavimus atitinkantis pranešimas apie koncentraciją. Kaip nurodo atsakovas atsiliepime, pareiškėjo pranešimo dėl koncentracijos nagrinėjimas nėra pradėtas. Pareiškėjo pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybos interneto svetainėje nėra paskelbtas, nes buvo pripažintas neatitinkančiu nustatytų reikalavimų. Taigi šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba iki 2014 m. balandžio 13 d. galės išnagrinėti pranešimą apie koncentraciją ir galimai priimti privalomus pareiškėjo teisinę padėtį įtakojančius sprendimus. Tuo atveju, jei ateityje bus priimti kokie nors pareiškėjo teises įtakojantys sprendimai, jam nebus užkirstas kelias teikti dėl tokių sprendimų skundus teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog siekis ateityje išvengti teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad šiuo atveju yra aktualūs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas bei 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis, atmetė, kadangi, visų pirma, jie nebuvo įsiteisėję, antra, bylose spręsti klausimai nebuvo analogiški nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje šiuo metu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui atlikti veiksmus nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Nemuno būsto priežiūra“ atskiruoju skundu (t. III, b. l. 168-181) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį, kuria atmestas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti prašomą priemonę.

Atskirajame skunde nurodoma, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naikindamas taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones neužkirto kelio ateityje teikti naujus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, be to, pasikeitė aplinkybės (pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. pateiktas prašymas atsakovui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3237-208/2014, nustatęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė leisti susipažinti su informacija svarbia šiai bylai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013, kai dėl analogiškos atsakovo informacijos nepateikimo buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės administracinėje byloje).

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą nutartį, iš esmės netirdamas ir nevertindamas ginčo teisinių santykių reglamentavimo, ginčijamo administracinio akto bei atsakovui suteiktų teisių pagal Konkurencijos įstatymo III skirsnio nuostatas pobūdžio bei jų įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų papildomų įrodymų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ginčo situacijoje atsižvelgdamas į konservacinį bei prevencinį jos taikymo tikslus (ABTĮ 71 str. 1 d.), kurių būtų galima pasiekti tik uždraudus atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimu.

Pabrėžia, jog pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė pranešimą apie koncentraciją, t. y. įvykdė skundu ginčijamo atsakovo administracinio akto reikalavimą. Tai patvirtina prie pareiškėjo 2014 m. vasario 26 d. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pridėti įrodymai – 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo pranešimo apie koncentraciją pateikimą Konkurencijos tarybai patvirtinantis pašto kvitas bei 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo Konkurencijos tarybai pateikto pranešimo apie koncentraciją išrašas. Remiasi Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog Konkurencijos taryba privalės išnagrinėti pagal nustatytus reikalavimus pateiktus pranešimus apie koncentraciją ir priimti šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, taip pat 13 straipsnyje nurodytus nutarimus ne vėliau kaip per keturis mėnesius, t. y. bet kuriuo metu iki 2014 m. balandžio mėnesio vidurio. Remiasi Konkurencijos įstatymo 13 straipsniu ir nurodo, jog nors inicijuoto teisminio proceso metu pareiškėjas siekia apginti savo teises, kurias pažeidė ir pažeidžia jo atžvilgiu be teisėto pagrindo pradėta koncentracijos priežiūros procedūra ir nustatytas administracinis įpareigojimas pateikti pranešimą apie koncentraciją, tačiau visos teisinės pasekmės, kurias sukeltų byloje ginčijamas aktas ir jo pagrindu nustatytas administracinis įpareigojimas, pareiškėjo atžvilgiu tokiu atveju jau būtų atsiradusios, teismui dar net neišnagrinėjus, ar tokioms pasekmėms iš tikrųjų egzistuoja teisinis pagrindas.

Pažymi, jog pareiškėjui nebuvo tinkamai įteikta oficiali informacija apie tai, kad jo 2013 m. gruodžio 13 d. pateiktas pranešimas apie koncentraciją buvo pripažintas neatitinkančiu nustatytų reikalavimų. Byloje iš esmės nėra ginčo, jog pareiškėjas įvykdė ginčijamu nutarimu jam nustatytus įpareigojimą bei 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė tarybai pranešimą apie koncentraciją, šios aplinkybės neneigia ir atsakovas. Tačiau 2014 m. vasario 27 d. papildomai raštu pateiktuose paaiškinimuose ir pranešime pareiškėjui nėra tinkamai įteikta informacija apie tai, kad 2013 m. gruodžio 13 d. atsakovui pateiktas pranešimas apie koncentraciją buvo pripažintas netinkamu.

Pareiškėjas remiasi Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 „Dėl pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (toliau – ir Pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo tvarka), 50 punktu ir nurodo, jog 2014 m. sausio 16 d. raštu Nr. (2.41-24)6V-76 „Dėl pranešimo apie koncentraciją” su kuriuo pareiškėjas susipažino tik pirmosios instancijos teisme, po to kai atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo 2013 m. vasario 26 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovas prašo pareiškėją pateikti papildomą informaciją, kuri reikalinga galutiniam sprendimui dėl koncentracijos priimti. Visa atsakovo prašoma informacija yra tiesiogiai susijusi su pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimu ir yra reikalinga tik galutiniam sprendimui dėl koncentracijos priimti (Konkurencijos įstatymo 12 str.).

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, jog teismai yra įpareigoti laikytis teismų praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P444-117/2008 yra išaiškinęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Analogiškos nuostatos laikomasi ir tarptautinėje praktikoje, pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje. Atitinkamai, aplinkybė, kad teismo proceso metu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryti neatitaisomi asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimai, yra viena iš aplinkybių, kurią privalo vertinti teismai priimdami procesinius sprendimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013 esminės teisinės prielaidos sutampa. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, dėl kokių konkrečių teisinių priežasčių atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nesivadovavo teismų praktika bei precedentais, suformuotais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, neatsižvelgė į prejudicinį ryšį tarp nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. I-3237-208/2014 ir administracinėje byloje Nr. 3237-208/2014 nustatytus faktus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį nepakeistą, netenkinti UAB „Nemuno būsto priežiūra” atskirojo skundo.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi ir faktinė situacija yra nepasikeitusi.

Pažymi, jog pareiškėjo prašymu 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1S-169 Konkurencijos taryba pratęsė nutarimu nustatytą terminą pateikti pranešimą apie koncentraciją iki 2013 m. gruodžio 13 d. Pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. pranešimas apie koncentraciją UAB „Nemuno būsto priežiūra” įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas” akcijų Konkurencijos taryboje buvo gautas 2013 m. gruodžio 16 d. 2013 m. gruodžio 16 d. pateiktas pranešimas apie koncentraciją UAB „Nemuno būsto priežiūra” įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas” akcijų neatitiko Konkurencijos įstatymo bei Pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo tvarkos nustatytų reikalavimų, jo pagrindu Konkurencijos taryba negalėjo pradėti koncentracijos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pareiškėjas nėra įvykdęs jam nustatyto įpareigojimo pateikti pranešimo apie koncentraciją, dėl ko Konkurencijos taryba nėra pradėjusi pranešimo nagrinėjimo, bei į tai, kad netgi ir vykdant koncentracijos priežiūros procedūros veiksmus, pareiškėjas neigiamų padarinių nepatirs ir teismo sprendimo vykdymas byloje nebus paneigiamas, Konkurencijos tarybos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjo argumentai dėl to, kad jam nebuvo tinkamai įteikta oficiali informacija apie jo 2013 m. gruodžio 13 d. pranešimo apie koncentraciją neatitikimą nustatytiems reikalavimams, buvo išnagrinėti Konkurencijos tarybos 2014 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 1S-41/2014.

Atsakovo nuomone, materialines teisines pasekmes pareiškėjui gali sukelti tik Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytas nutarimas. Konkurencijos tarybos atliekami pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmai, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi bei Pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo tvarkos 50 punktu, iš esmės sudaro tik koncentracijos vertinimui reikalingos informacijos rinkimą ir Konkurencijos tarybos atliekamą jos vertinimą. Pranešimo apie koncentraciją, trūkstamos bei jį papildančios informacijos pateikimas ir informacijos teikimas pradėjus pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą nelaikytini veiksmais, kurie gali neigiamai paveikti pareiškėjo teisinę padėtį. Vien tai, kad Konkurencijos taryba pradės ir vykdys pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą, savaime negali būti laikoma neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Be to, koncentracijos priežiūros procedūros vykdymas neturi įtakos iš UAB „Nemuno būsto priežiūra” įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas” akcijų sandorio pareiškėjui kylančioms teisėms ir pareigoms. Galutiniai sprendimai ir vertinimai dėl to, kad pareiškėjas įsigijo 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas” akcijų, šiuo metu nėra priimti ir juos vėliau priėmus nebus paneigiama pareiškėjo galimybė nesutinkant su Konkurencijos tarybos sprendimu dėl koncentracijos jį skųsti teismui.

Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi priimtas sprendimas nagrinėjamu atveju būtų neaktualus ir turėtų būti iš naujo svarstomas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas.

Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013 atsakovas nurodo, jog jis nesutinka su šioje byloje priimtu sprendimu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir dėl jo yra pateikęs atskirąjį skundą. Be to, šios bylos ir pareiškėjo nurodomo atvejo aplinkybės negali būti laikomos vienodomis vien dėl to, kad abiem atvejais prašoma sustabdyti Konkurencijos tarybos atliekamus veiksmus taikant ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje Nr. I-9665-764/2013 sustabdyti tyrimo dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo nepranešus apie koncentraciją ir negavus Konkurencijos tarybos leidimo veiksmai. Šioje byloje Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimas nėra atliekamas, o pareiškėjas įpareigotas pateikti pranešimą apie koncentraciją ir tai atlikus bus vykdomas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas dar nėra prasidėjęs, nes nepateiktas reikalavimus atitinkantis pranešimas apie koncentraciją.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3237-208/2014 yra aktualus bei susijęs prejudiciniu ryšiu su šioje byloje nagrinėjamais klausimais, dėl ko galėtų būti reikšmingas vertinant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo reikalingumą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Nr. I-3237-208/2014 nėra įsiteisėjęs. Konkurencijos tarybos nuomone, minėtoje byloje ir šioje byloje vertinamos aplinkybės nėra susijusios. Byloje Nr. I-3237-208/2014 nagrinėjamas ginčas dėl ankstesnių AB „City Service” koncentracijų nagrinėjimo metu Konkurencijos tarybos darbuotojų parengtų pažymų nesuteikimo susipažinti AB „City Service”. Konkurencijos taryba tiek šioje byloje teikiamuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir pastarojoje byloje yra nurodžiusi, kad nesuteiktos susipažinti AB „City Service” koncentracijų pažymos (kartu ir teismuose dėl jų nesuteikimo vykstantis ginčas) nėra reikšmingos sprendžiant bylą: pažymos nelaikytinos įrodymais, nes yra Konkurencijos tarybos darbuotojų nuomonės ir negali būti laikomos faktiniais duomenimis, vertintinais teismuose; antra, priimtos visai kitose bylose ir savaime nei paneigia, nei pagrindžia šioje byloje ginčijamo nutarimo ir jame nustatytų aplinkybių teisėtumo ar pagrįstumo. Teismo sprendimas byloje Nr. I-3237-208/2014 nesudaro pagrindo pareiškėjui teigti pasikeitus faktinei situacijai, nes šių bylų faktinės aplinkybės nėra susijusios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju vertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra” prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti Konkurencijos tarybai atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi ir mano, jog teismas neįvertinęs šios konkrečios situacijos, teisinio reguliavimo, neatsižvelgęs į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, nepagrįstai atsisakė taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo teiginiams nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje yra įtvirtinta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Priimto Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2012 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos taryba yra įgaliota prižiūrėti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo bei vykdyti valstybinę konkurencijos politiką (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.). Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas, be kita ko, yra apsaugoti ir viešąjį interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-355/2003).

Konkurencijos įstatymo III skirsnis reguliuoja koncentracijos priežiūrą. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato koncentracijos priežiūros procedūros taikymą Konkurencijos tarybos iniciatyva. Konkurencijos taryba gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir mutatis mutandis taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, numatytą III skirsnyje, nors ir nėra viršijami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 1S-114 „Dėl koncentracijos priežiūros procedūros taikymo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos iniciatyva UAB „Nemuno būsto priežiūra“ įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų“, kuriuo Konkurencijos taryba nusprendė, vadovaudamasi nurodytu Konkurencijos įstatymo 13 straipsniu, savo iniciatyva taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą UAB „Nemuno būsto priežiūra“ įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ (t. I, b. l. 1-28). Konkurencijos taryba, remdamasi Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, įpareigojo pareiškėją iki 2013 m. rugsėjo 21 d. pateikti pranešimą apie koncentraciją (t. I, b. l. 38-40). Pareiškėjo prašymu 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1S-169 Konkurencijos taryba pratęsė nutarimu nustatytą terminą pateikti pranešimą apie koncentraciją iki 2013 m. gruodžio 13 d. (t. III, b. l. 125-130). Pareiškėjo teigimu, administracinėje byloje skundžiamas priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas yra nepagrįstas, jį priimant buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimai (t. I, b. l. 1-28). Atitinkamai, pareiškėjas prašė uždrausti Konkurencijos tarybai atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus.

Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog administracinėje teisenoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnis. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Taigi nors yra natūralu, kad atitinkamiems subjektams numatyti įpareigojimai sukelia nepageidaujamų suvaržymų, nepatogumų, tačiau, kaip minėta, teismui, sprendžiančiam reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pagrindas jas taikyti nėra nurodomi galimai patirtini nepatogumai, suvaržymai, bet ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t. y. kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas (ABTĮ 92 str.).

Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-921/2013 šioje administracinėje byloje jau netaikė pareiškėjo prašytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1S-114 „Dėl koncentracijos priežiūros procedūros taikymo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos iniciatyva UAB „Nemuno būsto priežiūra“ įsigijus 100 proc. UAB „Žirmūnų būstas“ akcijų“ galiojimą. Teismas pabrėžė, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi jos taikymas nebūtų tikslingas. Pabrėžė, jog taikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų suvaržomos Konkurencijos tarnybos kompetencijos, būtent viešojo intereso gynimas (t. III, b. l. 26-29).

Pabrėžtina, jog administracinis teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl pasikeitus faktinei situacijai yra galimybės iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008). Ši galimybė pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-921/2013 (t. III, b. l. 26-29).

Šiuo atveju pareiškėjas, teikdamas naują prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teigia, kad pasikeitė faktinė situacija – jis 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją, t. y. įvykdė skundu ginčijamo atsakovo administracinio akto reikalavimą, ir atitinkamai prašo uždrausti atsakovui atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus (t. III, b. l. 94-104).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog byloje nėra pagrįstų duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjo nurodyta faktinė situacija yra pasikeitusi. Šiuo atveju nors pareiškėjas nurodo, kad jo 2013 m. gruodžio 13 d. pranešimo apie koncentraciją pateikimą liudija dokumentų siuntimo Konkurencijos tarybai pašto kvitas bei 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo Konkurencijos tarybai pateikto pranešimo apie koncentraciją išrašas, tačiau, kita vertus, Konkurencijos taryba pažymi, jog pareiškėjo pranešimo dėl koncentracijos nagrinėjimas apskritai nėra pradėtas. Konkurencijos tarybos teigimu, pareiškėjo pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybos interneto svetainėje nėra paskelbtas, nes buvo pripažintas neatitinkančiu nustatytų reikalavimų (t. III, b. l. 125-130). Iš esmės šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Konkurencijos tarybos internetiniame tinklalapyje tokia informacija nėra paskelbta (žr. viešąjį prieigą http://www.kt.gov.lt/).

Šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti duomenis, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, pasikeitusią faktinę situaciją nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties priėmimo, tačiau jis tokių duomenų nepateikė ir jų nepagrindė. Šiuo atveju pareiškėjo įvardinti argumentai, susiję su jam galimai siųsto pranešimo netinkamu siuntimu ir jo neinformavimu, yra nenagrinėti ir dėl jų nepasisakytina, kaip dėl argumentų iš esmės nepatenkančių į nagrinėjamo klausimo ribas. Be to, tokiais argumentas pareiškėjas pats pripažįsta, kad jo pateiktas pranešimas apie koncentraciją nebuvo iš esmės nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka (t. III, b. l. 168-181).

Šiuo atveju pareiškėjo įvardijamos atitinkamos bylos ir bylose taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti analizuojamos situacijos. Tai, kad teismai yra tenkinę prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir uždraudę Konkurencijos tarybai atlikti veiksmus, kol neįsiteisės teismo sprendimas (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013), nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad ir šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonė turi būti taikoma.

Šiuo aspektu primintina, jog kiekvieną kartą sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012). Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012). Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra siejamas su atitinkama faktine situacija, jos įvertinimu. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9665-764/2013, kurioje teismas, jo vertinimu, iš esmės panašioje situacijoje taikė reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, panaikino ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Taigi netgi byloje, kuria remiasi pareiškėjas, reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo taikytos. Be to, kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi įvertino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, o šiuo atveju nebuvo pateikta pagrįstų duomenų dėl faktinės situacijos pasikeitimo, kuriai esant teisėjų kolegija galėtų daryti priešingas išvadas ar teigti, kad yra ABTĮ 71 straipsnyje numatyti pagrindai reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3237-208/2014 taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamos situacijos. Įvardintas teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs, be to, kaip minėta, šiuo atveju sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas, o ne byloje ginčijamo nutarimo ir jame nustatytų aplinkybių teisėtumas ar pagrįstumas.

Papildomai teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju pareiškėjas prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone prašo uždrausti atsakovui atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus. Tačiau, kaip jau minėta, šiuo atveju nėra Konkurencijos įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant toks pareiškėjo prašymas būtų iš esmės nagrinėjamas. Taigi prašomi uždrausti veiksmai nėra atsakovo vykdomi nesant tam teisės aktuose numatytų sąlygų ir nėra pagrindo uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, kurie ir taip nėra atliekami. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Konkurencijos taryba iki 2014 m. balandžio 13 d. galės išnagrinėti pranešimą apie koncentraciją ir galimai priimti privalomus pareiškėjo teisinę padėtį įtakojančius sprendimus. Pareiškėjas šiuo atveju nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, kad buvo ištaisyti jo siųsto pranešimo apie koncentraciją trūkumai ir pateikta trūkstama informacija (t. III, b. l. 125-130, 138-139) ar naujai pateiktas pranešimas yra ar bus vertinamas Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas naujai pateiktame prašyme dėl reikalavimo užtikinimo priemonės taikymo nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad esama faktinė situacija būtų iš esmės pasikeitusi lyginant su faktine situacija, buvusia minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties priėmimo metu ir kad šiuo metu kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atitinkamai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Konkurencijos tarybai atlikti 2013 m. gruodžio 13 d. jo pateikto pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo veiksmus.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį (t. III, b. l. 168-181). Šiuo aspektu pažymėtina, jog motyvų nebuvimas teismo sprendime, nutartyje reiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas darė išvadą, suformuotą teismo sprendimo, nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, argumentai dėl netaikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, su kuriais pareiškėjas nesutiko savo pateiktame atskirajame skunde (t. III, b. l. 131-133). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo nesutikimas su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, motyvų gausa savaime neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ginčijamo administracinio akto bei atsakovui suteiktų teisių pagal Konkurencijos įstatymo III skirsnio nuostatas pobūdžio, vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas šiuos aspektus, kiek jie buvo reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, įvertino, tuo tarpu platesnis nurodytų aspektų vertinimas, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir argumentus, kuriais buvo grindžiama priimta nutartis, buvo neaktualus. Taigi atsižvelgus į nurodytus argumentus negalima daryti išvados, jog šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra” prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija dar kartą primena, kad administracinis teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl pasikeitus faktinei situacijai išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Nemuno būsto priežiūra” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis