2K-505/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-505/2014

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00311-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.23.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Meškauskui,

nuteistajai R. P.,

nuteistosios gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio R. P. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. P. nuteista: pagal BK 199 straipsnio 2 dalį pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyniems mėnesiams. Iš nuteistosios R. P. priteista 57,16 Lt valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas:

R. P. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į 259 straipsnio 1 dalį ir ji nubausta 10 MGL bauda;

R. P., pripažintai kalta pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, uždrausta R. P. bausmės atlikimo laikotarpiu kirsti Lietuvos Respublikos–Rusijos Federacijos valstybių sieną ir vykti į Rusijos Federaciją.

Nuteistajai R. P. išaiškinta, kad, vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; laikytis teismo nustatyto draudimo; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. P. nuteista už tai, kad 2013 m. kovo 16 d., apie 19.15 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, esantį Pagėgių sav., Panemunėje, K. Donelaičio g. 2A, paslėpusi po viršutiniais rūbais ir rankinėje, nepateikdama muitinės kontrolei ir neturėdama teisės importuoti psichotropines medžiagas, nes pagal 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas importuoti į Lietuvos Respubliką gali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tik tam pasirengę juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai, turintys šiai veiklai licenciją, neteisėtai gabeno 250 tablečių psichotropinių vaistų „Fenazepam“, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis, t. y. 0,625 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir pripažinti R. P. kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje; kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Prokuroras neginčija R. P. paskirtos bausmės dydžio, tačiau laiko neteisėtu ir nepagrįstu nuteistosios padarytos veikos perkvalifikavimą iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 259 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, kad R. P. bent bendrais bruožais suvokė, jog jos gabenamuose vaistuose yra labai didelis psichotropinės medžiagos kiekis.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes R. P. akivaizdžiai suvokė, kad daro priešingus teisei veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. P. veiksmai vaistų pakuočių išėmimas iš originalių vaistų dėžučių, jų paslėpimas po megztiniu ir rankinėje patvirtino R. P. suvokimą apie atliekamų veiksmų draudžiamumą ir priešingumą teisei. Tačiau tas pats teismas, remdamasis analogiško turinio argumentais, skirtingai nei R. P. nežinojimą dėl padarytų veiksmų draudžiamumo, tyčios kaltinamosios veiksmuose nebuvimą dėl BK 260 straipsnio 3 dalies padarymo pripažino pagrįstu.

Prokuroro teigimu, R. P. suvokimą apie labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą patvirtina tai, jog kaltinamoji 2005–2013 m. Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 303 kartus, gabenamus vaistus kruopščiai slėpė skirtingose vietose išėmusi iš originalių pakuočių, ilgą laiką gydėsi nuo depresijos ir vartojo gydytojų jai išrašytus, panašaus į neteisėtai gabentų medžiagų poveikį raminamuosius vaistus, todėl žinojo jų pobūdį ir leistiną vartojimo kiekį. Prokuroro nuomone, šiuo atveju R. P. suvokė, kad šių medžiagų gabenimas yra draudžiamas, bei suprato, kad per valstybės sieną gabentų vaistų (veikliosios medžiagos) kiekis yra tikrai didelis.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog asmuo už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą atsakys ir tuo atveju, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė šių medžiagų kiekį. Nėra būtina, kad kaltininkas tiksliai žinotų psichotropinės medžiagos kiekį ar jos koncentraciją. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką pakanka to, kad šio požymio atžvilgiu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis disponuojantis asmuo veiktų neapibrėžta tyčia, nes tokiu atveju jo padaryta veika kvalifikuojama pagal padarinius. Teismai, kvalifikuodami veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagal požymį „labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įsigijimas, laikymas, gabenimas“ ir inkriminuodami šį požymį, vadovaujasi Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“. Kvalifikuojant veiką pagal šį požymį, nereikalaujama, kad asmuo žinotų anksčiau paminėtą įsakymą ir jo turinį, jo veiksmų priskirtinumui BK 260 straipsnio 3 daliai konstatuoti užtenka, jog asmuo apytikriai žinojo disponuojamų medžiagų kiekį. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose dėl disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis konstatuojama, jog nors asmuo ir nežino, kad jo turimos narkotinės ar psichotropinės medžiagos teisės aktuose pripažįstamos sudarančios labai didelį kiekį, tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. Pasak prokuroro, teismų praktikoje labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu buvo pripažintas ir žymiai mažesnis nei R. P. gabentų vaistų sudėtyje esantis 0,625 g šios psichotropinės medžiagos kiekis, pavyzdžiui, 0,34 g fenazepamo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-632/2007).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios R. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. kovo 16 d., apie 19.15 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, esantį Pagėgių sav., Panemunėje, K. Donelaičio g. 2A, paslėpusi po viršutiniais rūbais ir rankinėje, nepateikdama muitinės kontrolei ir neturėdama teisės importuoti psichotropines medžiagas, neteisėtai gabeno 250 tablečių psichotropinių vaistų „Fenazepam“, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis 0,625 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl R. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, tačiau jos nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas, jog nenustatyta, kad R. P. bent bendrais bruožais suvokė, kad jos gabenamuose vaistuose yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos.

Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą R. P. padarytą veiką perkvalifikuodamas iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, nes R. P. suvokė, jog psichotropinių vaistų gabenimas yra draudžiamas, bei suprato, jog per valstybės sieną gabentų vaistų (veikliosios medžiagos) kiekis yra tikrai didelis.

BK 260 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kyla už disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, bet kaltininkas turi bent bendrais bruožais suvokti, kad medžiagos, kuriomis jis disponuoja, yra narkotinės arba psichotropinės ir tai, kad jis disponuoja labai dideliu šių medžiagų kiekiu.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. kalta ir nuteisdamas ją pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jos padarytai nusikalstamai veikai, nes padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nors R. P. per Lietuvos Respublikos sieną neteisėtai gabeno 250 tablečių psichotropinių vaistų „Fenazepam“, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis 0,625 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo, tačiau ji bendrais bruožais nesuvokė, kad gabenamuose vaistuose yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Byloje nustatyta, kad R. P. psichotropinius vaistus „Fenazepam“ įsigijo teisėtai Rusijos Federacijoje – vaistinėje, kur šie vaistai parduodami be recepto, savo reikmėms. Iš byloje esančių R. P. medicininių dokumentų ir iš R. P. gydytojos J. J., teisme apklaustos kaip liudytoja, parodymų matyti, kad R. P. diagnozuotas mišrus nerimas, depresijos sutrikimai, stresas ir ji šių ligų gydymui nuo 2001 m. vartoja vaistus „Lexotanil“, „Sedatif“, „Xanax“, „Coaxil“, „Triptan“, „Fevarin“, „Alprazolam“, „Zolpidem“ (jų veikimas panašus į vaistų „Fenazepam“, tačiau šių vaistų sudėtyje nėra psichotropinės medžiagos fenazepamo); 2007 m. R. P. buvo gydoma VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės psichoterapijos skyriuje dėl mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo, o šiuo metu jai skiriami vaistai „Coaxil“ ir „Zolpidem“.

Esant tokioms aplinkybėms, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad R. P. žinojo, jog vaistai „Fenazepam“ veikia panašiai, kaip jai gydytojos skirti vaistai, ir kad juose yra psichotropinės medžiagos, tačiau neturėjo realios galimybės suvokti ir nesuvokė, jog per Lietuvos Respublikos sieną gabena labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, todėl R. P. nusikalstamoje veikoje nėra BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas R. P. veiką teisingai perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jai pritaikytas tinkamai.

Kasacinio skundo argumentas, kad R. P. suvokimą apie labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą patvirtina gabentų per sieną vaistų išėmimas iš originalių pakuočių ir paslėpimas po rūbais bei dažnas vykimas į Rusiją, atmestinas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyta aplinkybė – vaistų išėmimas iš originalių pakuočių ir jų slėpimas po rūbais bei rankinėje – rodo tai, kad vaistus būtų sunkiau aptikti, nes jie buvo gabenami kontrabanda per sieną ir R. P. žinojo, kad vaistų negalima vežti per ją, bet ne todėl, kad ji suvokė, jog gabenamuose vaistuose yra labai didelis psichotropinės medžiagos – fenazepamo – kiekis. Dažnas vykimas į Rusiją negali būti siejamas su R. P. suvokimu apie gabenamuose vaistuose esantį psichotropinės medžiagos kiekį. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, prielaidomis grįsti kaltininko kaltės negalima. Atkreiptinas dėmesys, kad R. P. slėpė ir muitinės kontrolei nepateikė ne tik neleistinus gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet ir leistinus gabenti vaistus.

Kasaciniame skunde prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-632/2007, teigia, kad pagal teismų praktiką labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu buvo pripažintas ir daug mažesnis nei R. P. gabentų vaistų sudėtyje esantis 0,625 g šios psichotropinės medžiagos kiekis, t. y. 0,34 g fenazepamo. Kasatoriaus minima nutartis yra priimta byloje, kurioje kaltu pripažintas vaistininkas, turintis aukštąjį farmacininko išsilavinimą (t. y. asmuo, turintis specialių žinių apie psichotropinius vaistus, jų sudedamąsias dalis), nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė, turėdamas tikslą parduoti labai didelį kiekį vaistų – psichotropinės medžiagos fenazepamo – ir dalį jų pardavė. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas). Taigi, kasatoriaus nurodyta nutartis neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje ja remtis kaip precedentu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas