A-525-724-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-724/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gazholderis“ skundą atsakovui Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gazholderis“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3−6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. balandžio 23 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) nutarimą skirti UAB „Gazholderis“ 2 000 Lt baudą (toliau – ir Nutarimas) ir nutraukti bylą.

Teigė, kad bauda paskirta nepagrįstai, Nutarimas taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus pareiškėjui turi būti panaikintas, nes bendrovės vadovybė bei personalas įvykdė visas AKĮ nuostatas. Tai konstatavo ir Kauno apylinkės teismas, išteisindamas įmonės darbuotoją I. L. 2013 m. balandžio 12 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-2902-358/2013. Šis argumentas sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pripažinti, kad UAB „Gazholderis“ nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad bendrovės kavinės patalpoje klientams matomose vietose yra įspėjimai apie tai, kad nuo 22.00 val. iki 8.00 val. ryto įsigytus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik vietoje, t. y. kavinėje. Departamentas netyrė, o tik perrašė policijos protokolą ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam ir teisėtam pareiškėjo veiksmų įvertinimui AKĮ kontekste. Įstatyme nėra nustatyta, kaip turi būti užtikrinamas 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytos išimties laikymasis. Šios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Ginčijamame Nutarime nurodytu atveju pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje tiek žodžiu, tiek kavinėje esančiais informaciniais pranešimais, alkoholinis gėrimas buvo parduotas atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant stiklinę bei dalį įsigyto alkoholinio įpilus į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino ir įrengti stalai. Tai reiškia, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas vartoti vietoje, pirkėjui tai buvo nurodyta (žinoma), tačiau pirkėjas įsigytus gėrimus savavališkai išsinešė, o pardavėja neturėjo jokių teisėtų galimybių jo sulaikyti. Akcentavo, jog darbuotoja I. L. pardavė G. K. atsuktą ir be kamštelio 0,25 litro degtinės buteliuką t. y. mažą kiekį, įpylė į stiklinę ir jį įspėjo, kad vadovaujantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimais, parduotas alkoholinis gėrimas turi būti vartojamas vietoje, nes buvo apie 23.00 valanda vakaro.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 46−50), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Departamento Nutarimą.

Paaiškino, kad vadovaudamasis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 20-65-2-S-I279 gauta medžiaga, Departamento surinkta medžiaga, nustatė, kad 2013 m. kovo 8 d. pareiškėjui priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Kauno r., operatorė-barmenė I. L. apie 23.00 val. G. K. pardavė alkoholinį gėrimą − vieną atidarytą butelį degtinės „Spanguolinė“, 0,25 1 talpos, 38 proc. alk. tūrio, už 12,00 Lt, kamštelį padėjo šalia butelio.

G. K. minėtą alkoholinį gėrimą iš baro išsinešė, užsisukęs kamšteliu (2013 m. balandžio 2 d. Protokolas Nr. ATK2-069, 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. ATK2-55/13). Teigė, jog pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai ir nepaneigia padaryto AKĮ pažeidimo sudėties. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo, pakanka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje.

Pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešimui, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo, taip pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Tai, kad bendrovė, parduodama alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį), simboliškai įpila alkoholinio gėrimo į stiklinę, taip, kad gamyklinėje pakuotėje net nesimato, jog toks gėrimas buvo vartotas, nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi toks alkoholinis gėrimas nebuvo skirtas vartojimui tik vietoje, tokį alkoholinį gėrimą lankytojas išsinešė iš baro patalpų.

Be to, pareiškėjas, imituodamas viešojo maitinimo veiklą, paliko šalia parduoto alkoholinio gėrimo butelio kamštelį, kad klientas galėtų tokį alkoholinį gėrimą užsisukęs kamšteliu išsinešti. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus AKĮ reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Byloje nėra įrodymų, kad alkoholinių gėrimų pirkėjas buvo įspėtas apie tai, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas savo 2013 m. kovo 8 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja jam nieko nesakė. 2013 m. kovo 8 d. operatorės-barmenės I.

L. rašytiniame paaiškinime taip pat nėra nurodyta, kad ji įspėjo pirkėją alkoholinį gėrimą vartoti tik vietoje. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo baro patalpoje yra rašytiniai įspėjimai apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje po 22 val. Pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų siekdamas išvengti AKĮ pažeidimo. Pareiškėjo atsakomybės nepanaikina tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie AKĮ pakeitimus ir draudimus ar kad bare yra pastatyti stalai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 104−109) pareiškėjo UAB „Gazholderis“ skundą patenkino. Panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. ATK2-08/13.

Teismas aptarė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, sprendė, jog teismui nagrinėjant šią bylą svarbu nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti alkoholiniai gėrimai vartoti vietoje, ar pareiškėjas gali vadovautis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, taip pat būtina įvertinti visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Iš byloje surinktų faktinių duomenų, kurie užfiksuoti Kauno apskrities VPK tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime, pareiškėjo pardavėjos I. L. ir alkoholinį gėrimą įsigijusio G. K. paaiškinimų, pareiškėjo Departamentui pateikto paaiškinimo, teismas sprendė, kad pareiškėjo bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje: bare buvo įrengtos sėdimos vietos, alkoholinis gėrimas buvo parduotas atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant stiklinę, dalis įsigyto alkoholinio turinio įpilta į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Todėl konstatuota, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju buvo sudaręs objektyvias sąlygas potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje ir šiuo aspektu atitiko AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties sąlygas. Be to, pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje tiek žodžiu, tiek kavinėje esančiais informaciniais pranešimais.

Teismo vertinimu, pareiškėjas ėmėsi priemonių užkirsti kelią imperatyvaus AKĮ įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Pareiškėjo darbuotoja I. L. alkoholinį gėrimą (0,25 l degtinės butelį „Spanguolinė“) į barą atėjusiam G. K. pardavė be kamštelio, t. y. atidarytoje pakuotėje, padavė vienkartinį indelį, į kurį įpylė parduoto alkoholinio gėrimo. Taigi, pirkėjui buvo sudarytos visos sąlygos vartoti alkoholį vietoje. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas ėmėsi tinkamų bei protingų veiksmų užtikrinti parduoto alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje. Tuo tarpu kitų priemonių, kurių pareiškėjas, kaip apdairus ūkio subjektas, turėtų imtis, atsižvelgiant į tai, kad tokių priemonių nenumato ir AKĮ, teismas nenustatė.

Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad pirkėjas įsigijo atidarytą 0,25 l buteliuką degtinės „Spanguolinė“, jo turinys buvo įpiltas į indą. Todėl pareiškėjo darbuotojo gebėjimas suvokti, kad alkoholinis gėrimas bus išsineštas iš baro, įvertinus jo kiekį, teismo vertinimu, neabejotinai parodo pareiškėjo darbuotojų manymą, kad toks įsigyto alkoholinio gėrimo kiekis bus vartojamas būtent baro salėje.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, 57 straipsniu, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (lot. lex non cogit ad impossibilia). Analogiškai ji negali reikalauti iš teisės normos adresatų imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise, pažeis tretieji asmenys (administracinė byla Nr. A858-351/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės, teisinis reglamentavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ginčo klausimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių imperatyviems AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimams įgyvendinti, t. y. pareiškėjo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, kad numatytos priemonės neužkirs alkoholinio gėrimo išsinešimo iš baro, kad jis nebus vartojamas vietoje. Teismo vertinimu, pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto imperatyvių reikalavimų. Nors Departamentas teigia, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ imperatyvių reikalavimų – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, tačiau apskritai nekonkretizavo savo teiginio, nenurodė, kokių dar konkrečių veiksmų pareiškėjas turėjo imtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų draudimų įgyvendinimui, tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos AKĮ nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Teismo vertinimu, toks atsakovo argumentas konkrečiu atveju nėra pakankamas, jis neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai.

Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjo argumentas, kad Kauno apylinkės teismas, išteisindamas įmonės darbuotoją I. L., 2013 m. balandžio 12 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-2902-358/2013 sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų, neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad juridinis asmuo negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei. Ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (administracinėse bylose: Nr. A15-39/2005; Nr. A143-1038/2009; Nr. A858-1561/2010; Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011; Nr. A62-2928/2011).

Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad UAB „Gazholderis“ pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis, pritaikytos priemonės atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Todėl pareiškėjo skundas tenkintas, Departamento Nutarimas panaikintas.

III. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113−119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento Nutarimą.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1) teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, vertindamas vartojimo vietoje sąlygos išpildymą, iš esmės vadovavosi tik keliomis objektyviomis aplinkybėmis – tuo, kad bare įrengtos sėdimos vietos, alkoholinis gėrimas buvo atidarytas, paduota stiklinė, į ją įpilta gėrimo, be to, anot teismo, darbuotoja įspėjo pirkėją žodžiu, kavinėje yra informaciniai pranešimai apie alkoholinių gėrimų išsinešimo draudimą po 22 val. Atsakovas akcentuoja, kad byloje nėra nustatyta ir nėra įrodymų, kad pirkėjas buvo įspėtas, jog alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja jam nieko nesakė, o operatorė-barmenė rašytiniame paaiškinime taip pat nenurodė, kad įspėjo pirkėją alkoholinį gėrimą vartoti tik vietoje. Be to, byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo bare yra rašytiniai įspėjimai apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje po 22 val. Be to, net ir egzistuojant šioms sąlygoms, jos nepanaikintų pareiškėjo atsakomybės už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad alkoholinis gėrimas išsineštas užsuktu kamšteliu, atidariusi alkoholinio gėrimo butelį, pareiškėjo darbuotoja jį padėjo ant prekystalio, sąmoningai pirkėjui sudarydama palankias sąlygas įsigytą alkoholinį gėrimą užsidaryti ir išsinešti, o ne vartoti vietoje. Tokie pardavėjos veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys aptariamos AKĮ nuostatos reikalavimus. Atsakovo vertinimu, „lašelio“ alkoholinio gėrimo įpylimas į vienkartinę tarą nelaikytinas alkoholinių gėrimų pilstymu. Taip pareiškėjas imituoja viešojo maitinimo paslaugas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose, kaip teigia atsakovas, analogiškomis aplinkybėmis vertinta, kad buvo padarytas aptariamos AKĮ nuostatos pažeidimas.

2) Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, lyginant su pareiškėjo darbuotoja kaip fiziniu asmeniu, pagal AKĮ keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatoma imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi. Pažymėjo, kad licencijuojamos veiklos specifiškumą aiškinant taip, kaip tai skundžiamame sprendime darė teismas, būtų sudaromos teisinės prielaidos įmonės prekybos vietoje nevykdant kontrolės funkcijos nebaudžiamiems pažeidinėti įstatymo reikalavimus.

3) Teigia, jog apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai alogiškose bylose. Nurodo konkrečias bylas.

4) Pažymi, kad skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas nei jo apskundimo terminas, nei tvarka, tad sprendimas neatitinka ne tik materialinės, bet ir proceso teisės normų.

Pareiškėjas UAB „Gazholderis“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 129−133), kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą bei atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) akcentuoja, kad pareiškėjo pardavėja pirkėjui pardavė mažą kiekį alkoholinio gėrimo, įspėjo, kad pagal AKĮ reikalavimus, parduotas alkoholinis gėrimas turi būti vartojamas vietoje, kavinėje klientams aiškiai matomose vietose yra įspėjimai, apie tai, kad nuo 22 iki 8 val. įsigytus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik vietoje, t. y. kavinėje. Pardavėja paduoto alkoholinio gėrimo butelį atsuko, įpylė klientui į stiklinę. Tai nurodoma ir pardavėjos bei pirkėjo paaiškinimuose, patvirtina Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. A2.8-2902-358/2013 bei įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 4-69-3-02363-2013-1.

2) Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pardavėja padėjo kamštelį šalia butelio. Departamentas jokio tyrimo neatliko, nebuvo įvykio vietoje minėtu metu, teigia melagingus teiginius, kurių nematė, nežino ir negali įrodyti. Pažymi, jog Kauno apylinkės teismo posėdyje policijos pareigūnai, surašę administracinio teisės pažeidimo protokolą pardavėjai, nurodė, kad negali patvirtinti fakto apie kamštelio padėjimo vietą, nes tiksliai neprisimena, o pirkėjas į teismo posėdį neatvyko. Akcentuoja, kad minėtas pardavėjai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas panaikintas. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad kavinėje nėra užrašų, perspėjančių apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus po 22 val. Tai, kad jie yra aiškiai konstatuota minėtame Kauno apylinkės teismo sprendime, o atsakovas kavinėje nėra lankęsis.

3) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013. Pažymi, jog Departamentas nevertino objektyvių ir subjektyvių faktorių visumos, tik konstatavo pažeidimą, pats jokio tyrimo neatliko, tik perrašė policijos protokolą, kuris, kaip minėta, panaikintas. Pabrėžia, kad vien objektyvaus fakto nustatymo nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtas teisės pažeidimas. Pažymi, kad pasikeitus AKĮ, įmonės direktorė visus kavinės darbuotojus supažindino su pasikeitusiomis AKĮ nuostatomis, išleido įsakymą dėl alkoholio kontrolės prevencijos, dar kartą pabrėžė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, pasirašytinai supažindino darbuotojus. Tai įrodo, kad įmonės direktorė rūpinasi ir stengiasi užtikrinti minėto įstatymo normų laikymąsi administracinėmis priemonėmis. Teigia, kad UAB „Gazholderis“ vadovybė ėmėsi visų jai įstatymu bei kitais teisės aktais numatytų priemonių, kad būtų užtikrintas AKĮ nuostatų laikymasis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija nurodo, kad prijungia prie bylos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjo pateiktas keturias kavinės-baro išorės ir vidaus nuotraukas, nors dvi jų (Nr. 1 ir Nr. 2) jau yra byloje (b. l. 28, 29).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo (b. l. 10−13), kuriuo pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą skirta 2 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nutarime nurodyta, kad vadovaujantis Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos PN 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 20-65-2-S-1279 gauta medžiaga, Departamento surinkta medžiaga, nustatyta, kad 2013 m. kovo 8 d. pareiškėjui priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Kauno r., operatorė-barmenė I. L. apie 23.00 val. piliečiui G. K. pardavė alkoholinį gėrimą – vieną atidarytą butelį degtinės „Spanguolinė“, 0,25 l talpos, 38 proc. alk. tūrio, už 12,00 Lt, kamštelį padėjo šalia. Pilietis G. K. minėtą alkoholinį gėrimą iš baro išsinešė, užsisukęs kamšteliu.

Departamento nuomone, toks pareiškėjo elgesys reiškė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, už tai, kaip minėta, Nutarimu pareiškėjui paskirta 2 000 Lt bauda.

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama: nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Iš normos formuluotės aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad UAB „Gazholderis“ operatorė-barmenė alkoholinį gėrimą pirkėjui pardavė atidarytoje pakuotėje nėra. Taigi, pirmoji iš dviejų kumuliatyvių sąlygų išpildyta, teisėjų kolegija dėl jos plačiau nepasisako, toliau vertinama, ar antroji sąlyga tikrai nebuvo išpildyta. Nuo to priklauso, ar Departamentas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas minėtos AKĮ nuostatos pažeidimas ir priėmė ginčijamą Nutarimą.

Nagrinėjamam ginčui aktualiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pažymėta, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte (ginčui aktualiu laikotarpiu įtvirtinta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte) įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Vien objektyvaus fakto, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš kavinės-baro išsinešė, nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa).

Šiuo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija, minėtame sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 atkreipė dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą).

Aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtame sprendime taip pat pažymėjo, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (lot. lex non cogit ad impossibilia). Analogiškai ji negali reikalauti iš teisės normos adresatų imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise, pažeis tretieji asmenys (2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo kavinėje-bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje – byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad bare įrengtas stalas su suolais, prie kurio pirkėjai gali vartoti įsigytus alkoholinius gėrimus. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad parduoto alkoholinio gėrimo butelis buvo atsuktas, dalis (iš bylos medžiagos teismas negali vertinti koks tiksliai kiekis) alkoholinio gėrimo buvo pilta į pirkėjui paduotą vienkartinį puodelį (b. l. 59−60). Pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare taip pat yra iškabinti informaciniai pranešimai, kad nuo 22.00 iki 8.00 alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (b. l. 29). Įsigyto alkoholio kiekis – vienas 0,25 l talpos butelis − pareiškėjo darbuotojai negalėjo neabejotinai rodyti, kad šis alkoholinis gėrimas nebus suvartotas vietoje.

Tikrinamoje byloje, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl juridinio asmens, veikiančio per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, kaltės, susijusios su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 12 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-567-485/2013 Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimą I. L. administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena I. L. atžvilgiu nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 2 dalyje, sudėties, paliko nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados apeliacinio skundo netenkino. Minėtoje nutartyje teismas sprendė, kad nėra nustatyta, jog „I. L. būtų tyčia pažeidusi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, ji neturėjo galimybės pirkėją sulaikyti ir priversti nusipirktą alkoholį vartoti vietoje. Kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas vartojimui vietoje, patvirtina aukščiau paminėtos aplinkybės, kad jis buvo parduotas atidarytoje pakuotėje, pateiktas vienkartinis indas bei tai, kad bare buvo pakabintas skelbimas įspėjantis pirkėją, jog alkoholis turi būti vartojamas vietoje“.

Teismo vertinimu pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių tam, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, jog jam ėmusis paminėtųjų priemonių, alkoholinis gėrimas vis tiek bus išsineštas iš kavinės-baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog byloje vertinamu atveju pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.

Tiesa, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių, tam, kad pirkėjas negalėtų užsukti atidaryto alkoholinio gėrimo butelio, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, t. y. kitas priemones, kurių pareiškėjas ėmėsi, kad alkoholinis gėrimas būtų vartojamas vietoje, vien ši aplinkybė neleidžia vertinti, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas siekdamas laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.

Be to, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuoti institucija, turi jį neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Tačiau analizuojamu atveju, nors Departamentas Nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjo pasirinktas komercinės veiklos modelis ir priemonės yra nepakankamos užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto laikymąsi, nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį. Vien argumentas dėl kamštelio palikimo netoli butelio nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas.

Apibendrinant darytina išvada, jog byloje vertinamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma byloja apie tai, jog pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis.

Apeliaciniame skunde, kaip vienas iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektų, nurodoma tai, kad jo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas nei apskundimo terminas, nei tvarka.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis argumentas pagrįstas, tačiau nagrinėjamu atveju toks proceso teisės normų pažeidimas negali būti laikomas esminiu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, atitinkamai tai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.). Akivaizdu, jog tai ir pačiam atsakovui nesutrukdė tinkamai pasinaudoti savo teise apskųsti, jo nuomone, neteisingą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas