2K-154-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-154-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00710-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.12;

1.2.29.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam N. B.,

gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžiu N. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 2 dalį, 3061 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: N. B. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1300 Lt, t. y. 376 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių tenkinti kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu N. B. nuteistas už tai, kad:

2012 m. spalio mėn., Kaune, Ateities pl. 75, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Švedijoje pagrobtą didelės vertės (84 870 Lt, t. y. 24 580,05 Eur) 2008 metų laidos pilkos spalvos automobilį „BMW X5“ (identifikavimo Nr. duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šis automobilis yra gautas nusikalstamu būdu, naudojosi juo ir laikė garaže (duomenys neskelbtini), kol 2012 m. spalio 30 d., kratos metu, automobilį rado policijos pareigūnai;

nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. Kaune tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis laikė žinomai suklastotus dokumentus, kuriuose pateikti neteisingi automobilio ir jo savininko duomenys, t. y. vokišką autotransporto priemonės registracijos liudijimo I dalį Nr. ZBI 032865509, kurio blankas ieškomas kaip vogtas nuo 2007 m. gegužės 10 d. Vokietijoje, ir II dalį Nr. VQ5338O8, kurio blankas ieškomas kaip vogtas nuo 2011 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastojo ir laikė automobilio „BMW X5“ (identifikacinis Nr. duomenys neskelbtini) vokišką autotransporto priemonės pirkimo (Kaufvertrag) sutartį, apsimestinai nurodydamas, kad ji 2012 m. spalio 25 d. sudaryta Wurselen mieste tarp Thimm Eberhard ir N. B., ją pasirašė, nors iš tikrųjų tokia sutartis sudaryta nebuvo. Šiuos suklastotus dokumentus laikė iki 2012 m. lapkričio 16 d., kai daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė juos policijos pareigūnams.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pasak nuteistojo, byloje nėra jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis ir samprotavimais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu panaikintas visas Kauno apylinkės teismo nuosprendis, nors prokuroras prašė panaikinti tik dalį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis suvokė darąs nusikalstamas veikas, tėra prielaida. Jis pirmą kartą tokiu būdu pirko naudotą automobilį, atvežtą iš užsienio, todėl nežinojo teisėtos automobilių įsigijimo tvarkos. Automobilio pardavimo kaina jam sukėlė įtarimų, tačiau jis patikėjo, kad ji žemesnė dėl variklio defekto. Jis negalėjo žinoti, kokios tautybės yra tariamas pardavėjas, nes jo nematė, tik girdėjo kalbant telefonu, ir žinojo, kad perka iš Vokietijos atvežtą automobilį, kuris yra su variklio defektu, ir kad tai jam nemažai kainuos. Pinigus sumokėjo gavęs pirkimo sutartį, kurią pasirašė. Dokumentai buvo surašyti vokiečių kalba, todėl jis tik sutikrino automobilio kėbulo numerį, kuris atitiko nurodytą dokumentuose. Artimiausiu metu būtų nuvęžęs automobilį į servisą, o tada registravęs. Kasatoriaus manymu, duomenis apie jį ir jo nurodytą automobilio laikymo vietą policijai pateikė automobilio pardavėjas, siekdamas išvengti baudžiamojo persekiojimo.

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad jis linkęs daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, rėmėsi 2013 m. gruodžio 23 d. baudžiamuoju įsakymu, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad baudžiamuoju įsakymu nustatytos visai kitokios nusikalstamos veikos aplinkybės. Be to, byloje nėra duomenų, kad jis dar anksčiau tokiu būdu būtų įgijęs automobilius.

Kasatorius pripažįsta, kad laikė automobilio dokumentus ir pirkimo sutartį, kurią, pirkdamas automobilį, pasirašė, tačiau prašo atkreipti dėmesį į tai, jog jis šiuos dokumentus pats ir pristatė į policiją, nors galėjo sunaikinti ir nepateikti. Toks jo elgesys, kasatoriaus manymu, įrodo, kad jis nežinojo, jog automobilio dokumentai ir pirkimo sutartis suklastoti, todėl drąsiai pateikė juos policijai. Apeliacinės instancijos teismas to nevertino. Tai dar vienas įrodymas, kad automobilį jis įsigijo nesuprasdamas, jog jis gautas nusikalstamu būdu, t. y. jo veikoje nėra tiesioginės tyčios, kartu ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nuteistojo N. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013). Dėl to kasacinio skundo argumentai, skirti teismo nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis N. B. savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį grindžia tuo, kad, anot kasatoriaus, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, teismo išvados dėl jo kaltės pagrįstos prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie skundo argumentai nepagrįsti ir prieštarauja skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Įrodymų vertinimo taisykles nustatančios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, teismas atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apklausė išteisintąjį N. B. ir, dar kartą įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl N. B. kaltės, padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

N. B. kaltė pagrįsta įrodymais, o ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė išteisintojo N. B. teiginius, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios padaryti nusikalstamas veikas, numatytas tiek BK 189 straipsnio 2 dalyje, tiek 300 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, apie kaltės turinį sprendžiama ne vien iš kaltininko parodymų, kaltės turinys atskleidžiamas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visetą.

Teismas padarė išvadą, kad N. B. iš tam tikrų automobilio „BMW X5“ ypatumų, jo įgijimo sąlygų, konkrečių duomenų apie asmenis, pasiūliusius automobilį, ir panašiai akivaizdžiai suprato, kokiu būdu gautas turtas, ir taip paneigė jo teiginius, kad jis nežinojęs ir nesupratęs apie nusikalstamą automobilio gavimo būdą. Teismas akcentavo automobilio pardavimo kainą, kuri daugiau nei dvigubai žemesnė už rinkos kainą, automobilio pardavimo aplinkybes, t. y. automobilis nupirktas iš lietuvių tautybės asmens, kurio N. B. net nematė, o tik kalbėjosi telefonu, pardavėjo nurodymu perdavė rankpinigius ir savo asmens duomenis visiškai nepažįstamam kitam asmeniui – tralo vairuotojui, po to, net nepatikrinęs automobilio techninės būklės, neįsitikinęs jo identifikacinių duomenų teisingumu, tariamai sumokėjo likusius pinigus ne automobilio savininkui, o visiškai nieko bendro su perkamu automobiliu neturinčiam asmeniui, be to, gavo aiškiai suklastotus dokumentus, neva patvirtinančius, jog automobilį tą dieną pirko Vokietijoje iš vokiečių tautybės asmens Thimm Eberhard.

Be to, N. B. įgyto automobilio neregistravo, o nuvarė ir pastatė savo tėvo garaže, šiam net nepasakęs, jog nusipirko automobilį. Taigi N. B. automobilį įsigijo jau žinodamas, kad šis yra įgytas neteisėtai, nusikalstamu būdu, t. y. suvokė, kad įgijo turtą, gautą nusikalstamu būdu, ir norėjo taip veikti.

N. B. veiksmai taip pat rodo, kad jis suvokė, jog daro veiką, numatytą BK 300 straipsnyje, ir norėjo taip veikti. Jau minėta, kad N. B. savo asmens duomenis pateikė nenustatytam asmeniui, žinodamas, kad tie duomenys bus panaudoti suklastojant vokišką autotransporto priemonės pirkimo sutartį, įgijo ir laikė šią sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad ji buvo sudaryta ne Lietuvoje, o Vokietijoje, Wurselen mieste, tarp Thimm Eberhard ir N. B., pasirašė ją, nors iš tikrųjų tokia sutartis tarp minėtų asmenų negalėjo būti sudaryta, nes Thimm Eberhard Wurselen mieste neregistruotas ir negyvena, o sutartyje nurodytos gatvės šiame mieste apskritai nėra. Kasatoriaus argumentai, kad jis nežinojo, jog dokumentai suklastoti, nes pats juos pristatė į policiją (nors galėjo sunaikinti ir nepateikti), teismo išvadų šiuo klausimu nepaneigia. Taip pat N. B. laikė žinomai suklastotą vokišką autotransporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame pateikti neteisingi automobilio ir jo savininko duomenys.

Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino įrodymus, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes teisėjų kolegijos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas byloje esančių duomenų patikrinimu, jų palyginimu ir priimto sprendimo argumentavimu.

Tai, kad skundžiamu nuosprendžiu panaikintas visas Kauno apylinkės teismo nuosprendis, nors prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti tik dalį, laikytina technine klaida, neturinčia jokios įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes iš jo turinio aišku, kad panaikinta tik dalis pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda

Vytautas Masiokas