AS-261-170-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-170/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07159-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. KS-63 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, o šį prašymą motyvavo tuo, kad termino praleidimo faktas negali būti pagrindu įteisinti diskriminacinį sprendimą jos atžvilgiu, taip pat dingstimi toleruoti skirtingą teisės taikymą, esant analogiškoms teisinėms situacijoms.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi (b. l. 25-26) atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų, svarbių priežasčių, kodėl VTEK skundžiame Sprendime tinkamai išaiškinus apskundimo tvarką, ji ja nesivadovavo, delsė kreiptis į teismą, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktais bei administracinių teismų praktika, kurioje laikomasi nuostatos, jog terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Iš skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su VTEK jos atžvilgiu priimtu Sprendimu, kuriame nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos. Pareiškėja skundą (prašymą) dėl VTEK Sprendimo panaikinimo teismui išsiuntė 2013 m. lapkričio 21 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja jos atžvilgiu priimtą sprendimą nusprendė skųsti tik tuomet, kai sužinojo apie kito asmens atžvilgiu priimtą kitokį VTEK sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias teismas galėtų laikyti objektyviomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti.

II. Pareiškėja J. A. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 28-31), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui (prašymui) dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. KS-63 panaikinimo paduoti bei nagrinėti šį skundą iš esmės.

Nurodo, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika (2008 m. birželio 30 d. nutarimas), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino termino pareiškėjos skundui (prašymui) dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo paduoti.

Pažymi, kad Konstitucinis Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi vieningos pozicijos, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo tokiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos nuostatomis, kurios paneigia asmens teisės kreiptis į teismą absoliutumą ta prasme, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, remdamasis tik įstatymo raide ir nevertindamas pareiškėjos individualaus atvejo.

Nurodo, kad svarbiomis priežastimis atnaujinti terminą skundui (prašymui) dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo paduoti neabejotinai gali būti laikoma aplinkybė, kad nustatyto termino praleidimo faktas negali būti pagrindu įteisinti diskriminacinį sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, taip pat dingstimi toleruoti skirtingą teisės taikymą esant analogiškoms teisinėms situacijoms. VTEK neužtikrino vienodos institucinės teisės taikymo praktikos analogiškose teisinėse ir faktinėse situacijose esančių asmenų atžvilgiu, dėl ko asmenys negali prognozuoti šios institucijos sprendimų ateityje ir šiurkščiai pažeidė konstitucinius asmenų teisių ir laisvių apsaugos, asmenų lygybės ir nediskriminavimo imperatyvus. VTEK veikė aplaidžiai, netinkamai atliko pareigas ir tai gali būti laikomas objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia ir svarbia termino skundui (prašymui) paduoti atnaujinimo priežastimi.

Remdamasi Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais bei 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10.2 punktu, teigia, kad VTEK šiurkščiai pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes esant identiškoms aplinkybėms skirtingai traktavo savivaldybės tarnautojus ir jų veiksmus, nors tokiam traktavimui nebuvo objektyvaus pagrindo ir tokio pobūdžio bei tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Be to, VTEK, tiek pareiškėjos, tiek kitos SVV programos plėtros tarybos narės atžvilgiu priimdama sprendimus, teisiškai juo motyvavo identiškai, citavo tas pačias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, tačiau paskelbė visiškai kitokias rezoliucijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos nuostatos nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą absoliutumo, kadangi teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (žr., pvz., 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido skundo dėl VTEK 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. KS-63 panaikinimo padavimo terminą, todėl dėl aplinkybių, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data), plačiau nepasisakoma.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą grindžia tik tuo, kad termino praleidimas nėra pagrindas įteisinti skirtingą teisės taikymą analogiškose situacijose bei VTEK sprendimą, pažeidžiantį lygiateisiškumo principą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien faktas, kad VTEK priimtas Sprendimas galimai, pareiškėjos nuomone, pažeidžia lygiateisiškumo principą, nėra priežastis, pagrindžianti tai, jog pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, juo labiau objektyvi priežastis, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti pareiškėjai praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjos tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde išdėstyti argumentai Sprendimo atžvilgiu tik pagrindžia pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą VTEK Sprendimą. Tačiau nei skunde (prašyme) pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde pareiškėja nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių praleido įstatymo nustatytą Sprendimo apskundimo terminą. Taigi, laikytina, kad pareiškėja nepagrindė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos J. A. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas