A-858-114-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-114/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01084-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo iki 2011 m. birželio 8 d., t. y. 329 dienas. Taip pat pabrėžė, kad nesutinka su atsakovo teiginiu, jog per kalinimo laikotarpį pareiškėjas buvo kasdien po 1 valandą vedamas pasivaikščioti į gryną orą, nes atsakovas nuslėpė, kad kiemelis yra tokio pat dydžio kaip kamera, tokiu būdu nebuvo užtikrinta pakankama laisvė judėti ir sportuoti, nuo kiemelyje esančio nuotėkų vamzdžio sklido fekalijų kvapas. Atsižvelgdamas į visa tai, pareiškėjas prašė susidariusias 16 parų (netinkamo pasivaikščiojimo laiko) įskaityti į laikotarpį, praleistą Šiaulių TI.

Pažymėjo, kad skundžiasi ne tik dėl gyvenamojo ploto trūkumo, bet ir dėl temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo, maitinimo, pasivaikščiojimo sąlygų, sveikatos sutrikimų ir t. t. Nurodė, kad perpildytose kamerose trūkdavo oro, nebūdavo sąlygų laisvai judėti, mankštintis, bloga patalpų ventiliacija, dažnai skaudėdavo galvą, negalėdavo ramiai miegoti – pasidarė irzlus ir nervingas, dėl šviesos trūkumo sugadino regėjimą, dėl patiriamos įtampos (duomenys neskelbtini) sutrikimų, todėl dažnai kreipdavosi į Šiaulių TI gydytoją, jam buvo daromos kardiogramos, išrašomi vaistai. Visus jo išvardintus nusiskundimus patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d. atliktas patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. EP-1. Akte pripažinta, kad pareiškėjo skunduose minimi faktai pasitvirtino, t. y., kad Šiaulių TI buvo pažeistos higienos normos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tik susipažinęs su bylos medžiaga sužinojo, jog yra pateikta pažyma, kad pareiškėjas į psichologus nesikreipė, tačiau teigė, jog tai netiesa. Pažymėjo, kad registracijos žurnale turėtų būti užfiksuota, jog jis pateikė ne vieną prašymą dėl pokalbio su psichologu, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta ir jam buvo nurodyta, kad psichologo nėra. Psichologo pagalba jam buvo reikalinga dėl to, kad kameroje sėdėjo su daug jaunesnio amžiaus žmonėmis nei jis, jam trūko bendravimo.

Skunde taip pat paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 95, kuri yra senos statybos patalpa, tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamojo ploto, todėl jausdavo didelį pažeminimą, kai reikėdavo tuštintis. Taip pat pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 101, kurioje sienos buvo padengtos pelėsiu, bloga ventiliacija. Kameroje taip pat buvo daug kitokių pažeidimų, kuriuos patvirtino Šiaulių visuomenės sveikatos centras. Teigė, jog tai, kad pareiškėjas buvo įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su tiek daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lėmė kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo lygį bei sukėlė pareiškėjui baimę, kančią ir nevisavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį.

Pastebėjo, kad į Šiaulių TI pateko turėdamas šautinę žaizdą kairėje šlaunyje, o pabuvus Šiaulių TI apie pusę metų, jam prasidėjo depresija, todėl buvo paskirti raminamieji vaistai. Pabrėžė, kad būdavo momentų, kai pasidarydavo negera, todėl kameroje esantys žmonės vesdavo jį pas gydytoją. Kreipėsi į gydytojus dėl peties ir juosmens skausmo. Manė, kad ranką jam galėjo pradėti skaudėti dėl patirto skersvėjo. 2011 m. rugpjūčio 18 d. skundėsi miego sutrikimu, kuris atsirado dėl to, kad kameroje būdavo daug žmonių, kamera blogai ventiliuojama, o atsakovo išduodama patalynė – paklodė ir pagalvės užvalkalas – nešvari ir drėgna, be užvalkalo. Esant tokioms sąlygoms, poilsis, miegojimas tapo kančia.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo V. G. skundą (b. l. 26-29) su skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas kalėti į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2009 m. spalio 27 d. Su pertraukomis pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo iki 2011 m. birželio 8 d. Iš viso Šiaulių TI pareiškėjas praleido 392 dienas, tačiau pažymėjo, kad per visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėjas net 122 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Taip pat kiekvieną dieną (1 val.) jam buvo skirtas pasivaikščiojimo laikas, kurio metu pareiškėjas nebūdavo savo kameroje.

Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai yra abstraktūs, nusiskundimai dėl galimų sveikatos sutrikimų, konfliktų su kitais asmenimis, padidėjusio irzlumo ir nervingumo nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Pabrėžė, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas ir nurodo, kad Šiaulių TI nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina tik iš laikymo kamerose sąlygų, tačiau iš skunde išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino daugiausia tik iš laikymo kamerose sąlygų, t. y. tik dėl per mažo ploto, tenkančio kamerose vienam žmogui. Su tuo pareiškėjas sieja oro stygių, patirtą diskomfortą dėl didelio asmenų kiekio vienoje kameroje, taip pat visi kiti nusiskundimai yra susiję su gyvenamojo ploto trūkumu.

Pastebėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog jis į Šiaulių TI buvo patalpintas ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o būtent dėl savo priešingų teisei atliktų veiksmų. Pareiškėjas buvo įkalintas kaip pavojingas visuomenei asmuo, kurį reikėjo izoliuoti, dėl šios priežasties atsakovas manė, kad pareiškėjui ir kilo išgyvenimai, susiję su kalinimu. Iš teismui pateiktos V. G. sveikatos istorijos matyti, kad jis nevykdė kai kurių medikų nurodymų – jokio pagrindo netikėti medikų išvadomis nėra, nes laisvės atėmimo įstaigose medicininė apžiūra suteikiama kaliniams tokio pat lygio, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Darė išvadą, kad medikų pateiktos išvados apie V. G. (duomenys neskelbtini) skausmus yra pagrįstos, o pareiškėjo tam tikri atsisakymai vartoti paskirtus medikamentus atspindi pareiškėjo neigiamą požiūrį į gydymąsi bei galėjo turėti įtakos tam tikriems organizmo pokyčiams.

Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas yra numatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). CK reglamentuoja kelis galimus neturtinės žalos atlyginimo būdus, tačiau tik vienas iš jų yra piniginė išraiška. Nepaisant to, pareiškėjas nurodo konkrečią pinigų sumą, kurios reikalauja, tačiau nei teismo posėdžio metu, nei pateiktuose rašytiniuose dokumentuose pareiškėjas nepagrindė nurodytos neturtinės žalos susidarymo – nenurodė motyvų, argumentų kaip suskaičiuota konkreti pinigų suma, kokie patyrimai galėjo turėti įtakos tam tikros piniginės sumos susidarymui.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priteisęs panašaus dydžio pinigų sumas, manė, jog neturtinės žalos patyrimas kiekvieno asmens turėtų būti įvertintas subjektyviai, pagal objektyvius kriterijus, o ne pagal kažkokius įkainius, kuriuos galėtų asmuo pateikti, remdamasis kitų teismų sprendimais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 58-65) pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo V. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, nustatinėdamas atsakovo neteisėtus veiksmus, jų pobūdį ir dydį, atsižvelgė Šiaulių TI pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas izoliatoriuje, tačiau dėl jų nekonkretumo negalėjo tiksliai nustatyti, kiek atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tiksliai atiteko gyvenamojo ploto.

Teismas nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir su pertraukomis laikomas iki 2011 m. birželio 8 d. Nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 95, kurios plotas 17,62 kv. m, nuo 2010 m. kovo 26 d. iki 2011 m. birželio 8 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 101, kurios plotas 18,25 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kamerose buvo nuo 2 iki 8 asmenų. Kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui šiuo laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,96 kv. m iki 4,41 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Nr. 95 ir nuo 2,28 kv. m iki 9,13 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Nr. 101, t. y. tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o kitais atvejais ji buvo viršijama.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo 392 dienas, iš kurių 122 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo nuo vienos (2010 m. balandžio 20 d. – 2010 m. balandžio 21 d.) iki vienuolikos dienų (2009 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. sausio 15 d. – 2010 m. sausio 22 d., 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. vasario 2 d., 2010 m. kovo 26 d. –2010 m. balandžio 6 d., 2010 m. birželio 8 d. – 2010 m. birželio 18 d., 2010 m. birželio 22 d. –2010 m. birželio 28 d., 2011 m. balandžio 22 d.

– 2011 m. balandžio 29 d., 2009 m. lapkričio 13 d. – 2009 m. lapkričio 24 d., 2010 m. vasario 12 d. – 2010 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 3 d. – 2010 m. rugsėjo 14 d.), ir taip pat ir ilgesnius laikotarpius (2010 m. rugsėjo 17 d. – 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 14 d. – 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. gegužės 6 d. – 2011 m. birželio 8 d.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, jog atsakovas jį laikė kameroje, kurioje visada būdavo 6–7 asmenys.

Kritiškai vertino pareiškėjo posėdžio metu pateiktą aiškinimą ir atsiliepimuose į Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimą nurodytą aplinkybę, kad kasdien išvestas po valandą į gryną orą, negalėjo laisvai judėti, pasportuoti, be to, kieme sklido fekalijų kvapas, nes tai prieštaravo paties pareiškėjo skundo aiškinimui apie neigiamus potyrius 23 valandas per parą kameroje, taip pat apie šiuos nusiskundimus neminėjo pirminiame skunde. Nurodė, kad dėl to, jog kameroje esančio tualeto durys sulaužytos, negalima kaltinti vien atsakovo, nes tualeto duris laužo kameroje kalintys asmenys ir atsakovas ne visada pajėgus iš karto jas suremontuoti, kaip ir pareiškėjo pretenzijos dėl asmens švaros ir higienos, nes ja privalo rūpintis patys asmenys.

Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas kurį laiką buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose ir pažeisti kai kurie bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė jam taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus. Tokiu būdu nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas teismui nurodė, kad jam kalint perpildytose kamerose trūkdavo oro, nebūdavo sąlygų laisvai judėti, mankštintis, bloga patalpų ventiliacija, dažnai skaudėdavo galvą, negalėdavo ramiai miegoti – pasidarė irzlus ir nervingas, dėl šviesos trūkumo sugadino regėjimą, dėl patiriamos įtampos atsirado širdies ritmo sutrikimų, dėl to dažnai kreipdavausi į Šiaulių TI gydytoją, jam buvo daromos kardiogramos, išrašomi vaistai. Teismas, atsižvelgęs į teismo posėdžio metu apžiūrėtą V. G. asmens sveikatos istoriją, nustatė, kad buvo atlikta pareiškėjo pirminė gydytojų apžiūra tardymo izoliatoriuje 2009 m. spalio 27 d. Jos metu buvo nustatyta, kad V. G. skundžiasi skausmais (duomenys neskelbtini) po buvusio šautinio sužalojimo, sirgo (duomenys neskelbtini), todėl 1986 m. gydėsi Pravieniškių GPN, turėjo (duomenys neskelbtini) lūžius, atlikta (duomenys neskelbtini)operacija, žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl(duomenys neskelbtini) skausmų galėjo būti dėl ankstesnių jo traumų iki kalėjimo į Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Gydytojo įrašuose nurodyta, kad atlikus rentgenogramas (duomenys neskelbtini) buvo be matomų pakitimų, judesiai laisvi. Be to, pats pareiškėjas, besiskųsdamas skausmais kairiajame petyje 2010 m. lapkričio 17 d. gydytojui buvo nurodęs, kad turėjo (duomenys neskelbtini) ir apie 6 mėnesius vaikščiojo su įtvaru, o 2010 m. spalio 6 d. įrašas patvirtina, jog pareiškėjas dėl aukščiau paminėtų nusiskundimų atsisakė siuntimo į ligoninę.

Nustatė, kad pareiškėjas du kartus 2010 m. rugpjūčio 27 d. ir 2010 m. rugsėjo 7 d. skundėsi dusimu ir skausmu kairėje krūtinės pusėje, vieną kartą – 2010 m. sausio 19 d. skundėsi susilpnėjusiu regėjimu, ašarojimu ilgai skaitant, dėl ko buvo duotas leidimas stalo lempai ir vieną kartą – 2010 m. liepos 14 d. norėjo raminamųjų nuo nervinimosi, nemiegos. Teismas sprendė, kad išvardinti nusiskundimai neįrodo pareiškėjo teiginių, jog jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl šviesos trūkumo sugadino regėjimą, o dėl patiriamos įtampos atsirado širdies ritmo sutrikimų. Juo labiau, 2011 m. balandžio 14 d. asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad pareiškėjas atsisakė ateiti į procedūrų kabinetą išgerti gydytojo paskirtus vaistus.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo V. G. aiškinimą, jog jis pateikė ne vieną prašymą dėl pokalbio su psichologu, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta ir jam buvo nurodyta, kad psichologo nėra, paneigia Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad V. G. nuo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių 2009 m. spalio 27 d. iki išvykimo į Vilniaus pataisos namus 2011 m. birželio 8 d. į psichologus nesikreipė, konsultuotas nebuvo.

Aukščiau išvardintus pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, kuri gali įtakoti ir kalinamo asmens sveikatą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams laiko nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl konstatuoti, jog būtent jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas patyrė didžiausius išgyvenimus ar nepatogumus, teismas negalėjo.

Tačiau teismas nurodė, jog neabejoja, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose ir esant kai kuriems bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų pažeidimams, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Paaiškino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, jokio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, pablogėjusio bendravimo su žmonėmis, uždarumo, sprendė, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengia. Todėl nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavęs minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, teismas manė, kad šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo V. G. reikalavimas dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu (b. l. 68-69) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, remdamasis viešosios civilinės atsakomybės sąlygomis, nurodo, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma tik išskirtiniais atvejais, kurie numatyti CK 6.253 straipsnyje. Pažymi, kad, atlikdant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pareiškėjui buvo suvaržytos jo teisės, sudarytos kenksmingos sąlygos fiziologijai ir psichologijai, padaryta negražinamas nuostolis jo sveikatai. Tokie veiksmai buvo tyčia ir sąmoningi. Pabrėžia, kad atsakovo darbuotojai tiksliai žinojo, jog nesilaiko teisės aktų.

Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą analogiškoje administracinėje byloje Nr.I-1376-168/2013 dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo laikymo sąlygų, kuriomis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą (b. l. 90-91) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, vėdinimas buvo nepakankamas, negalėjo pasimankštinti, pajudėti, trūkdavo oro, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, susirgo depresija, išsivystė nemiga.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo V. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Šaulių TI priteisti pareiškėjui 30 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą pareiškėjui yra pažeidimo pripažinimas, o ne neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo bei tinkamų sanitarinių sąlygų neužtikrinimo. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2012 m. spalio 10 d. pažymos (b. l. 9), pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2011 m. birželio 8 d.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 m2 vienam žmogui. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų (Šiaulių TI 2012 m. spalio 10 d. pažymos (b. l.

9) nustatyta, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d., nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 24 d., nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. sausio 8 d., nuo 2010 d. sausio 15 d. iki 2010 m. sausio 22 d., nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. vasario 2 d., nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2010 vasario 23 d., ir nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2010 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 95, o nuo 2010 m. kovo 26 d. iki 2010 balandžio 6 d., nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 21 d., nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. birželio 4 d., nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2010 m. birželio 18 d., nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2010 m. birželio 28 d., nuo 2010 m. birželio 29 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. sausio 11 d., nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. kovo 25 d., nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. ir nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. birželio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 101.

Kameros Nr. 95 plotas yra 17,62 kv. m, o kameros Nr. 101 plotas 18,25 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kameroje Nr. 95 buvo nuo 4 iki 9, kameroje Nr. 101 – nuo 2 iki 8. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo kameroje Nr. 95 laikotarpiu tekdavo nuo 1,96 kv. m iki 4,405 kv. m gyvenamasis plotas, kameroje Nr. 101 nuo 2,28 kv. m iki 9,125 kv. m gyvenamasis plotas. Pažymėtina, kad visą sulaikymo laikotarpį kameroje Nr. 95 ir nuo 2010 m. kovo 26 d. iki 2010 balandžio 6 d. bei nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 21 d. kameroje Nr. 101 pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas 5 kv. m. kameros plotas.

Likusį sulaikymo laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido kameroje Nr. 101, tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma (3,6 kv. m. įsigaliojusi nuo 2010 m. gegužės 14 d.), o kitais atvejais jis atitiko teisės aktais nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje arba jį viršijo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kameroje, kurioje visada būdavo 6–7 asmenys.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 5 kv. m., o nuo 2010 m. gegužės 14 d. 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, remiantis aukščiau minėta Šiaulių TI pažyma, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2011 m. birželio 8 d. buvo laikomas iš viso 498 dienas, o ne kaip nurodė pirmosios instancijos teismas 392 dienas, be to, didesniąją jo sulaikymo dalį (311 dienų) jis buvo laikomas nesilaikant teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu pareiškėjas nebūdavo kameroje.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Taip pat iš byloje esančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. balandžio 12 d. rašto Nr. 17/01-267 (b. l. 34) matyti, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 13 d., patikrinimo akte Nr. EP-1 2011 m. sausio 7 d., atlikus patikrinimą užfiksuota, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 101 purvinos sienos, sulaužytos tualeto durys, ant sienų, lubų dangos vizualiai matomas pelėsis, nustatyti apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės pažeidimai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios Higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų, taip pat nenurodė, kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos, tik abstrakčiai pasisakydamas, jog buvo pažeisti kai kurie bendrieji sveikatos saugos reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl įkalinimo įstaigoje patirtų išgyvenimų, atsiradusių sveikatos sutrikimų. Iš administracinėje byloje esančios V. G. asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l.

51) nustatyta, kad pareiškėjas V. G. skundžiasi skausmais (duomenys neskelbtini) po buvusio šautinio sužalojimo, sirgo (duomenys neskelbtini), todėl 1986 m. gydėsi Pravieniškių GPN, turėjo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) lūžius, atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis, visi šie negalavimai atsirado iki kalėjimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, jis ne kartą (2010 m. liepos 21 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d., 2010 m. rugsėjo 21 d., 2010 m. spalio 20 d., 2010 m. lapkričio 24 d., 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. balandžio 13 d.) skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmu.

Nors pareiškėjas nurodė, kad būdamas laisvėje nusiskundimų dėl (duomenys neskelbtini) skausmo neturėjo, tokį jo aiškinimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes pareiškėjas 2010 m. lapkričio 17 d. paaiškino gydytojui ir yra įrašas sveikatos istorijoje, jog turėjo (duomenys neskelbtini) lūžį ir apie 6 mėnesius vaikščiojo su įtvaru, o 2010 m. spalio 6 d. yra įrašas, kad pareiškėjas dėl aukščiau paminėtų nusiskundimų atsisakė siuntimo į ligoninę, taip pat atlikus rentgenogramas nebuvo matyti pakitimų, o pareiškėjo judesiai buvo laisvi.

Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad 2010 m. sausio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytoją, teigdamas, jog susilpnėjo regėjimas, o ilgai skaitant ima ašaroti akys. Byloje esantis sveikatos istorijos išrašas patvirtina, kad nebuvo nustatytas akių regėjimo susilpnėjimas, nustatytos tik (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties buvo išduotas leidimas stalo lempai laikyti. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog dėl kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui nusilpo rega. Pažymėtina ir tai, kad atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl psichologo nesuteikimo.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma patvirtina, jog V. G. nuo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių 2009 m. spalio 27 d. iki išvykimo į Vilniaus pataisos namus 2011 m. birželio 8 d. į psichologus nesikreipė bei konsultuotas nebuvo (b. l. 46). Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas V. G. 2011 m. balandžio 14 d. atsisakė ateiti į procedūrų kabinetą išgerti gydytojo paskirtus vaistus (b. l. 14).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui nusilpo regėjimas, atsirado kairiojo peties skausmas būtent dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo. Nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad būtent dėl buvimo Šiaulių TI pareiškėjui atsirado širdies ritmo sutrikimų, galvos skausmas, nemiga, kt.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl sulaikymo sąlygų poveikio jo sveikatai, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo jas kitaip vertinti, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 30 000 Lt neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjo atžvilgiu padarytas teisės pažeidimas buvo mažareikšmis ir kad pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo fakto konstatavimas yra adekvati ir pakankama priemonė jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, kai kada konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d.sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT, vertindamas minimalaus žiaurumo laipsnį, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų ir į asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę, laikymo sąlygas kameroje Nr. 101, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nagrinėjamoje byloje konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Darytina išvada, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Vis dėlto, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo V. G. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Atsižvelgtina ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pažymėtina, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu kalinamieji taip pat nebuvo kamerose.

Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus, jog jis būtent dėl buvimo Šiaulių TI patyrė emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, nebegali ramiai miegoti.

Atsižvelgus į ilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (311 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2011 m. birželio 8 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800 lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 5000 lt (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5000 lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinės dalies 1 punktą išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys