2K-454/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-454/2014

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00557-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.1;

2.1.2.7;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutarties.

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Iš V. R. nukentėjusiajam R. T. priteista 771, 63 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistojo V. R. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. R. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 10 d., tarp 4 ir 4.30 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, Plungės m., S. Dariaus ir S. Girėno g. 31 esančios degalinės „Milda“ teritorijoje, tyčia sudavė smūgį kumščiu į veidą R. T., kuris, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo nugara ant žemės, galva atsitrenkdamas į asfaltą, taip nukentėjusiajam padarė sužalojimus: odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą pakaušyje, pakauškaulio linijinį lūžimą, galvos smegenų sumušimą – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų. Anot gynėjo, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes teismo vidinis įsitikinimas nėra grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai įvertinti ne kaip visuma. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė nukentėjusiojo R. T. parodymais, kuriuos įvertino kaip patikimus.

Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio aplinkybes galėjo matyti netoliese buvęs liudytojas A. B. Nepaisant to, kad teismai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, liudytojo A. B. parodymus teismai vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė. Dėl to yra abejonių, ar teismai tinkamai vadovavosi įrodymams vertinti keliamais reikalavimais. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimo, kad nė vienas iš įrodymų neturi iš anksto nustatytos galios, nė vienam jų negali būti teikiamas prioritetas, nes specialisto P. P. konsultacinę išvadą atmetė tik vadovaudamiesi eksperto D.

V. paaiškinimais. Anot gynėjo, bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti specialistų žiniomis pagrįstas išvadas ir joms atmesti turėjo pasitelkti kitus bylos duomenis, tačiau to nepadarė. Be to, teismai nuosekliai ir detaliai neišdėstė, kokie kiti įrodymai patvirtina eksperto D. V. paaiškinimus apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą. Dėl to toks gydytojo P. P. konsultacinės išvados vertinimas neatitinka ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies, bet ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nė vienas teismas nebandė aiškintis aplinkybių, kas vyko po to, kai degalinėje „Milda“ buvę jaunuoliai išėjo iš degalinės į kiemą ir pamatė ten gulintį R.

T., todėl nėra paneigtos abejonės dėl to, kad R. T. sužalojimą galvos srityje patyrė iš karto po įvykio. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino ir liudytojo G. S. parodymus apie V. R. žodžius sugrįžus į degalinės vidų, nes liudytojo parodymai dėl šios aplinkybės kiek skyrėsi ir galėjo būti vertinami tiek kaip patvirtinantys kaltinimą, tiek kaip teisinantys, tačiau teismai šios aplinkybės nesiaiškino. Gynėjas pažymi, kad liudytojas G. S. patvirtino, jog niekas iš degalinėje buvusių asmenų, tarp jų ir liudytojas A.

B., iš degalinės su R. T. nebuvo išėję. Ši aplinkybė yra svarbi byloje surinktų įrodymų vertinimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas į ją neatsižvelgė. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai liudytojo A. B. parodymus įvertino kaip nepatikimus, nes pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas nesiaiškindami, kodėl skiriasi nukentėjusiojo parodymai apie liudytojo A. B. galimybes matyti įvykį ir vaizdo kamerų įrašai. Vien tai, kad vaizdo įrašuose prie degalinės nematyti liudytojo A.

B., nereiškia, kad šio liudytojo nebuvo lauke, nes jis galėjo būti vaizdo kamerų nepasiekiamoje vietoje. Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai įvertino vaizdo medžiagą, kaip patvirtinančią, jog V. R. sudavė smūgį ranka R. T. Iš informacinių technologijų ekspertizės akto Nr. 11-3025 (13) matyti, kad dėl vaizdo fiksavimo techninių charakteristikų ir gamtinių sąlygų nustatyti galimą smūgio momentą, subjektų tarpusavio, jų kojų padėtis, vieno kitam atliekamus veiksmus naudojant specialiąsias žinias ir priemones nėra galimybės. Nepaisydami to, teismai padarė priešingą išvadą, teigdami, kad tai galima pamatyti, papildomai pagrįsdami savo išvadą V.

R. žodžiais, pasakytais grįžus į degalinę. Pažymėtina, kad pagal liudytojo G. S. parodymus, V. R. pasakyti žodžiai galėjo būti suprantami skirtingai, todėl pagal šiuos įrodymus nebuvo galima spręsti kaltinimo ar gynybos versija atitinka faktines bylos aplinkybes. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiojo R. T. parodymai nėra visiškai patikimi, nes skiriasi teismų nustatytos ir nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės dėl liudytojo A. B. galimybės matyti įvykį. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o padarytas pažeidimas yra esminis, nes teismas, priimdamas galutinį sprendimą, nebuvo išsamiai ir nešališkai ištyręs visų bylos aplinkybių ir negalėjo priimti teisingo sprendimo byloje.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes įtikinamais argumentais neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišdėstyti motyvai dėl įrodymų, ypač liudytojų G. A. ir L. A. parodymų, vertinimo, dėl ikiteisminio tyrimo tendencingumo ir neteisėtai atliktų tyrimo veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatydami nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalą atsižvelgė į ne visas reikšmingas aplinkybes. Jis teigia, kad neturtinė žala turi būti nustatoma pagal tris pagrindinius kriterijus: 1) vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); 2) konkrečioje byloje teismo pripažintais reikšmingais kriterijais; 3) pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad teismai, spręsdami dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė tik į jo gydymo įstaigoje praleistą laiką, tačiau gydymo trukmė, nesant motyvų dėl nukentėjusiojo patirtų nepatogumų, negali būti laikoma kriterijumi, leidžiančiu pagrįsti, kad nukentėjusysis dėl V. R. veiksmų patyrė tokių padarinių, kurie pagrįstų jam priteistos neturtinės žalos dydį. Kasatorius pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme numatytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, tarp jų tuos, kurie rodo, kad neturtinės žalos dydis gali būti mažesnis už reikalaujamą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad šioje byloje iš V. R. nukentėjusiojo naudai priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau pagal teismų praktiką panašioje situacijoje tinkamu neturtinės žalos dydžiu buvo pripažinta 7000 Lt suma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012). Iš teismų praktikos matyti, kad spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusysis dėl sveikatos sutrikdymo patyrė neigiamų padarinių, ar šie padariniai yra negrįžtami, kokios jų progresavimo tikimybės, kiek patirtas sveikatos sutrikdymas trukdo nukentėjusiajam gyventi visavertį gyvenimą ir pan., tačiau teismai į šiuos kriterijus neatsižvelgė, motyvų dėl jų neišdėstė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. R. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė pažymi, kad paduotame kasaciniame skunde visų pirma ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas, ir tai yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl jis nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, išanalizavo surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė argumentuotas, detalia įrodymų analize pagrįstas išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad byloje surinkti įrodymai ir jų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų.

Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl kiti proceso dalyviai turi tik teisę teikti savo pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir vadovaujantis jais darytinų išvadų. Proceso dalyvių siūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Prokurorė nurodo, kad atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kaip išplaukia iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Ši apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010, 2K-4/2011). Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis rodo, jog apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis bei padarė argumentuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V.

R. kaltu dėl sunkaus R. T. sveikatos sutrikdymo. Antai nutartyje labai detaliai išanalizuoti esminiai apeliaciniame skunde ginčijami įrodymai, tokie kaip nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, specialisto D. V. paaiškinimai, specialisto išvados, vaizdo kamera užfiksuoti duomenys, ir jiems duotas argumentuotas teisinis įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl, apelianto manymu, neteisingai įvertintų nuteistojo kaltę paneigiančių liudytojų parodymų, teismo medicinos gydytojo P. P. konsultacinės išvados patikimumo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalinti bet kokias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nuteistąjį V. R., teismo medicinos ekspertą D. V., peržiūrėjo vaizdo iš įvykio vietos įrašą, paskyrė informacinių technologijų ekspertizę šiam įrašui ištirti. Atlikęs šiuos veiksmus ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir pripažino, kad pagal nustatytas aplinkybes V.

R. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš V. R. nukentėjusiajam 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, vadovavosi kriterijais, nurodytais šio straipsnio dalyje, motyvavo savo sprendimą konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Bylą nagrinėję teismai įvertino tiek žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį, tiek dėl nusikalstamos veikos kilusius sunkius padarinius. Sužalojimas iš esmės sukėlė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, ilgalaikį gydymosi procesą, reabilitaciją, tai turi ir turės įtakos nukentėjusiojo tolesniam gyvenimui. Neturtinės žalos neįmanoma tikslai įvertinti pinigais, tačiau teismas turi nustatyti teisingą kompensaciją už ją. Nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, šalies ekonominę situaciją ir nėra aiškiai neteisingas. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio teismas nenukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose. Dėl to darytina išvada, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką.

Nukentėjusysis R. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o nuteistojo V. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, todėl priėmė pagrįstą nuosprendį, kuriuo tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo draugų – liudytojų A. V., A. J., A. B. – parodymus. Liudytojai A. V. ir A. J. įvykio visai nematė, tuo tarpu liudytojo A. B. parodymai buvo prieštaringi. Jis teigė tai, ko nebuvo, ko jis nematė ir negalėjo matyti. Šio liudytojo parodymus galutinai paneigė peržiūrėtas vaizdo įrašas. Nagrinėjant bylą teisme buvo apklaustas ir teismo medicinos ekspertas D. V., kuris kategoriškai atmetė galimybę, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti jį nežymiai pastūmus ar pačiam griūnant ant žemės, taip pat nurodė priežastį, kodėl nukentėjusiojo ligos istorijoje nėra užfiksuotas žando sužalojimas. Apeliacinės instancijos teismas dėjo visas pastangas tam, kad išsiaiškintų tiesą byloje, ir atliko įrodymų tyrimą, kurio metu paskyrė informacinių technologijų ekspertizę. Gavus ekspertų išvadą, buvo paneigtos visos nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl to, kad skaitmeninėse laikmenose esantis vaizdo įrašas gali būti nevientisas, sumontuotas. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas kitas apeliaciniame skunde reiškiamas abejones, patikrino visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir jais vadovaudamasis priėmė kasacine tvarka apskųstą nutartį. Nukentėjusiojo nuomone, ši nutartis yra išsami, teisinga, priimta remiantis išsamiai išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, nepažeidžiant nei materialiųjų, nei procesinių normų, todėl nėra pagrindo ją naikinti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Nors kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, ir išsamiai neatsakė į esminius skundo argumentus, tačiau iš skundo turinio išplaukia, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų S. T., R. T., D. P., G. S., G. A. ir kitų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimai ir kiti duomenys), pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamojo, liudytojų A. B., A. V., A. J. parodymai, specialisto konsultacinės išvados duomenys). Kaltinamojo versija, kad nukentėjusysis jam spyrė, tačiau, dėl girtumo neišlaikęs pusiausvyros, griuvo aukštielninkas ir pats susižeidė, motyvuotai paneigta. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog įvykio metu būtent V. R. tyčia sudavė smūgį kumščiu į veidą R. T., kuris krisdamas patyrė sunkų kūno sužalojimą, ir yra dėl šių padarinių kaltas.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu nuteistojo gynėjas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir pašalinti bet kokias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nuteistąjį V. R., teismo medicinos ekspertą D. V., peržiūrėjo vaizdo iš įvykio vietos įrašą, paskyrė informacinių technologijų ekspertizę šiam įrašui ištirti.

Gynėjas uždavė ekspertams norimus klausimus ir taip aiškinosi jo ginamajam svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Informacinių technologijų ekspertizė paneigė gynėjo apeliaciniame skunde iškeltas abejonės, jog skaitmeninėse laikmenose esantis vaizdo įrašas gali būti nevientisas, sumontuotas.

Eksperto kompetencija spręsti, ar šis įrašas nėra sumontuotas ir ar galima pagerinti įrašo vaizdo kokybę, o ne spręsti iš vaizdo įrašo, kas kam sudavė smūgius. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Taigi tik teismas, peržiūrėjęs skaitmeninėse laikmenose esantį vaizdo įrašą ir sulyginęs su kitais bylos įrodymais, daro išvadą, kokią aplinkybę vaizdo įrašas patvirtina. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje labai išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, dėl to pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis V. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad į esminius apelianto – nuteistojo V. R. gynėjo argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo ginamojo kaltės, dėl tendencingo ikiteisminio tyrimo – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Taigi remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas, neturtinės žalos dydis, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Beje, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tik formaliai nurodyta, kad ginamasis nekaltas dėl kilusių padarinių, dėl to neatsakingas už atsiradusią turtinę bei neturtinę žalą. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje neturtinės žalos dydis yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, neturtinės žalos dydžio paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. R. gynėjo advokato Raimondo Jurkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas