A-502-1112-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1112/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01617-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.2; 14.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. D. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius) priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. balandžio 4 d. prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ dėl sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat prašė priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,95 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., 43/95 dalys ir 2 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., 92/200 dalys. Pareiškėja, siekdama atsidalinti jai priklausančias minėtų sklypų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės bei detaliai suplanuoti, t. y. pakeisti priklausančių sklypų dalių pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, nustatyti sklypų ribas, plotą, naudojimo ir tvarkymo režimus, 2013 m. balandžio 4 d. per įgaliotą asmenį atsakovui pateikė 2 prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“.

Pareiškėja 2013 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu iš L. M. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) raštą be datos ir viso numerio (Nr. A51- -(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, kad 2013 m. gegužės 9 d. šis klausimas svarstytas Departamento darbiniame pasitarime miesto plėtros klausimais ir rekomenduota prašymams nepritarti. Pareiškėja Administracijos direktoriaus sprendimo dėl savo prašymų negavo.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), jo 3, 13 punktais, Departamento nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. 40-541, 10.1, 11.1, 11.5 punktais, nurodė, jog sudarant sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo savivaldybei atstovauja savivaldybės administracijos direktorius, turintis teisę sudaryti sutartį, ši teisė apima ir teisę spręsti dėl sutarties sudarymo, taip pat atsisakyti sudaryti sutartį.

Departamentui nesuteikiama teisė priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo ar atsisakymo tokią sutartį sudaryti, taigi Raštas nėra administracinis sprendimas, jis vertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas, Administracijos direktoriui pateikta rekomendacija dėl sprendimo pagal pareiškėjos prašymus priėmimo, tačiau ne kaip Aprašo 13 punkte įvardytas Administracijos direktoriaus sprendimas. Taigi atsakovas vilkina sprendimo pagal pareiškėjos prašymus priėmimą, kadangi sprendimas turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo.

Nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnį ir teigia, jog terminas pareiškėjos prašymams išnagrinėti baigėsi 2013 m. balandžio 18 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog pareiškėjos prašymo nagrinėjimo terminas baigėsi 2013 m. balandžio 18 d., todėl termino pateikti skundą teismui pabaiga yra 2013 m. birželio 18 d., šio termino pareiškėja nepraleido.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–26) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog su pareiškėjos skundu pateikti 2013 m. balandžio 4 d. prašymai parengti ant VšĮ „Hermis europe“ blanko, juos pasirašė M. O., tačiau pareiškėja turėtų pateikti skunde nurodytus savo 2013 m. balandžio 4 d. prašymus, nes priešingu atveju teismas teisiškai vertintų ne pareiškėjos teiktus prašymus ir ne jai teiktus atsakymus. Sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai ir M. O. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Remiantis Aprašu, jeigu žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau asmenų, jie pateikia prašymą, pasirašytą visų ar vieno iš jų, turinčio notaro patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, todėl prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių sudarymo turėjo teikti abu bendraturčiai ir teisme neturėtų būti keliama ir nagrinėjama byla vienam iš bendraturčių nedalyvaujant. Pareiškėja prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių sudarymo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2012 m. kovo 16 d. (reg.

Nr. A50-7965). Pareiškėjai ir M. O. atsakyta Departamento 2012 m. balandžio 5 d. rašte Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4)), kuriame atsisakyta sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Pareiškėja ir M. O. minėto rašto neginčijo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. rašte Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4)), adresuotame pareiškėjai ir M.

O., atsisakyta perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, šio atsisakymo pareiškėja neginčijo. Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1118/2011 nustatytą įpareigojimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos ir M. O. 2007 m. gegužės 30 d. prašymą perduoti sklypų (duomenys neskelbtini) k., kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, detaliojo planavimo tikslas – sklypo tikslinės žemės paskirties keitimas į namų valdą, dalijant sklypus, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas.

Remiantis pateiktais įrodymais, pareiškėjos 2007 m. gegužės 30 d. prašymas netenkintas, o 2012 m. kovo 16 d. buvo teiktas pakartotinis prašymas, kuris taip pat netenkintas, ir nė vienas pareiškėjai nepalankus sprendimas nebuvo skundžiamas. Šioje byloje pareiškėja ginčija tuo pačiu klausimu, tačiau ne jai adresuotą atsakymą ir motyvuoja tuo, jog yra nepraleidusi skundo padavimo terminų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja net neturi skundo padavimo teisės, todėl neturi jokios reikšmės skunde pateikiamas aiškinimas dėl terminų nepraleidimo, be to, pareiškėja praleido Rašto Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) ir Rašto Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) apskundimo terminus.

Pareiškėja nepagrįstai atsisakymą atlikti veiksmus prilygina vilkinimui atlikti veiksmus, kuriam taikomi ilgesni apskundimo terminai. Vėlesnių ir kartotinių prašymų teikimas neturėtų sudaryti tokios situacijos, jog asmenys išvengtų ankstesnių sprendimų galios ir jų neapskundimo pasekmių. Pagal Aprašo 11 punktą, jeigu prašymas netenkinamas, per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo priimamas sprendimas dėl sutarties nesudarymo ir pareiškėjui raštu pateikiamas motyvuotas atsakymas. Atsakovas, remdamasis Departamento nuostatais, be kita ko, 11.4 punktu, pagal kurį Departamentas organizuoja savivaldybės teritorijos bendrojo ar jos dalių detaliųjų, specialiųjų planų ir planavimo dokumentų rengimą, 11.30 punktu, pagal kurį Departamentas rengia detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, taip pat Administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 28 d.

įsakyme Nr. 40-405 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės veiklos dokumentų valdymo ir interesantų aptarnavimo reglamento 45 punktu, pagal kurį pareiškėjas, nesutinkantis su priimtu savivaldybės struktūrinio padalinio sprendimu dėl jo prašymo, savo pasirinkimu turi teise paduoti skundą savivaldybės merui arba Administracijos direktoriui, nurodė, jog Departamento 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2)) ir 2013 m. gegužės 10 d. rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2)) nurodyta galimybė pateiktus atsakymus skųsti Administracijos direktoriui.

Savivaldybės teisės aktai suteikia teisę Departamentui spręsti jo kompetencijai priklausančius klausimus, o kartu sudaroma galimybė asmenims savo pasirinkimu skųsti struktūrinio padalinio sprendimą Administracijos direktoriui arba teismui. Atsižvelgiant į didelį atliekamų funkcijų ir gaunamų prašymų skaičių, Vilniaus miesto savivaldybėje neįmanoma įgyvendinti nuostatos, jog visus sprendimus turi priimti tik Administracijos direktorius, be to, Apraše įsakmiai nenustatyta, koks pareigūnas ir kokia forma turi priimti sprendimą dėl sutarties nesudarymo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija dėl pareiškėjos keliamo klausimo yra nuosekli, išreikšta tiek Administracijos direktoriaus, tiek Departamento raštuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą, nes pareiškėjos įgaliotas asmuo M. O. kreipėsi už V. D. į Vilniaus miesto savivaldybę prašymuose (b. l. 11–12, 17–18) nurodydamas, kad prašo pakeisti būtent V. D. sklypo dalies pagrindinę paskirtį. Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjos atstovui M. O. buvo atsakyta į jo pateiktus prašymus Departamento Raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) (b. l. 36) ir Raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) (b. l. 37).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai buvo atsakyta Raštu Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) (b. l. 27–30), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad dėl pareiškėjų sklypų dalių arešto atsisakoma perduoti minėtų žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o tai iš esmės pakartota Departamento Rašte Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) (b. l. 31–32). Pareiškėjos atstovas M. O. prašymuose (b. l. 11–12, 17–18) nurodė, kad prašo pakeisti būtent V. D. sklypo dalies pagrindinę paskirtį, o ne perduoti žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, bet iš esmės tie prašymai tėra prašymo perduoti žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas modifikacija, nes sklypo paskirtis gali būti keičiama tik vykdant teritorijos planavimą. Vadinasi, galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta Departamento 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 36) ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 37).

Teismas paaiškino pareiškėjai, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą Administracijos direktorių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. balandžio 4 d. prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ dėl sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas netenkintas, nes nebuvo patenkintas jos pagrindinis reikalavimas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61-64) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, panaikinant motyvą, jog „pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje“.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kodėl teismas atmetė ir visiškai nevertino visų atsakovo atsikirtimų, nurodomų faktinių aplinkybių bei motyvų, o konstatuodamas, kad galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ pareiškėjai tinkamai atsakyta 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kad.

Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“, tik areštą išskyrė ir pripažino kaip esminį pagrindą, užkertantį pareiškėjai vykdyti ginčo sklypų detalųjį planavimą. Vadovaujasi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi ir teigia, jog motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismo pareiga yra bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas, įsiteisėjusį teismo sprendimą privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010).

Įsiteisėjęs sprendimas bylos proceso šalims turi res judicata galią. Tai suponuoja išvadą, kad konstatuojami faktai ir aplinkybės gali būti teisiškai reikšmingi šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims kaip prejudiciniai. Tokiais atvejais motyvuojamojoje dalyje konstatuojami faktai, daromos išvados privalo būti argumentuotos, pagrįstos motyvais, teisės aktų nuostatomis, be kita ko, išdėstyti ir išsamūs argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Šiuo atveju egzistuoja teisinis bei faktinis pagrindas pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodomus motyvus.

2) Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjai buvo atsakyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštu Nr. A51-25111 (2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“, o galiojant minėtam raštui ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“, įvertino tik vieną galiojančio Rašto Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) aspektą – nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad abiejų ginčo sklypų dalys yra areštuotos.

Rašte Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) nurodytos ir kitos nagrinėjamam klausimui svarbios ir reikšmingos aplinkybės, kurios buvo dėstomos ir teismo posėdžio metu, tačiau kurių teismas nevertino, nenurodė ir argumentų, dėl kurių teismas juos atmetė ar nevertino. Vienas iš jų yra tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m. žemės sklypai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) patenka į verslo, gamybos ir pramonės bei infrastruktūros teritorijas. Šioje teritorijoje galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys:

žemės ūkio, miškų ūkio, visuomeninės paskirties teritorijos, pramonės ir sandėliavimo teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, teritorijos krašto apsaugos tikslams, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos. Teritorijų TPĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose.

Išdėstytos aplinkybės nurodytos ir ginčytuose Departamento Rašte Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) ir Rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2). Tai reiškia, kad areštas nėra vienintelė sąlyga, trukdanti pareiškėjai perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas dėl sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos prašomam tikslui, tačiau teismas sprendime nenurodė pagrįstų argumentų ir motyvų, kodėl padarė atitinkamas išvadas, neatsižvelgdamas tiek į egzistuojančias ir minėtuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštuose, atsakovo atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

3) Vadovaujasi TPĮ 20 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 3 ir 12 punktais bei teigia, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas su jame nurodytais motyvais, susijusiais su konstatuojama aplinkybe, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje, sudarytų prielaidas reikšti reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tik panaikinus sklypų dalių areštą, neatsižvelgiant į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes, neįvertinant santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų, taip pat nesivadovaujant galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

Pareiškėja V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-69) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, patikrinti bylą visa apimtimi ir pakeisti neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodo:

1) atsakovo apeliacinis skundas išeina už skundo ir ginčo ribų, todėl negali būti tenkinamas. Byloje pagrindinis klausimas buvo, kas turi priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą ir ar sprendimas buvo priimtas. Tai, apie ką rašo atsakovas apeliaciniame skunde, būtų jau sprendimo neperduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų dėl tam tikrų priežasčių, kurio pastarasis nepriėmė, motyvuojamoji dalis. Apeliacinio skundo reikalavimais atsakovas prieštarauja pats sau.

2) Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje laikomasi nuostatos, jog sprendimus dėl prašymų perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali priimti tik administracijos direktorius, o Departamentas neturi kompetencijos nurodytu klausimu ir negali bei neturi teisės nagrinėti tokio pobūdžio prašymų bei priimti jokių sprendimų šiuo klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2694/2012). Dėl to teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai tinkamai atsakyta Raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) ir Rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2), nes tai ne Administracijos direktoriaus sprendimai, o Departamento, neturinčio jokios kompetencijos nurodytu klausimu, raštai. Tokios nuomonės laikosi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (2012 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1712-580/2012).

3) Teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir nurodė, kad naujas prašymo svarstymas galimas tik pasikeitus situacijai, t. y. panaikinus sklypų areštą, nors pareiškėja į atsakovą su prašymu perduoti organizatoriaus teises ir pareigas kreipėsi būtent dėl pasikeitusios situacijos – jai priklausančios sklypo dalys nebuvo areštuotos ir pareiškėja siekė planuoti būtent jas. Akivaizdu, kad tai nauji faktiniai duomenys, nes ankstesnių sprendimų rezoliucinės dalys būtent ir nurodo, kad po arešto panaikinimo bus galima perduoti teises ir pareigas.

4) Vadovaujasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir teigia, jog atsakovas bet kokiu atveju privalėjo priimti sprendimą – perduoti (neperduoti) detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas arba sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą, nes sprendimas jau priimtas ir nepateikta naujų faktinių duomenų. Teismo nurodyti Departamento raštai neatitinka sprendimams keliamų reikalavimų bei sprendimų sąvokos, atitinkančios Aprašo 3 punktą ar VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, juos priėmė ne tas subjektas. Todėl teismo išvados, kad jau buvo atsakyta ankstesniais raštais, prieštarauja VAĮ 23 straipsnio 6 daliai, nes net ir tuo atveju, jei išvados butų pagristos, atsakovas privalėjo priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą ir per 5 darbo dienas apie tai informuoti pareiškėją. Pareiškėja neteikė apeliacinio skundo vien dėl tos priežasties, kad teismo sprendimo priėmimo metu buvo panaikintas kito bendraturčio sklypo dalies areštas bei pasikeitė sklypo bendraturtis. Vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, prašo teismo patikrinti bylą visa apimtimi.

5) Nesutinka su apelianto teiginiais dėl bendrojo plano sprendinių ir ginčo sklypų priskyrimo žemės ūkio, miškų, sandėliavimo, pramonės, komercinės paskirties ir kt. teritorijoms. Pareiškėja su nauju sklypo bendraturčiu jau yra padavusi naują prašymą perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas atsižvelgdama į tai, kad konkretizuojant ir detalizuojant bendrojo plano sprendinius 2008 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-417 „Dėl teritorijos tarp Lydos pl., Sodybų gatvės ir Rytinės miesto ribos detaliojo plano konceptualiosios dalies patvirtinimo“, kuriuo ginčo sklypai patenka į Nr. 1 kvartalo vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, komercinės paskirties objektų ir inžinerinės infrastruktūros ir visuomeninės paskirties naudojimo būdo teritoriją. Tai Departamentas nurodė ir savo 2013 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. A51-12562-(2.15.L21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“, kuriame siūloma planuoti didesnę teritoriją, nei pageidauja pareiškėja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo pareiškėjai siekiant, kad atsakovas Administracijos direktorius priimtų sprendimą pagal 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėjos prašymus dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo dėl sklypų kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, priėjo prie išvados, kad galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta Departamento 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 36) ir 2013 m. gegužės 10 d. rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 37). Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje kyla ginčas tik dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė sprendimus pagal pareiškėjos 2013 m. balandžio 4 d. prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ dėl sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11–12; 17–18), pareiškėjos skundas buvo atmestas, t. y. iš esmės priimtas atsakovui palankus teismo sprendimas.

Vis dėlto, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kodėl teismas atmetė ir nevertino visų atsakovo atsikirtimų, nurodomų faktinių aplinkybių bei motyvų, tik areštą išskyrė ir pripažino kaip esminį pagrindą, užkertantį kelią pareiškėjai vykdyti ginčo sklypų detalųjį planavimą. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis bei faktinis pagrindas pakeisti skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo motyvus – konkrečiai – „pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje.“, apeliantas prašo pastarąją sprendimo motyvų dalį panaikinti.

Pareiškėja su apeliacija į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nesikreipė, tad apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos apibrėžtos atsakovo (apelianto) argumentacija jo pateiktame apeliaciniame skunde, kuriame, minėta, pateikiami argumentai dėl teismo sprendimo motyvų nepakankamumo, prašoma juos keisti iš motyvų panaikinant vieną sakinį.

Atsakant į apelianto argumentus, visų pirmą pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą aptartais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidė pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, t. y. nepadarė procesinės pažaidos, ir jo nurodytų argumentų kad, „galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta Departamento 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypo (kadastro Nr. ((duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 36) ir 2013 m. gegužės 10 d. rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (b. l. 37)“, pakako tinkamumam sprendimui pagal pareiškėjos reikalavimą šioje byloje priimti. Tai, kad teismas nepasisakė dėl kitų atsakovo nurodytų argumentų, neleidžia vertinti, kad byla buvo išnagrinėta nepilnai, neįvertinus esminių aplinkybių, galėjusių lemti neteisingo sprendimo byloje priėmimą.

Dėl argumento, kad turėtų būti panaikinama minėta motyvų dalis, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis yra išaiškinęs, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo požiūriu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvuojamoji dalis (sprendimo atitikimas ABTĮ 87 str. 4 d. reikalavimams) yra reikšminga:

1) tiek, kiek tai sietina su procesinės teisės normų taikymu (t. y. reikšminga ABTĮ 142 straipsnio taikymo aspektu), ir 2) tiek, kiek teismo nurodyti sprendimo motyvai pagrindžia sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą išvadą dėl prašymo (skundo reikalavimo) patenkinimo arba jo atmetimo. Pirmuoju atveju yra reikšminga, ar sprendimo neatitikimas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams (jį nustačius) gali būti pripažintas pakankamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą vadovaujantis ABTĮ 142 straipsniu.

Antruoju – tai yra reikšminga sprendžiant teismo priimto sprendimo (teismo padarytos išvados dėl pateiktų skundo reikalavimų, nurodytos rezoliucinėje sprendimo dalyje) pagrįstumo klausimą, t. y. sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą materialinės teisės normų taikymo aspektu. Teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis ABTĮ 87 straipsnio taikymo prasme turi būti suprantama kaip sprendimo turinio būtina dalis, o ABTĮ 88 straipsnio prasme – kaip teismo sprendimas dėl pareikštų skundo reikalavimų.

Todėl, ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, laikytina, kad apeliacinio skundo (tinkamu) dalyku gali būti apelianto prašymas tik dėl vieno iš ABTĮ 88 straipsnyje numatyto sprendimo, o ne (atskirai paėmus) dėl vienokių ar kitokių teismo motyvuojamojoje dalyje nurodytų motyvų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-762/2008, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-25/2012, 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-356/2007, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimas kitokiais motyvais nei juos nurodė apeliacinį skundą pateikęs asmuo pats savaime nerodo atitinkamo teisinio intereso skųsti teismo sprendimo motyvus buvimo, jeigu pats sprendimas yra palankus apeliacinį skundą padavusiam asmeniui. Manytina, jog draudimas skųsti apeliacine tvarka sprendimo motyvus galėtų būti paaiškinamas tuo, kad tiesiogines pasekmes byloje dalyvaujantiems asmenims sukelia būtent rezoliucinė, o ne motyvuojamoji teismo sprendimo dalis.

Todėl asmuo, kurio reikalavimas pirmosios instancijos teisme buvo patenkintas, neturi pakankamo suinteresuotumo skųsti priimtą sprendimą, nes apeliacinės instancijos teismo išvada tokiu atveju nesiskirtų nuo pirmosios instancijos teismo išvados (apeliacinį skundą padavusio asmens teisių, pareigų apimtis nesikeistų), o tai apeliacinį procesą galimai padarytų beprasmiu.

Kita vertus, tam tikrais atvejais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams yra suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog prašymas pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą, todėl suformuluotas pagal apeliacinės instancijos teismo teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.). Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231/2007) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama teismo sprendimo motyvų dalis, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje, negali būti vertinama taip, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, t. y., kaip sudaranti prielaidas reikšti reikalavimus Administracijai perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tik panaikinus sklypų dalių areštą, neatsižvelgiant į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes, neįvertinant santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų, nesivadovaujant galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

Pastaroji pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis vertintina, kaip paaiškinimas pareiškėjai, jog panaikinus sklypo dalių areštą, ji galės iš naujo kreiptis į Administraciją dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo. Tokiu atveju Administracija turės iš naujo svarstyti pareiškėjos prašymą ir dėl jo priimti atitinkamą sprendimą. Tačiau tai nereiškia, jog panaikinus aptariamų sklypo dalių areštą Administracija privalės sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Atitinkamas sprendimas dėl tokios sutarties sudarymo ar atsisakymo ją sudaryti turės būti priimtas atsižvelgiant į aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš jo pašalinant atsakovo nurodytą motyvų dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys