A-858-2-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00964-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. L. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-19 (toliau – ir Sprendimas).

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama galiojantį Europos Sąjungos valstybės nario piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje. Nurodė, kad 2009 m. birželio mėnesį pareiškėja žinodama, kad galioja sprendimas įtraukti ją į nepageidaujamų asmenų sąrašą, siekdama teisėtai atvykti į Lietuvą į vyro laidotuves ir tvarkyti visus susijusius su artimo žmogaus mirtimi reikalus, kreipėsi raštu į Departamentą. Departamento vadovas, asmeniškai vizuodamas atsakymą, pareiškėjai nurodė, kad jai į Lietuvos Respubliką atvykti leidžiama. Pareiškėjos teigimu, ji 2009-2010 m. Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, tačiau 2010 m. vasario 19 d. buvo sulaikyta ir patalpinta į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrą (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras). Pagal (duomenys neskelbtini) migracijos įstatymus ir Europos sąjungos teisės aktus, jai išduotas leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra panaikintas. Ji į Lietuvą atvyko teisėtai, t. y. turėdama galiojantį (duomenys neskelbtini) leidimą ir Departamento vadovo atsakymą-pažymą-leidimą. Vengimas įforminti vizą, jeigu tokia buvo privaloma atvykstant į Lietuvą, yra atsakovo veiksmas, o ne pareiškėjos pareiga. Atsakovui priskirtinų pareigų netinkamas atlikimas (leidžiant atvykti) ar neatlikimas (nesiimant veiksmų įforminti pareiškėjos buvimo Lietuvoje dokumentų, neišdavimas vizos ir net neinformavimas apie tokio dokumento būtinumą) negali suponuoti pareiškėjos teisių pažeidimo.

Atsakovo Sprendime nurodoma, kad jį priimant buvo vadovaujamasi 2010 m. sausio 22 d. iš Lietuvos Kriminalinio biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinio skyriaus gauta informacija, tačiau šios informacijos turinys yra ne toks, kokį nurodo atsakovas. Leidimas neišduotas dėl Policijos departamento 2007 m. kovo 19 d. dienos rašto Nr. 5-S-2364, kuriuo vadovaujantis Departamento 2007 m. kovo 21 d. dienos sprendimu pareiškėja buvo nepagrįstai įtraukta į nepageidautinų atvykti į Lietuvos Respubliką asmenų sąrašą. Minėti sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikinti kaip neteisėti. Duomenys gauti iš Lenkijos Respublikos neturi teisinio pagrindo, nes neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo minimą Lenkijos Respublikos užsieniečių reikalų tarnybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. DL-I-4107-1109/2011/14. Dėl jo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje, nurodydamas, kad šis dokumentas nėra pagrindas teigti, kad leidimas gyventi Lenkijoje panaikintas. Išnagrinėtose administracinėse bylose nustatyta, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja neturi leidimo gyventi ES šalyse. Teismas taip pat pažymėjo, kad leidimo originalas buvo iš pareiškėjos paimtas ją neteisėtai patalpinant į Užsieniečių registracijos centrą. Pareiškėja keletą kartų raštu kreipėsi su prašymu grąžinti leidimą, tačiau tai padaryti atsisakyta. Atsakovas priėmė sprendimą dėl išsiuntimo, nors dar nebaigtas teisminis procesas administracinėje byloje dėl įpareigojimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, skundžiamas atsakovo atsisakymas išduoti leidimą neatitinka administracinio akto reikalavimų, o atsakovui buvo pateikti visi būtini dokumentai leidimui gauti.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio l dalį, 24 straipsnį, 26 straipsnį, 28 straipsnį, jai privalo būti išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja yra ES piliečio našlė, pragyvenusi kartu daugiau nei nustatytas minimalus terminas, Lietuvoje gyvena nuo 1992 metų, čia dirbo, turi įmonę, turto, ilgalaikius socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Yra apskundusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2011 m. vasario 14 d. dienos atsakymą Nr. 10-27-S-124 ir Departamento 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. l5/4-9-M8K-Rl)10K-2699, kuriais atsisakoma pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Departamentas teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–29) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėja, teigdama, kad šiuo metu vyksta bylinėjimasis su Departamentu dėl įpareigojimo jai išduoti vizą, klaidina teismą, nes prašymo išduoti vizą iš J. L. R. atsakovas nėra gavęs. Atsisakymo išduoti vizą. J. L. R. klausimas nebuvo nagrinėjamas nei Vilniaus apygardos administraciniame, nei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl Migracijos valdybos 2011 m. vasario 14 d. rašto Nr. 10-27-S-124, kuriuo ši įstaiga atsisakė priimti J. L. R. prašymą bei dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat dėl Departamento 2011 m. sausio 31 d. rašto Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694, kuris nelaikytinas sprendimu ir juo tik išreikšta Migracijos valdybos nuomonė. Pareiškėja teikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos išdavimo, tačiau juos teikė ne Departamentui, o Migracijos valdybai. Departamentas 2011 m. sausio 12 d. gavo Migracijos valdybos prašymą įvertinti J. L. R. pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir pateikti savo nuomonę, ar Migracijos valdyba gali šiuos dokumentus priimti. Vadovaujantis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388, 12.42 punktu, Departamentas pagal kompetenciją rengia migracijos tarnyboms metodines rekomendacijas ir teikia joms praktinę pagalbą. Atsižvelgdamas į šią nuostatą bei į minėtą Migracijos valdybos prašymą, Departamentas įvertino pateiktus J. L. R. dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir pateikė Migracijos valdybai savo nuomonę dėl šių dokumentų priėmimo. Taigi J. L. R. klaidingai teigia, kad Departamentas atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad Departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 4 dalimis, priėmė 2007 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 4U-17, kuriuo uždraudė J. L. R. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. ir įtraukė jos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Minėto sprendimo pagrindu 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas įspėjimas dėl jos neįsileidimo pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 2 tomas, p. 9) 96 straipsnį iki 2010 m. gruodžio 19 d. J. L. R. minėto draudimo nepaisė ir atvyko į Lietuvos Respubliką. Todėl J. L. R. klaidina teismą teigdama, kad į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama asmeninį Departamento direktoriaus leidimą. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumatė bei nenumato galimybės užsieniečiui, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, leisti dėl tam tikrų priežasčių trumpam į ją atvykti. Šie užsieniečiai gali atvykti į Lietuvos Respubliką tik pasibaigus uždraudimo atvykti į ją terminui.

J. L. R. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato pareigūnų 2010 m. vasario 19 d. buvo sulaikyta Vilniaus mieste. Sulaikymo metu J. L. R. turėjo Europos Sąjungos šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje (duomenys neskelbtini) (Užsieniečių registracijos centras 2010 m. kovo 25 d. lydraščiu Nr. (21(26)-7K-579 šį leidimą persiuntė (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi J. L. R. buvo sulaikyta Užsieniečių registracijos centre. Departamentas 2010 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)-1 U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. R. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kadangi ji atvyko į Lietuvos Respubliką, nors jos duomenys buvo įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. J. L. R. yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, tad norėdama atvykti į Lietuvos Respubliką ji privalo turėti vizą arba 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi (Įstatymo 11 str.). Departamento duomenimis, Europos Sąjungos šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), išduotas J. L. R., negalioja nuo 2009 m. gegužės 6 d., nes buvo panaikintas Dolnoslonsko vaivados 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. SOC.X.UE/PPR-16/07/GO/09.

Lenkijos Respublikos užsieniečių reikalų tarnybos Gyvenimo legalizavimo departamento viršininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. rašte pažymima, kad 2009 m. gegužės 6 d. Dolnoslonsko vaivados sprendimas yra galutinis ir šiuo metu J. L. R. neturi Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimo. Departamentas informaciją apie J. L. R. išduoto leidimo panaikinimą buvo gavęs ir iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinio skyriaus. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką be galiojančio kelionės dokumento ir atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. J. L. R. viza išduota nebuvo, pareiškėjai išduotas Europos Sąjungos šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje (duomenys neskelbtini) negalioja nuo 2009 m. gegužės 6 d., todėl pripažintina, kad J. L. R. pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 punktą į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai. Atsižvelgiant į Įstatymo 23 straipsnio 6, 8 punktus, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be vizos, jeigu ji būtina, taip pat jei yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką. Įvertinus nurodytas aplinkybes, J. L. R. buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykęs ar neteisėtai joje esantis užsienietis, jeigu nėra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, išsiunčiamas iš šalies.

J. L. R. negali būti įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos arba grąžinta į užsienio valstybę, nes ji neatitinka Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Taigi J. L. R. turi būti taikomas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Priimdamas skundžiamą sprendimą, Departamentas įvertino J. L. R. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Nors J. L. R. skunde teigia, jog turi įmonę, turi paveldėtą nekilnojamąjį turtą, ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, šie teiginiai nepagrįsti jokiais dokumentais, todėl vertintini kritiškai. Nurodė Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra palaidotas buvęs J. L. R. sutuoktinis, Departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, t. y. trumpiausią galimą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos valdyba teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 107–108) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktus, 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Byloje esantys įrodymai liudijo, kad (duomenys neskelbtini) vaivada 2008 m. spalio 7 d. išdavė J. L. R. Europos Sąjungos valstybės nario piliečio šeimos nario leidimą gyventi (duomenys neskelbtini)) (b. l. 43). Lenkijos Respublikos Užsieniečių reikalų tarnybos Gyvenimo legalizavimo departamentas 2011 m. rugpjūčio 18 d. raštu Lietuvos Respublikos ambasadą Varšuvoje informavo, kad (duomenys neskelbtini)) pilietei J. L. (duomenys neskelbtini) 2008 m. spalio 7 d. išduotas Europos Sąjungos valstybės nario piliečio šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje buvo (duomenys neskelbtini) 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 35–36). Įvertinus nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad, (duomenys neskelbtini) 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikinus J. L. R. išduotą Europos Sąjungos valstybės nario piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, ji neteko Įstatymo 11 straipsnyje nustatytos teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę metų be vizos. Be to, byloje nebuvo ginčo dėl tų aplinkybių, kad J. L. R. viza, suteikianti teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, nebuvo išduota.

Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad J. L. R. nagrinėjamu atveju, t. y. 2010 m. vasario 18 d., į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdama vizos ar kito dokumento, suteikiančio tokią teisę, todėl į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai. Nenustačius Įstatymo 125 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, vadovaujantis 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išsiųsti nuspręsta pagrįstai ir teisėtai. Pažymėta ir tai, jog byloje esantys įrodymai liudijo, kad J. L. R. iš Lietuvos Respublikos išvyko (b. l. 157). Taigi skundžiamo Departamento 2012 m. kovo 13 d. sprendimo 1 punktas, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iš esmės yra įvykdytas. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 ir kt.) Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos yra išvykusi, t. y. Departamento Sprendimo 1 punktas yra įvykdytas, teisėjų kolegija darė išvadą, kad minėto punkto panaikinimas pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–1669/2008).

Teismas nurodė Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį ir, įvertinęs tai, kad J. L. R. į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje buvo neteisėtai, pripažino, kad jai Departamento Sprendimo 2 punktu pagrįstai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra trumpiausias, numatytas Įstatymo, todėl toks draudimas pagal savo mastą nelaikytas neproporcingu ir neteisėtu.

III. Pareiškėja J. L. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 174-178) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Įstatymo normas, sprendime nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Nagrinėjant pareiškėjos skundą paaiškėjo aplinkybė, kad ji savo noru dėl sunkios artimų giminaičių ligos išvyko iš Lietuvos į Lenkiją iki jos skundo išnagrinėjimo. Atsakovas nuo 2010 m. netaikė jokių ribojimų jai judėti Lietuvoje ar iš jos išvykti. Nustatytas ribojimas galiojo tik 3 mėnesius nuo 2010 m. vasario mėnesio. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų apriboti pareiškėjos judėjimo laisvę, netaikė draudimo išvykti iš Lietuvos. Ankstesnis atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu. Skundžiamas šioje byloje sprendimas neįsiteisėjo, o jo vykdymas buvo sustabdytas. Nei pareiškėja, nei atsakovas neįvykdė atsakovo sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies. Atsakovas neginčijo teismo nutarties sustabdyti sprendimo vykdymą ir niekaip kitaip neribojo pareiškėjos teisės išvykti iš Lietuvos. Atsakovo vadovas raštu vizuodamas pareiškėjos prašymą leisti jai atvykti į Lietuvą suteikė pareiškėjai vizą būti Lietuvoje, tačiau nesiėmė veiksmų leidimui įforminti ir atsisakė priimti dokumentus įforminti vizą. Visų šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Pareiškėjos teigimu, minėtos aplinkybės įrodo, kad jos veiksmuose nėra kaltės, ji atliko visus privalomus veiksmus tam, kad įformintų buvimą Lietuvoje, tačiau būtent atsakovų veiksmai sukėlė padėtį, kuria formaliai galima būtu vertinti kaip neteisėtą buvimą Lietuvoje. Pareiškėja kelis kartus kreipėsi į atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį Migracijos valdybą, pateikė visus privalomus dokumentus vizai ar leidimui gauti, bet jie nebuvo priimami. Skundžiant šiuos atsakovų veiksmus ji su keliais skundais kreipėsi į teismą (byla dėl įpareigojimo išduoti vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dar neišnagrinėta). Teismas klaidingai vertino, jog pareiškėjai išvykstant savo noru iš šalies tariamai buvo vykdomas skundžiamas Sprendimas. Jeigu fizine prasme Lietuvos teritorijoje nėra asmens, dėl kurio išsiuntimo priimtas sprendimas, ar dėl kokių kitų priežasčių to įvykdyti fiziškai neįmanoma, administracinis aktas, numatantis leidimą atlikti prievartos veiksmus, netenka prasmes. Šiuo atveju pareiškėjai išvykus iš šalies savo valia, bet palikus galioti sprendimą ją išsiųsti, jis negalėtų būti a priori įvykdytas arba privalėtų būti vykdomas, kai asmuo Lietuvoje atsirastų ateityje. Tai, kad atsakovas pats nustatė, jog pareiškėjos Lietuvoje nėra, rodo, kad jis savo sprendimo nevykdys, o tai reiškia, kad priimtas sprendimas neatitinka tų faktinių aplinkybių, kuriomis pareiškėja rėmėsi priimant Sprendimą. Įstatymas numato tokio pobūdžio ginčus išnagrinėti per du mėnesius, tačiau atsakovas, pirma, priėmė 2010 metais neteisėtą sprendimą, kuris buvo panaikintas, po to nesiėmė jokių veiksmų sprendimo įvykdymui užtikrinti ar paspartinti, neskundė sprendimo vykdymo sustabdymo. Tai įrodo, kad atsakovas priėmė sprendimą, kurio pats neketina vykdyti ir negali įvykdyti, tačiau nepaisydamas to teigia, jog jo sprendimas teisėtas ir vykdytinas.

Apeliantės manymu, teismas nepaisė elementarių logikos taisyklių, nesivadovavo racionalumu ir teisingumu, vertindamas, kad paliktinas galioti sprendimas, kuris negali būti įvykdytas, taip pat iškreipė faktus, teigdamas, kad pati pareiškėja jį įvykdė. Įstatymas aiškiai nustato, kad sprendimas išsiųsti asmenį iš šalies vykdomas pasienio tarnybos ir Departamento pagal ministro priimtą instrukciją. Užtikrinti sprendimo įvykdymą atsakovas nesiėmė net tada, kai pareiškėja aiškia nurodė, kada ir kaip išvyks iš Lietuvos ir kur.

Atsakovo Sprendimas neatitinka ES direktyvos dėl išsiuntimo iš šalies, nes, pirma, joje nurodoma, kad išsiuntimas taikomas kaip kraštutinė priemonė asmens atžvilgiu, kai kitomis priemonėmis sureguliuoti konfliktinę situaciją nėra pagrindo; antra, pati išsiuntimo tvarka ir taikomos priemonės turi būti humaniški ir nepertekliniai. Šiuo atveju išsiuntimui ne tik nebuvo teisinio pagrindo, bet ir faktinės prasmės paaiškėjus, kad skundžiamam sprendimui neįsigaliojus, jis negalės būti įvykdytas, nes asmuo išvyko pats ir jo išsiųsti neįmanoma. Atsakovas pats turėjo skundžiamą aktą panaikinti, nes jis neteko pagrindo.

Apeliantė išdėsto faktines aplinkybes dėl jos atvykimo į Lietuvos Respubliką ir Lenkijos Respublikos išduoto leidimo, kuris yra galiojantis, paėmimo, dėl to, jog nėra pagrindo teigti, kad ji į Lietuvą atvyko neteisėtai, dėl to, jog atsakovas neteisėtai neįformino jos vizos. Teigia, jog jai yra atimta teisė pratęsti jos buvimą Lietuvoje ilgiau kaip trejiems mėnesiams. Atsakovas priėmė sprendimą dėl išsiuntimo, nors dar nebaigtas teisminis procesas administracinėje byloje dėl įpareigojimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas neteisėtai atsisako jį išduoti pareiškėjai.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 186-188) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo Įstatymo 126 straipsnį ir pažymi, kad tai, jog pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir buvo joje neteisėtai, buvo nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2277/2012. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti 2010 m. sausio 22 d. gauta informacija iš Lietuvos kriminalinio biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinio skyriaus apie tai, kad pareiškėjai išduotas ES nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. Taigi pareiškėjos argumentai, kad ji atvyko į Lietuvos Respubliką turėdama galiojantį ES nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama jau negaliojantį leidimą gyventi.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja klaidina teismą teigdama, kad Departamento direktorius raštu vizuodamas pareiškėjos prašymą leisti jai atvykti į Lietuvos Respubliką suteikė pareiškėjai vizą būti Lietuvoje, tačiau nesiėmė veiksmų leidimui įforminti ir priešingai, atsisakė priimti dokumentus įforminti vizą. Departamento direktorius niekada nebuvo išdavęs pareiškėjai leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Tokio pobūdžio leidimas apskritai negalėjo būti išduotas, nes tuo metu, kai buvo gautas pareiškėjos prašymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, galiojo Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 4U-17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietei J. R.“, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumatė ir nenumato galimybės užsieniečiams, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, leisti dėl tam tikrų priežasčių trumpam į ją atvykti. Teisės aktai taip pat nesuteikia Departamentui ar jo direktoriui įgaliojimų išduoti leidimus atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiams, kuriems draudžiama į ją atvykti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2277/2012 atmetė pareiškėjos skundą dėl Migracijos valdybos 2011 m. vasario 14 d. rašto Nr. 10-27-S-1245 panaikinimo ir Departamento 2011 m. sausio 31 d. rašto Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 panaikinimo ir nustatė, kad tiek Migracijos valdyba, tiek Departamentas nenagrinėjo pareiškėjos prašymo išduoti jai leidimą laikinai gyventi iš esmės. Taigi pareiškėjos argumentai, kad šiuo metu vyksta administracinis procesas pagal pareiškėjos skundą dėl sprendimo nepriimti dokumentus vizai gauti panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą laikinai gyventi, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189-190) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka su teiginiu, kad atsakovas nesiekė įvykdyti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš šalies. Pareiškėja yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos, t. y. Departamento Sprendimo 1 punktas yra įvykdytas. Mano, kad pareiškėjos atstovas klaidina teismą, teigdamas, jog šiuo metu yra nagrinėjami keli skundai dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Šie skundai jau yra išnagrinėti ir atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. (15/5-5)1U-19, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas iš esmės pritarė atsakovo išvadoms, kad atvykdama į Lietuvos Respubliką pareiškėja neturėjo Lietuvos Respublikos išduotos vizos, o jai išduotas ES valstybės narės piliečio šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje jau negaliojo, todėl į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir joms netinkamai taikė faktinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjos vertinimui nepritaria.

Pažymėtina, kad bylos faktinėms aplinkybėms reikšmingos Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) nuostatos. UTPĮ (bylai reikšminga 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip.

Šio Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje vizoje nurodytą laiką, bet ne ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę dienos, tuo tarpu šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę metų be vizos.

UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be vizos, jeigu ji būtina, o 8 punkte nurodyta, kad buvimas neteisėtas yra ir tuomet, kai užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjai viza (Šengeno ar nacionalinė), suteikianti jai teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, ir būti joje, nebuvo išduota.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo vadovas Gavėnas, raštu vizuodamas pareiškėjos prašymą leisti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, suteikė pareiškėjai vizą būti Lietuvoje, tačiau nesiėmė veiksmų ją įforminti, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį. Be to kaip minėta, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad tokia viza pareiškėjai buvo išduota ir atvykdama į Lietuvą ji ją turėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos argumentai nėra nuoseklūs. Viena vertus, ji nurodo, kad vizą gavo, taip pat teigia, kad ji nebuvo įforminta, tačiau kartu nurodo, kad į Lietuvą atvyko 2008 m. tam, kad pateiktų dokumentus vizai gauti (t. I, b.l. 176), t. y. pripažįsta, kad į Lietuvą atvyko neturėdama vizos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pareiškėjos teigimu, ji teisėtai galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, nes turėjo galiojantį ES valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, taigi, nėra aišku, kam jai buvo būtina viza. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien dėl to, jog pareiškėja, jos teigimu, pateikė prašymus išduoti vizą ar skundus dėl atsisakymo išduoti vizą, savaime pareiškėjai nesuteikia teisės be vizos atvykti į Lietuvos Respubliką.

Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentu, kad ji atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai, nes atvykimo metu galiojo Lenkijos Respublikos 2008 m. spalio 7 d. išduotas ES šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 41-43) teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad iš byloje esančių įrodymų, konkrečiai, 2011 m. rugpjūčio 18 d. Lenkijos Respublikos Užsieniečių reikalų tarnybos Gyvenimo legalizavimo rašto (t. I, b.l. 35-36) matyti, kad pareiškėjos nurodomas leidimas yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. (duomenys neskelbtini) sprendimu. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad minėtas 2009 m. gegužės 6 d. (duomenys neskelbtini) sprendimas yra galutinis ir kad pareiškėja neturi ES šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-2277/2012) konstatavo, jog įvertinus byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo abejoti informacija iš Lietuvos kriminalinio biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinio skyriaus apie tai, kad pareiškėjai išduotas ES nuolatinio šeimos nario leidimas yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. Pažymėtina tai, kad pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jos nurodytas leidimas galiojo jos atvykimo į Lietuvos Respubliką metu, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėja atvykimo į Lietuvos Respubliką momentu, t. y. 2010 m. vasario 18 d., neturėjo galiojančio ES šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje, o tai reiškia, kad ji neturėjo teisės be vizos atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai.

UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Kadangi pareiškėja nenurodė UTPĮ 125 straipsnyje nurodytų pagrindų, atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde teikia argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad ginčijamo Sprendimo 1 punktas iš esmės yra įvykdytas, nes ji iš Lietuvos Respublikos išvyko, nepagrįstumo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma turi būti vertinama, ar administracinis sprendimas jo priėmimo metu buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko ir savo išvadas pagrindė. Vien tai, kad pareiškėja sprendime įtvirtintą įpareigojimą savanoriškai de facto įvykdė, t. y. pati išvyko nelaukdama, kol bus išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, savaime nedaro įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja pati išvyko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčijamo Sprendimo 1 punktas faktiškai pasekmių nebesukelia, o tai yra pagrindas skundą atmesti.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad vyksta administraciniai procesai dėl įpareigojimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o tai yra pagrindas panaikinti Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-2277/2012) konstatavo, kad šioje byloje skųstais sprendimais buvo nepriimtas pareiškėjos prašymas išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos skundas minėtoje administracinėje byloje buvo atmestas kaip nepagrįstas, o, kaip minėta, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad vyktų koks nors kitas administracinis procesas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje jai išdavimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti pareiškėjos argumentai (pvz., dėl ankstesnių atsakovo sprendimų išsiųsti pareiškėją panaikinimo, skundžiamo sprendimo neįsiteisėjimo, veiksmų nesiėmimo riboti pareiškėjos judėjimo laisvę kol ji buvo Lietuvos Respublikoje, poreikio saugoti turtą ir pan.) yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys