A-931-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-931-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00225-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 22–28), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1961;

2) priteisti iš atsakovo 14 262,04 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d.,

3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas,

4) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodė, kad KAM paskyrė jam 2 125,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tokio dydžio pensija jam buvo mokama iki 2009 m. gruodžio 31 d. Vėliau atsakovas, pritaikęs Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio 1 d. kas mėnesį perskaičiuodavo paskirtą valstybinę pensiją, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. susidarė įsiskolinimas, siekiantis 14 262,04 Lt. Neišmokėta valstybinės pensijos dalis kiekvieną mėnesį didėja, iki šiol nėra sukurtas pensijų kompensavimo mechanizmas, kurio pagrindu sumažintos pensijos būtų grąžintos. Tuo tarpu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kitai socialinei grupei – senatvės pensijas gaunantiems asmenims (Laikinojo įstatymo 1 str. 2 d. 5 p.), nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos grąžintos į 2009 metų lygį. Laikinojo įstatymo nuostatų, sumažinusių pareiškėjo pensiją, galiojimas yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o KAM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos dalies, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos, visų asmenų lygybės principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, nepagrįstai taikomi dvejopi (diskriminaciniai) standartai panašioms socialinėms grupėms, bei suteikiamos privilegijos. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam imperatyvui dėl diskriminacijos draudimo pagal socialinę padėtį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM su skundu bei patikslintu skundu nesutiko ir atsiliepimuose (b. l. 11–13, 31–32) prašė jų netenkinti.

Atsakovai nurodė, kad nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokamos pensijos dydis kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 360 Lt dydžio priedu buvo nustatytas 2 125,65 Lt per mėnesį. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir mokama po 1 700,52 Lt. Kadangi nuo 2012 m. balandžio 8 d. pareiškėjas papildomai įgijo teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją, kario valstybinė pensija jam buvo mokama jau be bazinės pensijos dydžio priedo (t. y. be 360 Lt.). Valstybinė pensija pareiškėjui kitais Laikinojo įstatymo numatytais pagrindais mažinama ar apribota nebuvo. Taigi atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 27 d. pateiktą prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojančių teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujanti Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo K. G. skundą atmetė.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2012 m lapkričio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į KAM su prašymu pateikti informaciją, kokiu pagrindu yra mažinama jam pensija (b. l. 16). KAM, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 12-01-1961 atsisakė jį tenkinti, nurodydama, jog šiuo metu nėra tam teisinio pagrindo (b. l. 6, 16). Iš pareiškėjo pensijos mokėjimo pažymos matyti, kad jam paskirta pensija su bazinės pensijos dydžio priedu buvo 2 125,65 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, ji nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 14 262,04 Lt pensijos dalies (b. l. 7, 17, 19).

Teismas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatomis, nurodė, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kurios pagrindu buvo perskaičiuota ir sumažinta pareiškėjo K. G. pensija, Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl konstatuotina, kad tai buvo teisėtas pagrindas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui sumažintą pensiją. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo nenumato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos K. G. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo, teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2013 m. sausio 10 d. sprendime Nr. 12-01(1961) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad KAM, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo bei išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl atmetė prašymą pagrįstai. Teismo vertinimu, KAM, taikydama pareiškėjo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, veikė teisėtai savo kompetencijos ribose ir naikinti ginčijamo sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, pagal kurį nustatyta, kad įstatymas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės), įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai (kol valstybėje neliks ypatingos situacijos dėl ekonomikos krizės), teismui nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Dėl to tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d.).

III. Pareiškėjas K. G. apeliaciniu skundu (b. l. 50–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. spendimą ir jo skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai pagrįstas ir motyvuotas, teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnio konstitucingumo netyrė. Konstitucinis Teismas savo nutarime tik trumpai konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. kad išmokų sumažinimas taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (2010 m. liepos 2 d. redakcija). Vėliau Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Apie šį 15 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimą kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu dar nebuvo žinoma. Pareiškėjas iš dalies sutinka su tuo, kad nuo Laikinojo įstatymo priėmimo pradžios vadovaujantis solidarumo principu, tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi gali būti paskirstyta ir visuomenės nariams. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad mažinti paskirtas ir mokamas pensijas galima tik ypatingu atveju. Viešojoje erdvėje ne sykį Vyriausybė deklaravo, kad krizė Lietuvoje suvaldyta, nuo 2013 m. sausio 1 d. pakeltas minimalus atlyginimas. Taigi, Konstitucinio Teismo minimas „ypatingas atvejis“ jau pasibaigė, todėl pareiškėjams turi būti mokama visa paskirta pensija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi (b. l. 58–63) sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo iki bus išnagrinėta Konstitucinio Teismo byla Nr. 21/2013.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi (b. l. 66–67) administracinės bylos Nr. A-931-756/2015 (buvęs numeris – Nr. A756-2000/2012) nagrinėjimas atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d.

Kaip matyti iš Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. pažymos apie 2010 m. – 2012 m. pensijos dydį (b. l. 7), pareiškėjui valstybinė pensija minėtu laikotarpiu (taip pat ir nuo 2012 m. sausio 1 d.) buvo mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą atmetė.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 12-01-1961, teisėjų kolegija pasisako tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kaip minėta, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Minėta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012 ir 2013 metams.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 metais susidarė būtent dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo konkrečiu atveju – 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, galiojimo pratęsimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas bei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog KAM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo netenkintinas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr. pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1179-520/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015). Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė