A-146-108-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-108/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00902-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;

15.2.3.2; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. V. skundą atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno teritorinės muitinės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. G. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–7), kurį patikslino (II t., b. l. 87–92), prašydamas priteisti iš atsakovo 41 979,00 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno teritorinėje muitinėje (toliau – Kauno TM, atsakovas) dirbo nuo 1996 m. spalio 30 d. iki 2011 m. liepos 9 d.: nuo 1997 m. balandžio 1 d. Kauno TM ėjo inspektoriaus pareigas (A4), nuo 2003 m. liepos 1 d. – Pažeidimų prevencijos skyriaus (toliau – ir PPS) inspektoriaus pareigas (A4), nuo 2004 m. gruodžio 10 d. – PPS Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas (A4), nuo 2005 m. sausio 20 d. – PPS Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas (A6). Reorganizavus 2002 ir 2010 metais teritorines muitines, Kauno TM buvo nustatyta statutinius tarnautojus diskriminuojanti etatų struktūra, pažeidžianti bendrąjį teisingo apmokėjimo už darbą principą.

Nors Kauno TM skyrių statutiniai tarnautojai bei postuose dirbantys tarnautojai atlieka tos pačios vertės darbą, tačiau vienodo pobūdžio pareigybėms buvo nustatytos skirtingos pareigybinės kategorijos, tai lėmė atitinkamai mažesnį atlyginimą. Tokie diskriminaciniai veiksmai pažeidė pareiškėjo teises, konstitucinį lygiateisiškumo principą ir padarė jam turtinės ir neturtinės žalos. Kauno TM viršininko 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 271 „Dėl etatų sąrašo patvirtinimo“ nuo 2002 m. liepos 1 d. skyrių statutinių tarnautojų pareigybėms buvo nustatytos aukštesnės pareiginės kategorijos nei toms pačioms postų pareigybėms (pvz., skyrių inspektoriaus pareigybė – A lygio 8 kategorijos (pareiginės algos koeficientas – 4,1), o postų inspektoriaus pareigybė – A lygio 4 kategorijos (pareiginės algos koeficientas – 2,95)).

Muitinės įstaigos specialistui buvo nustatyta II klasės muitininko, o posto inspektoriui – III klasės muitininko pareiginiai laipsniai (postų muitininkams buvo nustatyti žemesni pareiginiai laipsniai nei žemiausios grandies įstaigos specialistui). Nustatant pareigybės kategorijas, turėjo būti vadovaujamasi Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, Teisėsaugos institucijų ir įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų vertinimų kriterijais. Skirtingos pareigybių kategorijos turi būti susijusios su skirtingais objektyviais reikalavimais konkrečioms pareigybėms.

Turi būti atsižvelgiama į tarnybinės veiklos atlikimo savarankiškumą, tarnybinės veiklos sudėtingumą, tarnybinius ryšius, bendradarbiavimą ir bendravimą, darbo vietą ir tarnybos sąlygas. Priešingai nei Kauno TM, kitose TM skyrių ir postų pareigybėms buvo nustatytos vienodos pareiginės kategorijos. Tai patvirtina, kad skyrių ir postų inspektorių pareigos iš esmės nesiskyrė. Nors tarp skyriaus inspektorių ir postų inspektorių pareigybių nebuvo esminių skirtumų, jiems Kauno TM buvo nustatytos skirtingos pareiginės kategorijos, dėl to skyrėsi ir pareiginės algos koeficientai.

Skyriaus inspektoriai ir postų inspektoriai iš esmės dirbo tą patį darbą, naudojosi tomis pačiomis darbo priemonėmis, turėjo laikytis tų pačių teisės aktų. Esminiai subjektyvūs veiksniai, lėmę Kauno TM statutinių tarnautojų pareigybių kategorijų ir pareiginių laipsnių diferenciaciją, buvo finansiniai sumetimai. Tai pripažįsta ir Kauno TM. Panevėžio TM prijungus prie Kauno TM, Kauno TM viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3B-195 „Dėl etatų sąrašo patvirtinimo“ buvo nustatytos skirtingos pareiginės kategorijos Kauno TM ir buvusioms Panevėžio TM statutinių tarnautojų pareigybėms (PPS Mobiliųjų grupių Kauno poskyrio inspektoriaus ir vyresniojo inspektoriaus pareigybės buvo iki 2 kategorijų žemesnės nei PPS Mobiliųjų grupių Panevėžio poskyrio atitinkamos pareigybės), nors tarnautojai atliko identiškas pareigas, jų funkcijos visiškai nesiskyrė, taigi, neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nustatytos diferencijuotos kategorijos.

Pareiškėjas teigė, kad minėtais Kauno TM viršininko įsakymais jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties – užimamų pareigų. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – Muitinės statutas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienas pagrindinių tarnybos muitinėje principų yra lygiateisiškumas. Vadovaujantis lygiateisiškumo principu, kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises į tarnybą muitinėje, o muitinės pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl pareigūno lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų arba pažiūrų. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (2008 m. birželio 17 d. redakcija; toliau – Lygių galimybių įstatymas) 7 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo sudaryti vienodas valstybės tarnybos sąlygas, už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį. Nors įstatyme išvardyti reikalavimai dėl vienodų galimybių socialinės padėties pagrindu atsirado tik nuo 2008 metų, tačiau visą pareiškėjo tarnybos Kauno TM laikotarpį galiojo lygiateisiškumo reikalavimai, nustatyti Muitinės statute, todėl atsakovas privalėjo jais vadovautis.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą, nes jam buvo nustatytas žemesnis pareiginės algos koeficientas, dėl to 2002–2011 metais buvo mokamas mažesnis atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, dėl minėtų priežasčių jis patyrė 41 979,02 Lt turtinės žalą (21 405,43 Lt (nuo 2002 m. liepos 1 d. 2006 m. rugpjūčio 8 d.) + 17 209, 44 Lt (nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) + 3 364, 15 Lt (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 9 d.).

Dėl neteisėtų, diskriminuojančių veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, dėl mažesnių finansinių galimybių suprastėjo jo gyvenimo kokybė – turėjo nuolat taupyti, negalėjo dalyvauti kultūriniame gyvenime, teko apriboti socialinį gyvenimą, bendravimą su draugais ir artimaisiais. Todėl pareiškėjas prašė priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad atsakovo diskriminuojantys veiksmai buvo tęstiniai, prasidėję 2002 m. liepos 1 d. ir tęsėsi iki pareiškėjo atleidimo 2011 m. liepos 9 d., todėl 3 metų senaties terminas žalai atlyginti nėra praleistas.

Teisės aktuose yra įtvirtinta teisinė prezumpcija, leidžianti daryti prielaidą, kad diskriminaciniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo atlikti, jei ieškovas pateikia prima facie aplinkybes. Pareiškėjas patikslintame skunde pažymėjo, kad jis pateikia teismui šias prima facine aplinkybes, kurios rodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas lygių galimybių principas: 1) priklauso įstatymų ginamai socialinei grupei; 2) diskriminacinių veiksmų atlikimo metu buvo tarnybos santykiuose su Kauno TM; 3) patyrė nepalankų darbdavio poveikį – jam buvo nustatyta žemesnė pareiginė kategorija ir atitinkamai žemesnis pareiginės algos koeficientas; 4) su kitais asmenimis – skyrių inspektoriais, PPS Mobiliųjų grupių Panevėžio poskyrio inspektoriais buvo elgiamasi palankiau. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno teritorinė muitinė prašė administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 53–55) paaiškino, kad, vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) direktoriaus 2002 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 7 „Dėl teritorinių muitinių reorganizavimo projekto tvirtinimo“ ir 2002 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 98 „Dėl teritorinių muitinių reorganizavimo“, nuo 2002 m. liepos 1 d. reorganizuotos prijungimo būdu iki tol veikusios teritorinės muitinės, dėl to iš dešimties teritorinių muitinių liko penkios.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. teritorinėse muitinėse etatų skaičius buvo nustatytas Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 84 „Dėl etatų skaičiaus teritorinėse muitinėse“, kuris Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 125 buvo iš dalies pakeistas. Kauno TM viršininko 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 271 „Dėl etatų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintame Kauno TM statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etatų sąraše yra viso 720 etatų.

Kauno teritorinė muitinė, kaip ir kitos teritorinės muitinės, yra juridinis asmuo – muitinės įstaiga, kuriai vadovauja teritorinės muitinės viršininkas. Ginčui aktualiu laikotarpiu teritorinės muitinės viršininkas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų darbo užmokestį, pareigybių aprašymų rengimą ir pareigybių kategorijų nustatymą, patvirtino savo vadovaujamos įstaigos pareigybių aprašymus (išskyrus muitinės įstaigos vadovo ir jo pavaduotojų), kuriose Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 3 priede nustatytų pareigybių kategorijų intervalo ribose nustatė konkrečios pareigybės kategoriją, nuo kurios priklausė darbo užmokestis.

Taip pat buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika (toliau – Pareigybių aprašymo metodika), reglamentuojančia pareigybių aprašymų rengimą, vertinimą, pareigybių kategorijų nustatymą pagal patvirtintus kriterijus, kurios 19 punkte nustatyta, kad statutinių valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos nustatomos vadovaujantis suvienodintu pareigybių sąrašu ir vidaus reikalų ministro patvirtintais vertinimo kriterijais.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 290 buvo patvirtinti Teisėsaugos institucijų ir įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų vertinimo kriterijai (toliau – Vertinimo kriterijai). Pagal Pareigybių aprašymo metodiką ir Vertinimo kriterijus parengti įstaigos pareigybių aprašymai buvo pateikiami tvirtinti tos įstaigos vadovui. 2002 m. liepos 1 d. įvykdyta teritorinių muitinių reorganizacija sutapo su esminiais darbo apmokėjimo pakeitimais. 2002 m. balandžio 23 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu buvo numatyta nauja valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema. Šiame įstatyme numatyta, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus priskiria valstybės tarnautojų pareigybių kategorijoms šis įstatymas. Tačiau teritorinėms muitinėms nebuvo skirtos papildomos lėšos naujai apmokėjimo sistemai, todėl aprašydama pareigybes bei nustatydama jų kategorijas Kauno TM negalėjo peržengti gauto finansavimo ribų. 2002 m. liepos 1 d. aprašant pareigybes ir priskiriant jas atitinkamoms kategorijoms buvo atsižvelgiama ir šiuo metu atsižvelgiama į pareigybei priskiriamas funkcijas.

Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, galiojusio nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad, atsižvelgiant į einamas pareigas, nustatomi tokie pareiginiai laipsniai: muitinės įstaigos specialistui nustatytas II klasės muitininko, o posto vyriausiajam inspektoriui, vyresniajam inspektoriui, inspektoriui – III klasės muitininko, vyresniojo muitininko ir muitininko pareiginiai laipsniai, t. y. šiems postų pareigūnams buvo nustatyti žemesni pareiginiai laipsniai, nei žemiausios grandies muitinės įstaigos specialistui.

Valstybės tarnybos įstatymo 7, 8, 24 straipsnių ir priedėlio pakeitimo įstatymo 1 priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 2, 3 priedais įstatymo 3 priede „2009 m. valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas“ buvo nustatyta, kad III grupės, kuriai priskirta ir teritorinė muitinė, A lygio inspektoriaus pareigybės kategorija yra nuo 6 iki 8, o nuo 2010 m. – pareiginė kategorija nuo 7 iki 8. To paties įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pagal 2008 metų ir 2009 metų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašus arba pagal nuo 2010 metų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą turi būti nustatyta aukštesnė valstybės tarnautojo pareigybės kategorija, sprendimas dėl aukštesnės valstybės tarnautojo pareigybės kategorijos nustatymo turi įsigalioti kartu su atitinkamų metų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašu.

Vadovaujantis minėtu įstatymu, posto inspektoriaus pareigybės kategorija būtų padidėjusi. Tačiau šio įstatymo įgyvendinimas buvo sustabdytas. Pareiškėjas pradėjo dirbti Kauno teritorinėje muitinėje nuo 1996 m. spalio 30 d. (Kauno TM 1996 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 159K) inspektoriaus-stažuotojo pareigose Geležinkelio poste. Iki 2003 m. liepos 1 d. jis Kauno TM ėjo posto inspektoriaus (4 kategorijos) pareigas, o nuo 2003 m. liepos 1 d. jo paties prašymu buvo perkeltas į Pažeidimų prevencijos skyriaus inspektoriaus (4 kategorija) pareigas (Kauno TM viršininko 2003 m. birželio 30 d.

įsakymas Nr. 1P-327K), nuo 2004 m. gruodžio 10 d. paties pareiškėjo sutikimu jis buvo perkeltas į 4 kategorijos PPS Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas (Kauno TM viršininko 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 1P-721K). Pareiškėjo tarnybinė veikla už 2004 m. buvo įvertinta labai gerai, ir jis nuo 2005 m. sausio 20 d. buvo perkeltas iš 4 kategorijos į 6 kategorijos PPS Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas (Kauno TM viršininko 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 1P-22K). Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d.

įsakymu Nr. 1B–607 „Dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo“ priimtas sprendimas reorganizuoti Panevėžio teritorinę muitinę, jungimo būdu prijungiant ją nuo 2010 m. liepos 1 d. prie Kauno teritorinės muitinės. Kauno TM viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3B-195 patvirtintame Kauno TM statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etatų sąraše, suderintame su Muitinės departamento generaliniu direktoriumi, buvo paliktos iki Panevėžio teritorinės muitinės reorganizacijos Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės Panevėžio poskyrio pareigybėms nustatytos kategorijos.

Atsakovas pažymėjo, kad visi muitinės pareigūnai turi vienodas galimybes siekti karjeros per konkursus ir tarnybinės veiklos vertinimą, kaip tai yra numatyta Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute. Nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2009 m. pradžios muitinėje buvo organizuoti 25 konkursai daugiau kaip 100 laisvų pareigybių užimti. Didžioji dalis šių pareigybių (tiek skyrių, tiek postų) buvo aukštesnės kaip 6 pareiginės kategorijos. Pareiškėjas dalyvavo tik 2003 m. skelbtame konkurse į Pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus ir inspektoriaus, o 2006 m.

– į Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyresniojo inspektoriaus pareigybes. Nė viename konkurse skyrių pareigūnų pareigybėms užimti pareiškėjas nedalyvavo. Nebuvo teiktas ir pareigūno rašytinis prašymas jį įvertinti. Prašydamas neturtinės žalos, pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdino patirtą žalą ir nepateikė jokių įrodymų. Be to, vadovaujantis Muitinės statuto 54 straipsnio 5 dalimi, muitinės pareigūnui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 157–158; II t., b. l. 95–97) paaiškino, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, kurį Muitinės departamentas prašė taikyti šioje byloje. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o Kauno TM viršininko įsakymai, kuriais buvo nustatyta pareiškėjo pareigybės kategorija, atitiko tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir yra teisėti.

Teritorinės muitinės viršininkas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigybių aprašymų rengimą ir pareigybių kategorijų nustatymą, patvirtino savo vadovaujamos įstaigos pareigybių aprašymus (išskyrus muitinės įstaigos vadovo ir jo pavaduotojų), kuriuose nustatė pareigybių kategorijas. Muitinės pareigūnų pareigybių kategorijų nustatymas yra įstaigos, kurioje atlieka pareigas muitinės pareigūnai, vadovo kompetencija, kuris Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede nustatytų pareigybių kategorijų intervalo ribose nustato konkrečios pareigybės kategoriją, nuo kurios priklauso darbo užmokestis.

Net jeigu pareigybių pavadinimai skirtingose muitinės įstaigose arba toje pačioje muitinės įstaigoje yra vienodi, pareigybių kategorijos gali skirtis atsižvelgiant į konkrečios pareigybės tarnybinės veiklos sudėtingumą, savarankiškumą, tarnybinius ryšius, tarnybos sąlygas ir kitas aplinkybes, reikšmingas įvertinant pareigybių aprašymus pagal patvirtintus vertinimo kriterijus. Pareigybės kategorijos nustatymas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo muitinės įstaigos vadovo diskrecijos teisė, kuri buvo tinkamai realizuota laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam turėjo būti nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo leidžiama aukštesnė pareigybės kategorija, yra niekuo nepagrįsti.

Muitinės departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jis buvo diskriminuojamas lyginant su kitais Kauno TM skyrių pareigūnais, nes jų pareigybių kategorijos buvo aukštesnės. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pareigybių kategorijos nustatomos valstybės tarnautojų pareigybėms tvirtinant pareigybių aprašymus, o ne konkrečiam valstybės tarnautojui. Pareigybės kategorija niekaip nesiejama su konkrečiu asmeniu, todėl, Muitinės departamento teigimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas dėl jo socialinės padėties.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad kituose skyriuose buvo aukštesnės pareigybių kategorijos, nepatvirtina diskriminavimo fakto. Tokia padėtis yra objektyviai pateisinama, nes teritorinės muitinės skyriai vykdo skirtingas funkcijas, o skyriuose esančioms pareigybėms taip pat gali būti priskirtos skirtingos funkcijos, taip pat gali skirtis atliekamų funkcijų sudėtingumas, savarankiškumas, tarnybiniai ryšiai ir kiti reikšmingi kriterijai, lemiantys pareigybės kategoriją. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, su kuria pareigybe lyginant jis buvo diskriminuojamas dėl savo socialinės padėties, o tik abstrakčiai teigė, kad kitų padalinių pareigybių kategorijos buvo didesnės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė žalos atlyginimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 99–102) paaiškino, kad pareiškėjas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi tris kartus. Naudodamasi įstatymo jai suteikta teise, kontrolierė nusprendė 2008 m. skundą nagrinėti, nes į Tarnybą kreipėsi nemažas pareigūnų skaičius – 40. Tas faktas, kad Muitinės departamentas sudarė darbo grupę, kuri pasiūlytų, kaip tobulinti muitinės pareigūnų darbo vertinimo kriterijus, tuo pačiu ir optimizuoti darbo užmokesčio nustatymo tvarką Muitinės departamento pavaldžiose įstaigose, leidžia daryti prielaidą, kad nustatant pareigines algas būta tam tikrų pažeidimų, kas atitiktų diskriminavimo dėl socialinės padėties pažeidimo sąvoką. Pakartotinai tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipėsi 2009 ir 2010 metais. Jam buvo atsakyta, kad Lygių galimybių kontrolierė derino minėtus klausimus su Kauno TM vadovybe, kuri patikino, kad pagerėjus valstybės ekonominei situacijai, neatsisako grįžti prie šių klausimų sprendimo. Taip pat pasiūlyta pasinaudoti Muitinės statuto 25 straipsnio 3 dalyje numatyta teise.

Atsižvelgdamas į Lygių galimybių įstatymo nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos Nr. 2000/78/EC, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau – ir Užimtumo direktyva) ir teismų praktiką, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad šiuo atveju turi būti svarstoma dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovui. Teismo diskrecija yra nuspręsti, ar pareiškėjas tinkamai įvykdė savo pareigą, įtvirtintą Lygių galimybių įstatyme, Užimtumo direktyvoje ir teismų praktikoje, taip pat ar yra iškelta prima facie byla, t. y. teismas turi ištirti, ar pareiškėjas nurodė pakankamai aplinkybių, kurios leistų teigti, kad diskriminaciniai veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti, ir kad įrodinėjimo pareiga paneigti diskriminacinius veiksmus ar neveikimą tektų atsakovui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 118–126) pareiškėjo P. G. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės viršininkės 2002 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 271 1 punktu buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės statutinių karjeros tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etatų sąrašas (I t., b. l. 89–113). Pareiškėjas pradėjo dirbti Kauno TM nuo 1996 m. spalio 30 d. inspektoriaus-stažuotojo pareigose Geležinkelio poste. Iki 2003 m. liepos 1 d. jis Kauno TM ėjo posto inspektoriaus (4 kategorijos) pareigas, o nuo 2003 m. liepos 1 d. jo paties prašymu buvo perkeltas į Pažeidimų prevencijos skyriaus inspektoriaus (4 kategorija) pareigas. Nuo 2004 m. gruodžio 10 d. pareiškėjo sutikimu jis buvo perkeltas į 4 kategorijos Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas. Už 2004 metus pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, ir jis nuo 2005 m. sausio 20 d. buvo perkeltas iš 4 kategorijos į 6 kategorijos PPS Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigas. Kauno TM 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 1P-493K pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų (I t., b. l. 138–149).

Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su socialine diskriminacija, kai už tą patį darbą mokamas mažesnis atlyginimas. Nurodo, kad už atsakovas vienodo pobūdžio pareigybėms nustatė skirtingas kategorijas.

Nagrinėdamas reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti, ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.).

Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Kauno teritorinės muitinės viršininkas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigybių aprašymų rengimą ir pareigybių kategorijų nustatymą, patvirtino savo vadovaujamos įstaigos pareigybių aprašymus (išskyrus muitinės įstaigos vadovo ir jo pavaduotojų), kuriose nustatė pareigybių kategorijas. Konkrečios valstybės tarnautojo (taip pat ir muitinės pareigūno) pareigybės kategorija nustatoma pareigybės aprašyme.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika reglamentuoja pareigybių aprašymų rengimą, vertinimą, pareigybių kategorijų nustatymą pagal patvirtintus kriterijus. Pareigybių aprašymo metodikos 19 punkte nustatyta, kad statutinių valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos nustatomos vadovaujantis suvienodintų pareigybių sąrašu ir vidaus reikalų ministro patvirtintais vertinimo kriterijais. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. 290 patvirtinti Teisėsaugos institucijų ir įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų vertinimo kriterijai. Parengti pagal teisės aktus įstaigos pareigybių aprašymai pateikiami tvirtinti tos įstaigos vadovui. Teritorinės muitinės viršininkas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigybių aprašymų rengimą ir pareigybių kategorijų nustatymą, patvirtina savo vadovaujamos įstaigos pareigybių aprašymus (išskyrus muitinės įstaigos vadovo ir jo pavaduotojų), kuriose nustato pareigybių kategorijas.

Muitinės pareigūnų pareigybių kategorijų nustatymas yra įstaigos, kurioje atlieka pareigas muitinės pareigūnai, vadovo kompetencija, kuris Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede nustatytų pareigybių kategorijų intervalo ribose nustato konkrečios pareigybės kategoriją. Muitinės statuto (galiojusio nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d.) 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į einamas pareigas, nustatomi tokie pareiginiai laipsniai: muitinės įstaigos specialistui nustatytas II klasės muitininko, o muitinės posto vyriausiajam inspektoriui – III klasės muitininko, muitinės posto vyresniajam inspektoriui – vyresniojo muitininko ir muitinės posto inspektoriui – muitininko pareiginiai laipsniai.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas nustatė, kad Kauno TM, nustatydama pareigybės kategorijas bei patvirtindamas pareigybės aprašymus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pareigybės kategorijos nustatymas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo muitinės įstaigos vadovo diskrecijos teisė, kuri buvo tinkamai realizuota laikantis teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju Kauno TM viršininkas, patvirtindamas postų inspektoriams 4 kategoriją, laikėsi tuo metu galiojančių teisės aktų, kadangi Valstybės tarnybos įstatymas numatė intervalą tarp 4 ir 8 kategorijos.

Pareiškėjo argumentus, kad skyrių inspektoriai ir postų inspektoriai atliko tapačias funkcijas, o už darbą gaudavo didesnį atlyginimą, teismas atmetė, pažymėdamas, jog, atsižvelgiant į pateiktus teismui pareigybių aprašymus, matyti, kad teritorinės muitinės skyriuose dirbantys skyrių inspektoriai vykdė skirtingas funkcijas nei postų inspektoriai, t. y. skyrėsi atliekamų funkcijų sudėtingumas, savarankiškumas, tarnybiniai ryšiai (I t., b. l. 89–137; II t., b. l. 50–83, 104–124). Pažymėjo, kad skyrių inspektoriai tikrina postų inspektorių atliekamą darbą, jį analizuoja, priima sprendimus, bendrauja su kitomis institucijomis.

Muitinės departamentas teisingai pažymėjo, kad net jei pareigybių pavadinimai skirtingose muitinės įstaigose arba toje pačioje muitinės įstaigoje yra vienodi, pareigybių kategorijos gali skirtis atsižvelgiant į konkrečios pareigybės tarnybinės veiklos sudėtingumą, savarankiškumą, tarnybinius ryšius, tarnybos sąlygas ir kitas aplinkybes, reikšmingas įvertinant pareigybių aprašymus pagal patvirtintus vertinimo kriterijus. Teismas sprendė, kad postų inspektoriai atlieka vienodą darbą, ir tarp jų pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, kadangi visiems buvo nustatyta vienoda 4 kategorija ir pareiginiai laipsniai.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl laipsnių suteikimo, kadangi Muitinės statuto 21 straipsnyje aiškiai reglamentuota, kam koks laipsnis yra suteikiamas (muitinės įstaigos specialistui yra suteikiamas II klasės muitininko laipsnis, o muitinės posto vyriausiajam inspektoriui – III klasės muitininko laipsnis). Minėtų laipsnių suteikimo reglamentavimas taip pat patvirtina, kad skyrių inspektoriai atlieka sudėtingesnį darbą nei postų inspektoriai. Dėl pareiškėjo teiginių apie diskriminavimą, esą Panevėžio TM analogiškoms pareigoms buvo nustatytos didesnės kategorijos nei Kauno TM, teismas akcentavo, kad įstatyme buvo nurodyta, jog pareigybės kategorijas tvirtina įstaigos viršininkas.

Pareiškėjas turėjo visas galimybes, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais tarnybinės veiklos vertinimo metu (2005 metais pareiškėjas tuo pasinaudojo ir buvo suteikta 6 kategorija), ar dalyvaudamas skelbiamuose konkursuose, kelti savo kategoriją ir laipsnį arba užimti aukštesnes pareigas. Teismas pažymėjo, kad su visais priimtais įsakymais, pareigybės aprašymais pareiškėjas buvo supažindintas raštu, jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Kauno teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas atsiliepimuose į skundą prašė šioje byloje taikyti ieškinio senatį.

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.4 p.).

Iš byloje esančių duomenų, šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. gruodžio 30 d. kreipėsi (kartu su kitais skunde nurodytais asmenimis) į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą su skundu dėl Kauno TM veiksmų, prašydamas įpareigoti Kauno TM ištaisyti Kauno teritorinės muitinės viršininkės 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 271 „Dėl etatų sąrašo“ patvirtintą reorganizuotos Kauno TM pareigybių sąrašą (bei vėlesnius įsakymus, dalinai keičiančius šį įsakymą), nustatant postų ir PPS Mobiliosios grupės poskyrio pareigybėms maksimalias pareigines kategorijas (pareiginės algos koeficientus), atitinkančias kitų teritorinių muitinių pareigybių vidurkius, bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumus (šioje byloje tai yra turtinė žala) (II t., b. l. 2–37). Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 30 d. Į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi 2012 m. birželio 20 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o šioje byloje skundą pateikė 2012 m. rugsėjo 12 d. (I t., b. l. 2). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, apie tai, jog žala padaryta, pareiškėjas turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 30 d., kreipdamasis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Konstatavęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs įstatyme įtvirtintą ieškinio senaties terminą, bei nenustatęs byloje aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, teismas pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino.

III. Pareiškėjas P. G. V. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 131–133,147) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka, kad jis yra praleidęs terminą kreiptis į teismą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kauno TM diskriminuojantys veiksmai buvo tęstiniai – prasidėjo 2002 m. liepos 1 d. ir tęsėsi iki apelianto atleidimo iš tarnybos 2011 m. liepos 9 d. Todėl apeliantas teigia, kad 3 metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti nėra praleistas.

2. Apeliantas nurodo, kad jis kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kuri kilo dėl diskriminacinio muitinės posto pareigūnų darbo apmokėjimo nustatymo. Teikdamas apeliacinį skundą vadovaujasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnio 2, 3 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48 straipsniais, CK 1.138, 6.271 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 3 straipsniu, Lygių galimybių įstatymo 2, 4, 7 straipsniais, ABTĮ 79 straipsnio 1 dalimi.

Apeliantas nurodo, kad iki teritorinių muitinių 2002 m. liepos 1 d. reorganizavimo Kauno TM pareigūnų darbo užmokestį sudaranti pareiginė alga buvo apskaičiuojama pagal nustatytas vienodas pareigines kategorijas (pareiginės algos koeficientus) skyrių ir postų pareigybėms: pagal Kauno TM viršininko 2001 m.vasario 39 d.įsakymas Nr.39 inspektoriaus pareigybei – 9,3, vyresniojo inspektoriaus – 10,6, vyriausiojo inspektoriaus – 13,0; pagal Kauno TM viršininko 2001 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 324 ir 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 136 (turėjo galioti nuo 2002 m. liepos 1 d., tačiau buvo pakeistas) inspektoriaus pareigybei (18 pareiginės kategorijos) – pareiginės algos koeficientas 4,06, vyresniojo inspektoriaus pareigybė (22 kategorijos) – pareiginės algos koeficientas 5,64; vyriausiojo inspektoriaus pareigybei (23 kategorijos) pareiginės algos koeficientas – 6,13.

Tuo buvo pripažinta, kad visų skyrių ir postų pareigūnai (pagal pareigas) atlieka vienodos vertės darbą. Tokį patį darbo įvertinimą taikė ir taiko kitos teritorinės muitinės. Po 2002 m. liepos 1 d. teritorinių muitinių reorganizavimo, Kauno TM viršininko 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 271 šioje muitinėje skyrių statutinių tarnautojų pareigybėms buvo nustatytos aukštesnės pareiginės kategorijos nei toms pačioms postų pareigybėms: visų administracijos tarnybų, t.y. tiek technologinių tarnybų (Kontrolės ir priežiūros, Mokesčių administravimo, Muitinės veiklos organizavimo, Pažeidimų prevencijos, Statistikos analizės, Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės, Teisės ir teisėsaugos, Ūkio subjektų patikrinimo skyriai, taip pat Apeliacijų skyriaus, kuris suformuotas Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. vasario 13 d.

įsakymu Nr. 77)), tiek aptarnavimo tarnybų (Archyvų, Bendrųjų reikalų, Finansų ir apskaitos, Personalo ir mokymo, Tarnybinių tyrimų, Ūkio ir aprūpinimo skyriai) – pareigybėms nustatytos maksimalios pareiginės kategorijos; inspektoriaus pareigybė – 8 pareiginė kategorija, pareiginės algos koeficientas – 4,1; vyresniojo inspektoriaus pareigybė – 10 kategorija, pareiginės algos koeficientas – 4,8; vyriausiojo inspektoriaus pareigybė – 12 kategorija, pareiginės algos koeficientas – 5,7). Visų postų pareigybėms buvo nustatytos minimalios pareiginės kategorijos (inspektoriaus pareigybė (tarp jų ir pareiškėjo) – 4 pareiginė kategorijos, pareiginės algos koeficientas – 2,95; vyresniojo inspektoriaus pareigybė – 6 kategorija, pareiginės algos koeficientas – 3,5; vyriausiojo inspektoriaus pareigybė – 8 kategorija, pareiginės algos koeficientas – 4,1).

Tokiu būdu Kauno TM buvo įtvirtinta statutinius valstybės tarnautojus diskriminuojanti etatų struktūra, kuri pažeidžia teisingo apmokėjimo už darbą principą (Konstitucijos 48 str.). Kauno TM skyriuose ir postuose dirbantys tarnautojai atlieka tos pačios vertės darbą, tačiau vienodo pobūdžio pareigybėms nustatymas skirtinų pareiginių kategorijų lėmė atitinkamai mažesnį (virš 28 proc.) postų pareigūnų atlyginimą už darbą. Tokie diskriminaciniai veiksmai pažeidė apelianto teises, konstitucinį lygiateisiškumo principą ir padarė žalą.

Jokių rimtų technologinių ir organizacinių priemonių iki muitinių reorganizavimo 2002 m. liepos 1 d. ir daugiau nei metai po to muitinėse nebuvo. Kauno TM technologinių skyrių ir postų pareigūnai kartu atliko stažuotės programą, dalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose Muitinės mokymo centre, vadovaujasi tais pačiais teisės aktais, gali vykdyti (ne kartą ir vykdė) tiek skyriaus, tiek posto pareigūno pareigas. Apelianto teigimu, vienintelė diskriminacinio posto pareigūnų darbo apmokėjimo priežastis – finansiniai sumetimai.

Tuometinis viršininkas, nustatydamas visų skyrių pareigybėms maksimalias pareigines kategorijas visų postų pareigybių sąskaita, ydingai pasinaudojo vadovo diskrecijos teise. To nepadarė kitų po 2002 m. liepos 1 d. reorganizacijos likusių teritorinių muitinių vadovai – jų įstaigose skyrių ir postų pareigūnų darbo apmokėjimas liko vienodas.

Atsakovo nurodytos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (galiojusio nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio nuostatos dėl pareiginių laipsnių nustatymo negalėjo būti taikomos Kauno TM dėl to, kad: Kauno TM etatų sąrašuose nebuvo ir nėra specialistų (I t., b. l. 56–63, 64–72, 73–87, 89–113, 116–137), o yra muitinės pareigūnai, kurių pareigos – inspektorius, vyresnysis inspektorius, vyriausiasis inspektorius. Muitinės statute nėra specialisto sąvokos, šio statuto 21 straipsnis buvo prieštaringas, nelogiškas ir nuo 2003 m. liepos 2 d. pakeistas į pareiginio laipsnio nustatymą pagal užimamas pareigas. Taikyti išvestinę nuostatą (t. y. kad visų skyrių pareigūnai yra svarbesni, nes dirba administracijoje, o skyriaus inspektoriaus darbo užmokestis turi būti didesnis nei posto vyriausio inspektoriaus), apelianto nuomone, yra neetiška, be to, pareigybių kategorijų nustatymui duoti kiti svertai (Vyriausybės nutarimas Nr. 685; Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 290); išvestinės nuostatos pareigybių kategorijų nustatymui netaikytos kitose teritorinėse muitinėse, iki 2002 m. birželio 3 d. netaikytos ir Kauno TM; nuo 2003 m. liepos 2 d. pakeitus Muitinės statuto 21 straipsnį, atsakovas privalėjo atitinkamai pakeisti Kauno TM viršininko 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 271 patvirtintą etatų sąrašą.

3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas atsisakė išklausyti Muitinės departamento specialisto paaiškinimų, neapklausė liudytojų, neišreikalavo dokumentų, kokiomis nuostatomis vadovavosi nuo 2007 m. liepos 1 d. kitos teritorinės muitinės, kuriose TM skyrių ir postų pareigybėms buvo nustatytas vienodos pareiginės kategorijos.

4.Teismas nesvarstė dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovui, nors pareiškėjas patikslintame skunde pateikė prima facie aplinkybes, kurios rodo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas lygių galimybių principas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–137) atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsamiai išnagrinėjus bylos faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius procesines ir materialines teisės normas, dėl to yra teisėtas ir teisingas. Atsakovas su teismo argumentais visiškai sutinka ir mano, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, nepateikė. Dėl įstaigos vadovo galbūt neteisingai panaudotos diskrecijos teisės atsakovas pažymi, kad tai yra pareiškėjo subjektyvus manymas, jo teiginiai niekuo nepagrįsti ir yra hipotetinio pobūdžio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, savaime teisių pažeidimo nepagrindžia. Kauno TM atkreipia dėmesį, jog apie tai, kad neva buvo diskriminuojamas, mano tik pareiškėjas, nes daugiau nei vienas pareigūnas, iš tų, kuriems taip pat buvo nustatyta 4 kategorija, dėl pažeistų teisių į teismą nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 139–140) Muitinės departamentas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, ir mano, jog teismas surinko bei įvertino visus ginčo santykiams reikšmingus įrodymus ir tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba palaiko pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 142–143) Tarnyba grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Mano, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovui. Teismas turėjo ištirti, ar pareiškėjas nurodė pakankamai aplinkybių, kurios leistų teigti, kad diskriminaciniai veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti, ir kad įrodinėjimo pareiga paneigti diskriminacinius veiksmus ar neveikimą tektų atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildinta iš atsakovo Kauno teritorinės muitinės diskriminaciniais veiksmų dėl socialinės padėties (užimamų pareigų) ir su tuo susijusiu mažesnio apmokėjimo už darbą nustatymu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, nenurodydamas jokių motyvų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašymas nemotyvuotas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde, atsiliepimuose) yra aiškiai išdėstyta bylos proceso šalių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir bylos esmės, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš atsakovo neteisėtų, jį diskriminuojančių veiksmų apmokėjimo už darbą srityje laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 9 d. (atleidimo iš tarnybos dienos).

Byloje yra duomenys apie tai, kad Kauno teritorinės muitinės viršininko 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 1P-493K pareiškėjas 2011 m. liepos 9 d. buvo atleistas iš Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės Kauno poskyrio inspektoriaus pareigų vadovaujantis Muitinės statuto 55 straipsnio 1 dalies 6 punktu (sukako 62 metai ir 6 mėnesiai). Žalos atsiradimo laikotarpio pradžią pareiškėjas sieja su Kauno TM viršininko 2002 m. birželio 27 d. įsakymo Nr.271, kuriuo buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės statutinių karjeros tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etatų sąrašas nuo 2002 m. liepos 1 d., priėmimu.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, kad pareiškėjas prašo priteisti turinę žalą, kuri jam susidarė per 9 metų laikotarpį, taip pat į tai, kad atsakovas, kurio poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas, pirmosios instancijose teisme prašė taikyti byloje ieškinio senatį, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pirmosios instancijos teisme toks reikalavimas buvo pareikštas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą žinojo ne vėliau kaip nuo 2008 m. gruodžio 30 d., t.y. ne vėliau kaip nuo skundo pateikimo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dienos. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas šioje byloje skundą teismui dėl žalos atlyginimo pateikė 2012 m. rugsėjo 12 d. (pirmąjį skundą, kurį teismas atsisakė priimti, tuo pačiu klausimu buvo pateikęs 2012 m. birželio 20 d.), pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2008 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas neabejotinai žinojo apie iki tos dienos atliktus jį galimai diskriminuojančius atsakovo veiksmus dėl apmokėjimo už darbą, nes skunde išdėstė argumentus šiuo klausimu. Be to, kai kuriuose pareiškėjo rašytuose procesiniuose dokumentuose (2012 m. rugsėjo 12 d. prašyme dėl terminų atnaujinimo paduoti skundą, 2012 m. spalio 7 d. atskirajame skunde, 1 t., 26-27, 36-37 b. l.) pareiškėjas nurodė, kad apie diskriminuojantį darbo apmokėjimą sužinojo 2006-2007 metais, tačiau šį teiginį patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo pirmosios instancijos teismui argumentų matyti, kad pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su visų atsakovo administracinių aktų, kuriais nuo 2002 m. liepos 1 d. iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos (2011 m. liepos 9 d.) buvo patvirtintos Kauno TM karjeros valstybės tarnautojų pareigybės, nustatant atitinkamas kategorijas ir pareiginių algų koeficientus, priėmimu. Paskutinis administracinis aktas, kurį pareiškėjas savo skunde ir patikslintame skunde nurodė kaip jį diskriminuojantį aktą apmokėjimo už darbą srityje yra Kauno TM viršininko 2010 m. gegužės 20 d.

įsakymas Nr. 3B-195 „Dėl etatų sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su periodine išmoka – darbo užmokesčiu, kuris mokamas kiekvieną mėnesį ir, pareiškėjo nuomone, jam buvo mokamas mažesnis jį diskriminuojančiu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal pareiškėjo argumentus tie patys jį diskriminuojantys atsakovo veiksmai vyko ir po 2008 m. gruodžio 30 d., be to, pagal pareiškėjo poziciją, atsakovo 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3B-195 buvo patvirtinti iš naujo ir tęsėsi iki jo atleidimo iš tarnybos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovui reikalaujant taikyti pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo ieškinio senatį, ji šiuo atveju taikytina dėl laikotarpio, kuris viršija trejus metus, skaičiuojant atgal nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. rugsėjo 12 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2012 m. rugsėjo 12 d., taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstumas nagrinėtinas iš esmės dėl laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 12 d.

Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 9 d. atleistas iš tarnybos, jo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, nustačius civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.271 str.), galėtų būti tenkinamas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. liepos 9 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius trijų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, t. y. draudimas diskriminuoti.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dėl Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse atžvilgiu. Taip pat yra išaiškinęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią teisės normą taikyti skirtingiems asmenims. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 1997 m. gegužės 6 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Lietuva yra prisijungusi prie reikšmingiausių tarptautinių žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių dokumentų, kuriuose įtvirtintos lygiateisiškumo ir diskriminavimo draudimo nuostatos. Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr.IX-2343 Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo papildyta konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriame numatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Muitinės statuto (bylai aktuali 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1770 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises į tarnybą muitinėje, o muitinės pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl pareigūno lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų arba pažiūrų.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo diskriminuojamas apmokėjimo už darbą srityje, nes analogiškoms karjeros valstybės tarnautojų pareigybėms (inspektoriaus, vyresniojo inspektoriaus, vyriausiojo inspektoriaus) Kauno TM skyriuose ir postuose buvo nustatytos skirtingos kategorijos ir pareiginio atlyginimo koeficientai, o tai lėmė mažesnį atlyginimą, nors analogiško lygmens pareigybes užimantys valstybės tarnautojai atlieka tos pačios vertės darbą. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas Kauno TM muitinės viršininko 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1P-22K, atsižvelgiant į pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo išvadas (tarnybinė veikla už 2004 m. buvo įvertinta labai gerai), Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės poskyrio inspektoriaus inspektorius (pareigybės lygis A, kategorija 4) P. G. V. nuo 2005 m. sausio 20 d. buvo perkeltas į šio skyriaus Mobilios grupės poskyrio A lygio, 6 kategorijos inspektoriaus pareigas (pareiginės algos koeficientas 3,50, iki šio perkėlimo buvo 2,95). Kauno TM muitinės viršininko 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1P-49K, atsižvelgiant į tarnybinės veiklos komisijos išvadą (tarnybinė veikla už 2007 m. buvo įvertinta labai gerai), Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės poskyrio inspektoriui P. G. V. buvo suteikta trečia kvalifikacinė kategorija pavedant Finansų ir apskaitos skyriui mokėti 10 procentų pareiginės algos priedą. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo padėtis tarnyboje keitėsi jam palankia linkme. Atleidimo iš tarnybos dieną (Kauno TM viršininko 2011 m. liepos 4 d. įsakymas Nr.1P-493K) pareiškėjas užėmė Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės Kauno poskyrio inspektoriaus pareigas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iškėlė individualų administracinį ginčą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, pareiškėjas šioje byloje kitų asmenų nėra įpareigotas atstovauti jų interesus. Atsižvelgdama į pareiškėjo iškelto individualaus ginčo esmę ir jo ribas, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčui yra reikšmingi tik tie pareiškėjo argumentai, kurie gali pagrįsti, jog būtent pareiškėjas dėl jo nurodytos priežasties buvo diskriminuojamas apmokėjimo už darbą srityje. Be to, minėta, kad taikant ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstumas nagrinėtinas iš esmės dėl laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 12 d. Byloje nustatyta, kad apeliantas ginčui aktualiu laikotarpiu užėmė Kauno TM Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės inspektoriaus pareigas, todėl apelianto argumentai apie vyresniųjų ir vyriausiųjų inspektorių darbo apmokėjimą Kauno TM skyriuose ir postuose, taip pat postų inspektorių darbo apmokėjimo, bei situacijos kitose teritorinėse muitinėse, nėra aktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų nepasisako.

Dėl apelianto nurodytų prima facie aplinkybių, kurios, pasak apelianto, rodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas lygių galimybių principas, teisėjų kolegija pažymi, kad šis išvardijimas kai kuriais aspektais yra formalus. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepateikė prima facie įrodymų, kad jo atžvilgiu atsakovas atliko diskriminacinius veiksmus apmokėjimo už darbą srityje.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jis Kauno TM administracijos buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties, nurodo vieną požymį, kuris apibūdina asmens socialinę padėtį visuomenėje - savo užimamas pareigas muitinėje (Kauno TM Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės inspektorius). Pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu užimtos pareigos Kauno TM apibūdina jo užimamos pareigybės vietą muitinės įstaigos karjeros valstybės tarnautojų pareigybių sistemoje, kuri nustatoma vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu ir su jo įgyvendinimu susijusiais teisės aktais, o ne socialinę padėtį visuomenėje. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis priklauso įstatymų ginamai socialinei grupei nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais. Muitinės pareigūnai Valstybės tarnybos įstatymo prasme yra statutiniai karjeros valstybės tarnautojai. Įstatymų leidėjas nė vienai muitinės pareigūnų grupei nenustatė specialios teisinės apsaugos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą teigti, jog atsakovas pareiškėją nagrinėjamu laikotarpiu kaip nors išskyrė iš kitų to paties lygio pareigybes (Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės inspektorių) užimančių muitinės pareigūnų. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad priėmus Kauno TM viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 3B-195 „Dėl etatų sąrašo patvirtinimo“ pareiškėjo padėtis apmokėjimo už darbą sąlygų prasme nepasikeitė. Muitinės statuto 4 straipsnyje nustatyta, kad muitinės pareigūnų pareigybių sąrašus muitinių įstaigose tvirtina šių įstaigų vadovai (MĮ 4 str. 1 d. 2 p.), o muitinės pareigūnų pareigybių aprašymus tvirtina pareigūnus į pareigas priimantys asmenys (MĮ 4 str. 2 d.). Pareigybių lygiai, kategorijos ir toms pareigybėms nustatomi pareiginės algos koeficientai, taip pat pareigybių aprašymai nustatomi ne konkrečiam pareigūnui (asmeniui), o atitinkamai pareigybei. Kiekvienas valstybės tarnautojas, turėdamas pagrindą manyti, kad darbdavys pažeidžia jo teises darbo apmokėjimo srityje, gali paduoti skundą teismui dėl atitinkamo administracinio akto panaikinimo, ar prašyti kitu būdu apginti galimai pažeistas teises (pav., įpareigoti išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki atleidimo iš valstybės tarnybos skundė kokį nors atsakovo administracinį aktą, kuris lėmė jo apmokėjimą už darbą. Skundą dėl Kauno TM viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3B-195 panaikinimo su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas pateikė tik 2012 m. rugsėjo 12 d., tačiau prašymas dėl termino atnaujinimo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi buvo atmestas, kadangi teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis. Pareiškėjo darbo apmokėjimą ginčui aktualiu laikotarpiu lėmę administraciniai aktai nebuvo pripažinti neteisėtais ir byloje nėra duomenų, kad juos priimant nebuvo laikytasi galiojančių ir nepripažintų antikonstituciniais Valstybės tarnybos įstatymo ir Muitinės kodekso bei juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų reikalavimų.

Pagal Muitinės statutą į tarnybą muitinėje priimamas konkurso būdu. Muitinės statutas reglamentuoja muitinės pareigūnų karjerą (11 str., 25 str., 27 str.), kuri reikalauja atitinkamai aukštesnės kvalifikacijos ir tuo pačiu lemia didesnį apmokėjimą už darbą. Muitinės pareigūnas teisės aktų nustatyta tvarka gali prašyti atlikti neeilinį jo tarnybinės veiklos vertinimą dėl perkėlimo į aukštesnės kategorijos pareigas (Muitinės statuto 25 str. 25 d. 3 p.). Pagal atsakovo pateiktus įrodymus pareiškėjas nuo 2006 metų nepareiškė noro siekti karjeros ir dalyvauti kokiame nors konkurse muitinės skyrių pareigūnų pareigybėms užimti, taip pat nesinaudojo Muitinės statuto 25 straipsnio 25 dalies 3 punkto nuostatomis.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo neteisėti veiksmai, t.y. diskriminavimas darbo apmokėjimo srityje, nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta esminė viešosios atsakomybės (CK 6.271 str.) sąlyga. Konstatavus, kad valdžios institucijos (šiuo atveju Kauno TM neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų civilinės atsakomybės sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Minėta, kad pareiškėjo ginčas yra individualus, todėl bylai yra aktualios tik su pačiu pareiškėju susijusios aplinkybės dėl galimo diskriminavimo darbo apmokėjimo srityje ir tas laikotarpis, dėl kurio netaikytinas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Tuo tarpu pareiškėjas siekia aplinkybių vertinimo už 2002–2011 metus ir žymiai platesne apimtimi negu susiję su individualiu ginču. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Patikrinusi skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, procesinės teisės normų nepažeidė, priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas