A-602-1870-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1870/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01110-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. Ž. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Ž. (toliau – ir atsakovas) 896,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nebuvo sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 896,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovo buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 12-26 punktuose nustatyta tvarka.

Atsakovas nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsakovas yra nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, savininkas, tačiau šiuo adresu negyvena, todėl jokios komunalinės atliekos negalėjo susidaryti. Pažymėjo, kad nėra atliekų turėtojas, be to, prie jam priklausančios valdos nėra šiukšliadėžės ir jam nesuteiktos jokios nurodytos pranešimuose atliekų tvarkymo paslaugos. Nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 27 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1238-406/2012 dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 sprendimas paliktas nepakeistas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir teigė, kad atsakovas turi mokėti vietinę rinkliavą tik pagal faktinį iš jo surinktų atliekų kiekį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo V. Ž. pareiškėjui 896,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taip pat prašė ištirti, ar 2007 m. lapkričio 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų dalis, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punktui. Teigė, jog ginčijamas teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nepasisakė dėl jo 2013 m. sausio 14 d. prašymo ištirti, ar Nuostatų dalis neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punktui. Nurodė, kad minėtuose nuostatuose nesant nustatytos galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, yra pažeidžiamos jo teisės, nes jis visą byloje nagrinėjamą laikotarpį negyveno jam priklausančiame nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl ko nesusidarė atliekų, o pareiškėjas jų netvarkė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš V. Ž. 896,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Lazdijų rajone, kuris ginčo laikotarpiu buvo tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl pagal Nuostatų 2, 3 punktus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad iš jo komunalinės atliekos nebuvo surenkamos, nepaneigia (ir negali paneigti) vertinimo, jog jis laikytinas „atliekų turėtoju“ Nuostatų 5 punkto prasme. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 896,00 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (LR CK 6.59 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010) nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja pareiškėjas. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Kita vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tokio pobūdžio objektyvių duomenų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 27 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1238-406/2012 dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai, kurie aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 sprendimas paliktas nepakeistas. Esant tokiai situacijai, atsakovo nuomone, jis turi mokėti vietinę rinkliavą ne pagal galintį susidaryti, bet tik pagal faktinį iš jo surinktų komunalinių atliekų kiekį.

Teismas nurodė, jog tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus ir tai yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325). Taigi nagrinėjamu atveju ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti taip, kaip nurodo atsakovas – pagal faktiškai iš jo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu (principas „teršėjas moka“; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91).

2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį.

Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs tai, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr. 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013).

Atsakovas V. Ž., siekdamas paneigti paskaičiuotą mokestį, nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu jis negyveno nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), kad komunalinių atliekų nesukaupė (negalėjo sukaupti), jų neturėjo ir todėl jos negalėjo būti surenkamos, tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taip iš esmės nepagrįsdamas vietinės rinkliavos skaičiavimo galimumo pagal faktinį iš jo surinktų į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą jo perduotų ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. Tik ta nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą yra deklaravęs bei gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje, neatleido jo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pabrėžė ir tai, kad atsakovas, kaip atliekų turėtojas, dar iki Nuostatų teisėtumo ištyrimo teisme nesiekė mokėti vietinės rinkliavos pagal faktinį atliekų kiekį.

IV. Atsakovas V. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103-109), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, jog 2014 m. kovo 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas iki galo neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių. Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstų išvadų, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais bei sprendimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais, taigi priėmė nepagrįstą sprendimą. Šis pažeidimas yra pagrindas teismo sprendimui panaikinti (ABTĮ 143 str.).

Akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas yra pareiškėjo pusėje. Nuo pat bylos pradžios Kauno apygardos administracinis teismas, nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atmesdavo visus pareiškėjo prašymus. Teismas akivaizdžiai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą. Nurodo, jog administracinėje byloje jis pateikė pakankamai įrodymų ir duomenų, jog per pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį jis gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini) ir tai yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Teigia, kad jokių komunalinių atliekų dėl atsakovo veiklos objekte (duomenys neskelbtini) nesusidarė, todėl jis ir neturi galimybės pateikti duomenų apie faktiškai susidariusių atliekų kiekį. Jokių komunalinių atliekų jis neturėjo ir jokių komunalinių atliekų pareiškėjas netvarkė ir nesurinko.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus bei nesiekė išsiaiškinti tiesos bei nesivadovavo formuojama teismine praktika ginčo klausimu, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų ir išimtinai gynė tik pareiškėjo teises. Nurodo, kad turėjo būti konstatuota, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria jie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, t. y. neteisėtai apribojusiais teisę vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš pareiškėjo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, netaikytini. Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tikrinamos kategorijos bylas, ne kartą yra nurodęs, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Pažymi, kad turėtų būti pagrindžiamas ne tik mokesčio dydis, bet ir apskritai tokio mokesčio pagrįstumas. Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą ar kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Ginčo atveju pareiškėjas nei mokesčio dydžio, nei tokio mokesčio pagrįstumo neįrodė, todėl skundas ir negalėjo būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Ž. 896,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 896,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė apeliaciniu skundu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 896,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad administracinėje byloje jis pateikė pakankamai įrodymų ir duomenų, jog per pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį jis gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini) ir tai yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pareiškėjas nei mokesčio dydžio, nei tokio mokesčio pagrįstumo neįrodė, todėl skundas negalėjo būti tenkinamas.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad atmestini atsakovo argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties su pareiškėju, todėl rinkliavos mokėti neprivalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. priklausė pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone (b. l. 20-22). Taigi atsakovas laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų 3 punkto prasme, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 3 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis atliekų neturėjo. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto, pripažinto neteisėtu, pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi nagrinėjamoje byloje ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina ad hoc įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad gyvena (duomenys neskelbtini), o ginčo objekte niekas negyvena. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos atsakovo teiginius. Taigi byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog aptariamu laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos Lazdijų rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad jis pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-297/2014), kurioje nurodyta, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį ir apskritai tokio mokesčio pagrįstumą. Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą ar kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Nurodo, kad ginčo atveju pareiškėjas nei mokesčio dydžio, nei tokio mokesčio pagrįstumo neįrodė, todėl skundas negalėjo būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus ir nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų dėl mokėtinos vietinės rinkliavos pagrįstumo ir dydžio. Atsakovui vietinė rinkliava buvo apskaičiuota pagal Nuostatus, iš kurių ir kildinama pareiga ją mokėti. Atsakovas yra nekilnojamojo turto Lazdijų rajone savininkas (b. l. 20-22) ir to fakto neginčija. Rinkliavos dydis taip pat reglamentuotas Nuostatuose ir apskaičiuojamas pagal nekilnojamojo turto objekto plotą. Konkrečios pagal atsakovo gyvenamojo namo plotą apskaičiuotos sumos matyti iš vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų (b. l. 10-19), kuriuos kartu su skundu pateikė pareiškėjas. Tokiu atveju būtent vietinės rinkliavos mokėtojas (atsakovas), siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą. Atsakovas tai pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikė, taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kur numatyta, kad metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 100 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 193 Lt. Atitinkamai metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 1 kv. m. gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 1,93 Lt. Taigi vieno mėnesio vietinės rinkliavos dydis yra 0,16 Lt (1,93/12) už 1 kv. m. Nagrinėjamu atveju atsakovo gyvenamojo namo plotas yra 147,21 kv. m., mėnesinis vietinės rinkliavos dydis sudaro 16 Lt (100 x 0,16). Pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., t. y. už 51 mėnesį. Todėl iš atsakovo pareiškėjui turėjo būti priteista 816 Lt suma (51 x 16), o ne 896 Lt, kaip yra nurodyta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Pažymėtina, kad pagal 2008 m. liepos 1 d. vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą (b. l. 19) matyti, kad 80 Lt skirtumas (896 – 816 Lt) susidaro dėl 80 Lt mokėjimo pranešime nurodytos skolos už ankstesnį laikotarpį. Kadangi pareiškėjas prašė priteisti vietinę rinkliavą būtent už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., ankstesnis įsiskolinimas nepriteistinas, todėl priteistina suma yra 816 Lt.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisai tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant pareiškėjo prašomą priteisti vietinės rinkliavos sumą (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. Ž. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 816 Lt (aštuonis šimtus šešiolika litų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė