2K-387/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-387/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00285-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.6;

1.1.4.5.1;

1.1.8.6.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Onai Rojūtei,

nuteistajam A. K.,

gynėjams advokatams Sigitui Gedvilui, Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko ir nuteistojo A. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 3 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ją atliekant kalėjime.

S. V. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisintas.

A. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 11 punktus devyniolikai metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (vienas mėn.) ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniolikai metų vienam mėn., pirmus trejus metus ją atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

A. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nuosprendis, kuriuo:

panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalis, kuria S. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – S. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

pakeistas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis:

S. V. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 11 punktų perkvalifikuota į 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius trejus metus bausmę atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose;

A. K. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 11 punktų perkvalifikuota į 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų vienam mėnesiui, pirmuosius trejus metus bausmę atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu taip pat nuteisti E. S. ir A. P., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, nuteistojo A. K. ir jo gynėjo, prašiusių šio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo S. V. gynėjo, prašiusio gynėjo paduotą kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios abu paduotus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. V. ir A. K. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus už tai, kad kartu su A. P. ir E. S. 2010 m. birželio 27 d., nuo 2 iki 6 val., Panevėžio r., Bobkalnio k. esančiame miške, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, tyčia bendrais veiksmais itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės du žmones – M. D. ir T. L..

2010 m. birželio 27 d., apie 02.45 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tarp A. K. ir nukentėjusiųjų M. D. bei T. L., turint tikslą juos sumušti, A. K. pasikvietus E. S., 2010 m. birželio 27 d., apie 3.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto bendro naudojimo koridoriuje S. V., A. K., E. S. ir A. P. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiesiems T. L. ir M. D. smūgius į įvairias kūno vietas, po to išnešė sumuštus, bejėgiškos būklės nukentėjusiuosius į namo kiemą ir paliko gulėti ant žemės. Turėdami tikslą nužudyti M.

D. ir T. L., bijodami nukentėjusiųjų ir jų draugų keršto, 2010 m. birželio 27 d., apie 5.00 val., S. V. kartu su A. P. ir E. S., A. P. vairuojamu automobiliu „Peugeot 406“, A. K. likus saugoti gulintį ant žemės sumuštą M. D., nuvežė T. L. į Panevėžio r., Bobkalnio k. esantį mišką. Ten S. V. kartu su E. S. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis. Po to E. S. pasilikus saugoti sumuštą T. L., kad šis nepabėgtų, grįžo prie (duomenys neskelbtini) namo ir kartu su A. P. bei A. K. atvežė M.

D. į tą pačią vietą, į kurią prieš tai buvo nuvežtas T. L.. Ten S. V. kartu su A. K., E. S. ir A. P. bendrais veiksmais toliau mušė bejėgiškos būklės, negalinčius dėl sumušimo pasipriešinti ir pabėgti nukentėjusiuosius, suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Po to S. V. liepė A. P. iš šalia esančios jo sodybos Bobkalnio k. atvežti du kastuvus, kuriuos atvežus, liepė A. P. ir E. S. iškasti duobę. Jiems iškasus, E. S. sudavė smūgius sulūžusiu kastuvu T. L. į galvos sritį ir kartu su A.

P. užkasė dar gyvo M. D. ir negyvo T. L. kūnus duobėje. Iki užkasant nukentėjusiųjų kūnus, (duomenys neskelbtini), antro aukšto bendro naudojimo koridoriuje bei Bobkalnio kaime esančiame miške, S. V. kartu su bendrininkais bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam T. L. ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis, kojomis ir kastuvu, dėl to šis mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis kaktoje ir kairiame momenyje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, dešiniame žąste ir šlaunyse, kraujosruvomis kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių ir pakaušinių skilčių dangalais ir kairio pusrutulio momeninės skilties medžiagoje, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, o nukentėjusiajam M.

D. sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis ir kojomis, dėl to M. D. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kairiame smilkinyje, kairės akies apatiniame voke, kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste ir juosmens dešinėje pusėje, kraujosruvomis kairio smilkinio ir kairio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais bei kairiojo pusrutulio smilkininės skilties medžiagoje, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu.

Sumuštas M. D. buvo užkastas dar būdamas gyvas ir padarė keletą įkvėpimų, įtraukdamas į gerklę ir stambiuosius bronchus žemės gabalėlių ir tai buvo papildoma priežastis jo mirčiai nuo padarytų galvos sužalojimų.

Nuteistojo S. V. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nuosprendį: S. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktų perkvalifikuoti į 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 2 dalyje, ir jam paskirti švelnesnę bausmę arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, taikymo ir S. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatskleista, dėl kokių objektyvių veiksmų atlikimo laikytina, jog T. L. ir M. D. buvo nužudyti itin žiauriai. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad padarytų sužalojimų pobūdis, jų padarymo mechanizmas, kiekis, kastuvo panaudojimas, M. D. dar gyvo užkasimas po žemėmis leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusieji prieš mirtį jautė dideles kančias, o nuteistieji tai suvokė ir to siekė, tačiau, kasatoriaus manymu, Apeliacinis teismas veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą motyvavo apibendrintai, neįvertindamas kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Kasatorius pažymi, jog veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą būtina nustatyti, kad nukentėjusiojo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, kad gyvybė bus neišvengiamai ar galbūt atimta itin žiauriai, kankinančiai, ir sąmoningai pasirinko tokį gyvybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą. Kasatoriaus manymu, teismai nenurodė, kad S. V. būtų sąmoningai siekęs savo veiksmais sukelti dideles kančias nukentėjusiesiems. Iš teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad sužalojimai M. D. buvo padaryti ne mažiau kaip šešiais smūgiais, o T. L. – ne mažiau kaip devyniais. Nukentėjusiesiems sužalojimai buvo padaryti (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, per trumpą laiką suduodant sąlyginai nedaug smūgių, dėl patirtų sužalojimų ir girtumo jie prarado sąmonę, todėl negali būti laikoma, kad buvo sukeltos didelės kančios ar buvo to siekiama. Be to, nustatyta, kad S. V. nesudavė nukentėjusiesiems kastuvu, nespardė jiems į galvas, jų neužkasė. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas G. Serbenta nurodė, kad sudavus mirtinus smūgius į galvą nedelsiant netenkama sąmonės ir kančių nebejaučiama; agoniniai nesąmoningo M. D. žemės įkvėpimai nėra tiesioginė jo mirties priežastis ir nesukėlė fizinių kančių. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas S. V. veikos kvalifikavimo klausimą, šių bylos duomenų nevertino ir į juos neatsižvelgė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai S. V. atliktus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, visiškai nepasisakė dėl S. V. apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. L. ir M. D. buvo nužudyti, neatlikę jokių neteisėtų veiksmų prieš kaltinamuosius, o konflikto iniciatorius buvo A. K.. Kasatorius pažymi, kad A. P. ir E. S. nurodė, jog A. K. E. S. išsikvietė, kai konfliktas jau buvo prasidėjęs. A. K. parodymus, kad jam T. L. sudavė dar iki E. S. atvažiavimo, patvirtina S. V. ir T. K. parodymai, jog T. K. koridoriuje parūkius ir grįžus į kambarį, jis rado T. L. ir A. K. susikibusius, A. K. buvo prakirsta lūpa. Šias aplinkybes patvirtina ir A. P. parodymai. Be to, A. P. ir E. S. parodė, kad, jiems atvažiavus pas A. K., namo bendro naudojimo koridoriuje buvo susirinkę daug žmonių, vyko žodinis konfliktas tarp A. K. ir T. L., pastarasis smogė A. K., o šis nuo smūgio nugriuvo ant žemės ir tada prasidėjo muštynės. Taigi byloje įrodyta, kad pirmasis smurtą panaudojo nukentėjusysis T. L.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Nukentėjusiojo T. L. atlikti veiksmai prieš A. K. iš esmės prieštaravo dorovės principams, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir būtent jie lėmė, kad S. V. (ir kiti kaltinamieji) prieš nukentėjusiuosius naudojo smurtą, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltinamųjų vidines paskatas padaryti BK 129 straipsnyje numatytą nusikaltimą, ir tai turi būti vertinama kaip S. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad S. V. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. kad sudavė kaltinime nurodytus smūgius, ir dėl padarytos veikos gailisi, dėl to, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas tai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kasatorius, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. V. paskirtą bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis), nepakankamai įvykdė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus bei BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimą nurodyti išvadas dėl bausmės skyrimo, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas. Apeliacinis teismas nors išsamiai motyvavo sprendimą pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir S. V. vietoj laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskirti terminuotą laisvės atėmimą, tačiau, pažeisdamas BK 61straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, tinkamai neindividualizavo bausmės dydžio (nurodė vienintelį motyvą, kad S. V. vaidmuo padarant nusikaltimą buvo vienas iš pagrindinių, jis iš esmės vadovavo nusikaltimui, davė nurodymus kitiems nuteistiesiems), taip S. V. paskyrė maksimalią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Kasatoriaus manymu, nors nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalyje, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau vertinant padarytos veikos pavojingumą atsižvelgtina į tai, kad veika nebuvo iš anksto suplanuota ir apgalvota, o buvo nulemta pačių nukentėjusiųjų, kurie veikos padarymo metu buvo neblaivūs, neteisėtų ir provokuojančių veiksmų, S. V. nebuvo konflikto iniciatorius, smūgius sudavė rankomis tik po to, kai buvo užpultas ir sužalotas A. K.. Be to, bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. V. neužkasė nukentėjusiųjų, iš kurių M. D. buvo dar gyvas, kūnų, nesudavė jiems mirtinų smūgių kastuvu, t. y. tiesiogiai neatliko veiksmų, kuriais buvo atimta gyvybė. Vertinant S. V. asmenybę atsižvelgtina į tai, kad jo teistumas seniai išnykęs, veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, gyveno faktinėje santuokoje, augino mažametį vaiką, iš dalies pripažino savo atliktus nusikalstamus veiksmus, nuoširdžiai gailėjosi dėl atsiradusių padarinių. Asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą yra viena iš kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo apibūdinančių aplinkybių, todėl į tai atsižvelgiama BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme vertinant jo asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2006). Kasatoriaus manymu, S. V. paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties.

Nuteistasis A. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nuosprendį ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 241 straipsnio 2 dalis) ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktuose, sudėties. Teismai nenurodė jokių neginčytinų įrodymų, kad jis, A. K., veikdamas bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia nužudė bejėgiškos būklės T. L. ir M. D.. Pagrindiniai įrodymai šioje byloje yra nuteistųjų parodymai, kurie, kasatoriaus manymu, neįrodo jo dalyvavimo padarant nusikaltimą. Kasatorius, išdėstęs nuteistojo A. P. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, teigia, kad šie parodymai paneigia teismų išvadas, jog A. K. pradėjo konfliktą, o nuteistieji iš anksto buvo susitarę T. L. ir M. D. nuvežti į mišką ir nužudyti (S. V. vienas nusprendė vežti T. L. į mišką). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. P. davė kitokius parodymus dėl įvykių miške, t. y. kad A. K., S. V., E. S. buvo apstoję nukentėjusiuosius, gėrė degtinę, kalbėjosi, visi trys suduodavo smūgius rankomis ir kojomis ant žemės gulintiems nukentėjusiesiems. Kasatorius atkreipia dėmesį į šio liudytojo parodymų prieštaringumą, nurodo, kad A. P. parodymai apie T. L. suduotų smūgių skaičių prieštarauja specialisto išvadai Nr. M 309/10(05), pagal kurią šiam nukentėjusiajam suduoti ne mažiau kaip devyni smūgiai į įvairias kūno vietas. Kasatorius teigia, kad A. P. sutiko bendradarbiauti su policija ir davė A. K. nenaudingus bei prieštaringus, nevienodus parodymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadai, todėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį vadovaujantis jais buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalys. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino dėl tarpusavyje prieštaringų ir kitos bylos medžiagos neatitinkančių parodymų, nors BPK 276 straipsnio 4 dalis suteikia tokią galimybę, ir nuosprendį grindė tik išnagrinėtais teismo posėdyje netiksliais ir prieštaringais įrodymais (BPK 301 straipsnis).

Kasatorius taip pat nurodo, kad pagal A. P. parodymus teismuose skirtingai apibūdinamas kitam nukentėjusiajam M. D. suduotų smūgių skaičius. Pagal specialisto išvadą Nr. M 308/10(05) M. D. buvo suduoti ne mažiau kaip šeši smūgiai į įvairias kūno vietas. Iš skirtingų A. P. parodymų galima padaryti išvadą, kad A. K. M. D. galėjo suduoti smūgius tik (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje. Kasatoriaus manymu, negalima vadovautis skirtingais A. P. parodymais – kilus abejonių, jos traktuotinos kaltinamojo naudai. Teismų išvados pagrįstos prieštaringais kitų nuteistųjų parodymais, kurie patys aktyviai dalyvaudami nužudant davė sau palankius parodymus, keitė juos ir siekė apkaltinti kasatorių. Teismai nevertino liudytojo T. K. parodymų, kad pirmasis A. K. smogė T. L., kuris ir išprovokavo muštynes (duomenys neskelbtini) namo antro aukšto koridoriuje. Be to, teismai nepagrįstai vadovavosi įslaptintų liudytojų parodymais, nes nelaisvėje esantis liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūnams paveikus ir pažadėjus dėl kardomosios priemonės pakeitimo ar bylos nutraukimo ir kt., iš anksto supažindintas su bylos medžiaga gali duoti bet kokius parodymus prieš bet kurį asmenį. Iš teismų ištirtų įrodymų viseto darytina išvada, kad kasatoriaus veikoje nėra jokių bendrų veiksmų ir tyčios nužudyti du žmones (jis liko namuose ir pasakė T. L. parvežti į namus). Pagal baudžiamosios teisės teoriją bendrininkai turi suvokti visus bendrininkavimo ir bendrai daromo nusikaltimo veikos sudėties požymius. Teismai nenurodė bendrininkavimą patvirtinančių įrodymų (kad kasatorius iš anksto susitarė, pažadėjo padėti, organizavo nužudymą, pats jame dalyvavo). Kasatoriaus manymu, S. V. veikoje nuvežant T. L. į mišką yra vykdytojo ekscesas.

Apibendrindamas kasatorius pažymi, kad teismai, pripažindami jį kaltu, neatsižvelgė į BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenustatė, ar jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. suprasti, ką darys S. V. išveždamas T. L. į mišką, o ne į namus, bei numatyti padarinius (kad S. V. ir E. S. sieks nužudyti nukentėjusiuosius), neanalizavo šio nusikaltimo subjektyviųjų požymių (kaltės). Teismai objektyviai ir nešališkai netyrė bylos įrodymų, teismų nuosprendžiai tik su kai kuriais nežymiais pataisymais atkartoja kaltinamąjį aktą ir prokurorų baigiamąsias kalbas, todėl jie akivaizdžiai buvo šališki, nuosprendžiai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 307 straipsnio nuostatų (nenurodyti įrodymai, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai), o apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, iš karto pasisakė dėl visų nuteistųjų apeliacinių skundų. Kasatoriaus manymu, jo veikoje gali būti tik nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymiai, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas, dalyvaujant muštynėse (duomenys neskelbtini) namo antro aukšto koridoriuje.

Nuteistojo S. V. gynėjo advokato Ž. Rutkausko ir nuteistojo A. K. kasaciniai skundai atmetami.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus išaiškinimus pastebėtina, kad iš abiejų kasacinių skundų turinio matyti, jog dalis juose keliamų klausimų susiję su netinkamu atskirų įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymo kritika. Tokio pobūdžio kasatorių nurodomi argumentai buvo nurodyti ir abiejų nuteistųjų bei nuteistojo S. V. gynėjo apeliaciniuose skunduose, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Taigi paduotų kasacinių skundų teiginiai dėl siūlymo iš naujo vertinti atskirus įrodymus, liudytojo T. K., nuteistųjų A. P. ir E. S. parodymus, gretinti juos su kita bylos medžiaga, vertinti šiuos ir kitus bylos duomenis patikimumo aspektu, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes, nei nustatė teismai, nagrinėti kitus klausimus, susijusius su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko. Tokio pobūdžio kasacinių skundų reikalavimai paliekami nenagrinėti, jie nepagrįsti argumentais, kurie leistų daryti išvadą apie kasacinių pagrindų buvimą.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Itin žiaurų nužudymo būdą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs, be kita ko, į kaltininko panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011 ir kt.).

Nuteistojo S. V. gynėjo skunde ginčijamas šio nuteistojo veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą buvo abiejų instancijų teismų nagrinėjimo objektas. Kasatorius teigia, kad teismai iš esmės neatskleidė, dėl kokių objektyvių veiksmų atlikimo laikytina, jog nukentėjusieji buvo nužudyti itin žiauriai, neįvertino kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų nužudant, nenurodė, kad S. V. sąmoningai siekė savo veiksmais sukelti dideles kančias nukentėjusiesiems.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. L. ir M. D. buvo nužudyti itin žiauriai, nes gyvybė jiems buvo atimta itin skausmingu būdu, padarant daug kūno sužalojimų, kurių didžioji dalis – galvos srityje; nukentėjusieji ne kartą buvo praradę sąmonę, ją vėl atgavę ir dėl tolesnio smūgių sudavimo vėl praradę; M. D. buvo užkastas dar jam esant gyvam; nukentėjusieji negalėjo gintis, aktyviai priešintis ir buvo bejėgiškos būklės, o kaltinamieji tai suvokė ir ja pasinaudodami atėmė jiems gyvybę.

Patvirtindamas itin žiaurų abiejų nukentėjusiųjų nužudymo būdą apeliacinės instancijos teismas pabrėžė ne vien suduotų smūgių skaičių, bet ir kitas nužudymo padarymo aplinkybes. Šis teismas tinkamai argumentavo, kad nesipriešinančių, vos atgavusių sąmonę nukentėjusiųjų tolesnis nuolatinis mušimas, ilgą laiką trunkantis smūgių sudavimas rankomis, kojomis, kastuvu, demonstratyvus duobės kasimas sumuštiems nukentėjusiesiems matant, nekreipimas jokio dėmesio į T. L. prašymą pasigailėti, nukentėjusiojo M. D. užkasimas jam esant gyvam, leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusieji dėl nuteistųjų atliktų veiksmų prieš mirtį jautė dideles kančias.

Kolegija sprendžia, kad teismų teisingai kvalifikuotas nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. nužudymas išsiskiria itin žiauriu pobūdžiu, taip pat kiekvieno iš nužudymo bendrininkų sąmoningu noru ir leidimu vykti būtent žiauriam gyvybės atėmimo procesui. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog būtent nuteistasis S. V., būdamas nužudymo bendrininku, pritardamas A. K. pasiūlymui, kad sumuštų Panevėžio „šmikinių“ grupuotės asmenų paleisti negalima, nes šie asmenys kerštaus, parinko šalia savo namų nužudymo vietą, pats sudavė smūgius nukentėjusiesiems, liepė A. P. atvežti kastuvus, nurodė šiam nuteistajam ir E. S. iškasti duobę. S. V. matė, ką darė kiti bendrininkai ir jų veiksmams pritarė, nedėjo jokių pastangų bendrininkų naudojamam smurtui sušvelninti ar kitaip nutraukti prieš mirtį keliamas nukentėjusiųjų kančias. Taigi nėra jokių prielaidų manyti, kad šis nuteistasis, veikęs grupe su kitais, sąmoningai dalyvavęs dviejų žmonių gyvybės atėmimo procese, nesiekė ir nenorėjo sukelti nukentėjusiesiems didelių kančių.

Nuteistojo S. V. gynėjas dėl itin žiauraus nužudymo požymio nustatymo analogiškus argumentus buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, į kurį apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šio požymio inkriminavimo pagrįstumą ir teisėtumą, išsamiai atsakė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai nukentėjusiųjų nužudymą neteisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį ar 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl nuteistojo A. K. veikos kvalifikavimo

Nuteistasis A. K. nepagrįstai nurodo, kad teismai, pripažindami jį kaltu, neatsižvelgė į BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenustatė, ar jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pobūdį, neanalizavo jo kaltės. Taip pat šiame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismų sprendimuose nenustatyta, jog šio nuteistojo veikoje yra BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktuose numatyto nusikaltimo sudėtis ir patvirtintas jo, kaip bendrininko, vaidmuo.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį pagrindą A. K. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus veikiant bendrininkų grupe ir itin žiauriai nužudant du bejėgiškos būklės žmones, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

A. K. ir jo bendrininkams priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas pirmosios instancijos teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje susiję. Iš jų analizės, vertindami įrodymų visumą, o ne atskirus bylos duomenis, abiejų grandžių teismai padarė pagrįstas, šio asmens kaltumą patvirtinančias išvadas. A. K. tyčinė kaltė padarius kvalifikuotą dviejų žmonių nužudymą įrodyta remiantis įvykių vietos apžiūrų rezultatais, teisės medicinos specialistų pateiktais duomenimis, nuteistųjų A. P., dalimi S. V. ir E. S. parodymų, liudytojų T. K., liudytojų, Nr. 033 ir 05, kuriems pritaikytas anonimiškumas, parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotais A. K. pokalbiais telefonu ir kita bylos medžiaga. Abiejų instancijų teismai, prieš pripažindami įrodymais, patikrino bylos duomenis, išsamiai apklausė nuteistąjį A. P. ir savo sprendimuose motyvavo, kodėl šio nuteistojo parodymais remiasi. Tiek bute, tiek vėliau saugojant gulintį ant žemės sumuštą nukentėjusįjį M. D., vežant šį nukentėjusįjį į mišką, tiek nužudymo vietoje padaryti, kitų asmenų patvirtinti A. K. veiksmai, buvo nustatyti teisme patikrintais bei įvertintais bylos duomenimis, pripažintais įrodymais, kuriais remiantis pagrįstai nustatytas ir šio nuteistojo kaip bendrininko vaidmuo jam dalyvavus grupe su kitais nuteistaisiais darant labai sunkų nusikaltimą.

Pažymėtina, kad, sprendžiant veikusių grupe nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės už kvalifikuotą nužudymą klausimą, svarbu ne tik tai, kokius sužalojimus kiekvienas iš jų padarė nukentėjusiesiems. Teismų praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli susitarę asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį (padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai), bet ir kiekvieno bendrininko kaltės turinį. Keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2009, 2K-191/2008, 2K-561/2005, 2K-508/2005, 2K-276/2005, 2K-265/2005).

Apie kaltę – psichinį kaltininko, kuris grupe su kitais padarė nusikaltimą, santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama atsižvelgiant ne tik į atskirų nuteistųjų parodymus, bet ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir pan. A. K. pripažintas tyčinio kvalifikuoto nužudymo bendrininku. Bendrininkavimui papildomai būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus, t. y. susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu bei bendrą tyčią, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su bent vienu kitu asmeniu, ir nori taip veikti. Nagrinėjamoje byloje visų bendrai veikusių nuteistųjų tyčia, sprendžiant pagal jų dalyvavimo laipsnį, panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, veiksmų sutartinumą nebuvo skirtinga, todėl A. K., kaip dviejų asmenų nužudymo bendravykdytojo, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus. Teismų nustatytomis aplinkybėmis nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo A. K. veiksmus vertinti tik kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir juos kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

Dėl skunduose nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, atliko papildomą įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavo įrodymus ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl A. K. ir S. V. dalyvavimo padarant dviejų žmonių nužudymą ir dėl jų kaltės nustatymo yra pagrįstos ir teisingos, išskyrus tai, jog nepagrįstai buvo inkriminuota veiką kvalifikuojanti aplinkybė, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte.

Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeisti BPK 20, 305, 320 straipsnių reikalavimai, neturi teisinio pagrindo. Įrodymų vertinimo taisykles nustatančios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju, sprendžiant pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus pagrįstas byloje esančių duomenų patikrinimu, jų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimto sprendimo argumentavimu. Naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų apeliacinių skundų esmės, paaiškinančios, kuri skundų dalis patenkinta, o kurie skundų argumentai atmetami. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas kasaciniuose skunduose nurodomų BPK reikalavimų, išnagrinėjo abiejų kasatorių ir nuteistojo S. V. apeliacinius skundus.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 2 dalies taikymo

Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad nors byloje įrodyta, jog pirmasis smurtą prieš A. K. panaudojo nukentėjusysis T. L., jis išprovokavo muštynes, teismai šiai aplinkybei nesuteikė reikiamos teisinės reikšmės, jos nepagrįstai neįvertino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes įvykio metu A. K. namuose girtavo A. K., S. V., nukentėjusieji T. L. ir M. D. bei liudytojas T. K.. Tarp A. K. ir T. L. kilo muštynės, kurių metu A. K. buvo prakirsta lūpa. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nenustatyta, jog būtent nukentėjusieji išprovokavo konfliktą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo E. S. prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. elgesys, įvertino nukentėjusiųjų elgesio reikšmę. Šis teismas pagal teismų praktikos išaiškinimus teisingai pažymėjo, kad provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokius provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusieji po muštynių be sąmonės buvo palikti lauke ir tik vėliau išvežti į mišką ir nužudyti ne dėl jų elgesio bendro girtavimo metu, o dėl nuteistųjų baimės, kad atsigavę nukentėjusieji gali keršyti. Be to, abu nukentėjusieji nužudyti miške būdami bejėgiškos būklės, taigi niekaip negalėdami savo veiksmais provokuoti nuteistųjų, priešingai, T. L. prašant nebemušti.

BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia galimybę teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Ši nuostata S. V. pagrįstai netaikyta, nes teismų nustatytos bylos aplinkybės dėl jo prisipažinimo ir aktyvios atgailos turinio nesuteikia tam pagrindo.

Dėl BK taikymo ir BPK pažeidimų skiriant S. V. bausmę

Nuteistojo S. V. gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirtą bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis), nepakankamai įvykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą išdėstyti bausmės skyrimo motyvus bei BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimą nurodyti išvadas dėl bausmės skyrimo.

Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs veikos pavojingumą, S. V. asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai paskyrė S. V. laisvės atėmimą iki gyvos galvos, nenurodė, kokios aplinkybės lėmė jo išskyrimą iš kitų nuteistųjų. Šis teismas atsižvelgė į S. V. teistumų išnykimą ir konstatavo, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už kvalifikuotą nužudymą skiriama, kai ypač neigiamai charakterizuojami nusikaltimą padarę asmenys ar kai nužudymas padarytas išskirtinai žiauriai. Išskyrus tai, jog S. V. buvo vyriausias ir autoritetingiausias bendrininkas, davė nurodymus kitiems nuteistiesiems, kitų išskirtinių aplinkybių, susijusių su S. V. asmenybe bei jo padaryta nusikalstama veika, lyginant su nuteistaisiais A. K. ir E. S., kuriems pirmosios instancijos teismas paskyrė terminuotas laisvės atėmimo bausmes, byloje nenustatyta. S. V. panaudotas smurtas prieš nukentėjusiuosius nebuvo intensyvesnis, žiauresnis lyginant su kitų nusikaltimo bendrininkų panaudotu smurtu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad šis teismas panaikino vieną nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – nužudymą siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, kad S. V. iš esmės vadovavo nusikaltimui, davė nurodymus kitiems nuteistiesiems, padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti S. V. paskyrus maksimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas naują bausmę S. V., tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, rėmėsi šio nuteistojo asmenybę apibūdinančiais duomenimis ir, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, motyvavo savo sprendimą.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau pagal nuteistojo S. V. gynėjo kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindo nenustatoma. Šiam nuteistajam BK bendrosios ir specialiosios dalies normos pritaikytos tinkamai

Taigi darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų abiejų grandžių žemesnių teismų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti, o S. V. paskirti švelnesnę bausmę arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko ir nuteistojo A. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas