eA-229-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-229-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07721-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „SOLTEC Europe Industries“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „SOLTEC Europe Industries“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Lesto“ ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „SOLTEC Europe Industries“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Taip pat skundu pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2013 m. sausio 17 d. redakcijos Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012 m. spalio 31 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3241. Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. sausio 17 d. skubos tvarka buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr. XII-170 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas).

Šiais įstatymais buvo pakeistas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonių taikymas ir tai turėjo esminės įtakos pareiškėjui. Šiais įstatymais buvo pakeistos 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo redakcijos ir Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Skatinimo aprašas) nuostatos. Iki pakeitimų šiuose teisės aktuose buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW.

Taip pat Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifu pakeitimo dienos. Pagal iki pakeitimų galiojusį reguliavimą, 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW, taikomas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojantis Komisijos nustatytas didžiausias fiksuotas tarifas.

Pagal Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos ir elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pareiškėjas nurodė, kad su AB Lesto sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232769 (toliau – ir Sutartis).

Atsižvelgiant į Seimo pakeistą Įstatymą, pareiškėjas buvo priverstas sudaryti sutartį su AB Lesto visai kitomis sąlygomis nei prieš tai numatė ankstesnė Įstatymo redakcija bei Skatinimo aprašas. Seimui pakeitus ankstesnę Įstatymo redakciją pareiškėjui buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui nustatytas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 – 0,69 Lt / kWh, bet ne pagal ankstesnį reguliavimą turėtą taikyti 1,44 Lt / kWh tarifą. Dėl to, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

Pareiškėjas nurodė, kad šioje situacijoje žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų, privalo atlyginti valstybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį ir kitus teisės aktus. Pareiškėjo teigimu, pagal CK 6.246-6.249, 6.271 straipsnius asmuo įgyja teisę išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą, patirtą dėl priimto neteisėto įstatymo, šiuo atveju yra visos būtinosios atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pabrėžė, kad priimant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Bendrovės teigimu, šiuo atveju pareiškėjas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad įstatymų leidėjas pablogins jam suteiktas teises ir pažeis jo teisėtus interesus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų, kuriose pabrėžiama, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų bei pasiūlyta atidėti naujų teisės normų įsigaliojimų terminą.

Atsižvelgęs inter alia į tai, kad pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą Sutartis dar nėra įvykdyta, pareiškėjas darė išvadą, jog sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas Įstatymo įsigaliojimas, todėl pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Dėl priežastinio ryšio egzistavimo pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju reikšminga tai, jog žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Sutartį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodė, kad pareiškėjo skundas atmestinas, nes pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas atlyginti žalą, susidariusią dėl šios sutarties pagrindu parduodamos elektros energijos tarifų skirtumo, nenurodė, jog būtų kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka, siekdamas nuginčyti sutartyse, kurių pagrindu parduoda elektros energiją, numatytus elektros energijos tarifus.

Atsakovas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, Įstatymo redakcijos iki 2013 m. vasario 1 d. 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad iki 2012 m. Energetikos ministerija buvo gavusi apie 16 tūkst. prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines ir iki 2012 m. gruodžio mėn. išdavė daugiau nei 5 000 tokių leidimų. Dėl to susidarė padėtis, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant numatytą suminę galią (10 MW) apie 50 kartų.

Atsakovas pabrėžė, kad tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni, ateityje būtų lėmusi ženklų energijos tarifo vartotojams padidėjimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, jog per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkst. prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines ir bus sukelta grėsmė darniai atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrai.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimus ir pažymėjo, kad viešasis interesas suponuoja valstybės teisę atlikti ir koreguoti vykdomą ūkinės veiklos reguliavimą ir valstybė turi imtis visų priemonių siekiant šio tikslo, dėl to Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012, Europos Teisingumo Teismo 1991 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Zuckerfabrik Suderdithmarshen ir Zuckerfabrik Soest, C-143/88 ir C-92/89, 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nyderlandai prieš Tarybą, C-110/97 ir pažymėjo, kad Įstatymo tikslas yra užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą.

Dėl didelio skaičiaus pageidaujančiųjų plėtoti elektros energijos gamybą naudojant saulės energiją buvo viršytas uždavinys pasiekti saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, 10 MW dydžio įrengtąją suminę galią. Todėl susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris viršytų 400 mln. Lt ir būtų surenkamas iš kitų elektros vartotojų. Atsakovas atkreipė dėmesį į Europos Teisingumo Teismo bylą 265/85 Van den Bergas lt Jurgens ir Van Dijk Food Products prieš Komisiją [1987] ir darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos, kuria remiantis galėjo numatyti būsimus valstybės veiksmus.

Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu bylose C-260/91 ir C-261/91, kuriuo buvo pripažintas iš dalies negaliojančiu Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 744/87. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas prieš priėmimą buvo viešai prieinamas, visi suinteresuoti asmenys galėjo teikti pastabas ir pasiūlymus. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 31.4 punktu, atkreipė dėmesį į Europos Teisingumo Teismo sprendimą Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94 ir pažymėjo, kad pareiškėjas dar prieš gaudamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju, atsakovo manymu, negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo prašomos atlyginti turtinės žalos, susidariusios per dvylika metų, dydį ir faktą. Pareiškėjo teiginys, kad faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 28 497 kWh, atsakovo teigimu, yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-236/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo padaryta žala, jo negautos pajamos buvo realios ir kad Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo neteisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepimu į skundą prašė dėl skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1-4 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006, nustatė, kad pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas 2013 m. gegužės 28 d., todėl jo atžvilgiu taikomas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Teismas pasisakė, kad skundžiami valstybės veiksmai buvo atlikti teisėtai, jais nebuvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės negaliojimo atgal (lex retro non agit) ir teisinio saugumo principai.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pažymėjo, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Teismas nurodė, kad Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimui. Teismas nustatė, kad taikant Įstatymo 2011 m. gegužės 12 d. redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė, jog nukentės vartotojų teisių apsaugos ir efektyvaus valstybės lėšų panaudojimo siekiai. Valstybei numačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Dėl to kilo grėsmė, kad nukentės kiti pagrįsti viešieji interesai. Tam paaiškėjus jie buvo tinkamai apginti priimant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kartu neproporcingai nepažeidžiant pareiškėjo (ir kitų, panašioje padėtyje buvusių asmenų) teisių.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07 ir darė išvadą, kad Įstatymo siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Teismas konstatavo, kad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą ir pažymėjo, kad be vartotojų teisių apsaugos ir valstybės lėšų efektyvaus panaudojimo svarbos, reikšminga ir tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę numatyti valstybės veiksmus bei kad pareiškėjo lūkesčiai nebuvo pažeisti pilna apimtimi – skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Teismas nurodė, kad nustatytas fiksuotas tarifas pareiškėjui taikomas dvylikos metų laikotarpiu, byloje nėra duomenų, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jo atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad valstybės veiksmai buvo neteisėti, nes priimant Įstatymo projektą nebuvo atsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, kurie buvo pateikti Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. išvadose „Dėl antrinės išvados teisės aktų projektams", teismas nurodė, kad neatsižvelgimas į šias pastabas ir pasiūlymas šioje byloje vertinant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, dėl kurio projekto buvo pateiktos šios pastabos ir pasiūlymai, teisėtumą neturi reikšmės, nes įstatymų leidėjas nėra saistomas šio subjekto teikiamų pastabų ir pasiūlymų. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė teisėkūros subjektų įvykdytų teisės normų pažeidimų priimant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurių nesant pareiškėjui nebūtų kilusi jo nurodoma žala, t. y., tokių pažeidimų, kurie tiesiogiai nulėmė aptariamos įstatymo nuostatos atsiradimą ir todėl juos sieja tiesioginis priežastinis ryšys su nurodoma žala. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog priimant Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai nulėmė pareiškėjo sumažėjusias pajamas.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.249 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir darė išvadą, kad skundžiamais valstybės veiksmais pareiškėjui nebuvo padaryta žala.

Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą, kuriuo nustatė su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarką asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrinę buvo išduotas iki šio termino, todėl jis turi galimybę pasinaudoti susijusių išlaidų kompensavimo tvarka.

Teismas konstatavo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas teisėtai, pagrįstai siekiant apsaugoti viešuosius interesus, vartotojų interesus, juo įvesti teisinio reguliavimo pakeitimai ir papildymai yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams ir elektros energijos supirkimo tarifas jam taikomas tinkamai remiantis galiojančiais teisės aktais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamuose veiksmuose nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo manyti, jog Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcijos Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, dėl to atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio klausimo ištyrimo.

Netenkinęs pareiškėjo reikalavimų, teismas nepriteisė jam bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas UAB „SOLTEC Europe Industries“ apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 785 Lt žalos atlyginimą; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus, remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energiją, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas netinkamai įvertino pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertino viešojo intereso objekto. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime tvirtina, jog duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra, tačiau nesiaiškina, ar tai nėra tik hipotetinio pobūdžio paskaičiavimai. Apeliantas atkreipia dėmesį į Europos Komisijos 2007 m. sausio 10 d. komunikatą „Atsinaujinančių energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), pažymi, jog jam yra žinoma, kad pasinaudojant kompensavimo tvarka, kuri buvo įtvirtinta Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje, 5 000 asmenų atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, todėl daro išvadą, kad ginčijamo Įstatymo aiškinamajame rašte nurodomas kainos padidėjimas vartotojams yra tik menamo pobūdžio.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2401/2013 ir daro išvadą, kad administraciniai teismai sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir neturi teisės įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus, todėl teismas negalėjo nuspręsti, kad pareiškėjo nurodyti teisės aktai nėra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad ir Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1084-95/2013 ir pažymi, kad teismas nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, teismo sprendime tik abstrakčiai, nevertinant individualios situacijos, pasisakė dėl Seimo neteisėtų veiksmų bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apeliantas pažymi, kad, remiantis ankstesnės Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir Skatinimo aprašo 8.2, 9 punktais, pareiškėjas, prašydamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Įstatymo nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjo teigimu, jis patyrė žalą, todėl daro išvadą, jog valstybė pažeidė pareiškėjo teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam Įstatymo reglamentavimui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą ir daro išvadą, jog, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, tuomet teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai galios nukreipimo į praeitį. Kadangi pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentu, pareiškėjo manymu, turėtų būti laikomas Įstatymo įsigaliojimas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) ir pažymi, kad Seimas, priimdamas Įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus. Pareiškėjo teigimu, teismas ginčijamo įstatymo nuostatomis panaikino pareiškėjui Direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo, taigi atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių apeliantas patyrė žalą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atsiliepime į skundą dėl žalos atlyginimo nurodyti skaičiavimai dėl papildomų kasmetinių viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio yra tik hipotetinio pobūdžio, nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai, be to, tokias papildomai patiriamas išlaidas pripažįsta pati Europos Komisija. Pareiškėjas daro išvadą, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino pareiškėjui Konstitucija garantuojamų teisių, tačiau ir pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Nr. 14/83, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Nr. C-106/89, remiasi Direktyvos 1 straipsniu, Direktyvos preambulės 4, 5, 8, 14, 25, 42, 44 dalimis, Skatinimo direktyvos preambulės 1, 2, 12, 14, 17, 19 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, Komunikatu, jo išvadų 2, 4, 6 pastraipomis, ir daro išvadą, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, Įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, Įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, Įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, Įstatymu yra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1963 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Nr. C-26/62, remiasi Lietuvos Respublikos Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1-3 dalimis ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismui kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Komisija remiasi Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 99 straipsnio 3 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012, pažymi, kad teismui šioje byloje nekilo abejonių dėl taikomos teisės normos atitikimo Konstitucijai, ir daro išvadą, kad teismo sprendimas atitinka ABTĮ teismo sprendimui keliamus reikalavimus. Komisija pabrėžia, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, o įstatymų leidėjas priėmė Įstatymo pakeitimus, gindamas elektros energijos vartotoją, kuris yra silpnesnioji sandorio šalis.

Komisija daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo yra nepagrįsti. Komisija pažymi, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatoms buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, tačiau skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas ir 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Komisija daro išvadą, kad Įstatymo pakeitimais nei pati paramos schema, nei privalomas skatinimo priemonės stabilumas nebuvo panaikinti.

Komisija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Komisijos manymu, apelianto argumentas, kad 5 000 asmenų atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos pajėgumus ir pasinaudojo kompensavimo tvarka, kuri buvo įtvirtinta Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje, neįrodo ir nepaneigia, kad Įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte nurodomas galimas kainos padidėjimas vartotojams buvo nepagrįstas.

Komisija remiasi ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ne dėl konkrečių Direktyvos, Skatinimo direktyvos ir (ar) Komunikato nuostatų išaiškinimo, o dėl Lietuvos nacionalinės teisės akto nuostatų atitikties Direktyvos, Skatinimo direktyvos, Komunikato nuostatoms.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, nurodo, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 15 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Atsakovas nurodo, kad susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 50 kartų. Atsakovas nurodo, kad jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, tuo būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Atsakovas vertina galimą Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą viršijus Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą tikslą. Atsakovo teigimu, suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 450 MW, tai sukeltų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį per metus -540 mln. Lt ir padidintų elektros energijos tarifą vartotojams iki 5,4 ct / kWh. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo tikslas 2013 m. spalio mėnesį buvo viršytas septynis kartus, dėl to kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. Atsakovas paaiškina, kad Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams – 61284 mln. Lt, penkis kartus viršijančios sumą, numatytą remiantis Įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.). Atsakovas daro išvadą, jog tai patvirtina, kad buvo būtina priimti Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, o atsakovo paskaičiavimai dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, remiasi Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, pažymi, kad Seimui priėmus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Atsakovas pažymi, kad superkamos elektros energijos tarifo dydį nustato Komisija, atkreipia dėmesį į Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, nurodo, kad fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

Atsakovas teigimu, Metodikos 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Atsakovas daro išvadą, kad negalima tvirtinti, jog dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Atsakovas remiasi Elektros energijos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 1 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą tik iki nustatyto suminės galios dydžio. Atsakovas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas Įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) aiškiai numatė neviršyti būtino tikslui pasiekti elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo 0,12 ct / kWh.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Atsakovas pažymi, kad teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas tvirtina, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus. Atsakovas remiasi Direktyvos preambulės 25 punktu ir daro išvadą, kad nacionalinių paramos schemų poveikis ir sąnaudos turi būti kontroliuojamos.

Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Seimas įgyvendina nustatydamas Įstatymo tikslus bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikį. Atsakovas pažymi, kad, suteikiant Komisijai galimybę greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo panaikintas. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo nėra hipotetinio pobūdžio.

Atsakovo manymu, klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, šios bylos aplinkybės atitinka nuostatai, suformuluotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-310/04. Atsakovas atkreipia dėmesį į 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudarytą Sutartį ir daro išvadą, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti.

Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą, siekdamas turtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tais argumentais, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Šios bylos aplinkybių kontekste, įvertinus tai, kad pareiškėjas kildina patirtą žalą iš pasikeitusio teisinio reglamentavimo, pažymėtina, kad administracinis teismas pagal savo kompetenciją neturi įgaliojimų spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes tokia teisė išimtinai suteikta tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. spalio 31 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3241, 2013 m. gegužės 28 d. išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją elektros jėgainėje Nr. LG-1746. Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, Bendrovės įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei ji tikėjosi, atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ,teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „SOLTEC Europe Industries“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas