2K-480/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-480/2014 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00139-2007-7 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, išteisintajam

V. P., gynėjui advokatui Zigmui Pečiuliui, nukentėjusiajam

A. Z., nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Baneliui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Z. ir jo atstovo advokato Mindaugo Banelio kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 20 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio

2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 20 d. nutartimi nukentėjusiojo A. Z. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės

prokuratūros apeliaciniai skundai atmesti. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y., būdamas UAB „VBK“ generaliniu direktoriumi ir akcininku, 2001 m.

gegužės 11 d. nenustatytoje vietoje sudaręs paskolos sutartį su A. Z. dėl 1 550 000 Lt paskolos suteikimo V. P., vėliau A. Z. nuo dalies paskolos – 200 000 Lt atsisakius, pagal

2002 m. liepos 31 d. A.

Z. su V. E. pasirašytą sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo į 200 000 Lt, likusios 1 350 000 Lt paskolos užtikrinimui 2005 m. gegužės

12 d. įkeitė A.

Z. 1 350 720 Lt vertės 3360 paprastųjų vardinių UAB „VBK“ jam ir sutuoktinei J. P. priklausančių akcijų, tačiau, turėdamas tikslą apgaule išvengti turtinės prievolės grąžinti 1 350 000 Lt paskolą A. Z., ėmėsi aktyvių veiksmų prievolei apgaule išvengti, t. y.: 2005 m. gruodžio 22 d. valdydamas 79,06 proc. UAB „VBK“ akcijų, šios bendrovės akcininkų susirinkime priėmė sprendimą leisti parduoti bendrovei priklausančius 8 000 000 Lt vertės pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos 2006 m. birželio 30 d. pardavus UAB „SEB VB Lizingas“, sumažėjo UAB „VBK“ akcijų vertė nuo 905 Lt iki 531 Lt už vieną akciją; 2006 m. balandžio 29 d. UAB „VBK“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, turėdamas 68,71 proc. susirinkime dalyvavusių akcininkų balsų (11 967 akcijas), priėmė sprendimą atšaukti 2003 m. vasario 21 d. UAB „VBK“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą laiduoti V. P. kreditoriui A. Z. ir jo teisių perėmėjams pagal 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. Z. ir V. P. dėl 1 550 000 Lt; 2006 m. balandžio 4 d. savo valdomas 8607 UAB „VBK“ akcijas įkeitė už skolininko Rusijos Federacijoje registruotos bendrovės „ASV“ prievoles Rusijos Federacijoje registruotai bendrovei „Grin Kar“, o 2006 m. lapkričio 6 d., jau nuo 2006 m. gegužės 11 d. turėdamas prievolę atsiskaityti su A. Z. pagal 2001 m. gegužės

11 d. paskolos sutartį, pastarajam paskolos negrąžino, bet pasirašė susitarimą su bendrove „ASV“ dėl įkeisto turto – 3 460 014 Lt vertės 8607 UAB „VBK“ akcijų perdavimo kreditoriaus Rusijos Federacijoje registruotos bendrovės „Grin Kar“ nuosavybėn. Taip V. P. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 1 350 000 Lt paskolos grąžinimo A. Z., padarydamas jam turtinę žalą. Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. Z. ir

jo atstovas advokatas Mindaugas Banelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš

naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes teismai netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį), nukrypo nuo teismų praktikos bei padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305, 331 straipsnių pažeidimų, be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio

1 dalyje nustatyto reikalavimo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, be to, skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvų, kodėl nukentėjusiojo ir prokuratūros pateikti įrodymai ir argumentai buvo atmesti (BPK 305 straipsnio

1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio pažeidimai). Savo išvadas teismas grindė prielaidomis ir samprotavimais, o ne teismo posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais. Pripažinęs specialistės T. Kvietkovskajos išvadą Nr. 140-(3065)-IS1-4767 nepagrįsta, paviršutiniška ir nusprendęs ja nesivadovauti, apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių įrodymų, paneigiančių šią išvadą, o rėmėsi tik gynybos argumentais ir jų pateiktais dokumentais iš Rusijos Federacijos, kurių turinio tikrumo ir autentiškumo iš esmės neįmanoma patikrinti. Taip pat prielaidomis pagrįsta ir kita apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. P. neturėjo teisinės ar kitokios pareigos įkeisti A. Z. nuosavybės teise valdomas akcijas. Kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad specialistės pateikta išvada nepaneigia, jog 8 000 000 Lt investicinis projektas Rusijoje UAB „VBK“ akcijų vertės nesumažino ir veiklos nepablogino. Taip pat padaryta prieštaraujanti bylos įrodymams ir logikai teismo išvada, kad UAB „VBK“, perleidusi nekilnojamąjį turtą UAB „SEB Lizingas“, gavo ekvivalentą pinigais, dėl kurio nepasikeitė bendrovės finansinis balansas. Abiejų instancijų teismai nurodo, kad V.

P. savo iniciatyva 2003 m. vasario 21 d. UAB „VBK“ akcininkų susirinkime, kuriame turėjo balsų daugumą, priėmė sprendimą laiduoti už V.

P. prievolę A. Z. ir tai, pasak teismų, paneigia kaltinimą dėl V. P. siekio išvengti prievolės. Tačiau tokia išvada, kasatorių įsitikinimu, prieštarauja V. P. veiksmams,

kurie parodo jo siekį bet kokia kaina išvengti prievolės įvykdymo. V. P. visą laiką piktnaudžiavo pasitikėjimu, tačiau šių

aplinkybių teismai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Pagal teismų praktiką piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra apgaulės rūšis. V. P. suklastojo faktus, dėl to susidarė fiktyvi teisinė situacija, sudaranti prielaidas išvengti prievolės, ir tai laikytina apgaule. V. P. atliko fiktyvius veiksmus ir tai parodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės įvykdymo. Tai akivaizdu, nes A.

Z. negali atgauti skolos jau dešimt metų, nors teismas pripažįsta, kad V. P. valdoma bendrovė uždirba dešimtis milijonų pelno,

tačiau visiškai nesiekia vykdyti savo asmeninių įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas V. P. rašytinius parodymus ir jo gynėjo baigiamąsias kalbas, nepagrįstai

konstatavo, kad V. P. veiksmuose nėra apgaulės požymių ir nurodė, jog jis neprivalėjo pasyviai laukti ir nieko nedaryti, kol A.

Z. parduos įkeistas UAB „VBK“ akcijas, kuriios, atsižvelgiant į jų kiekį akciniame kapitale ir į specialistų paaiškinimus teisme, buvo bevertės. Pagal teismų praktiką vienas iš sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas – pasireiškia savo pareigos, sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu ir tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra pasunkintas, pavyzdžiui, tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2008, 2K-203/2010, 2K-265/2011). Išanalizavus V.

P. veiksmų seką matyti, kad: 1) iš pradžių V. P. įkeitė

A. Z. turtą kaip prievolės įvykdymo garantą ir nurodė, kad prievolę įvykdys sutartyje numatytu terminu, 2) po to jis pasidalijo akcijas su sutuoktine, kuri jas iš karto pardavė 3) būdamas akcininku, vienasmeniškai galinčiu priimti sprendimus dėl UAB „„VBK“ sandorių, priėmė sprendimą perduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą, taip sumažindamas akcijų vertę, o gautus pinigus pervedė į Rusijoje registruotą bendrovę, 4) visas neįkeistas akcijas V.

P. įkeitė kažkokiam neįtikėtinam sandoriui ir jas prarado. Taigi akivaizdu, jog teismai netinkamai įvertino objektyviuosius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad V. P. veiksmuose nėra prievolės išvengimo požymių ir kad jis nepadarė nusikaltimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius nukentėjusiojo A. Z. apeliacinio skundo argumentus neatsakė ir motyvuotai nepaaiškino, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, iš esmės perrašęs V. P. parodymus ir jo gynėjų baigiamąsias kalbas, padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamoje nutartyje neaptarti ir nevertinti A. Z. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo nutartį byloje Nr. 2A-249/2012, kurioje nurodyta, jog Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 7 d. nutarties pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 16/2006 dėl 1 350 000 Lt skolos išieškojimo ir vykdomos varžytynės, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 30 d. kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2008, kurioje konstatuota, kad Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis ir jos pagrindu išduotas vykdomasis raštas nebuvo panaikinti, todėl UAB „VBK“ akcijų priverstinis pardavimas vyko teisėtai, tačiau akcijos nebuvo parduotos ir liko įkaito davėjo V. P. nuosavybė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neištaisė visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. P., 2005 m. gruodžio 22 d. priimdamas sprendimą parduoti bendrovės turtą, nenustatė jokių pardavimo sąlygų ir nepateikė nurodymų dėl pinigų, gautų už parduotą turtą, panaudojimo,

nes visus sandorius UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ atliko direktorius V. E.. Kasatorių įsitikinimu, tokia teismų pozicija rodo, kad

nebuvo įsigilinta į bylą ir susipažinta su UAB „VBK“ įstatais, pagal kuriuos vadovas yra ne direktorius V. E., o generalinis direktorius V. P.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs V. P. ir gynybos pateiktus dokumentus bei jų paaiškinimus dėl 8607 akcijų įkeitimo ir jų perleidimo Rusijos Federacijos įmonės „Grin Kar“ nuosavybei, padarė nepagrįstą išvadą, kad grėsė priverstinis akcijų pardavimas ir nebuvo aišku, ar už akciją gauta kaina padengs visą skolą, dėl to su kreditoriumi buvo susitarta, jog „Grin Kar“ perims akcijas už skolą. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl V.

P. veiksmų visumos, kartu įvertinant ir jo sutuoktinės elgesį. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tačiau pats pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kilus abejonių dėl įrodymų patikimumo, neišnaudojo visų procesinių galimybių prieštaravimams ir abejonėms pašalinti. Skundžiamoje nutartyje suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės.

Nukentėjusiojo A. Z. ir jo atstovo advokato M. Banelio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl V. P. išteisinimo dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimų, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas.

Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo teises. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-336/2014).

Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012).

Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko.

Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. Teismas turi nustatyti ir įvertinti, kiek tie veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Jei tyčia nevykdyti sandorio, negrąžinti paskolos kilo po kurio laiko paėmus paskolą ar net grąžinus dalį paskolos, galima kelti klausimą ne dėl atsakomybės už sukčiavimą, o dėl atsakomybės pagal BK 186 straipsnį už turtinės žalos padarymą apgaule.

Pažymėtina, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė sukčiavimo atveju būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko teisės į turtą ar jo ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ar turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387-2008). Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrąžinti paskolos kilo dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių ir kaltininkas dėl to padarė apgaulės veiksmus ar kitus veiksmus, pasunkinančius prievolės vykdymą, atsakomybė gali iškilti pagal BK 186 straipsnį.

Todėl kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad esant sukčiavimui tyčia gali kilti ir po sandorio sudarymo (T. 16, b. l. 109). Tai prieštarauja daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių keliamam reikalavimui, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė. Be abejo, apgaulė gali kilti ir po sandorio sudarymo, bet tai jau nebus sukčiavimas. Kita vertus, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia paskolos gavėjo veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pažymėtina, kad sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ar juridinių asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.

Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui, dėl to susidaro situacija, kai žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis tampa problemiškas ar net neįmanomas. Šioje byloje nustatyta, kad A. Z. ir V.

P. yra pusbroliai, abu turi verslą, kurį laiką turėjo

bendrą verslą. 2001 m. gegužės 11 d. A. Z. sudarė paskolos sutartį su V. P. dėl l 550 000 Lt paskolos suteikimo V. P.. Paskolos grąžinimo terminas –

2006 m. gegužės 11 d. Sutartis yra abiejų sutarties šalių laisvos valios išraiška. Sutarties sudarymo fakto neginčija nė viena šalis. Kasatoriai skunde nenurodo, kad sutarties tekste būtų neteisingų

duomenų ar kad jos tekstas būtų suklastotas. 2002 m. liepos 31 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo A. Z. atlygintinai – už 195 000 Lt

perleido V. E. reikalavimo teisę į skolos dalį, kuri sudaro 200 000 Lt pagal rašytinę 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį, A. Z. pasirašytą su V. P.. Taigi V. P. įsipareigojimai

A. Z. sumažėjo iki 1 135 000 Lt. 2003 m. vasario 21 d. V.

P. iniciatyva UAB „VBK“ akcininkų visuotinis susirinkimas priėmė sprendimą laiduoti V. P. prievolių pagal 2001m. gegužės 11 d. paskolos sutartį tarp A. Z. ir V. P. įvykdymą dėl

1 550 000 Lt paskolos grąžinimo, jeigu V. P. neįvykdytų visų ar dalies savo prievolių. Šis faktas rodo, kad V. P. pripažino sutartį ir neturėjo ketinimų jos nevykdyti. Tačiau A. Z., abejodamas

įmonės mokumu, nuo pasiūlymo sudaryti laidavimo sutartį atsisakė. Paskolos sutarčiai baigiantis – 2006 m. balandžio 4 d. – V. P. ir J. P. įkeitė A. Z. 3360 vnt. paprastųjų vardinių

1000 Lt nominalios vertės jiems priklausančių UAB „VBK“ akcijų, kurių vertė palyginama su paskolos suma. Šis

faktas taip pat paneigia apgaulės elementus – piktnaudžiavimą pasitikėjimu sudarant paskolos sutartį. Taigi V. P. neneigė savo įsipareigojimo pagal 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį. Tačiau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskola nebuvo grąžinta.

V. P. su jam pareikštu kaltinimu nesutiko. Jis pripažino, kad sudarė paskolos sutartį ir įsipareigojo grąžinti pasiskolintus pinigus. Visą sutarties laikotarpį įvairiais veiksmais jis patvirtino savo įsipareigojimus A. Z. pagal sutartį, t. y. pasiūlė sudaryti laidavimo sutartį bei įkeitė savo šeimos turėtas akcijas. Taigi bylos duomenys

nerodo, kad, 2001 m. gegužės 11 d. sudarydamas paskolos sutartį, jis apgavo A. Z. ketindamas pasisavinti paskolą ir visai

neketindamas jos grąžinti. Tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad kaltininkas jau paskolos sutarties sudarymo metu turėtų tyčią negrąžinti paskolos ir tik piktnaudžiaudamas A. Z. pasitikėjimu dėl giminystės santykių įtikintų A. Z. sudaryti sutartį, visiškai neketindamas vykdyti jos sąlygų. Bylos duomenys nepatvirtina tokio sumanymo. Bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad V. P. sumanymas negrąžinti paskolos būtų kilęs jau po paskolos sutarties sudarymo ir kad šis sumanymas buvo lydimas apgaulės elementų, siekiant padaryti A. Z. turtinę žalą, tai sudarytų galimybę jo

veiką kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnį. V. P. verslo peripetijos su Rusijos įmonėmis negali būti vertinamos kaip

apgaulės elementai siekiant sumažinti įkeistų akcijų vertę. Būtų keista, jei asmuo, paėmęs paskolą, sustabdytų savo verslą, atsisakytų galimybės jį vystyti. Juk tam ir imama paskola. Kitas dalykas, kad verslas tokioje situacijoje turi būti vykdomas rūpestingai, kad nebūtų padaroma žala tretiems asmenims ir kad būtų vykdomi įsipareigojimai pagal anksčiau sudarytas sutartis. Visi kaltinamajame akte V. P. inkriminuoti veiksmai, padaryti neva siekiant apgaule išvengti prievolės, t. y. kad „jis 2005 m. gruodžio 22 d., valdydamas 79,06 proc. UAB „VBK“ akcijų, šios bendrovės akcininkų susirinkime priėmė sprendimą leisti parduoti bendrovei priklausančius 8 000 000 Lt vertės pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos

2006 m. birželio 30 d. pardavus UAB „SEB VB Lizingas“, sumažėjo UAB „VBK“ akcijų vertė nuo 905 Lt iki 531 Lt už vieną akciją; 2006 m. balandžio 29 d. UAB „VBK“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, turėdamas 68,71

proc. susirinkime dalyvavusių akcininkų balsų (11 967 akcijas), priėmė sprendimą atšaukti 2003 m. vasario 21 d. UAB „VBK“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą laiduoti V. P. kreditoriui

A. Z. ir jo teisių perėmėjams pagal 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. Z. ir V. P. dėl 1 550 000 Lt; 2006 m. balandžio 4 d. savo valdomas 8607 UAB „VBK“ akcijas įkeitė už skolininko Rusijos Federacijoje registruotos bendrovės „ASV“ prievoles Rusijos Federacijoje registruotai bendrovei „Grin Kar“, o 2006 m. lapkričio 6 d., jau nuo 2006 m. gegužės 11 d. turėdamas prievolę atsiskaityti su A.

Z. pagal 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį, pastarajam paskolos negrąžino, bet pasirašė susitarimą su

bendrove „ASV“ dėl įkeisto turto – 3 460 014 Lt vertės 8607 UAB „VBK“ akcijų perdavimo kreditoriaus Rusijos Federacijoje registruotos

bendrovės „Grin Kar“ nuosavybėn“, kolegijos manymu, taip pat nepatvirtina V. P. tyčios sukčiauti. Tokie veiksmai, kaip bendrovei

priklausančių 8 000 000 Lt vertės pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimas, taip pat verslo santykiai su Rusijos įmonėmis, yra ūkinės veiklos vykdymas siekiant kažkokių strateginių tikslų ir negali būti vertinamas kaip veiksmas, patvirtinantis V. P. ketinimus negrąžinti paskolos, t. y. apgaulę piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma. Be to, A. Z. turi V. P. šeimai priklausančių akcijų, kurių vertė tiksliai nenustatyta ir dėl kurių vertės yra ginčas. Tai, kad jų nepavyko parduoti, nereiškia, jog akcijos bevertės ar jų vertė labai menka. Pagaliau akcijų vertė laikui bėgant kinta. Kartu tai paneigia V. P. sumanymą piktnaudžiauti A. Z. pasitikėjimu. Teisėjų kolegijos manymu, byloje yra civiliniai teisiniai

santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. V. P. inkriminuoti veiksmai nelaikytini apgaule BK 182

straipsnyje numatyto nusikaltimo prasme ir nesudaro kliūčių A.

Z. įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka. Teismų sprendimai V. P. byloje yra teisėti bei pagrįsti ir nėra pagrindo juos keisti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :

Nukentėjusiojo A. Z. ir jo atstovo advokato Mindaugo Banelio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas