A-556-2037-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2037/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00586-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui S. K. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. K. 261,25 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka yra įpareigotas ir įgaliotas apskaičiuoti bei surinkti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovui ši rinkliava skaičiuojama pagal Pakruojo rajono savivaldybės tarybos aktus, nurodytus prašyme, kuriais remiantis jis privalo nurodytą rinkliavą mokėti. Atsakovas vietinės rinkliavos nemoka, todėl jam yra apskaičiuota nurodyta skola. Papildomai atsakovas pateikė dokumentus: iš akcinės bendrovės „Specializuotas transportas“, kad atsakovas 2009 m. spalio 7 d. atsisakė pasirašyti konteinerio panaudos sutartį bei jį priimti (b. l. 19-21); įspėjimą dėl skolos, kuri susidarė nesumokėjus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą (b. l. 22), mokėjimo pranešimus (b. l. 23-24).

Atsakovas S. K. atsiliepimu į prašymą (b. l. 16) nesutinka su pareiškėjo prašymu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nevykdo jam priskirtų atliekų surinkimo ir sutvarkymo funkcijų, o elgiasi nesąžiningai, siekdamas praturtėjimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 28–30) pareiškėjo prašymą patenkino ir priteisė iš atsakovo S. K. viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 261,25 Lt (du šimtus šešiasdešimt vieną litą dvidešimt penkis centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsniu, 11 straipsnio l dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 31 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 77 punktu. Teismas nurodė, kad pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Ir tokio pobūdžio bylos yra nagrinėjamos apygardos administraciniame teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-78-355/2010), todėl bylą pagal teismingumą perduoti į bendrosios kompetencijos teismą, kaip atsiliepime prašo atsakovas, nėra pagrindo.

Teismas konstatavo, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį, kuris buvo pakeistas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-380, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, kurių 3.2 ir 3.3 punktai pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą bei kurie yra papildyti ir pakeisti sprendimais: 2008 m. rugpjūčio 28 d.

Nr. T-271; 2008 m. gruodžio 29 d. Nr. T-423; 2010 m. kovo 25 d. Nr. T-85 ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. T-220. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-213 patvirtino Pakruojo rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (pakeistos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-389, 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-45, 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T-84 bei 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-360), kurių 25 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai už mokamą rinkliavą naudojasi regionine komunalinių atliekų tvarkymo sistema, o 30 punktas nustato, kad jie privalo teikti pareiškėjui duomenis, reikalingus rinkliavai skaičiuoti.

Šie sprendimai yra viešai paskelbti http://www.pakruojis.lt. kaip nustatyta Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010), taryba priėmė šiuos sprendimus „įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje“ bei, kad rinkliava „vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu; rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas“.

Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (pvz., LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Todėl atsakovo atsiliepimo argumentai, jog pareiškėjas nevykdo jam priskirtų atliekų surinkimo ir sutvarkymo funkcijų, elgiasi nesąžiningai, neturi įtakos atsakovo prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui. Atsakovui vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas remiantis Pakruojo rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-244 1 punktu ir 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-380 1 punktu, 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtintų nuostatų 3.1 ir 6.2 punktuose bei 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-220 patvirtintų nuostatų 4.1, 4.2 ir 9.1 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių.

Remiantis šių Nuostatų 4.1 punktu, vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys komunalinių atliekų: gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo buto, individualių namų), esančių Pakruojo rajone, savininkai ir savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai ar gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo buto, individualių namų), esančių Pakruojo rajone, vienas iš gyventojų (4.2 p.), kurie moka vietinę rinkliavą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota, nurodytų savininkų, nuomininkų gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus (9.1 p.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, jog atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo.

Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos, ar atsakovas turi ar neturi konteinerio atliekoms šalinti. Atsakovas nėra sumokėjęs Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina nesumokėta minėtos rinkliavos suma už nurodytą laikotarpį. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, nuo įmokos į biudžetą gali atleisti tik Pakruojo rajono savivaldybės taryba, tačiau sprendimo, kad atsakovas yra atleistas nuo rinkliavos, atsakovas nepateikė.

III. Atsakovas S. K. apeliaciniu skundu (b. l. 32–34) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti; bylos nagrinėjimą perduoti, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai, pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas, priimtas pasiremiant pareiškėjo pateikta klaidinančia informacija. Atsakovas 2014 m. kovo 21 d. pateiktame atsiliepime į prašymą nurodė, kad pateikti tinkamą ir išsamų atsiliepimą neturi galimybės ir nurodė priežastis, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir priėmė skubotą sprendimą. Atsakovas atsiliepime prašė bylos nagrinėjimą perduoti pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui, tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas.

Nustatytų rinkliavų surinkimą sutinkamai su įstatymo reikalavimais kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras. Pakruojo rajono savivaldybės taryba savo sprendimais nustatydama rinkliavą už šiukšlių surinkimą ir sutvarkymą viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė Rinkliavų įstatymo reikalavimus. Čia nekalbama apie Pakruojo savivaldybės tarybos teisę nustatyti mokesčio dydį už VšĮ Šiaulių atliekų tvarkymo centro teikiamas paslaugas. Taigi teismo sprendime pacituota Rinkliavų įstatymo Nr. VIII-1725 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma neturi nieko bendro su šiukšlių surinkimu ir sutvarkymu.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo dieną pateikė teismui trečiųjų, niekaip procesiškai byloje neįvardytų, juridinių asmenų AB „Specializuotas autotransportas“ ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ sukurtus papildomus dokumentus, su kuriais nebuvo tinkamai supažindintas atsakovas. Teismas, neišklausęs atsakovo pozicijos dėl papildomai pateiktų dokumentų, juos pridėjo prie bylos ir rėmėsi jais priimdamas sprendimą. Prašyme nėra įvardyti pagrindai, kuriais remiantis šiukšlių surinkimo ir sutvarkymo versle dalyvauja šios trys organizacijos:

VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, AB „Specializuotas autotransportas“ ir UAB „Pakruojo komunalininkas“. Be to, šie du dokumentai yra klastotės ir neatitinka tiesos, nes atsakovas niekada nei asmeniškai, nei kokiomis tai komunikacijos priemonėmis nėra bendravęs su šių organizacijų atstovais. 2013 m. balandžio 29 d. atsakovas yra pateikęs prašymą VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, kuriame išdėstė savo poziciją ir išreiškė pageidavimą naudotis šiukšlių surinkimo ir tvarkymo paslaugomis.

Į šį prašymą iki šiol jokio atsakymo ar telefoninio skambučio nėra gauta. Pažymi, kad VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus. Kadangi minimos viešosios įstaigos dalininkai yra kelios savivaldybės, todėl jos savo, kaip viešo administravimo subjekto, funkcijų vykdyti viešą administravimą įsteigtai viešajai įstaigai perduoti negali, todėl viešosios ištaigos ginčai turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnis konkrečiai nurodo, kokias bylas pagal savo kompetenciją nagrinėja apygardos administracinis teismas ir šiame išsamiame kompetenciją nustatančiame sąraše nėra, kad tokio pobūdžio bylos yra nagrinėjamos apygardos administraciniame teisme.

Šioje byloje teismas leidžia savo nuožiūra išplėstai komentuoti įstatymo straipsnį, parodydamas nepagarbą teisinės valstybės principams ir teismų sistemai.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 39–44) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, pateikdamas 2014 m. kovo 21 d. atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, nepateikė teismui jokių papildomų įrodymų, neprašė bylos nagrinėjimą atidėti, į teismo posėdį neatvyko, nors apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai. Bylos nagrinėjimo atidėjimą reglamentuoja ABTĮ 80 straipsnis, kuriame nurodytų aplinkybių nagrinėjant šią bylą neatsirado. Be to, pareiškėjo prašyme dėl skolos priteisimo pareiškėjas prašė „į posėdį neatvykus proceso šalims ir jų atstovams, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka“, o teismas, kaip tai numatyta ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje, tai ir padarė.

Atsakovas nenurodo, kokias materialinės teisės normas teismas pažeidė, kaip ir iš viso nenurodo jokių materialinės teisės normų, kurias pagal ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktą jis privalo nurodyti apeliaciniame skunde. Atsakovas skundą motyvuoja tik procesinės teisės normų pažeidimu, kuris yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas imperatyviai nurodo, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.

Atsakovo argumentas, kad byla turi būti perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, atmestinas kaip nepagristas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje pateikti dokumentai patvirtinantys, jog atsakovas atsisakė priimti konteinerį komunalinėms atliekoms rinkti, nepanaikina atsakovui prievolės mokėti rinkliavą. Tai tik patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė naudotis individualiu komunalinių atliekų surinkimo konteineriu, ir, kaip jis pats patvirtina, - ši galimybė buvo siūloma ne vieną kartą, tačiau jis tos galimybės atsisakė.

Taip pat byloje esanti pareiškėjo pažyma įrodo, kad atsakovui rinkliavos skola susidarė todėl, jog atsakovas jos nemokėjo. Teismas visiškai pagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą dėl skolos priteisimo pagal jame nurodytus teisės aktų pagrindus bei susiklosčiusią teismų praktiką. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis gali nevykdyti savo prievolės mokėti rinkliavą. Argumentas, kad atsakovas nėra gavęs jokio atsakymo į jo siunčiamą prašymą dėl pageidavimo naudotis šiukšlių surinkimo ir tvarkymo paslaugomis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas rinkliavos skolos skaičiavimo laikotarpiu turėjo prievolę pranešti ir pateikti pareiškėjui patvirtinančius dokumentus apie duomenis, reikalingus vietinei rinkliavai skaičiuoti, tačiau to nepadarė iki šiol. Todėl pareiškėjas priteistą rinkliavos skolą skaičiavo remdamasis pareiškėjo turimais dokumentais. Pažymi, kad VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro dalininkės yra Šiaulių regiono savivaldybės, kaip tai patvirtina jos įstatų išrašas (yra byloje). Pagal Viešojo administravimo įstatymą, pareiškėjo veiksmai, vykdant šias funkcijas, yra laikytini viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto veiksmais viešojo administravimo srityje.

Pagal Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 1 punktą, rinkliavos lėšos iš pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, kaip rinkliavos administratoriaus, sąskaitos pervedamos į savivaldybės biudžetą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde pabrėžiamas bylos priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui momentas, minima apie kilusias kliūtis pateikti išsamų atsiliepimą į skundą bei skubotą teismo sprendimą, akcentuojama atimta galimybė tinkamai susipažinti su AB „Specializuotas autotransportas“ ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ surašytais dokumentais prieš teismui priimant sprendimą.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2010 m. balandžio 14 d. nutartyje, išnagrinėjusi Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro ieškinį dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą išieškojimo rūšinio teismingumo klausimą, nurodė, jog toks ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme. Pažymėta, kad savivaldybės tarybai sprendimu perdavus vietinės rinkliavos administravimą įsteigtai viešajai įstaigai, šios įstaigos veiksmai kuriant ir tvarkant vietinės rinkliavos mokėtojų registrą, apskaičiuojant vietinę rinkliavą ir siunčiant pranešimus mokėtojams, kontroliuojant vietinės rinkliavos mokėjimą, vykdant vietinės rinkliavos apskaitą, išieškojimą ir lėšų pervedimą į savivaldybės biudžetą laikytini viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto veiksmais viešojo administravimo srityje ir toks ginčas yra nagrinėjamas administraciniame teisme.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo ką tik paminėtą sprendimą atkartojo ir kitose teismingumo bylose, sprendžiant dėl vietinės rinkliavos priteisimo priskirtinumo klausimą konkrečios rūšies teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2010 m. birželio 29 d. nutartį).

Taigi nekyla jokių abejonių, jog disputas patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje išvardytų bylų sąrašą ir turėjo būti nagrinėjamas administraciniame tesime, kas ir buvo padaryta. Minimas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas teisiškai nepagrįstu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus (skaitmenines kopijas) paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, pateikti teismui atsiliepimą. Atsiliepime į skundą (prašymą) atsakovas nurodo, ar jis sutinka, ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 72 str.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog įstatymų leidėjas numatė atsakovui pareigą, ne vėliau kaip per 14 dienų, pateikti teismui atsiliepimą neapibrėždamas pastarojo apimties. Pagrindiniai momentai, kurie turėtų atsispindėti atsiliepime, tai sutikimas ar nesutikimas su skundo reikalavimais, taip pat nurodymas apie dalyvavimą teismo posėdyje arba atsisakymą tai padaryti. Kokios apimties, gilumo turėtų būti atsiliepimas, palikta atsakovo diskrecijai.

Iš byloje turimos medžiagos matyti, kad atsakovas, pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį (b.l. 12), atsiliepimą į pareiškimą pateikė 2014 m. kovo 24 d. (išsiųsta 2014 m. kovo 22 d.; b.l.16-17), kuriame nurodė nesutinkąs su pateiktais reikalavimais bei, kaip buvo galima manyti iš atsiliepimo turinio, buvo apsisprendęs dalyvauti teismo posėdyje. Atsiliepime įvardytos ir aplinkybės, dėl ko pateikti reikalavimai laikytini nepagrįstais. Tai reiškia, kad buvo įvykdyti ne tik įstatymų leidėjo numatyti įpareigojimai, bet ir argumentuotai pateiktas nesutikimas su pareiškimu. Aptarta situacija nepatvirtina teiginio apie buvusias kliūtis pateikti išsamų atsiliepimą. Kita vertus, platesnio atsikirtimo galimybė bei betarpiška gynyba buvo galima tiesiogiai dalyvaujant teismo posėdyje, bet minima teise nepasinaudota. Vadinasi, ir šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas niekuo neparemtu.

Apelianto įvardijami dokumentai buvo pateikti iki teismo posėdžio. Šalys į teismo posėdį neatvyko, todėl pirmosios instancijos teismas pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir jam (teismui) nekilo pareiga papildomai gautus dokumentus siųsti atsakovui. Priešingu atveju bylos nagrinėjimas galėtų užsitęsti neapibrėžtą laiko tarpą, kas nesuderinama su proceso operatyvumo principu, todėl ir pastarasis apeliacinio skundo argumentas negali tarnauti skundžiamo sprendimo naikinimui ar koregavimui.

Kita vertus, su minėtais dokumentais atsakovas (apeliantas) galėjo susipažinti ir apeliacinio proceso metu. Tai ir padaryta bei dėl šių dokumentų apeliaciniame skunde pateikti atitinkami atsakovo argumentai, kurie apeliacinės instancijos teismo, kaip nepatvirtinti faktiniais duomenimis, pripažinti nepagrįstais.

V. Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija).

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ką tik paminėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, taip pat konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal rinkliavos nuostatus yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi šios bylos medžiagą, taip pat prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog pareiškėjas nevykdo jam priskirtų funkcijų, elgiasi nesąžiningai, siekdamas praturtėjimo, niekaip nepaneigia atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas, Vyriausiojo administracinio teismo paminėto reguliavimo, taip pat pirmosios instancijos teismo nurodyto bei nebeatkartotino teisės normų pagrindu, teisėtai laikytas atliekų turėtoju, o tai ir lemia pastarojo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius