A-443-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-443-442-2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07874-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (A. G.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), ir priteisti po 200 Lt už kiekvieną parą, praleistą žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus, bei 1 000 Lt už praleistą parą su rūkančiais asmenimis.

Paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 27 d. buvo uždarytas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir taip buvo laikomas vieną parą, nors prieš tai dokumentuose buvo pasirašęs, kad yra nerūkantis. Nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kadangi Lukiškių TI-K kameros neatitinka galiojančių standartų, o jis ten periodiškai buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, neužtikrinant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė neturtinę žalą: patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą; sutriko savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Neturtinę žalą vertino 37 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI–K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos t. y. laikino laikymo kameros. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, jie pabendraus su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pareiškėjas, jam atvykus į Lukiškių TI–K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kitą dieną perkeltas į kamerą 180. Pareiškėjui 2012 m. gruodžio 27 d. atvykus į Lukiškių TI-K, buvo užpildytas blankas apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, su kuriuo jis buvo supažindintas ir kurį jis patvirtino savo parašu. Blanke esančioje eilutėje „Būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis <...>, pareiškėjas parašė „Nesutinku“ ir pasirašė. Pareiškėją perkėlus iš kameros Nr. 112, jis toliau buvo laikomas taip, kaip pageidavo.

Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI–K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI–K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl Lukiškių TI–K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodė, jog sprendžiant A. G. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė ar neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad remiantis Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 14 punktais, Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors buvimas vieną parą kartu su rūkančiais asmenimis ir pažeidė pareiškėjo teisę į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tačiau 2012 m. gruodžio 27 d. buvo pirmoji atvykimo į Lukiškių TI-K diena, kurios metu buvo išsiaiškinta, be kita ko, pareiškėjo pozicija dėl jo laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Kai tik jo pozicija dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K administracijai buvo aiški, jis kitą dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tinkamai, o pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl jo laikymo vieną parą kartu su rūkančiais asmenimis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. 135 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (135 kalinimo dienos), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 4 kv. m minimalaus ploto standartą, skaičiuojamą neįtraukiant patalpoje esančių baldų užimamo ploto, įtvirtintą Europos teisės aktuose. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos teisės normos prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai;

2. teismas privalėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir nepagrįstai sumažino pareiškėjo prašomą neturtinę žalą;

3. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir išdėstė savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis (b. l. 13–18) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime 172 dienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,82 kv. m iki 7,94 kv. m.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje pateiktus įrodymus, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo, neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimų, laikotarpius. Bylos duomenimis nustatyta, jog per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime laikotarpį, 21 dieną plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, 13 dienų plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 138 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėją jo atvykimo į Lukiškių TI-K dieną (2012 m. gruodžio 27 d.) apgyvendinus su rūkančiais asmenimis, buvo pažeista jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kitą dieną buvo perkeltas, pareiškėjo dėl šio pažeidimo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis – 1 000 Lt, nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu, todėl jų nekartoja.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas neužtikrinant minimalios kameros ploto normos, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau, atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz. 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu – 1 000 Lt (289,62 Eur).

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (138 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų, 13 dienų – svyravo), pareiškėjo kalinimą kartu su rūkančiais asmenimis, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur (3 107,52 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo 900 Eur (3 107,52 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. G. (A. G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devynis šimtus eurų) (3 107,52 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys