AS-648-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-648-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00732-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.10; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Julivera“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. S-1(7-215/2013) (toliau – ir MGK sprendimas) ir palikti galioti VMI 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 69-134 (toliau – ir VMI sprendimas).

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas MGK sprendimas yra naikintinas, nes jame netinkamai aiškinamos ir taikomos materialinės teisės normos, išnagrinėtas MGK kompetencijai nepriskirtas administracinis ginčas. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 151 straipsnį MGK kompetencijai priskirta nagrinėti mokestinius ginčus, kilusius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus. Vietos mokesčių administratoriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas išregistruoti UAB „Julivera” iš Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojų registro nepriskirtinas mokestinių ginčų kategorijai, todėl MGK neturėjo teisinio pagrindo vertinti jo teisėtumo. Atsakovo vertinimu, pripažinusi, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas yra neteisėtas, MGK netinkamai taikė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Julivera” (toliau – ir pareiškėjas) gali būti atleistas nuo delspinigių, nes nepadaryta žala biudžetui. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skola biudžetui atsirado 2013 m. gegužės 10 d., kai jis laiku nesumokėjo PVM pagal 2013 m. gegužės 10 d. pateiktą deklaraciją. Kadangi MGK neturėjo teisės vertinti pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro faktinių aplinkybių, MGK neturėjo teisės priimti ir ginčijamo sprendimo.

Pareiškėjas UAB „Julivera” atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti arba bylą nutraukti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad PVM delspinigių apskaičiavimą nulėmė Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas, kuriuo UAB „Julivera” buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, todėl MGK, priimdama ginčijamą sprendimą dėl atleidimo nuo delspinigių, pagrįstai vertino šio sprendimo priėmimo aplinkybes ir pagrindus bei konstatavo, kad pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės. Pareiškėjo nuomone, pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį atsakovas neturi teisės ginčyti MGK sprendimo, nes ginčas byloje keliamas ne dėl skirtingo teisės normų aiškinimo, bet dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį tenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-3041-764/2015.

Iš atsakovo skundo teismas nustatė, kad teisę ginčyti MGK sprendimą atsakovas iš esmės grindė tuo, jog MGK išnagrinėjo jos kompetencijai nepriskirtą klausimą, t. y. peržengė mokestinio ginčo ribas ir įvertino Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (4.66)-33-1648, kuriuo pareiškėjas išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, teisėtumą, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo delspinigių (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis bylos medžiaga, teismas nurodė, kad sprendimą atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų PVM delspinigių MGK priėmė įvertinusi Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (4.66)-33-1648 priėmimo aplinkybes, turinį ir pareiškėjo elgesio modelį, bei konstatavusi, kad iš ne teisės teisė neatsiranda, todėl egzistuoja pagrindas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių. MGK taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, be to, jo veiksmais nebuvo padaryta žala biudžetui.

Įvertinęs ginčijamo MGK sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat atsakovo skunde išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovas ginčą kelią ne dėl skirtingo jo ir MGK teisės normos taikymo ar aiškinimo, bet dėl skirtingo nagrinėjamu atveju susiklosčiusių faktinių aplinkybių vertinimo ir šių aplinkybių įtakos priimant sprendimą atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių mokėjimo. Teismo vertinimu, centrinis mokesčių administratorius ir MGK, įvertinusi susiklosčiusią faktinę situaciją, padarė skirtingas išvadas dėl pagrindų atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių egzistavimo. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad MGK peržengė mokestinio ginčo ribas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovui neatsirado MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatytos prielaidos teismine tvarka ginčyti MGK sprendimą.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo minėtą nutartį panaikinti, taip pat panaikinti MGK sprendimą ir palikti galioti VMI sprendimą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas atskirajame skunde iš esmės nurodė analogiškus argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad, jo vertinimu, atsakovas ir MGK skirtingai interpretuoja MAĮ 144–146 straipsnių bei 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamose byloje centrinis mokesčių administratorius pateikė teismui skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. S-1(7-215/2013), kuriuo panaikintas atsakovo 2013 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 69-134 ir pareiškėjas atleistas nuo 8 178,62 Lt PVM delspinigių.

MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Atsižvelgus į šią tesės normą, darytina išvada, kad centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju – kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo, t. y. kai skirtingai teisės normą aiškina bei pritaiko centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija. Įstatymu suteikta teisė inicijuoti teisminį ginčą tik minėtu vieninteliu atveju suponuoja išvadą, kad centriniam mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė inicijuoti teisminius ginčus kitais pagrindais, pvz., dėl skirtingo Mokestinių ginčų komisijos atlikto įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių įvertinimo ir kt.

Iš bylos medžiagos matyti, kad joje yra sprendžiamas mokestinis ginčas, kuris susijęs su materialinės teisės normos, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymu, t. y. su teise atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų delspinigių, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

Atsakovas sprendime konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kadangi pareiškėjo skola biudžetui atsirado, kai pareiškėjas laiku nesumokėjo PVM pagal 2013 m gegužės 10 d. pateiktą deklaraciją (išregistruojant iš PVM mokėtojų registro), todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto – pareiškėją išregistravus iš PVM mokėtojo registro, jam kilo pareiga įvykdyti mokestines prievoles, kurių pareiškėjas neįvykdė, todėl jam buvo pagrįstai apskaičiuoti PVM delspinigiai.

Atsakovo ginčijamame MGK sprendime inter alia nurodoma, kad, įvertinus Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (4.66)-33-1648 (dėl pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro) priėmimo aplinkybes: tai, kad pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, kad pareiškėjas, sužinojęs apie įvykusį išregistravimą, iškart kreipėsi dėl jo, kaip PVM mokėtojo, įregistravimo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, pareiškėjas tęsė PVM apmokestinamąją veiklą, bei tai, jog pareiškėjo veiksmais nebuvo padaryta žala biudžetui, darytina išvada, jog egzistuoja pagrindas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nesutapo faktinių bylos aplinkybių ikiteisminio nagrinėjimo institucijose vertinimas, t. y. išsiskyrė VMI ir MGK nuomonės dėl pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro aplinkybė vertinimo bei šios aplinkybės įtakos atleidžiant pareiškėją nuo apskaičiuotų PVM delspinigių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje keliamas faktinių bylos aplinkybių interpretavimo klausimas, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų centriniam mokesčių administratoriui teisę skųsti MGK sprendimą vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi.

Pastebėtina, jog atskirajame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad atsakovas ir MGK skirtingai interpretuoja MAĮ 144–146 straipsnių nuostatas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtos teisė normos reglamentuoja mokesčių administratorių veiksmų apskundimą bei mokestinių ginčų procedūrą, todėl nagrinėjamu atveju neturi įtakos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymui bei pareiškėjo atleidimui nuo apskaičiuotų delspinigių.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pagrįstai nutraukė administracinę bylą pagal atsakovo VMI skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas