A-756-1259-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1259/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03376-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Y. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-832(00065) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui Y. S.“ bei įpareigoti Departamento Imigracijos reikalų skyrių išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Prancūzijos Respublika yra įtraukusi į centrinę Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl jo neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2014 m. liepos 10 d., bei dėl to, kad Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės tikslų ir vykdant jos veiklą. Teiginiai, jog Prancūzijos Respublika yra įtraukusi įspėjimą dėl jo neįsileidimo negali būti teisingi, kadangi pareiškėjas daug kartų yra lankęsis įvairiose Šengeno zonos valstybėse, turėjo ne vienos jų vizą, ir šiuo metu turi vienos iš Šengeno zonos valstybių galiojančią vizą bei be kliūčių atvyksta į tą valstybę.

Lietuvos Respublikoje anksčiau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl ir šis prašymas iš esmės buvo tik tokio leidimo pratęsimas. Be to, iš Y. S. 2007 m. kovo 24 d. Italijoje buvo pavogtas asmens pasas, todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad kažkoks kitas asmuo galėjo naudotis jo pavogtu pasu Prancūzijos Respublikoje ir su juo daryti teisės pažeidimus, dėl ko pareiškėjas ir galėjo būti įtrauktas į minėtą duomenų bazę. Taigi, nurodytoje duomenų bazėje yra įsivėlusi klaida. Šiuos neatitikimus privalo išsiaiškinti Departamentas kartu su teisėsaugos institucijomis.

Teiginiai, jog Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės tikslų ir vykdant veiklą, taip pat neteisingi, nes pareiškėjas realiai dirba įmonėje UAB „Consulit“ (ši įmonė verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, teikia visas būtinas ataskaitas ir deklaracijas, moka privalomus mokesčius Lietuvos Respublikai), Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gauna teisėtą darbo užmokestį. Kadangi įmonė vykdo realią (ne fiktyvią) veiklą, akivaizdu, kad įmonės vadovas Y. S. privalo nuolat lankytis Lietuvoje. Pareiškėjo manymu, nesuprantamas skundžiamo sprendimo motyvas, kad darbuotojų įmonėje privalo būti daugiau nei vien tik vadovas Y.

S.. Pareiškėjas nuolat nebūna Lietuvos Respublikoje, nes turi verslus ir Rusijos Federacijoje, Italijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse, dėl šios priežasties jis išdavė G. Š. įgaliojimą veikti įmonės vardu tiems atvejams, kai reikėtų skubiai atlikti kokius nors veiksmus įmonės vardu, pasirašyti dokumentus, o jis dėl objektyvių priežasčių greitai negalėtų atvykti į Lietuvą. Toks veiksmas yra logiškas, tuo tarpu Departamento motyvas dėl leidimo neišdavimo, kad Y. S. išdavė įgaliojimą G.

Š., yra ne tik nelogiškas, bet ir sunkiai suvokiamas. Be to, ginčo sprendime yra pateikta aiškiai neteisinga informacija, kad Y. S. iš Lietuvos Respublikos išvyko 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir atvyko tik 2013 m. birželio 11 d., t. y. kad jis per tą laikotarpį Lietuvos Respublikoje nėra buvęs. Pareiškėjas yra verslininkas, turi savo verslus ne tik Lietuvos Respublikoje, todėl verslo reikalais lankydavosi kitose Šengeno zonos valstybėse ir į Šengeno teritoriją patekdavo kitose valstybėse, iš kur dažnai atvykdavo ir į Lietuvos Respubliką.

Per 2012 m. rugpjūčio 3 d. – 2013 m. birželio 11 d. laikotarpį Y. S. Lietuvos Respublikoje lankėsi ne vieną dešimtį kartų, čia gyveno ilgą laiką.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 23–26) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ir siekdamas nustatyti, ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, patikrino duomenis apie pareiškėją Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį (toliau – ir Šengeno konvencija) nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi.

Atlikus šį patikrinimą, buvo nustatyta, kad Prancūzijos Respublika pagal Šengeno konvencijos nuostatas į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl Y. S. neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2014 m. liepos 10 d. Įstatymas numato, kad tokiu atveju Departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus, todėl Departamentas išsiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai (toliau – ir Policijos biuras) paklausimą, kuriame prašė patikslinti, ar tikrai Prancūzijos Respublika yra paskelbusi pareiškėją nepageidaujamu asmeniu Šengeno informacinėje sistemoje.

Tarpininkaujant Policijos biurui, 2013 m. liepos 24 d. buvo gautas Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinio biuro atsakymas, kuriame patvirtinama, kad Y. S. yra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę. Taikyti išimtis, dėl kurių gali būti išduodamas ar keičiamas leidimas gyventi užsieniečiui (dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų), kai dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl jo neįsileidimo, ginčo atveju pareiškėjui negalėjo būti taikomos.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad Prancūzijos Respublika nebuvo įtraukusi įspėjimo dėl jo neįsileidimo į Šengeno informacinę sistemą, nes jis daug kartų lankėsi įvairiose Šengeno zonos valstybėse, o Lietuvos Respublikoje jis jau buvo gavęs leidimą laikinai gyventi ir tik kreipėsi dėl šio leidimo pakeitimo, kadangi Prancūzijos Respublika tikrai paskelbė įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo Šengeno informacinėje sistemoje, tačiau 2011 m. išduodant, o 2012 m. keičiant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, Šengeno informacinės sistemos duomenų bazėje dėl techninių priežasčių galėjo būti nesurastas šis Prancūzijos Respublikos įspėjimas.

Yra atmestini pareiškėjo argumentai dėl pavogto paso, kadangi pareiškėjas ginčo sprendimo priėmimo metu nesikreipė į kompetentingas Prancūzijos Respublikos institucijas, kad galėtų patvirtinti savo tapatybę ir įrodyti, kad jo tapatybe buvo pasinaudota. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje užregistruotos UAB „Consulit“ vadovas ir šioje bendrovėje dirba vienas, tačiau 2013 m. birželio 12 d. įgaliojo buto, kuriame yra įregistruota jo įmonė, savininkę jo vardu atstovauti visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenis laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs du kartus.

Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas sąmoningai iškreipė informaciją apie pareiškėjo atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsti, kadangi Departamentas rėmėsi VSAT duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad jis atvykdavo į Lietuvos Respubliką nuosavu automobiliu, nes oro transportu susisiekti su Lietuva yra gana sudėtinga, o atvykti automobiliu yra patogiau ir paprasčiau, yra atmestini, kadangi oro transportu iš Lietuvos Respublikos galima pasiekti greitai ir patogiai daugelį valstybių. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teiginius, kad jis ne vieną dešimtį kartų buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas vykdant jo įmonės veiklą.

Taigi, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, vykdant jo įmonės veiklą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 113–119) pareiškėjo Y. S. skundą atmetė.

Migracijos valdyba 2011 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 30 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Departamentas 2012 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2012 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2013 m. rugpjūčio 3 d. Pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikoje jis ketina užsiimti teisėta veikla, o būtent – yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Departamentas 2013 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-832(00065) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui Y. S.“, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos piliečiui Y. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad Prancūzijos Respublika yra įtraukusi į centrinę Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl Y. S. neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2014 m. liepos 10 d., bei kad Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės tikslų ir vykdant veiklą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 45 straipsnio nuostatomis, taip pat Įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, jog tuo atveju, kai išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į centrinę informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus; leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, numatančia pagrindus, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma (3 punkte yra numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą).

Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių leidimų užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo arba atsisakymo išduoti tvarką, analizę, teismas daro išvadą, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ir siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, pagrįstai patikrino duomenis apie pareiškėją, vadovaudamasis Šengeno konvencija, ar kita Šengeno valstybė nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Atlikus šį patikrinimą, buvo nustatyta, kad Prancūzijos Respublika pagal Šengeno konvencijos nuostatas į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl Y. S. neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2014 m. liepos 10 d. (b. l. 44–45). Departamentas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno teritoriją, vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostata, išsiuntė Policijos biurui paklausimą, kuriame prašė patikslinti, ar tikrai Prancūzijos Respublika yra paskelbusi Y. S. nepageidaujamu asmeniu Šengeno informacinėje sistemoje. 2013 m. liepos 24 d. buvo gautas Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinio biuro atsakymas, kuriame patvirtinama, kad Y. S. yra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę (b. l. 58), todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis Prancūzijos Respublikos nebuvo įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Šengeno erdvę, sąrašą. Teismas daro išvadą, kad nebuvo surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas atitinka ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus pagrindus išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl šios išimtys pareiškėjui pagrįstai nebuvo taikomos.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad Prancūzijos Respublika nebuvo įtraukusi įspėjimo dėl jo neįsileidimo į Šengeno informacinę sistemą, nes jis daug kartų lankėsi įvairiose Šengeno zonos valstybėse, o Lietuvos Respublikoje jis jau buvo gavęs leidimą laikinai gyventi ir tik kreipėsi dėl šio leidimo pakeitimo. Prancūzijos Respublika paskelbė įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo Šengeno informacinėje sistemoje, tačiau 2011 m. išduodant, o 2012 m. keičiant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Šengeno informacinės sistemos duomenų bazėje dėl techninių priežasčių galėjo būti nesurastas šis Prancūzijos Respublikos įspėjimas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Todėl, kai užsieniečiui yra išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi, tačiau kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl tokio užsieniečio neįsileidimo ir šios aplinkybės paaiškėja jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, remiantis Įstatymo 50 straipsnio nuostatomis, leidimas laikinai gyventi visais atvejais turi būti panaikintas.

Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad įspėjimo dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno informacinę sistemą įtraukimą galėjo sąlygoti 2007 m. kovo 24 d. Italijoje pavogtas pareiškėjo pasas, kad kitas asmuo galėjo naudotis jo pavogtu pasu Prancūzijos Respublikoje ir daryti teisės pažeidimus, dėl kurių Prancūzijos Respublika ir įtraukė įspėjimą dėl neįsileidimo į Šengeno informacinę sistemą. Minėti argumentai yra paremti tik spėjimais ir prielaidomis, o pareiškėjas, manydamas, kad Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl kito asmens neįsileidimo į Šengeno erdvę, turėjo kreiptis į kompetentingas Prancūzijos Respublikos institucijas, kad galėtų patvirtinti savo tapatybę ir įrodyti, kad jo tapatybe buvo pasinaudota, tačiau iki Departamento sprendimo, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., į kompetentingas Prancūzijos Respublikos institucijas pareiškėjas nesikreipė.

Vertindamas Departamento sprendimo išvadas, susijusias su pareiškėjo Lietuvos Respublikoje vykdoma ūkine veikla, teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje užregistruotos UAB „Consulit“ vadovas ir šioje bendrovėje dirba vienas, kad 2013 m. birželio 12 d. pareiškėjas, kaip UAB „Consulit“ vadovas, įgaliojo buto, kuriame yra įregistruota jo įmonė, savininkę G. Š. jo vardu atstovauti visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose (b. l. 63–65). Be to, VSAT duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik du kartus (2013 m. birželio 11 d. ir 2013 m. liepos 30 d.) (b. l. 60), todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje, vykdant jo vadovaujamos įmonės UAB „Consulit“ veiklą, nėra būtinas.

Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad dėl visuotinai žinomų aplinkybių, t. y. kad oro transportu pasiekti Lietuvą yra sudėtinga, kad ne visomis kryptimis yra skrydžiai iš Lietuvos, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvykdavo ne oro transportu, bet savo arba nuomotu automobiliu, nes taip atvykti šiomis aplinkybėmis yra patogiau ir paprasčiau, kadangi minėtu laikotarpiu oro transportu iš Lietuvos Respublikos buvo galima pasiekti greitai ir patogiai ne tik Europos valstybes, bet ir kituose žemynuose esančias valstybes. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2013 m. birželio 11 d. jis ne vieną dešimtį kartų buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, ilgą laiką čia gyveno, taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas vykdant jo įmonės UAB „Consulit“ veiklą.

Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą arba atsisakymą išduoti, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, todėl pareiškėjo Y. S. reikalavimas dėl Departamento sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamento Imigracijos reikalų skyrių išduoti Rusijos Federacijos piliečiui Y. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Departamento sprendimą. Teismui konstatavus, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas Y. S. apeliaciniu skundu (b. l. 124–128) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas nemotyvuotas, nes jame nenurodyta, kodėl teismas žodis žodin perrašė atsakovo argumentus ir kodėl formaliais pagrindais atmetė pareiškėjo argumentus.

2. Teismo sprendime neteisingai teigiama, kad 2011 m. išduodant, o 2012 m. keičiant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Šengeno informacinės sistemos duomenų bazėje dėl techninių priežasčių galėjo būti nesurastas šis Prancūzijos Respublikos įspėjimas. Tai tik niekuo neparemta ir akivaizdžiai neteisinga prielaida, kurios teismas nepagrindė. Jeigu pareigūnai 2011 m. išdavė, o 2012 m. dar ir pratęsė pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai reiškia, kad jokių duomenų apie draudimą patekti į Šengeno zoną, Šengeno informacinėje sistemoje tuo metu tikrai nebuvo.

3. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nepratęstas nepagrįstai, nes atsakovas nevykdė Įstatymo 26 straipsnyje nustatytos pareigos konsultuotis su valstybe, įtraukusia įspėjimą apie neįsileidimą į Šengeno valstybę, t. y. Prancūzijos Respublika. Atsakovas turėjo išsiaiškinti visas tokio įspėjimo įtraukimo priežastis.

4. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies atžvilgiu teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad Prancūzijos Respublikos institucija į Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą ne dėl Y. S., bet dėl kito asmens neįsileidimo, ir kad pareiškėjas privalėjo kreiptis į Prancūzijos Respublikos institucijas, kad įrodytų, jog jo tapatybe buvo pasinaudota. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalis pareigą konsultuotis su institucija, kuri įtraukė tokius duomenis į informacinę sistemą, numato Departamentui.

5. Teismo sprendime neteisingai teigiama, kad pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. nesikreipė į kompetentingas Prancūzijos Respublikos institucijas. Pareiškėjo nesikreipimas įrodo tik tą faktą, kad jis nieko nežinojo ir neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad jo duomenys gali būti įtraukti į Šengeno informacinę sistemą su įspėjimu apie neįsileidimą į Šengeno erdvę.

6. Teismas nepagrįstai neįvertino argumento, kad iš pareiškėjo 2007 m. kovo 24 d. Italijoje buvo pavogtas asmens pasas, todėl galėjo būti neteisėtai pasinaudota jo tapatybe. Y. S. tinkamai pranešė kompetentingoms institucijoms apie paso vagystę, gavo naują pasą, todėl negali būti atsakingas už kitų asmenų padarytus teisės pažeidimus su prarastu pasu.

7. Teismas nepagrįstai nevertino dalies bylos medžiagos, o būtent, duomenų, gautų iš Šengeno informacinės sistemos, iš kurių matyti, kad asmens, įtraukto į informacinę sistemą anketiniai duomenys su pareiškėjo anketiniais duomenimis sutampa tik iš dalies, tai yra sutampa tik gimimo data, o ne vardas ir pavardė, be to informacinėje kortelėje yra aiškiai nurodyta, kad nėra galimybės sulyginti Y. S. ir įtraukto į informacinę sistemą asmens fotonuotraukos. Šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą pagrįstai abejoti tuo, kad į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas asmuo ir pareiškėjas yra tapatūs asmenys.

8. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas jo vadovaujamos įmonės veiklai. Šiuo klausimu teismas tik perrašė niekuo nepagrįstas Departamento išdėstytas frazes be jokių argumentų ir motyvų, be to spręsdamas dėl būtinybės vykdant įmonės veiklą būti Lietuvos Respublikoje, teismas pasitenkino tik formaliomis frazėmis, neatlikdamas jokios byloje esančių duomenų analizės ir nepateikdamas jokių motyvų. Teismas neįvertino to, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.143 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įgaliotinis, šiuo atveju G. Š., gali bet kada atsisakyti įgaliojimo. Tokiu atveju, jeigu pareiškėjas negalėtų nuolat būti Lietuvoje, įmonės veikla būtų paralyžiuota, įmonės turtas nebūtų tinkamai valdomas ir tvarkomas, nebūtų galimybės palaikyti santykių su Valstybine mokesčių inspekcija ir kitomis Lietuvos Respublikos atsakingomis institucijomis, todėl būtų pažeisti ne tik pareiškėjo, kaip įmonės akcininko, pačios įmonės, bet ir viešieji interesai, kadangi nebūtų įmanoma laikytis galiojančių norminių aktų reikalavimų.

9. Teismo teiginiai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik du kartus, nėra paremti bylos medžiaga. Teismas visiškai neatsižvelgė į tas faktines aplinkybes, kad Šengeno erdvėje yra laisvas asmenų judėjimas, tai yra, kad pareiškėjas, atvykęs į bet kurią Šengeno erdvės šalį, gali laisvai, be pasienio kirtimo fiksavimo, vykti į bet kurią kitą Šengeno erdvės šalį. Todėl pareiškėjui nebuvo būtina į Lietuvos Respubliką atvykti tiktai per išorinę Lietuvos Respublikos sieną. Teismas nepagrįstai ir neteisingai pareikalavo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2013 m. birželio 11 d. Y. S. ne vieną dešimtį kartų buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką per vidines Šengeno erdvės valstybės sienas, kadangi jokie norminiai aktai nereikalavo iš pareiškėjo rinkti kokius nors įrodymus, kad jis kirto vidinę Lietuvos Respublikos sieną iš kitos Šengeno erdvės valstybės, tokių reikalavimų nėra išdėstęs ir Departamentas.

Atsakovas Departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 134–135) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, jog tik 2013 m. balandžio 9 d. pradėjo veikti antrosios kartos Šengeno informacinė sistema (SIS II), kuri sudaryta iš trijų komponentų: centrinės sistemos, nacionalinių Šengeno valstybių sistemų ir centrinės bei nacionalinių sistemų komunikacijos infrastruktūros, papildyta naujo tipo perspėjimais ir naujomis funkcijomis, pvz., galimybe įvesti biometrinius duomenis (pirštų antspaudus ir nuotraukas), todėl 2011–2012 m., tikrinant duomenis tuometinėje Šengeno informacinėje sistemoje, būtent dėl techninių priežasčių duomenys apie pareiškėjo neįsileidimą į Šengeno teritoriją galėjo būti nerasti ar įvesti be asmens nuotraukos (duomenys apie Y. S. į centrinę Šengeno informacinę sistemą įvesti dar 1994 m.). Dėl šių priežasčių įspėjimo dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno teritoriją centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje galėjo nesurasti ir kitos Šengeno erdvės valstybės. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Prancūzijos Respublika nebuvo įtraukusi įspėjimo dėl jo neįsileidimo į Šengeno teritoriją, nes kitos Šengeno erdvės valstybės jam buvo išdavusios vizas, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad Departamentas neteisėtai automatiškai jam nepratęsė leidimo laikinai gyventi, tačiau leidimai laikinai gyventi išduodami ir keičiami vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio, 35 straipsnio ir 40 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimais. Automatinis leidimų laikinai gyventi pratęsimas nėra numatytas – leidimas laikinai gyventi keičiamas, jeigu užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi nėra išduodamas arba keičiamas.

Pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas nevykdė konsultacijų su Prancūzijos Respublika yra nepagrįsti, nes Departamentas, vykdydamas Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies reikalavimus, išsiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai paklausimą, kuriame prašė patikslinti, ar tikrai Prancūzijos Respublika yra paskelbusi Y. S. nepageidaujamu asmeniu. Tarpininkaujant Lietuvos kriminalines policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai 2013 m. liepos 24 d. buvo gautas Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinio biuro atsakymas, kuriame patvirtinama, kad Y. S. yra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę. Atkreiptinas dėmesys, kad konsultacijos vyko 2013 m. birželio 27 d., 2013 m. liepos 2 d., 2013 m. liepos 24 d.

Šengeno konvencijos 36 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad „jeigu asmuo, kuriam iš tikrųjų skirtas perspėjimas, gali būti supainiotas su asmeniu, kurio tapatybe buvo neteisėtai pasinaudota, perspėjimą įvedusi valstybė narė, gavusi aiškų to asmens sutikimą, siekdama išvengti neigiamų neteisėto pasinaudojimo tapatybe padarinių prie perspėjimo prideda su tuo asmeniu susijusius duomenis“. Šengeno konvencija – tai yra Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kurio nuostatos yra privalomos ir tiesiogiai taikomos ne tik valstybėms narėms, bet ir visiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Taigi pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo kreiptis į kompetentingas Prancūzijos Respublikos institucijas, kad galėtų patvirtinti savo tapatybę ir įrodyti, kad jo tapatybe buvo pasinaudota. Pareiškėjo teiginys, kad jo nesikreipimas į Prancūzijos kompetentingas institucijas tik įrodo, kad jis nieko nežinojo ir neturėjo pagrindo įtarti, kad jo duomenys gali būti įtraukti į centrinę Šengeno informacinę sistemą, akivaizdžiai prieštarauja jo 2013 m. rugpjūčio 23 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui išdėstytoms aplinkybėms, kadangi šiame skunde jis teigė, kad „keletą kartų per kelerius paskutinius metus įvairių Šengeno zonos valstybių, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos, pasienyje pareigūnai buvo suabejoję, ar jį įleisti į Šengeno zonos teritoriją“.

Pareiškėjas pirmos instancijos teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jo pasas tikrai buvo pavogtas 2007 m. Italijoje. Be to, įspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje buvo paskelbtas dar 1994 m., taigi net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo pasas tikrai buvo pavogtas 2007 m., ši aplinkybė negalėjo turėti įtakos pareiškėjo duomenų įvedimui į centrinę Šengeno informacinę sistemą. Pagal tuo metu galiojusių laikinųjų užsienio pasų įforminimo ir išdavimo Rusijos Federacijos piliečiams taisyklių, patvirtintų Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 66 „Dėl Rusijos Federacijos piliečių teisės į laisvą išvykimą už jos ribų ir laisvą grįžimą užtikrinimo“ 2 priedą asmens pase vardas ir pavardė buvo įrašomi prancūzų kalba. Pagal tą patį priedą kirilicos raidė „ю“ buvo keičiama į „iou“, o raidė „й“ buvo keičiama į raidę „i“, buvo pateiktas vardo „(duomenys neskelbtini)“ rašymo užsienio pase pavyzdys – „(duomenys neskelbtini)“. Atitinkamai pagal šias taisykles būtų užrašoma ir pavardė – kirilica užrašyta pavardė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti rašoma kaip „(duomenys neskelbtini)“.

Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministras 1997 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 310 pakeitė šią galiojusią tvarką ir naujos tvarkos 6 priede nustatė, kad pasuose su SSRS simbolika vardas ir pavardė yra rašomi sena tvarka, t. y. prancūziškai, o 7 priede nustatė, kad pasuose su Rusijos Federacijos simbolika asmens vardas ir pavardė yra rašomi angliškai, o būtent vardas „(duomenys neskelbtini)“ yra rašomas „(duomenys neskelbtini)“, o raidė „й“ yra keičiama į raidė „y“, taigi pavardė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti rašoma kaip „(duomenys neskelbtini)“.

Atsižvelgiant į tai, centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje įrašyti asmens vardas ir pavardė „I. S.“ iš dalies nesutampa su pareiškėjo 2011 m. išduotame pase įrašytais vardu ir pavarde „Y. S.“ ne dėl to, kad į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įrašytas kitas asmuo, o dėl to, kad keitėsi taisyklės, reglamentuojančios Rusijos Federacijos piliečių vardo ir pavardės rašymą užsienio pase. Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą įtraukė įspėjimą dėl pareiškėjo, o ne dėl kito asmens neįsileidimo.

Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo įgaliotoji atstovė G. Š. atsisakytų įgaliojimo, jis galėtų įgalioti kitą asmenį atlikti visus veiksmus, reikalingus įmonės veiklai. Leidimo laikinai gyventi tikslas yra gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Kaip teigia pats pareiškėjas, jis nuolat keliauja savo verslo reikalais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad pagal VSAT duomenis pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2012 m. tik gavęs leidimą laikinai gyventi, o grįžo tik tada, kai reikėjo pateikti dokumentus šiam leidimui pakeisti, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-832(00065), kuriuo Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius nusprendė atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos piliečiui Y. S., g. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, pagrindu.

Humanitarinės priežastys pagal Įstatymo 2 straipsnio 71 punktą – tai liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, dėl kurių būtų pagrindas pratęsti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad leidimai laikinai gyventi išduodami ir keičiami ne automatiškai, bet vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio, 35 straipsnio ir 40 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimais.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnyje yra nurodyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie besąlygiškai gali būti taikomi tik tuomet, kai nėra šio Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų priežasčių.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1V-596 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (įsigaliojusio nuo 2013 m. liepos 14 d.) 58 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 50 ar 51 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, be kita ko, privalo patikrinti: duomenis apie užsienietį;

Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi (58.3; 58.3.1 p.p.). Įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui nustačius, kad kita Šengeno valstybė yra paskelbusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi, Migracijos departamentas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionaliniam skyriui ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiunčia paklausimą dėl duomenų apie užsienietį, dėl kurio paskelbtas šis perspėjimas, patikrinimo (59 p.).

Faktinę aplinkybę, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pagal Šengeno konvencijos nuostatas Prancūzijos Respublika yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl Y. S. neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki 2014 m. liepos 10 d., konsultavosi su minėtos Šengeno valstybės kompetentingomis institucijomis, patvirtina bylos medžiaga (b. l. 44-59). Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinis biuras 2013 m. liepos 24 d. raštu patvirtino, kad Y. S., g. (duomenys neskelbtini), Rusijos piliečiui, yra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę net iki 2029 m. liepos 31 d., įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą priežastis – grėsmė viešajai tvarkai (b. l. 51, 59). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas anksčiau minėtų teisės reikalavimų nagrinėjamoje byloje nepažeidė.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Taigi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nesutikdamas su Prancūzijos Respublikos sprendimu, turi galimybę kreiptis į kompetentingas šios šalies institucijas ir teikti įrodymus, kad jis nėra tas pats asmuo, kuris nurodytas Šengeno centrinėje informacinėje sistemoje, ir kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę.

Bylos duomenimis nepatvirtintas ir pareiškėjo teiginys, kad iš jo 2007 m. Italijoje buvo pavogtas pasas, ir juo pasinaudodamas kitas asmuo galėjo daryti pažeidimus Prancūzijos Respublikoje. Kita vertus, iš Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinio biuro laiško matyti, kad perspėjimas dėl Y. S. neįsileidimo į Šengeno erdvę informacinėje sistemoje įvestas jau 1994 m. lapkričio 2 d., t. y. daug anksčiau, nei, pareiškėjo teigimu, iš jo buvo pavogtas pasas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas išsamiai išdėstė Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 66 ir 1997 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintų laikinųjų užsienio pasų įforminimo ir išdavimo Rusijos piliečiams taisyklių nuostatas, reglamentuojančias Rusijos Federacijos piliečių vardo ir pavardės rašymą užsienio pase. Teisėjų kolegija su Migracijos departamento argumentais sutinka, todėl jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2013 m. kovo 7 d. Tarybos sprendimu nustatyta, jog Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo valstybėms narėms taikomas nuo 2013 m. balandžio 9 d. (Sprendimo 1 str.), todėl pareiškėjo argumentas, kad 2011 m. išduodant ir 2012 m. keičiant jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jokių duomenų apie draudimą jam patekti į Šengeno zoną, Šengeno informacinėje sistemoje nebuvo, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab, kad kaip jau buvo minėta, Šengeno informacinės sistemos duomenimis tokį draudimą Prancūzija buvo paskelbusi jau 1994 m. lapkričio 2 d. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nepaisyti anksčiau aptartų Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 6 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl nelaikytinos teisiškai reikšmingomis nagrinėjamam ginčui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui reikšmingas materialinės teisės normas, esminių procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliekamas nepagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, naujai paaiškėjus ar pasikeitus byloje nustatytoms aplinkybėms.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Y. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė