2K-69-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-976/2015

Proceso Nr. 1-31-1-00114-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.27.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Audronės Kartanienės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistojo S. K. gynėjai advokatei Indrei Panavaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendis.

Panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalis, kuria S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir nubaustas 20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta subendrinta bausmė už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, subendrinta su bausme pagal BK 286 straipsnį, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir 20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio bauda, įpareigojant S. K. per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Iš nuteistojo S. K. nukentėjusiajam E. M. priteista 1000 Lt (289 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimo bausme aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d.

S. K. pagal BK 286 straipsnį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl E. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl R. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

Iš nuteistojo S. K. Valstybinei ligonių kasai priteista 449,90 Lt (130 Eur). Nukentėjusiojo E. M. 11 000 Lt (3188 Eur) dydžio civilinis ieškinys bei nukentėjusiojo R. V. 10 000 Lt (2898 Eur) dydžio civilinis ieškinys atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos advokatės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 22 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose (duomenys neskelbtini), mažametei dukrai M. K. (gim. 2002 m. rugpjūčio 13 d.) atsisakius valgyti vakarienę, pagriebė ją už plaukų ir jėga prispaudė prie lėkštės, padarydamas galvos sumušimą, ūmų stresą, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Žmonai L. K. ginant dukrą, S. K. ją pastūmė, nuo to ji pargriuvo. L. K. pranešus, kad iškvietė policijos pareigūnus, S. K. spyrė nukentėjusiajai į pilvą ir, paėmęs blyną nuo žemės, grūdo jį per prievartą į burną, padarydamas paviršinius odos nubrozdinimus kairiame skruoste, poodinę kraujosruvą kairiojo žasto išoriniame paviršiuje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

S. K. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams 2013 m. sausio 22 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevykdė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro specialisto E. M. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyresniojo patrulio R. V. teisėtų reikalavimų, o būtent: bandant S. K. sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, šis aktyviais veiksmais priešinosi.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis įvykdė veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, bei teigia, jog byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių esant jo veiksmuose tiesioginę tyčią, panaudojant fizinį smurtą siekiant pasipriešinti pareigūnams. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kur nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų, šiuo atveju, tiesiogine tyčia. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo savo išvadų, kurios būtų pagrįstos konkrečiais įrodymais, pagrindžiančiais jo tyčinę kaltės formą, o nagrinėjamu atveju tik suvoktas ir sąmoningas, t. y. tyčinis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Skunde pažymėta, kad už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 286 straipsnyje įtvirtintas vienas iš požymių – pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais:

1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino pasipriešinimo sąvoką bei pasipriešinimo atribojimą nuo vengimo būti sulaikomu, ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad jis (S. K. ) savo veiksmais (muistymusi, neleidimu uždėti antrankių, laikant rankas po savimi) nesipriešino policijos pareigūnams, o vengė būti sulaikytas, antra, kad tokiais veiksmais – vengimu būti sulaikytam, nesukėlė nukentėjusiesiems sužalojimų.

Nuteistasis pažymi, kad teismas, atribodamas pasipriešinimą policijos pareigūnams nuo sulaikymo vengimo nustatė, jog jo veiksmuose buvo sulaikymo vengimo požymių, t. y. kad jis muistėsi, nedavė policijos pareigūnams uždėti antrankių, išsisukinėjo, tačiau jokio sąmoningo kryptingo fizinio smurto prieš pareigūnus nenaudojo ir negrasino to padaryti ateityje. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, kad jis (S. K. ) savo veiksmais peržengė administracinės atsakomybės ribas ir ne vengė sulaikymo, o priešinosi pareigūnams, tokios savo išvados nepagrindė, t. y. nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais priešinosi, kurie galėjo būti traktuotini kaip pasipriešinimas, o tik formaliai nurodė, jog muistymasis, nedavimas uždėti antrankių traktuotinas kaip jo veiksmų atitiktis baudžiamajai atsakomybei.

Taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas, dėl kasatoriaus veiksmų vertinimo, grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra prieštaringi, palyginus jų duotus parodymus pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose ir teisminio nagrinėjimo metu dėl stumdymosi (kas ką pastūmė), patirtų sužalojimų (kokiu būdu patyrė sužalojimus). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl jam taikytos baudžiamosios atsakomybės pirmiausia grindė tuo, kad jis ilgą laiko tarpą buvo įkalbinėjamas policijos pareigūnų vykti su jais į komisariatą, antra, kad policijos pareigūnams bandant jam uždėti antrankius – pradėjo priešintis aktyviais veiksmais, keiktis.

Trečia, kad abu policijos pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, dėl aktyvių nuteistojo veiksmų (stumdymosi, muistymosi, daužymosi galva) patyrė nesunkius kūno sužalojimus. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad jam negali būti inkriminuojama veika, numatyta BK 286 straipsnyje, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, jog jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia panaudojant fizinį smurtą pasipriešinti pareigūnams, t. y. nebuvo įrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti pareigūnams.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ir konstatavo, jog sužalojimai (pareigūnų veido srities sumušimai), kuriuos patyrė pareigūnai jį sulaikydami kilo ne dėl jo tyčios. S. K. teigimu, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai, t. y. kad vienam iš pareigūnų atliekant smaugimo manevrą ir jam (S. K. ) galvą keliant (norint įkvėpti) jis kėlė galvą, o ne smūgiavo galva, kaip tai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Skunde tvirtinama, kad tokie S. K. veiksmai buvo gyvybiniai – siekis įkvėpti oro, o ne sužaloti pareigūnus.

Tas pats pasakyta ir apie pareigūno rankos plaštakos sulaužymą (jis griuvo ir taip ją susižalojo, tai taip pat yra užfiksuota parodymais byloje). Kasatorius nurodo, kad tai, jog jis buvo pastumtas pareigūno K., o ne pats jį stūmė, ir dėl to visi griuvo – taip pat yra užfiksuota byloje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tokius veiksmus prieš pareigūnus vertino neteisingai, nepagrįstai smūgius galva vertino kaip siekį tiesiogine tyčia panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis savo veiksmais pareigūnams nesukėlė sveikatos sutrikdymo ir kad tarp pareigūnų sveikatos sutrikdymo ir jo veiksmų nėra priežastinio ryšio, nes jie susižalojo ne nuo jo tyčinių kryptingų ir sąmoningų veiksmų, o dėl susiklosčiusios situacijos, kurios metu jį (S. K. ) vienas iš pareigūnų pastūmė į kitus ir jie visi griuvo.

Pažymėta, kad nukentėjusysis R. V. parodė, jog ranką susižalojo krisdamas ant grindų, nes atsitrenkė į spintą ir ją prisispaudė (t. 2, b. l. 82). Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra būtent tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2014). Kasatoriaus teigimu, baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį lemia tai, kai kaltininkas naudoja fizinį smurtą pasipriešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, neteisingai traktuodamas jo veiksmus kaip tyčinių smūgių sudavimą pareigūnams, nepagrįstai ir neteisėtai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir taip netinkamai pritaikė BK 286 straipsnį.

Kasatorius nurodo, kad 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra pasisakyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pasak nuteistojo, tuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra surinkta pakankamai pagrįstų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę, t. y. kad jis tyčia panaudodamas fizinį smurtą siekė pasipriešinti policijos pareigūnams, žinojo, kad tokiais veiksmais jie bus sužaloti ir juos sužalojo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad jis tyčiniais savo veiksmais priešinosi policijos pareigūnams ir tuo jiems sukėlė sveikatos sutrikdymus, neįrodė, jog jo veiksmai buvo nukreipti prieš pareigūnus ir jie buvo tyčiniai. Pažymėta, kad BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių įrodymų buvus jo tiesioginei tyčiai, todėl, nesant jo veiksmuose visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, numatytų BK 286 straipsnyje, minėta nusikalstama veika jam negalėjo būti inkriminuota. Akcentuotina ir tai, kad prokuratūra neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo S. K. buvo išteisintas pagal BK 286 straipsnį, o tai, kasatoriaus vertinimu, reiškia pripažinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip teisėto bei pagrįsto.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 286 straipsnį, nenustatė jo veikoje tiesioginės tyčios, neįvertino jo veiksmų aktyvumo, jų pobūdžio ir tikslo, taip pat priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014).

Kaip matyti iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių bylos aplinkybių, policijos pareigūnams siekiant išsiaiškinti įvykio, dėl kurio jie atvyko, aplinkybes, S. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne tik po ilgų įkalbinėjimų ir perspėjimų atsisakė vykdyti atliekančių savo tarnybos pareigas policijos pareigūnų E. M. ir R. V. teisėtą reikalavimą vykti į Policijos komisariatą (minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti), bet ir keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, aktyviai priešinosi išvedant iš buto. S. K. panaudotas fizinis smurtas pasireiškė tuo, kad E. M. išsiėmus antrankius, kuriuos jis su kitais dviem pareigūnais bandė uždėti S. K., šis pradėjo aktyviais veiksmais priešintis: pastūmė pareigūną, nesileido, kad jam būtų uždėti antrankiai. Kai stumdydamiesi visi nukrito ant žemės ir E. Malinauskas laikė S. K. prispaudęs prie žemės, o pareigūnai R. V. ir V. K. bandė uždėti antrankius, S. K. muistėsi ir galvos pakaušiu smogė pareigūnams E. M. bei R. V., pataikydamas jiems į galvas (smilkinius) – kaip konstatuota specialistų išvadose; be kitų sveikatos sutrikdymų, R. V. buvo nustatyti kai kurie galvos sumušimai ir galvos smegenų sukrėtimas, o E. M. – galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu abiejuose skruostuose. Tik tada, kai buvo uždėti antrankiai, S. K. nebesipriešino.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis įrodymų visetu, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamam S. K. sulaikymui buvo padarytas jo aktyviais veiksmais (stumdymusi, muistymusi, daužymusi galva). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad būtent pasipriešinimas teisėtiems pareigūnų veiksmams sukėlė byloje nustatytus padarinius, t. y. pareigūnų R. V. bei E. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas, ar teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. K. veikoje nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Baudžiamojo proceso įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kokiais byloje esančiais įrodymais rėmėsi, darydamas išvadą dėl S. K. veiksmų teisinio vertinimo: nukentėjusiųjų R. V. , E. M., L. K. bei liudytojų parodymais, nuteistojo parodymais, specialistų išvadomis dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo ir kt. Nuosprendyje, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, išsamiai ir nuosekliai aptarta, kodėl tarp policijos pareigūnų ir nuteistojo S. K. kilo konfliktinė situacija, detalizuoti policijos pareigūnų bei S. K. veiksmai įvykio metu.

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, Nr. 2K-324/2013). Apeliacinės instancijos teismas, aptaręs fizinio smurto panaudojimo eigą, intensyvumą, padarinius, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareigūnai ketino sulaikyti S. K. dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos prieš šeimos narius, iš kurių vienas – mažametis, į tai, kad prieš specialių priemonių panaudojimą jis buvo netrumpą laiką įkalbinėjamas vykti į PK, pagrįstai konstatavo, kad S. K. veika padaryta tiesiogine tyčia. Darydamas pirmiau aptartus veiksmus, kuriais jis siekė išvengti važiavimo į policijos įstaigą, kasatorius suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes S. K. veika atitinka BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius.

Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo veiksmus apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą. Kasatoriaus įsitikinimu, jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 187 straipsnio 1 dalyje. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, tuo tarpu ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, leidžiantis atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). Tuo tarpu ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007, 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-467/2014).

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl S. K. veiksmai prieš policijos pareigūnus negali būti vertinami kaip veiksmai, užtraukiantys tik administracinę atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui, einančiam jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Priešingai negu nustatyta šioje byloje, ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. K. savo elgesiu ne vien vengė sulaikymo, tačiau naudodamas fizinį smurtą, kurio padariniai yra dviem nukentėjusiesiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priešinosi sulaikymui. Konstatuodamas atitinkamas faktines įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai išdėstė išvadas, kodėl S. K. veiksmai savo pobūdžiu pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, taip pat kitų teisės normų, nustatančių teisę į teisingą teismą, išsiaiškino reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, kad S. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, teisiškai įvertindamas nuteistojo veiksmus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Audronė Kartanienė

Rima Ažubalytė