A-682-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-682-442-2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01422-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija ◦9.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-108 (toliau – ir Vilniaus AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-108), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą „Dėl R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundo“ Nr. 68-174 (toliau – ir VMI 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 68-174), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą „Dėl R. S. skundo“ Nr. S-42 (7-243/2013) (toliau – ir MGK 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. S-42 (7-243/2013) ir tyrimą dėl jo nutraukti.

Nurodė, jog Vilniaus AVMI, atlikdama pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesivadovavo VMI 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 68-212 jai skirtais nurodymais, t. y. ji turėjo nustatyti tokias aplinkybes, kurias nurodė VMI, o ne pradėti iš naujo nustatinėti parduotų žemės sklypų tikrąją kainą. Pažymėjo, jog Vilniaus AVMI nenustatė mokesčio apskaičiavimui reikšmingų aplinkybių.

Žemės sklypų kainą lėmė tuo metu nekilnojamo turto rinkoje vyravusi situacija (tuo metu rinkai grėsė recesija), o lėšos, gautos pardavus sklypus, buvo pagrindinis finansinių įsipareigojimų bankui finansavimo šaltinis.

MGK nepagrįstai nurodė, kad jis ir V. S. yra asocijuoti asmenys Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 32 dalies prasme. Kad tai konstatuoti, turi būti nustatytas ne bet koks ryšys tarp sandorio šalių, o toks, kuris leistų daryti įtaką viena kitai, o daroma įtaka turi būti tokia, dėl kurios tarpusavio sandorių sąlygos taptų kitokios, negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios naudos. Tik nustačius šių faktų realų egzistavimą, galima teigti, kad šalys yra asocijuotos. Pareiškėjas veikė kaip nepriklausomas fizinis asmuo, o sandoris įvyko dėl to, kad šalims pavyko susitarti dėl kompromisinės kainos.

MGK be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad ginčo sandorio kaina neatitinka tikrosios rinkos kainos. Parduoti sklypai neturėjo jokių komunikacijų, buvo apsunkinti bendraturtyste (pareiškėjui priklausė tik viena antroji parduotų sklypų dalis). Pirkėjų paieška sekėsi sunkiai, nes buvo siekta parduoti visus sklypus iš karto. Suradus pirkėją, parduotų sklypų kaina atitiko tiek abiejų šalių lūkesčius, tiek tų sklypų dalių tuo metu buvusią realią (tikrąją) kainą. Be to, nėra jokių faktinių duomenų, jog realiai galėjo atsirasti kitas pirkėjas, pasirengęs pirkti sklypus už didesnę nei nurodyta kainą. Pažymėjo, kad yra sąžiningas turto pardavėjas, nes ginčo sklypus pirko po 1 000 Lt už arą, o pardavė po 1 500 Lt už arą, maksimalus uždarbis nesiekė 100 000 Lt. Todėl VMI sprendimas, kuriuo nustatyta, kad jis turi prievolę sumokėti valstybei 143 132 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 77 749 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 14 313 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą (viso 235 194 Lt), yra nesąžiningas ir prieštaraujantis teisingumo principui, nes gautas pelnas yra dvigubai mažesnis nei nustatyti mokesčiai.

Pareiškėjo teigimu, VMI taiko dvigubus standartus, vertindama faktą, kai jis tą pačią dieną pardavęs sklypus už 293 910 Lt, pirkimo–pardavimo sutartimi iš savo dukros ir jos vyro įsigijo vieną antrąją dalis 17 žemės sklypų už bendrą 233 032 Lt, nes jo pardavimų kainą laiko netikrąja, o pirkimo – realia (tikrąja). Sklypų pirkimas ir pardavimas buvo už praktiškai tas pačias kainas, todėl akivaizdu, jog tyrimą atlikusi VMI subjektyviai ir nesąžiningai taikė GPMĮ ir nepagrįstai apmokestino ginčo sandorį. Pareiškėjui buvo naudinga parduoti sklypų dalis, nes jų dalis pardavė brangiau nei pirko, gautos pajamos padėjo sumažinti skolas kreditoriams, o įgyti nauji sklypai ateityje jam atneš didesnę naudą nei buvę. Valstybė negali reikalauti to, ko pareiškėjas nėra gavęs, t. y. negali reikalauti pajamų mokesčio, nes tokių pajamų jis nėra gavęs. Tokį reikalavimą palaikantys sprendimai pažeidžia sąžiningumo, teisingumo principus ir todėl turi būti panaikinti.

Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog tai, kad mokesčių administratorius, atliekantis pakartotinį tikrinimą, kai pavedimas atlikti tokį tikrinimą yra duotas ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos, nepažeisdamas tikrinamojo dalyko ir tikrinamojo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus, o ne tuos, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administracinių veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai.

Kai mokesčių mokėtojas netinkamai apskaičiuoja ir sumoka mokesčius, mokesčių administratorius turi teisę juos perskaičiuoti (Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1, 2 dalys). Pirminio patikrinimo metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Pakartotinio tikrinimo metu, nustačius, kad nėra pagrindo taikyti šį apmokestinimo būdą, mokesčių administratorius pritaikė specialias sandorių vertės koregavimo taisykles, kurios taikomos tarp asocijuotų asmenų. Taikant kitokį būdą nei pirminio tikrinimo metu, kartu pasikeitė mokesčių administratoriaus nustatinėjamos aplinkybės. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad pakartotinio tikrinimo metu, mokesčių administratorius privalėjo nustatinėti papildomų pajamų gavimo faktą, nes GPMĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo įgyvendinimą nustato finansų ministro patvirtintos taisyklės. O toks teisinis reguliavimas numato, kad mokesčio administratoriui teisę pripažinti kitokio dydžio apmokestinamas pajamas atsiranda, esant dviems sąlygoms: sandoriui (ūkinei situacijai) įvykus tarp asocijuotų asmenų ir nustačius aplinkybes, kad sandorio ar ūkinės operacijos kaina neatitinka tikrosios rinkos kainos. Toks pajamų apskaičiavimo būdas yra išimtis iš GPMĮ įtvirtintos pajamų pripažinimo taisyklės, kad pajamomis yra pripažįstamos faktiškai gautos pajamos.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal GPMĮ 2 straipsnio 32 dalį asmenys, atitinkantys bent vieną iš normoje išvardintų kriterijų, yra asocijuoti. Pareiškėjo, kuris vykdė individualią veiklą, sandoriai buvo vykdomi kartu su pareiškėjo dukters vyru (sandoriuose dukra dalyvavo kaip sutuoktinio bendraturtė). Pareiškėjas paprastai žemės sklypus įsigydavo bendrąja nuosavybe su žentu. Pareiškėjas ir jo bendraturtis, ėmė paskolas, kurias laidavo pareiškėjo dukra ir UAB „Nevetas“. UAB „Nevetas“ steigėjai ir dalyviai, valdantys atitinkamai po 25 proc. ir 50 proc. akcijų, yra pareiškėjo dukra, pareiškėjo žentas ir V. S.. Aplinkybė, kad V. S. pirko iš pareiškėjo sklypų dalis kaip fizinis asmuo, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat ir tai, kad pareiškėjo artimi giminaičiai susiję su V. S., neeliminuoja sandorio šalių įtakos viena kitai. Dėl ūkio subjekto dalyvavimo laidavimo sandoryje sprendimą priima jo dalyviai ir valdymo organai.

Pagal Finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintų taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatas, nustatant kontroliuojamosios transakcijos kainas, reikia laikytis ištiestosios rankos principo, o ne atsižvelgti, kaip pareiškėjas argumentuoja, į turto įsigijimo kainą, turto valdymo būdą ir kitas aplinkybes. Atlikti palyginamųjų transakcijų vertinimai parodė, kad pareiškėjas 2006 ir 2008 metų I ketvirtį tame pačiame masyve žemės sklypus pardavė ženkliai didesnėmis kainomis nei pardavė V. S.. Vertinant parduotų žemės sklypų tikrąją rinkos kainą, parduodamų sklypų dalių kainos padidinimas 500 Lt už arą, taip pat nepagrindžia, kad turto kaina sandorio metu atitiko tikrąją rinkos kainą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Banko ekonominės analizės duomenimis už 2006, 2007, 2008 metus, 2008 metų pradžioje nuo 2007 metų nekilnojamo turto rinkos kainos vis kilo, nors vis akivaizdesnė darėsi recesijos grėsmė. UAB „Inreal“ 2008 metų I ketvirčio nekilnojamo turto rinkos apžvalga nurodė, kad žemės ūkio paskirties sklypai Palangoje kainavo apie 10 000/20 000 Lt/a. Ir UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitos duomenimis, ir VĮ-os „Registrų centras“ duomenimis, galima daryti prielaidą, kad Palangoje ginčijamo sandorio laikotarpiu žemės sklypo vertė mažiausiai siekė 10 000 Lt/a. Be to, byloje esanti medžiaga leidžia matyti, kad V. S. 2008 m. vasario 22 d. susitarime įsipareigojo sumokėti pareiškėjui už sklypų dalis 700 758 Lt sumą, tačiau vėliau kaina buvo sumažinta, kaip V. S. paaiškinimuose nurodė todėl, kad susitarimo sudarymo metu jis nebuvo susipažinęs su sklypų dislokacijos vieta, nežinojo savo finansinių galimybių.

Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokiomis sąlygomis buvo siūlyta pirkti sklypus bendrasavininkui, kaip pirmumo teisę turinčiam pirkėjui. Be to, V. S. sklypus įsigijo kaip verslo objektą, kurį nuosavybes teise ėmė valdyti su susijusiu asmeniu, su kuriuo dalyvavo UAB „Nevetas“ veikloje. Todėl nekilnojamo turto valdymo būdas negalėjo būti priežastimi, kuri sąlygotų tokią mažą turto kainą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Sutarties Nr. 2-1335 kontrahentai pareiškėjas R. S. ir V. S., sudarydami šią sutartį, buvo asocijuoti asmenys Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme. Šią išvadą patvirtina tai, kad pareiškėjas sandorius, susijusius su žemės sklypų, Palangos mieste įsigijimu, vykdė kartu su savo žentu N. M.; pareiškėjas kartu su savo žentu N. M. 2005 m. sausio 14 d. sudarė preliminarią sutartį su A. T. dėl 51 ha žemės sklypo pirkimo; pareiškėjas kartu su savo žentu N. M. ir dukra E. M. vykdė ir kitus sandorius, susijusius su žemės sklypų Palangos mieste įsigijimu; sklypų įsigijimui finansuoti tiek pareiškėjas, tiek jo bendraturtis ėmė paskolas, kurių tinkamą grąžinimą laidavo E. M. ir UAB „Nevetas“; N. M., E. M. ir V. S. nuo 2000 m. vasario 15 d. yra UAB „Nevetas“ akcininkai ir steigėjai.

Remdamasis GPMĮ 2 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 3, 5, 6.1–6.4, 7–13, 15–20 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pažymėjo, kad mokesčių administratorius, konstatavęs, jog R. S. ir V. S. Sutarties Nr. 2-1335 sudarymo metu buvo asocijuoti asmenys, pagrįstai šią transakciją įvertino kaip kontroliuojamą transakciją ir vertino, ar nustatyta parduotų sklypų kaina atitiko ištiestos rankos principą. Mokesčių administratorius pagal ištiestosios rankos principą įvertinęs Sutartimi Nr. 2-1335 pareiškėjo V. S. parduotų žemės sklypų pardavimo kainą, nusprendė, kad šį principą atitinkanti kaina yra 5 650 Lt už 1 arą ir 1 107 032,75 Lt už visus šia sutartimi parduotus žemės sklypus. Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai dėl recesijos ir įsipareigojimų bankui grąžinimo, nulėmusių žemą sklypų kainą yra nepagrįsti, nes jis nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis, pareiškėjas iš savo dukros E. M. ir žento N. M. pirko didelį kiekį žemės sklypų.

Teismas nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą būtų pažeidęs Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnyje, ar kitose šio įstatymo teisės normose įtvirtintus imperatyvus, taip pat nenustatė, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius būtų pažeidęs tikrinimo dalyką ar užėjęs už tikrinamojo laikotarpio ribų. Teismo nuomone, apribojimų atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą pažeidimu nelaikytina ir tai, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu pasirinko kitokius, nei pirminio tikrinimo metu mokesčių apskaičiavimo metodus, nes iš teisinio reguliavimo, įtvirtinto GPMĮ 2 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 3, 5, 6.1–6.4, 7–13, 15–20 punktuose visumos matyti, kad mokesčių administratorius siekdamas koreguoti, jo vertinimu, pagrįstu surinktais įrodymais, ištiestosios rankos principo neatitinkančiąją Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų sklypų (atliktos transakcijos) kainą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo naudoti vieną iš nustatytų kainodaros metodų (šiuos metodus mokesčių administratorius galėjo kombinuoti bei modifikuoti), o kaip matyti iš byloje esančios medžiagos jis pasirinko palyginamosios nepriklausomos kainos metodą. Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, konstatavo, jog mokesčių administratorius paskaičiuodamas tikrąją Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų žemės sklypų rinkos kainą tinkamai įvertino šių sklypų ir palyginamųjų sklypų charakteristikas, šios sutarties šalių funkcijas, faktines Sutarties Nr. 2-1335 sąlygas, ekonomines aplinkybes, taip pat tai, kad nepriklausomas asmuo, veikdamas panašiomis aplinkybėmis ir vykdydamas panašią transakciją, neprisiimtų panašių su verslo strategija susijusių išlaidų, kurias prisiėmė pareiškėjas. Mokesčių administratoriaus nustatyta tikroji Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų žemės sklypų pardavimo kaina, t. y. 5 650 Lt už arą ir 1 107 032,75 Lt už visus šia sutartimi parduotus žemės sklypus, yra tinkamai pagrįsta, atitinkanti ištiestos rankos principą, paskaičiuota tinkamai pritaikius palyginamosios nepriklausomos kainos kainodaros metodą. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog pareiškėjo skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) teismas nepagrįstai konstatavo, jog sandoriu šalys yra asocijuoti asmenys, kadangi to nepagrindė objektyvūs įrodymai. Teismo įvardyti sąsajumai nedaro ir negali daryti įtakos pardavimo kainai. Ta aplinkybė, jog UAB „Nevetas“ buvo pareiškėjo laiduotojas, neįrodo, jog pareiškėjas parduodamas žemės sklypą akcininkui nesiekė maksimalios naudos ir pardavė už nerealią kainą. Nagrinėjamoje byloje nepakanka subjektyviai teigti, jog sandorių šalių sąsajos galėjo daryti įtaką. Sandorio šalys nedarė ir objektyviai negalėjo daryti viena kitai įtakos, elgėsi sąžiningai, ką patvirtina byloje nustatytos aplinkybės;

2) teismas neturėjo teisės tikrąja rinkos kaina, GPMĮ prasme laikyti valstybės įmonės Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos kainą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės ir sklypų trūkumai patvirtina, kad sklypų pardavimo kaina yra jų tikroji rinkos kaina. Be to, teismui ir mokesčių administratoriui buvo žinoma, kad šalia esantys sklypai buvo parduoti N. M. R. S. už 1 200 Lt už arą t. y. už panašią kainą ir šis sandoris buvo vertinamas, kaip įvykęs už tikrąją rinkos kainą ir papildomai neapmokestintas;

3) pareiškėjas yra sąžiningas turto pardavėjas, sąžiningai realizavęs savo teises – pardavęs turtą brangiau nei įgijo. Gyventojų pajamų mokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo realiai gautų pajamų, o mokesčių administratorius nepagrįstai interpretavo sudarytus sandorius kaip neteisėtus. Mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo garantiją;

4) baudos ir delspinigių taikymas yra nesąžiningas ir prieštarauja teisingumo principams.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo motyvuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, jog sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių sumų, nustačius, kad tarp pareiškėjo ir V. S. 2008 m. kovo 13 d. sudaryta žemės sklypų dalies pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp asocijuotų asmenų ir joje nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos.

Visų pirma, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris yra sudarytas tarp asocijuotų asmenų.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalis numato, kad asocijuoti asmenys - asmenys (vienetai arba fiziniai asmenys), kai jie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) yra susiję asmenys; 2) gali vienas kitam daryti įtaką, dėl kurios tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų sąlygos būtų kitokios negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius faktinius duomenis, susijusius su pareiškėjo ir žemės sklypų dalies pirkėjo V. S. pripažinimu asocijuotais asmenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada dėl pareiškėjo ir V. S. pripažinimo asocijuotais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sklypų įsigijimui finansuoti tiek pareiškėjas, tiek jo bendraturtis ėmė paskolas, kurių tinkamą grąžinimą laidavo E. M. (pareiškėjo dukra) ir UAB „Nevetas“. N. M. (pareiškėjo žentas), E. M. ir V. S. nuo 2000 m. vasario 15 d. buvo UAB „Nevetas“ akcininkai ir steigėjai (N. M. ir E. M. turi po 25 paprastąsias vardines akcijas, o V. S. – 50). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal šią normą atlyginimą laiduotojui, esant susitarimui dėl jo mokėjimo, paprastai moka būtent asmuo, už kurį laiduojama.

Pagal 2005 m. vasario 8 d. laidavimo sutartį UAB „Navetas“ laidavo už pareiškėją ir N. M. dėl jų 2005 m. vasario 8 d. sudarytos 362025 EUR kredito sutarties Nr. 05-006187-FA (Mokestinių ginčų komisijos bylos X t., b. l. 17-36). Minėtoje laidavimo sutartyje nėra nurodyta, kad ši sutartis yra atlygintinė, taip pat pareiškėjas irgi nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šios sutarties atlygintinumą.

Kaip matyti iš minėtos laidavimo sutarties turinio, UAB „Navetas“ ne tik prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo prievolių pagal kredito sutartį nevykdymą, bet ir prisiėmė įsipareigojimus, ribojančius bendrovės veiklos laisvę (tarkim neįkeisti esamų ir būsimų lėšų sąskaitose, esančiose banke, nepriimti sprendimų dėl reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo). Akivaizdu, kad pareiškėjo prievolių, už kurias laidavo UAB „Navetas“, apimtis sąlygojo rizikos prarasti ženklią dalį bendrovės turto buvimą, o bendrovės turto praradimas neišvengiamai yra susijęs su turtinėmis akcininkų teisėmis.

Taigi UAB „Navetas“ akcininkas V. S. dėl to, jog minėta bendrovė neatlygintinai laidavo už pareiškėjo prievoles, galėjo daryti įtaką dėl perkamų žemės sklypų kainos sumažinimo. Todėl pareiškėjas ir V. S. atitinka kriterijų, numatytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalies 2 punkte, ir pagrįstai buvo pripažinti asocijuotais asmenimis.

Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino tikrąja parduotų žemės sklypų dalių rinkos kaina mokesčių administratoriaus nustatytas kainas.

Gyventojų pajamų mokesčio 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Finansų ministras nustato šios dalies įgyvendinimo taisykles.

Pareiškėjas ir V. S. 2008 m. kovo 13 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė V. S. po ½ dalį žemės sklypų (iš viso 22 sklypus, kurių bendras plotas 1,96 ha), esančių Palangos mieste, už 29 3910 Lt (vidutinė 1 aro pardavimo kaina – 1 500 Lt) (Mokestinių ginčų komisijos bylos I t., b. l. 115–120).

UAB „Marleksa“ atliko pareiškėjo A. S. parduotų žemės sklypų įvertinimą ir 2012 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. NT12-04-0½, nurodė, kad bendra sklypų vertė pardavimo metu buvo 1 982 200 Lt (vidutinė 1 aro vertė 10 113 Lt) (Mokestinių ginčų komisijos bylos V t., b. l. 64–176).

Pareiškėjo nuomone, ši turto vertinimo ataskaita yra nevisapusiška ir neturi būti esminiu įrodymu šioje byloje. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie paneigtų UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitos įrodomąją galią ir pagrįstų, jog parduotų žemės sklypų rinkos vertė yra kitokia nei nurodyta šioje turto vertinimo ataskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu vien pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šios turto vertinimo ataskaitos nėra pagrindas pripažinti, jog ja negali būti grindžiama minėtų žemės sklypų tikroji rinkos vertė.

Paaiškėjus aplinkybei, kad minėtoje žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp asocijuotų asmenų, nurodyta žemės kaina yra kelis kartus mažesnė nei nustatyta UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitoje, mokesčių administratorius turėjo pagrindą pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas apskaičiuoti pagal minėto sandorio tikrąją rinkos kainą vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123, nuostatomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo A. S. parduotų žemės sklypų tikrosios rinkos kainos nustatymu, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai aiškino ir taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo bei Taisyklių nuostatas, bei priėjo pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratoriaus nustatyta tikroji parduotų žemės sklypų pardavimo kaina (5 650 Lt už arą ir 1 107 032,75 Lt už visus pareiškėjo parduotus žemės sklypus) yra pagrįsta, atitinkanti Taisyklėse įtvirtintą ištiestos rankos principą, apskaičiuota tinkamai pritaikius palyginamosios nepriklausomos kainos kainodaros metodą. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl žemės sklypų tikrosios rinkos nustatymo pagrįstumo, todėl jų detaliai nevertina, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kurios pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas būtų pagrindas panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą ir apskaičiuotus delspinigius, nepateikta jokių argumentų dėl šių su mokesčiais susijusių sumų apskaičiavimo teisingumo, todėl mažinti pareiškėjui paskirtą baudą ir apskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ar visai atleisti nuo šių sumų mokėjimo nėra jokio teisinio pagrindo.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys