A-587-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-587-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05605-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 161,13 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 27 d. (iš viso 43 paras) jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi:

1) buvo pažeista jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais, t. y. nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais ilgalaikių pasimatymų metu, nes Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos;

2) nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos trumpalaikiams pasimatymams, nes jie vyko per stiklinę pertvarą pasimatymų kabinose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo tinkamo, normalaus, atitinkančio elementarius fiziologinius žmogaus reikalavimus ploto, kad būtų galima bendrauti su sutuoktine ir mažamečiais vaikais vienu metu;

3) nebuvo užtikrinta pakankama galimybė bendrauti su sutuoktine ir artimaisiais bei mažamečiais vaikais telefonu, nes buvo ribojamas skambučių skaičius, taip pat taikomi per dideli įkainiai (tarifai) bendravimui telefonu. Pareiškėjas paaiškino, kad jam teko rašyti prašymą ir prašyti teismo sutikimo leisti susitikti su artimaisiais ir jiems skambinti, o teismas iš pradžių atsiuntė nepatvirtintą nutarimo kopiją, todėl praėjo nemažai laiko, kol jis gavo sutikimą, dėl to sutuoktinė į susitikimą Lukiškių TI-K buvo atvykusi tik vieną kartą.

Be to, trumpalaikis pasimatymas vyko per stiklą, taip nebuvo užtikrintas intymumas ir su žmona jis bendravo tarsi svetimi. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad buvo užpildytos visos pasimatymų kabinos, kambarys buvo pilnas ne tik lankytojų, bet ir nuteistųjų, kurie blaškė dėmesį ir trukdė normaliai bendrauti, buvo jaučiami prižiūrėtojų žvilgsniai ir girdimos replikos. Kartu akcentavo, jog susitikime dėl Lukiškių TI-K kaltės negalėjo fiziškai dalyvauti du pareiškėjo mažamečiai vaikai, kadangi pasimatymų patalpoje (kabinoje) buvo labai mažai vietos.

Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjui sugrįžus iš įkalinimo įstaigos, jo mažamečiai vaikai iš pradžių net nepažino, todėl jis patyrė neigiamas emocijas, psichologinius išgyvenimus, buvo prarastas ryšys ir tiesioginis bendravimas su vaikais bei sutuoktine. Pareiškėjas tvirtino, kad tokiu būdu buvo pažeista ne tik jo teisė tiesiogiai bendrauti su savo mažamečiais vaikais, bet ir jo mažamečių vaikų bei sutuoktinės teisės, kurios reglamentuotos tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Dėl pokalbių telefonu pareiškėjas pažymėjo, jog bendrauti telefonu jis galėjo tik vieną kartą per savaitę ir tik su vienu abonentu pasirinktinai, o dėl papildomo skambučio buvo priverstas rašyti prašymus Lukiškių TI-K administracijai.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl labai didelių telefoninių pokalbių kainos jis negalėjo realizuoti savo teisės nekliudomai ir pakankamai bendrauti telefonu su sutuoktine bei savo mažamečiais vaikais. Nurodė, jog kalinimo Lukiškių TI-K metu su sutuoktine telefonu bendravo tik keturis kartus, o dėl bendravimo stokos pašlijo, pablogėjo jo ir sutuoktinės bei mažamečių vaikų tarpusavio santykiai ir ryšiai, todėl pareiškėjas buvo priverstas iš naujo atkurti šiuos santykius. Pareiškėjas pabrėžė, kad būtent tuo ir pasireiškė neturtinė žala, kadangi vaikams ir sutuoktinei reikia kompensuoti praktiškai nesugrąžinamai prarastus dalykus, skiriant jiems didesnį dėmesį šiuo metu.

Tuo tarpu turtinei žalai pareiškėjas priskyrė išlaidas už pašto korespondencijos siuntimą įvairioms institucijoms dėl Lukiškių TI-K veiklos ir neveikimo, už dokumentų kopijų darymą, kanceliarinių prekių pirkimą (popierius, kuris buvo naudojamas skundų, prašymų ir pareiškimų spausdinimui, dokumentų kopijavimui, vokai, pašto korespondencijos išlaidos, spausdintuvo kasetė (toneris)).

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 86–89) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. To paties straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

SVĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nurodyta, jog vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas suteikti pasimatymą galioja tik vienam pasimatymui, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pasimatymų skaičiui; pasimatyti su vienu suimtuoju vienu metu gali ne daugiau kaip du suaugę asmenys, su kuriais gali būti nepilnamečiai suimtojo vaikai.

Be to, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis. Įstaigoje taip pat vadovaujamasi Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-68 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu, kuriame yra Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių TI-K taisyklės, pagal kurias pasimatymas vyksta be fizinio kontakto ir pasimatymo metu bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu.

Lukiškių TI-K kartu nurodė, kad Pasimatymų patalpų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, pagal kurių 18 punktą suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 centimetrų ir ne aukštesnis kaip 70 centimetrų stalas.

Stalas vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte nurodyta, kad toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos. Visos kabinos nuo grindų iki lubų atskiriamos pertvaromis. Nuo grindų iki stalo viršaus pertvarų šonai turi būti nepermatomi.

Likusioje pertvarų šonų dalyje iki lubų įrengiamos saugios permatomos pertvaros. Kiekvienos kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su priešais kabina kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys, pastatoma po vieną taburetę, nejudamai pritvirtintą prie grindų. Kabinos uždaromos užsklendžiamomis arba rakinamomis durimis. Kabinos sunumeruojamos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punkte įtvirtinta, kad toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti asmenys, atvykę pasimatyti su suimtaisiais, pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių.

Šioje stalo pusėje kabinos neįrengiamos ir taburetės arba kėdės prie grindų nepritvirtinamos. Šiame kontekste Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį pareiškėjas trumpalaikiame pasimatyme su žmona buvo susitikęs vieną kartą. Kartu atkreipė dėmesį, kad įstaigoje nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, kadangi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra numatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Dėl suimtųjų teisės paskambinti telefonu Lukiškių TI-K pažymėjo, kad šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 73 punktas, kuriame nurodyta, jog suimtieji ir SVĮ 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę į pokalbius telefonu su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Rašytiniame sutikime turi būti nurodyti telefonų numeriai, kuriais leidžiama skambinti, sutikimas turi būti patvirtintas atitinkamai prokuratūros ar teismo herbiniu antspaudu ir registruotas jį išdavusioje institucijoje.

Vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas paskambinti telefonu galioja tik vienam pokalbiui telefonu, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pokalbių telefonu skaičiui. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 75 punktą, jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime nurodyti keli telefonų numeriai, kuriais leidžiama suimtajam skambinti, vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių.

Per vieną dieną leidžiamas vienas pokalbis telefonu. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K akcentavo, jog ginčo laikotarpiu būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas savo teisę paskambinti realizavo 4 kartus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ir kitus teisės aktus, o įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikia, jų nepažeisdami. Lukiškių TI-K taip pat atkreipė dėmesį, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 146–155) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 22-34 patvirtina, jog pareiškėjas į įstaigą atvyko 2011 m. gruodžio 16 d. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi daugkartiniu sutikimu leido pareiškėjui pasimatyti su sutuoktine ir motina bei joms skambinti. Be to, byloje esantys gimimo liudijimai patvirtina, kad pareiškėjas turi du sūnus. Tuo tarpu Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 22-1377 nurodyta, jog vadovaujantis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. teisėjo pareiškėjui išduotu rašytiniu leidimu Nr. 1-1178-716/2010 laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 27 d. trumpalaikiame pasimatyme su sutuoktine pareiškėjas buvo susitikęs 2012 m. sausio 17 d., pasimatymas vyko 2 valandas.

Šiame kontekste teismas kartu nurodė, kad Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. 2S-4693 pažymima, jog pasimatymo kabinos plotas iš kliento pusės yra 1,70 kv. m, ilgis – 1,42 m, plotis – 1,20 m, o iš suimtojo ar nuteistojo pusės atitinkamai plotas – 1,52 kv. m, ilgis – 1,27 m, plotis – 1,20 m. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (rėmėsi LVAT 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-526/2014), teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog trumpalaikių pasimatymų kabinos neatitinka higienos normų reikalavimų ir dėl jų mažo dydžio pareiškėjas negalėjo normaliai bendrauti su artimaisiais.

Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas tvirtino, kad į trumpalaikį pasimatymą kartu su jo sutuoktine buvo atvykę ir vaikai, bet dėl netinkamų pasimatymų kabinų pareiškėjas su jais nepasimatė, nes jie buvo išvesti, teismas šioje dalyje atsakovo kaltės nenustatė. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog kalinamas asmuo turi ne tik teises ir laisves, bet ir kardomojo kalinimo tvarką reglamentuojančių aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl to, jog trumpalaikiai pasimatymai vyksta per stiklinę pertvarą ar kabinos neatitinka nustatytų reikalavimų, nėra pagrindo.

Tuo tarpu pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, jog kabinų plotas yra mažesnis, nei numatyta nustatytuose reikalavimuose joms įrengti. Dėl ilgalaikių pasimatymų teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnyje įtvirtinta teisė į ilgalaikius pasimatymus nuteistiesiems, esantiems įkalinimo įstaigose, tačiau iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3620-580/2012 matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pagal neįsiteisėjusį nuosprendį ir Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta, o asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, turi teisę į trumpalaikius, bet ne ilgalaikius pasimatymus.

Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas netvirtino ir nepateikė įrodymų, jog jis pats ar jo artimieji būtų reikalavę ilgalaikių pasimatymų. Taigi teismas sprendė, kad šioje reikalavimo dalyje pareiškėjui žala nekilo. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06) nuo nagrinėjamos bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl galimybės bendrauti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais telefonu, teismas nurodė, jog suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarką nustato SVĮ 23 straipsnis ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XII skyrius.

SVĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.

Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems paskambinti telefonu, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Remiantis SVĮ 23 straipsnio 2 dalimi, suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis.

SVĮ 23 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Atitinkamai Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 73 punkte įtvirtinta, jog suimtieji tardymo izoliatoriuje turi teisę į pokalbius telefonu su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Rašytiniame sutikime turi būti nurodyti telefonų numeriai, kuriais leidžiama skambinti, sutikimas turi būti patvirtintas atitinkamai prokuratūros ar teismo herbiniu antspaudu ir registruotas jį išdavusioje institucijoje.

Vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas paskambinti telefonu galioja tik vienam pokalbiui telefonu, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pokalbių telefonu skaičiui. Vadovaujantis minėtų taisyklių 75 punktu, jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime nurodyti keli telefonų numeriai, kuriais leidžiama suimtajam skambinti, vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių.

Per vieną dieną leidžiamas vienas pokalbis telefonu. Atsižvelgęs į nurodytas teisės aktų nuostatas ir į Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus dieninės pamainos prižiūrėtojų grupės prižiūrėtojo 2013 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinį pranešimą bei Suimtųjų pokalbių telefonu apskaitos žurnalą, iš kurių matyti, jog pareiškėjas teise į telefoninius pokalbius pasinaudojo 4 kartus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju norminiuose aktuose nustatytas pokalbių ribojimas pareiškėjo teisės nepažeidė. Tuo tarpu telefoninių pokalbių tarifų dydis yra nuo Lukiškių TI-K nepriklausanti aplinkybė, nes jis nėra šios paslaugos tiekėjas.

Taigi nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, o žala taip pat nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo kankinamas ar su juo buvo nežmoniškai, žeminančiai elgiamasi. Pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo teismas vertino kaip išvestinį iš reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kadangi jis siejamas su pareiškėjo turėtomis išlaidomis kreipiantis į įvairias institucijas dėl, pareiškėjo manymu, jo teisių pažeidimu jam padarytos neturtinės žalos, todėl nurodė, kad atmetus pareiškėjo pagrindinį reikalavimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. Pareiškėjas P. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 161–165), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą, tenkinant jo skundą ir priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 161,13 Lt turtinės bei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus ir neišsamus, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis bei nevisapusiškai ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas neįvertino aplinkybės, jog Lukiškių TI-K pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, tvirtina, jog trumpalaikių pasimatymų patalpose jokios papildomos kėdės nėra pastatomos, o pareiškėjas reikalavo ilgalaikių pasimatymų, tačiau Lukiškių TI-K administracija žodžiu paaiškino, kad tokie pasimatymai negali būti suteikti, ir rašytinių pareiškėjo prašymų neregistravo bei nenagrinėjo. Taip pat akcentuoja, jog nors Lukiškių TI-K nėra telefoninių skambučių paslaugų teikėjas, būtent ši įstaiga yra atsakinga už telefoninio ryšio operatoriaus pasirinkimą ir nieko nedaro, kad situacija pasikeistų nuteistųjų naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, netinkamų trumpalaikių pasimatymų sąlygų ir nepakankamos galimybės bendrauti telefonu su artimaisiais (sutuoktine ir mažamečiais vaikais) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 27 d. jam būnant Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, netinkamų trumpalaikių pasimatymų sąlygų ir nepakankamos galimybės bendrauti telefonu su artimaisiais (sutuoktine ir mažamečiais vaikais). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

Taigi, laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine. Tuo tarpu vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsižvelgiant į tai, jog byloje neįrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas.

Papildomai pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju trumpalaikių pasimatymų ir telefoninių skambučių suteikimo bei vykdymo tvarkos pažeidimai nustatyti nebuvo, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K įrengtos trumpalaikių pasimatymų patalpos neatitiktų teisės aktų reikalavimų, tokių duomenų iš esmės nenurodo ir pareiškėjas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais, tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, jog institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima.

Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p.; 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

Tuo tarpu stiklinės pertvaros įrengimas trumpalaikių pasimatymų patalpose numatytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatose ir yra skirtas užtikrinti tardymo izoliatorių saugumą ir tvarką. Suimtųjų galimybę per trumpalaikius pasimatymus bendrauti su asmenimis, atvykusiais jų aplankyti, užtikrina kiekvienoje kabinoje įrengiama telefoninio pasikalbėjimo sistema, kuri yra pakankama įgyvendinti teisę bendrauti su artimaisiais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-452/2010 ir kt.).

Tokiu būdu, teisė pasimatyti ir bendrauti su artimaisiais (šeima) nėra paneigiama, tik apribojama ir tokiu ribojimu siekiama teisėtų tikslų (tardymo izoliatorių saugumo ir tvarkos) bei jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje (dėl nuteistųjų (suimtųjų) galimo pavojingumo, siekiant užtikrinti saugumą ir tvarką, būtina juos tam tikra prasme izoliuoti) (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 ir kt.). Be to, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punkte aiškiai nurodyta, jog toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti asmenys, atvykę pasimatyti su suimtaisiais, pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių;

šioje stalo pusėje kabinos neįrengiamos ir taburetės arba kėdės prie grindų nepritvirtinamos. Taip pat akcentuotina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 75 punkte inter alia įtvirtinta, jog vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių. Taigi pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nebuvo sudaryta galimybė trumpalaikio pasimatymo metu bendrauti su sutuoktine ir mažamečiais vaikais vienu metu, o vieno telefoninio pokalbio metu jis galėjo kalbėti tik su vienu abonentu pasirinktinai, atmestini kaip nepagrįsti.

Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) dėl nurodytų aplinkybių būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju telefoninių pokalbių tarifų dydis yra nuo Lukiškių TI-K nepriklausanti aplinkybė, nes jis nėra šios paslaugos teikėjas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą.

Kartu pabrėžtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 4 kartus pasinaudojo teise į telefoninius pokalbius (b. l. 105–111), taigi akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę bendrauti su artimaisiais telefonu. Tuo tarpu tam tikri ribojimai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) nenustatyti, o nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Nors pareiškėjas savo skunde, be kita ko, teigė, jog nagrinėjamoje byloje būtina remtis EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT inter alia pripažino EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimus, suimtajam nesuteikus ilgalaikių pasimatymų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot.

– sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tuo tarpu iš EŽTT sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jiems ilgalaikius pasimatymus, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo 36–37 p.).

Ši aplinkybė sudaro esminį argumentą, kodėl konkrečioje byloje kaip precedentu negalima remtis byloje T. V. prieš Lietuvą suformuluotais išaiškinimais. Be to, skyrėsi ir kitos faktinės bylų aplinkybės: prieš peticiją EŽTT pateikusį T. V. buvo vykdomi keli baudžiamieji procesai dėl skirtingų nusikalstamų veikų, padarytų nusikalstamame susivienijime, todėl tam tikru etapu šis asmuo turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas turėjo vien suimtojo statusą, dėl ko iš esmės ginčas nekilo.

Galiausiai, peticiją EŽTT pateikęs T. V. suimtuoju laikytas kur kas ilgesnį laiko tarpą, dėl ko jis skundėsi atskirai, tikindamas, jog nepagrįstai ilga jo suėmimo trukmė pažeidė EŽTK 5 straipsnį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys