A-438-157-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-157/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Aslūnė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–9) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 51–60) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) viršininko 2012 m. kovo 20 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17‑08)‑320-16021 dalį dėl 71500 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. birželio 22 d., 7150 Lt PVM baudos ir 23989,84 Lt PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo bei VMI viršininko 2012 m. kovo 23 d. sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. (23.17-08)-320-16719 dalį dėl 7150 Lt PVM baudos už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. birželio 22 d. ir 23989,84 Lt PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo (toliau abu sprendimai kartu – ir VMI sprendimai).

Pareiškėjas nurodė, kad, gavęs atsakovo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, tą pačią dieną kreipėsi sprendime nurodytu telefonu ir gavo VMI 2012 m. vasario 8 d. raginimo Nr. (23.22-08)-325-151 sumokėti 96380,95 Lt mokestinę nepriemoką kopiją. Pareiškėjas neginčija su nekilnojamojo turto mokesčiu susijusių prievolių. Siekdamas sustabdyti delspinigių skaičiavimą, tą pačią dieną sumokėjo 71500 Lt PVM ir 126,95 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. VMI 2012 m. kovo 23 d. sprendimu nusprendė pakeisti savo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą ir išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo banko sąskaitos 31171,13 Lt bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo banko sąskaitų, taip pat nusprendė, kad sprendimas galioja iki į biudžetą bus pervesta visa išieškotina suma.

Teigė, kad jam nežinomi atsakovo sprendimuose nurodyti dokumentai Nr. 2010‑02-01 ir Nr. 2010-06-22, kurių pagrindu atsirado prievolė mokėti reikalaujamas sumas. Daro prielaidą, kad reikalavimą sumokėti 71500 Lt PVM, 7150 Lt PVM baudą ir 23989,84 Lt PVM delspinigius atsakovas grindžia Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2010 m. birželio 14 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011.

Pareiškėjo tvirtinimu, šių dokumentų pagrindu atsakovui neatsirado reikalavimo teisės, nes, atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2010 m. birželio 14 d. buvo priimtas Inspekcijos viršininko sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, tačiau nebuvo priimtas mokesčio administratoriaus, kaip už mokesčių administravimą atsakingos valstybės įstaigos (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 12 punktas), sprendimas, iš kurio tik ir galėjo kilti teisė teikti raginimus sumokėti mokesčius (MAĮ 105 straipsnio l dalies 3 punktas) ir priimti skundžiamus sprendimus, siekiant priverstinai išieškoti nepriemokas.

Pažymėjo, kad minėtas trūkumas ankstesnio mokestinio ginčo dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo metu pareiškėjo buvo nurodytas, tačiau atsakovas šio esminio trūkumo nepripažino ir nepašalino, o teismas, priimdamas galutinį sprendimą, dėl jo konkrečiai nepasisakė. Teismas ir atsakovas iš esmės neneigė buvus formalaus procedūros pažeidimo, tačiau laikė, jog įstatymas tiesiogiai nenustatė tokios procedūros pažeidimo pasekmių ir todėl nematė pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu.

Atkreipė dėmesį, kad įstatymas tiesiogiai nenustatė, kokios pasekmės atsiranda, jei sprendimą priima neįgaliota institucija (šiuo atveju Inspekcijos viršininkas). Pasak pareiškėjo, pasekmės gali atsirasti vėliau, nusprendus pareikalauti įvykdyti tokį sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai atsakovui 2012 m. kovo 20 d. sprendimu nusprendus išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo banko sąskaitos 102799,03 Lt, jam reikėjo turėti formos reikalavimus atitinkantį mokesčių administratoriaus sprendimą (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau tokio sprendimo nesant, pagrindo išieškoti mokestinę nepriemoką nėra.

Atsakovas, reikalaudamas vykdyti prievolę, kuri neįforminta įstatymų nustatyta forma, pažeidžia teisinės valstybės principus bei gero administravimo principą. Dėl nurodytų priežasčių yra teisinis pagrindas panaikinti atsakovo sprendimus dalyse dėl PVM baudos ir PVM delspinigių nepriemokų išieškojimo.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 70–71) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Priklausančius mokėti mokesčius mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Preziumuojama, kad mokesčių deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių mokėtojas privalo mokestį sumokėti nustatytu terminu. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.

Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – po 20 dienų po nustatyto termino pabaigos. Šiuo atveju mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo pasibaigė LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011. Pareiškėjui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, atsakovas išsiuntė raginimą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką.

Raginimas pareiškėjui buvo išsiųstas pareiškėjo buveinės registracijos adresu. Pareiškėjas nustatytu terminu mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl atsakovas 2012 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų bendrai 102799,03 Lt sumai. Pareiškėjui dalį mokestinės nepriemokos sumokėjus, 2012 m. kovo 23 d. atsakovas priėmė sprendimą pakeisti ankstesnį sprendimą ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų 31171,13 Lt sumai.

Šį sprendimą pasirašė VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M., kuriai įgaliojimai pasirašyti tokius sprendimus suteikti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-444. Pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir, kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT atmetė, sprendime patvirtintas 71500 Lt PVM bei 7150 Lt PVM baudos sumas pareiškėjas privalėjo sumokėti, todėl atsakovo sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų yra visiškai teisėti ir pagrįsti. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje.

Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pabaigos. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Pareiškėjui nevykdant mokestinės prievolės po sprendimo įteikimo buvo skaičiuojami delspinigiai. Vykstant mokestiniam ginčui dėl Inspekcijos patikrinimo akte priskaičiuotų sumų, delspinigių skaičiavimas buvo sustabdytas, tačiau po LVAT nutarties, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, delspinigiai buvo apskaičiuoti už visą laikotarpį. Dabartinė PVM delspinigių suma yra 24076,19 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (I t., b. l. 94–98) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą panaikinti VMI sprendimus grindė dviem pagrindais: aplinkybe, kad nėra tinkamai patvirtinti VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėjos O. M. įgaliojimai VMI viršininko vardu pasirašyti ginčijamus sprendimus, ir aplinkybe, kad ginčijami sprendimai buvo priimti neteisėto ir dėl to nevykdytino Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pagrindu. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumas yra patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimu ir LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi, todėl, vadovaujantis ABTĮ 14 ir 96 straipsnių nuostatomis, šie pareiškėjo argumentai iš naujo nenagrinėtini.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamus sprendimus pasirašiusios O. M. įgaliojimų, pažymėjo, kad jie yra patvirtinti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. V-444 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.18.6 punktu, nustatančiu, kad Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M., be kita ko, įgaliojama pasirašyti sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (1.18.6.7 punktas). Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl ginčijamų sprendimų subjektiškumo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas dalį sumų pagal ginčijamus sprendimus yra sumokėjęs ir ginčija tik sprendimų dalis, tuo patvirtindamas savo prievolę, todėl prieš tai išnagrinėti jo argumentai dėl ginčijamų aktų subjektiškumo trūkumo ir 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ juridinės galios taip pat vertintini kritiškai. Atsakovas savo sprendimus tinkamai pagrindė MAĮ nuostatomis, kuriose įtvirtinta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio teisės akte nustatytu terminu (MAĮ 105 straipsnis).

Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas (MAĮ 105 straipsnio 2 dalis). Atsakovas taip pat teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimą. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą arba neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per įstatymo nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 96 ir 97 straipsniai).

Apie tai pareiškėjas buvo įspėtas 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ rezoliucinėje dalyje. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą dėl kilusio mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (MAĮ 98 straipsnio 2 dalis). Nesant pagrįstų pareiškėjo argumentų dėl paskaičiuotų sumų, abejoti atsakovo atliktais paskaičiavimais ir naikinti ginčijamus sprendimas nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 100–105), kuriuo jis prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti, 2013 m. vasario 12 d. priėmė nutartį (I t., b. l. 116–123), kuria pareiškėjo apeliacinio skundo dalį tenkino ir pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo palikti galioti VMI sprendimai dėl delspinigių apskaičiavimo, panaikino ir perdavė šią bylos dalį Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjui buvo patvirtintas mokėtinas PVM bei su juo susijusios sumos. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o nesutikus su pastarojo sprendimu – LVAT, kuris, priimdamas baigiamąjį teisės aktą, patvirtino apskaičiuoto PVM bei su juo susijusių sumų teisėtumą bei pagrįstumą. Sprendimas įgijo teisinę galią 2011 m. lapkričio 24 d. (ABTĮ 145 straipsnis), o tai reiškia, kad mokesčių mokėtojui apskaičiuoti PVM, PVM delspinigiai ir PVM bauda tapo mokestine prievole, kurią, pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą, siūlytina iš pradžių sumokėti savo noru. To neįvykdžius, mokesčių administratoriui atsiranda teisė bei pareiga mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai. Neturint duomenų dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje administracinėje byloje, 2010 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ tapo privalomu bei vykdytinu (ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacija dėl 2010 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ neteisėtumo nurodyta apimtimi teisiškai nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje administracinėje byloje nėra pagrindo teiginiui ir apie MAĮ 3 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes sprendžiant ginčą nekilo jokių mokesčių teisės aktų prieštaravimų ar neaiškumų. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad administracinėje byloje yra VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. V-444 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuriuo Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėjai O. M. suteikiami įgaliojimai VMI vardu pasirašyti nurodymus nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, turto arešto aktus, permokų arešto aktus, turto aprašus. Vadinasi, nėra jokių teisinių abejonių dėl VMI 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. kovo 23 d. sprendimų teisėtumo aptariamu aspektu. VMI 2012 m. kovo 23 d. sprendime nurodyta, kad prie jo pridedama prievolių ataskaita, iš kurios matyti, jog prievolę sudaro 32,24 Lt delspinigių suma, 7149,05 Lt dydžio bauda, taip pat 23989,84 Lt delspinigiai. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad buvo prašyta pateikti skaičiavimus dėl delspinigių dydžio pagrįstumo. Tokie apskaičiavimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepridėti. Jų nėra ir bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme. Taigi teisminės gynybos besikreipęs asmuo išreiškė abejonę dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo pagrįstumo, kurie sudaro esminę likusios mokestinės prievolės dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas, palikdamas galioti aptariama apimtimi mokesčių administratoriaus sprendimą, pasisakė tik apie teisinį reguliavimą dėl delspinigių skaičiavimo, tačiau neturėjo galimybės patikrinti ir nepatikrino, ar pagal nustatytą teisinį reguliavimą atsakovo nurodyto dydžio delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai. Padaryti procesinės teisės pažeidimai galėjo lemti bylos neteisingą išsprendimą. Teismo sprendimas apimtimi dėl delspinigių dydžio naikintinas ir ši aplinkybė tirtina iš naujo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl delspinigių skaičiavimo teisėtumo pirmosios instancijos teismo pateikta teisinė argumentacija apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinta tinkama (MAĮ 98 ir 105 straipsniai).

III. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 126–127), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui pareiga sumokėti delspinigius atsirado nuo kitos dienos, po nustatytos pareigos sumokėti 71500 Lt PVM, t. y. nuo 2009 m. birželio 26 d. (atsiliepime sudaryta lentelė). Vadovaujantis Delspinigių už laikų nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo taikoma 0,05 proc., o nuo 2010 m. balandžio 1 d. – 0,04 proc. dydžio delspinigių norma dienai. Iki 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo akto buvo priskaičiuota 10202,25 Lt PVM delspinigių. Kilus mokestiniam ginčui, skundo padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, tačiau, skundą atmetus, delspinigiai skaičiuojami už visą laikotarpį. Todėl už laikotarpį iki LVAT 2013 m. vasario 12 d. nutarties priėmimo buvo skaičiuojami 0,04 proc. dydžio delspinigiai dienai. MAĮ 98 straipsnyje nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų, todėl, atsižvelgiant į tai, jog Inspekcija įgijo teisę išieškoti delspinigius nuo LVAT 2013 m. vasario 12 d. nutarties priėmimo dienos iki 2013 m. kovo 22 d. (t. y. iki pareiškėjas sumokėjo jam priskaičiuotą 71500 Lt PVM – iš viso už 119 dienų), toliau buvo skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (I t., b. l. 142–145) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikto VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. V-444 1.18.5 punkte nustatyta, jog Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas J. Č. turi teisę pasirašyti VMI Nepriemokų administravimo departamento parengtus teismams teikiamus, be kita ko, atsiliepimus į asmenų (ieškovų) pareikštus ieškinius bei kitus procesinius dokumentus. Taigi nustačius, kad J. Č. turėjo teisę pasirašyti atsiliepimą, pareiškėjo abejonės dėl atsiliepime pateiktoje lentelėje išdėstyto delspinigių pagrindimo, nes atsiliepimas galimai buvo pasirašytas neįgalioto asmens, atmestinos kaip nepagrįstos.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė nepatvirtintus priedus, susijusius su delspinigių skaičiavimu (UAB „Aslūnė“ PVM delspinigių apskaičiavimas – 4 priedas prie patikrinimo akto, I t., b. l. 132; Integruota kliento informacija–Delspinigiai, I t., b. l. 133), pažymėjo, jog šie teiginiai yra formalūs, nesudaro pagrindo kilti abejonei dėl viešojo administravimo subjekto, atsakingo už mokesčių administravimą, pateiktų duomenų teisingumo. Be to, pareiškėjas dėl pačių sumų matematinio apskaičiavimo prieštaravimų nereiškia. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo pateiktas dokumentas – Integruota kliento informacija–Delspinigiai yra tik išrašas, ištrauktas iš kompiuterinės programos, kuria apskaičiuojami ir fiksuojami delspinigiai, todėl net ir tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad šis atsakovo pateiktas dokumentas yra netinkamai patvirtintas ir tai būtų jo negaliojimo pagrindas, ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui jokios teisinės reikšmės neturėtų, nes duomenys vis tiek išlieka kompiuterinėje programoje.

Teismas pažymėjo, kad šios administracinės bylos pagrindu gali būti tik argumentai, susiję su priskaičiuotų delspinigių pagrindimu, todėl dėl kitų pareiškėjo teiginių (dėl teismų sprendimų neaiškios motyvacijos, dėl nežinojimo, ar Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra priverstinai vykdytinas, bei dėl manymo, jog atsakovas dėl delspinigių turėtų priimti atskirą sprendimą ir apie tai pranešti pareiškėjui) nepasisakė.

Teismas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 24 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (t. y. baigėsi mokestinis ginčas), todėl pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, už visą mokestinio ginčo laikotarpį buvo priskaičiuoti delspinigiai. Atsižvelgiant į tai, kad mokestinis ginčas baigėsi 2011 m. lapkričio 24 d., o MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka delspinigiai gali būti skaičiuojami dar 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, pareiškėjui delspinigiai buvo paskaičiuoti dar už 119 dienų (t. y. iki prievolės įvykdymo 2013 m. kovo 22 d.).

Šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas nustatė LVAT, 2013 m. vasario 12 d. nutartimi konstatavęs, kad pareiškėjo abejonė dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo pagrįstumo liko nepaneigta. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu pateikė delspinigių apskaičiavimo teisinį pagrindimą (t. y. nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, delspinigių skaičiavimo laikotarpius, pradelstų dienų skaičių, delspinigių procentus bei pagal laikotarpius galutines delspinigių sumas), tuo tarpu pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog atsiliepime pateiktas delspinigių pagrindimas jam nėra nesuprantamas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundą tenkinti nėra teisinio pagrindo.

V. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 149–154), kuriuo prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; 2) jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taikė MAĮ 98 straipsnio 2 dalį, kuri prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, nes riboja asmens teisę kreiptis į teismą, nustatydama neigiamas finansines pasekmes besikreipiančiam į teismą asmeniui. Pareiškėjas kreipėsi į teismą būdamas įsitikinęs, kad VMI nepagrįstai ir neteisėtai priskaičiavo papildomai mokėtiną PVM ir su juo susijusius delspinigius, tačiau, teismui atmetus jo skundą, jam buvo papildomai priskaičiuoti delspinigiai (7979,40 Lt) ir už laikotarpį, kurį teisme buvo sprendžiamas mokestinis ginčas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė mokestinės prievolės atsiradimo pradžios, todėl delspinigių dydis nustatytas nepagrįstai. LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paliko galioti Inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. MAĮ nenustatyta, kad Inspekcijos viršininko sprendimas prilyginamas pačios institucijos sprendimui (kuris gali būti priverstinai vykdytinas), to nekonstatavo ir bylą nagrinėję teismai. Dėl šios priežasties vienintelis pareiškėjo prievolės mokėti PVM šaltinis yra šioje byloje skundžiami VMI sprendimai, kuriuos teisėtais pripažino LVAT 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, palikdamas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo dalį dėl PVM ir PVM baudos išieškojimo. Taigi prievolė mokėti PVM delspinigius pareiškėjui atsirado tik nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 22 d. (t. y. už 3 dienas), nes pastarąją dieną buvo sumokėtas PVM.

Teigia, kad pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog jam iš LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria buvo užbaigtas mokestinis ginčas, atsirado priverstinai vykdytina prievolė. Atsakovas, žinodamas pareiškėjo argumentus dėl Inspekcijos sprendimo subjektiškumo trūkumo, nesikreipė į teismą dėl minėtos nutarties išaiškinimo, siekdamas nustatyti, ar joje numatyta galimybė ginčytą Inspekcijos sprendimą vykdyti priverstinai. Tokiu būdu buvo pažeistas apmokestinimo aiškumo principas. Apie atsakovo apsisprendimą reikalauti sumokėti PVM ir su juo susijusias sumas pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. kovo 22 d., kai gavo atitinkamą raginimą. Pareiškėjo nuomone, teismas, taikydamas teisingumo ir protingumo principus, turėjo pagrindą atmesti atsakovo reikalavimų dalį dėl delspinigių priskaičiavimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. kovo 22 d., t. y. už laikotarpį, kai pats atsakovas aiškiai delsė pareikšti reikalavimus pareiškėjui.

Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas iš viso nepradėjo priverstinai vykdyti Inspekcijos viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, todėl, suėjus senaties terminui, prašo taikyti senatį ir atsakovo reikalavimą dėl delspinigių atmesti.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia klausimą, ar mokesčių administratorius turėjo teisę priimti ginčijamus sprendimus išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (I t., b. l. 11, 13–14) remdamasis 2010 m. birželio 14 d. vietos mokesčių administratoriaus sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.26)‑256‑156 (I t., b. l. 17–21), kuris, pareiškėjo nuomone, yra nevykdytinas. Nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I‑731-629/2011 (I t., b. l. 22–33), nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011 (I t., b. l. 34–37) minėtos aplinkybės (t. y., kad vietos mokesčių administratoriaus sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra vykdytinas) nekonstatavo. Be to, šis vietos mokesčių administratoriaus sprendimas buvo priimtas ne to subjekto (t. y. ne Vilniaus AVMI, o Vilniaus AVMI viršininko), todėl yra neteisėtas, dėl ko nėra aiškus ir mokestinės prievolės atsiradimo momentas. Pareiškėjas pažymėjo, kad visuose savo procesiniuose dokumentuose kėlė prieš tai nurodytus klausimus, taigi buvo aišku, jog jis nelaiko vietos mokesčių administratoriaus sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ vykdytinu dokumentu, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, jam neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai.

Tačiau prieš sprendžiant prieš tai paminėtus klausimus, pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis („<...> Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (t. y. kilus mokestiniam ginčui padavus skundą), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas“) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai („Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“) ir konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. ar neriboja asmens teisės kreiptis į teismą, nustatant neigimas finansines pasekmes besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Minėta, kad Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą tuo pagrindu, kad, kilus mokestiniam ginčui, buvo paduotas skundas, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčijamomis VMI sprendimų dalimis, be kita ko, buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką (7150 Lt PVM baudos už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. birželio 22 d. ir 23989,84 Lt PVM delspinigių) ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų. Dalis PVM delspinigių pareiškėjui buvo priskaičiuota būtent už laikotarpį, kai vyko mokestinis ginčas dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrįstumo.

Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas šioje dalyje atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-182/2013 (I t., b. l. 116–123), kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo (I t., b. l. 94–98) dalis, kuria buvo palikti galioti ginčijami VMI sprendimai dėl delspinigių apskaičiavimo, panaikinta ir perduota ši bylos dalis Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kita sprendimo dalis palikta nepakeista. Minėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinę argumentaciją dėl delspinigių skaičiavimo teisėtumo pripažino tinkama, tačiau išreiškė abejonę dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (I t., b. l. 142–145) minėtą abejonę paneigė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl delspinigių dydžio apskaičiavimo teisingumo nenurodo, apeliacinės instancijos teismui tokių abejonių taip pat nekyla, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir palikdamas galioti skundžiamus VMI sprendimus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kiti prieš tai paminėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, jog minėti argumentai buvo ne kartą išanalizuoti, be kita ko, ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, žr., pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-731-629/2011 (I t., b. l. 33), kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2792/2011 buvo paliktas nepakeistas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-182/2013 (I t., b. l. 121–122).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo taikyti senatį ir atsakovo reikalavimą dėl delspinigių atmesti, nes, pareiškėjo nuomone, atsakovas iš viso nepradėjo priverstinai vykdyti vietos mokesčių administratoriaus 2010 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Šis pareiškėjo prašymas yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, minėtas sprendimas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimu yra pripažintas teisėtu. 2012 m. vasario 8 d. raginimas Nr. (23.22‑08)‑325-151 pareiškėjui buvo įteiktas ne vėliau kaip 2012 m. kovo 22 d. (I t., b. l. 15). Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 straipsnio 2 dalis), t. y. šiuo atveju, kai mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo tarpu mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino (MAĮ 89 straipsnio 3 dalis). Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas mokestį ir su juo susijusias sumas, nurodytas mokesčių administratoriaus raginime, turėjo sumokėti ne vėliau kaip iki 2012 m. balandžio 11 d. (t. y. per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos), todėl 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas dar nesuėjo.

Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, kad jam neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. kovo 22 d. (šį laikotarpį, pareiškėjo nuomone, atsakovas delsė jam pareikšti reikalavimus). Pareiškėjas, žinodamas, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paliko nepakeistą, net ir nelaukdamas raginimo pats galėjo įvykdyti savo mokestinę prievolę, ko pasekoje nebūtų priskaičiuoti didesni delspinigiai.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas