A-756-609-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-609/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01747-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. G. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2013 m. gegužės 15 d. raštą Nr. (6.5)I-3193 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš esmės pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyrius 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. (10.1-02)3-50721“.

Pareiškėja paaiškino, kad apie savo pažeistų teisių pažeidimą sužinojo ne tada, kai gavo pirmąją sumažintą pensiją, o tuomet, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjos nuomone, Fondo valdyba turėjo išnagrinėti jos 2013 m. gegužės 3 d. skundą iš esmės, nes sumažinta pensija jai buvo mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o susidariusi nepriemoka negrąžinta iki šiol, t. y. pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo prasideda kiekvieną dieną iš naujo.

Atsakovas Fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 13–17) prašė pareiškėjos skundo netenkinti arba bylą nutraukti.

Teigė, kad pareiškėja su 2013 m. gegužės 3 d. skundu į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija jai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pirmoji sumažinta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei trejiems metams nuo tos dienos, kurią sužinojo apie jai mokamas ne viso paskirto dydžio senatvės ir valstybinę pensijas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo draudžiama privalomuoju valstybinių socialinių pensijų draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teritorinis skyrius 2010 m. sausio mėnesį – 2011 m. sausio 31 d. laikotarpiu jai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjos teiginiai dėl tęstinio pažeidimo padarymo, nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 29–31) pareiškėjos V. G. N. skundą tenkino: panaikino Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3193 ir įpareigojo Fondo valdybą priimti ir išnagrinėti iš esmės pareiškėjos V. G. N. 2013 m. gegužės 3 d. skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-50721.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 3 d. išsiuntė (Fondo valdyboje gautas 2013 m. gegužės 6 d.) skundą „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. (10.1-02)3-50721“, kuriame prašė įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti nesumokėtą senatvės pensijos dalį – 10 536,79 Lt ir 1 558,52 Lt neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės nesijos dalį (b. l. 20). Fondo valdyba 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3193, vadovaudamasi Išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad jei ji iki 2013 m. gegužės 30 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 punktas). Fondo valdyba rašte nurodė, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – 2010 m. vasario mėnesį, taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, o apie tai, kad mokama ne viso dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensija, sužinojo 2010 m. vasario mėnesį. Fondo valdyba padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2013 m. gegužės 3 d. skundu Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus įpareigojimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. sausio 31 d. laikotarpiu dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo negautas senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis (prašymas Fondo valdyboje gautas 2013 m. gegužės 6 d.), praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 18–19).

Byloje kilęs ginčas dėl Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3193, kuriuo ji atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas atsiliepime ir ginčijamame sprendime teigia, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į Fondo valdybą.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkte buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, tokio pobūdžio ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Fondo valdyba ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą, motyvuodama tuo, jog ji praleido Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareigūnų veiksmų apskundimo terminą. Nurodė, kad jei pareiškėja iki 2013 m. gegužės 30 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Fondo valdyba ginčijamu sprendimu pareiškėjos skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo iš esmės nenagrinėjo. Teismas nesutinka su Fondo valdybos pateiktu aiškinimu, kad pareiškėja apie tai, jog jai mokama ne viso dydžio senatvės pensija sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, o apie tai, kad mokama ne viso dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėnesį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas, buvo mokamos skirtingo dydžio senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalys, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas galėtų būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį iš naujo. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja nepraleido termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus sprendimo apskundimo, t. y. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, nepraleidusi 3 metų termino, kuris turėjo ne nagrinėti iš esmės skundą dėl savo veiksmų, o perduoti jį nagrinėti Fondo valdybai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3193 naikinamas, įpareigojant Fondo valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą iš esmės.

III. Atsakovas Fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 42–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują – bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti.

Apelianto teigimu, Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. (10.1-02)3-50721 tėra informacinio pobūdžio raštas. Dėl šio teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. gegužės 3 d. skundu (Fondo valdyboje gautas 2013 m. gegužės 6 d.), taigi, ji praleido 3 metų kreipimosi terminą. Be to, Fondo valdybai pareiškėja nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis, ir iš karto kreipėsi į teismą. Teismas neteisingai šį terminą išaiškino.

Pareiškėja V. G. N. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 50–51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai skaičiavo termino pradžią ir priėmė pagrįstą sprendimą, nes atsakovas kiekvieną mėnesį priimdavo valinius sprendimus sumažinti to mėnesio pareiškėjai paskirtos pensijos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja V. G. N. 2013 m. gegužės 3 d. skundu (b. l. 20) kreipėsi į Fondo valdybą ir prašė panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-50721, kuriuo teritorinis skyrius atsisakė tenkinti jos prašymą išmokėti 2010 m. – 2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies taikymo negautas senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis (atitinkamai 10 536,79 Lt ir 1 558,52 Lt). Fondo valdyba 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3193 pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą nagrinėti atsisakė, motyvuodama tuo, jog V. G. N. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 18–19).

Prašydama panaikinti Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3193 ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jos 2013 m. gegužės 3 d. skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-50721, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–2), kuris 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu V. G. N. skundą tenkino ir panaikino Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3193, taip pat įpareigojo Fondo valdybą priimti ir iš esmės išnagrinėti jos 2013 m. gegužės 3 d. skundą. 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas, buvo mokamos skirtingo dydžio senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalys, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį ir apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, todėl kiekvienas toks sprendimas galėtų būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį iš naujo. Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėja nepraleido termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus sprendimo apskundimo, t. y. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, nepraleidusi 3 metų termino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo aiškinimu nesutinka (ABTĮ 136 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą dalyje dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Fondo vadybai.

Kaip matyti, nagrinėjamu atveju su prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį, pareiškėja V. G. N. taip pat kreipėsi ne į Fondo valdybą, o į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, kuris 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-50721 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų (teisėjų kolegija nekvestionuoja Fondo valdybos Vilniaus skyriaus kompetencijos nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl informacijos apie jos pensijų apskaičiavimą, neišmokėtą pensijų dydį pateikimo). Minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama iš esmės analogišką situaciją, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Nagrinėjamu atveju duomenų apie tikslias pirmųjų sumažintų senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijų išmokėjimo pareiškėjai datas byloje nėra, tačiau kaip kad apeliaciniame skunde teigia atsakovas (b. l. 42–45), pirmoji senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pirmoji nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėnesį, todėl būtent nuo šių momentų skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su atitinkamai senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį ir apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, todėl kiekvienas toks sprendimas galėtų būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį iš naujo, iš esmės neteisingai išaiškino termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepraleido 3 metų kreipimosi į Fondo valdybą termino.

Kita vertus, kaip jau minėta, pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013 m. gegužės 3 d. skundą, 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3193, ne tik padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti jos pateiktą skundą, bet ir, be kita ko, paaiškino, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies, todėl Fondo valdyba neturi teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamą Fondo valdybos teritorinio skyriaus raštą.

Taigi, šiuo sprendimu atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, jog tokiu atveju šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra. Kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y. kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentą, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepraleido 3 metų kreipimosi į Fondo valdybą termino, bet ir neatsižvelgė į tai, jog atsakovas Fondo valdyba ginčijamu 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3193 išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, todėl Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai panaikino Fondo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3193 ir įpareigojo Fondo valdybą priimti ir išnagrinėti iš esmės pareiškėjos V. G. N. 2013 m. gegužės 3 d. skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-50721.

Dėl nurodytų priežasčių, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjai ne tik turėtų išaiškinti teisę tikslinti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo reikalavimus (ABTĮ 10 str.), bet ir surinkti sprendimo priėmimui reikalingus duomenis (nurodyti, kuriuos dokumentus pareiškėja turėtų pateikti teismui). Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir bus galima priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė