A-143-550-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-550/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01225-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, M. B. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 82; 3) įpareigoti atsakovą įregistruoti jos nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas); 4) priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminį mokestį ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. nuosavybės teise valdo Butą, kuris jai buvo perleistas pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 2004 m. rugsėjo 1 d. tarp jos ir trečiojo suinteresuoto asmens M. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo). Pareiškėja, peržiūrėdama informaciją apie savo Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, 2013 m. vasario 7 d. pastebėjo, kad Buto duomenys jai nebeprieinami. Advokatui susipažinus su Buto Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paaiškėjo, jog registro įrašas, kad Butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, 2013 m. vasario 5 d. panaikintas ir tos pačios dienos įrašu pažymėta, jog butas nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Taip pat buvo panaikintas įrašas apie juridinį faktą apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, turinčius įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Pareiškėja pažymėjo, jog, išnagrinėjęs jos skundą, teritorinis registratorius 2013 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236, kuriame nurodė, kad Butas nuosavybės teise M. B. vardu įregistruotas remiantis jos atstovės R. M. V. prašymu bei teismų sprendimais, kuriais buvo nutraukta A. G. nuosavybės teisės į butą įregistravimo pagrindu buvusi sutartis, ir atkurti anksčiau galiojusios registracijos nėra pagrindo.

Komisija 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 82 paliko galioti paminėtą teritorinio registratoriaus sprendimą. Pareiškėjos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai – teismų sprendimai – neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimų ir nesudaro pagrindo pakeisti nuosavybės teisių į Butą registracijos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 tik nutraukė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, o ne pripažino negaliojančia ar panaikino, nepasisakė nei dėl restitucijos taikymo, nei dėl žalos atlyginimo, taigi nepasisakė ir dėl buto perleidimo nuosavybėn kitiems asmenims.

Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009, tvirtino, kad, teismui nutraukus sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, iki jos nutraukimo kilusios pasekmės – Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn – nebuvo paneigtos, todėl nebuvo paneigtas ir pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą atsiradimo ir tuo pačiu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas. Komisija nepagrįstai sutapatino du savarankiškus ir skirtingus teisės institutus: sutarties nutraukimą ir sutarties pripažinimą negaliojančia, neįsigilino į pareiškėjos argumentus bei pateiktus įsiteisėjusius teismų sprendimus.

M. B. teisme nekėlė sutarties nutraukimo teisinių pasekmių klausimo, o bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimų ribų. Tai aiškiai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 pažymėjęs, kad reikalavimas priteisti, grąžinti butą neabejotinai galėjo būti pareikštas, tačiau Buto grąžinimo ir jo išperkamosios kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, kadangi šis klausimas gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį.

Tik M. B. pareiškus atskirą ieškinį dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių – Buto grąžinimo, ir teismui tokius reikalavimus patenkinus, toks teismo sprendimas būtų M. B. nuosavybės teisės į butą atsiradimo ir jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.464 straipsnio 2 dalis nustato alternatyvias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo teisines pasekmes – grąžinti perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėti daikto išperkamąją kainą CK 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

Nutraukus išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal ją rentos mokėtojui perduotas daiktas gali ir toliau likti jo nuosavybe, jeigu rentos gavėjas kaip vieną iš alternatyvių sutarties nutraukimo pasekmių pasirinktų reikalavimą sumokėti daikto išperkamąją kainą. Nei vienas iš nurodytų CK 6.464 straipsnio 2 dalies rentos gavėjo teisių gynimo būdų bylą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo nagrinėjusių teismų nebuvo pritaikytas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Butą trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre nepagrįstai įregistravęs teritorinis registratorius akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją – neteismine tvarka išsprendė klausimą ir dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių, dėl kurių nepasisakė teismas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad M. B. atstovė R. M. V. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui 2013 m. sausio 28 d. pateikė prašymą įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą. Kartu su prašymu buvo pateikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 ir M. B. atstovavimą patvirtinantys dokumentai – Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. bei 2010 m. liepos 9 d. nutartys civilinėje byloje Nr. 2-1413-540/2013, Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1745-601/2010.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs gautą prašymą bei pateiktus dokumentus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 pagrindu Buto Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 5 d. išregistravo pareiškėjos nuosavybės teisę bei įregistravo buvusios savininkės M. B. nuosavybės teisę į Butą. Pareiškėja atsakovui pateikė 2013 m. vasario 8 d. prašymą įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą, tačiau teritorinis registratorius 2013 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 prašymo nepatenkino.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas konstatavo, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis yra nutraukta, o kiti dokumentai, patvirtinantys A. G. nuosavybės teisę į Butą, nepateikti, todėl tenkinti prašymo nėra juridinio pagrindo. Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 82 buvo pažymėta, kad, nutraukus sutartį teismo sprendimu, sutartis laikoma negaliojančia įsiteisėjus teismo sprendimui, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 pripažintas pagrįstu ir paliktas galioti.

Atsakovas pažymėjo, jog 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis buvo teisėtu pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą pagrindu iki jos nutraukimo, tačiau tapo negaliojančia nuo jos nutraukimo momento – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 įsiteisėjimo. 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis kartu buvo ir Buto priėmimo–perdavimo aktas (sutarties 7 punktas), todėl laikytina, kad, teismui priverstine tvarka nutraukus šią sutartį, ne tik pasibaigė A.

G. prievolė išlaikyti M. B. iki gyvos galvos, bet kartu buvo panaikintas ir M. B. Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn. M. B. atskiro reikalavimo perduoti Butą jos nuosavybėn nepareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 galbūt buvo susijęs su aplinkybe, kad Butas faktiškai jos buvo valdomas, todėl teismui CK 6.464 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas formaliai grąžinti Butą nebuvo tikslingas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 buvo konstatuota tik aplinkybė, kad reikalavimas dėl Buto grąžinimo M.

B. galėjo būti pareikštas, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, kuriuo nutraukta 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartis, teisėtumui ir pagrįstumui ir negali būti aiškinama nesąžiningai – kad netinkamai sutartį vykdžiusi A. G. neprarado šios sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės į Butą vien dėl to, kad nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 nebuvo pareikštas reikalavimas Butą grąžinti, o tinkamai sutartį įvykdžiusi silpnesnioji sutarties šalis M.

B., nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, neteko ne tik sutarto išlaikymo, bet ir nuosavybės teisės į Butą. Pareiškėjos bandymas įrodyti, kad, teismui nutraukus 2004 m. rugsėjo 1 d. Buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, pasibaigė tik jos prievolė išlaikyti M. B., tačiau M. B. nuosavybės teisė į Butą neperėjo dėl formalaus Buto grąžinimo akto nesurašymo, yra nepagrįstas ir dėl to, kad neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat CK 6.193 straipsnyje nustatyto reikalavimo sutartį aiškinti sąžiningai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 49–51) prašė atmesti skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 buvo nutraukta, sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktą bei 23 straipsnį, teismo sprendimas buvo pagrindu įregistruoti M. B. nuosavybės teises į Butą. Teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes, panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas.

Jei ginčijami sandoriai ir aktai, kurių pagrindu buvo įregistruota nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, duomenys apie nekilnojamąjį turtą tampa nuginčytais, ir viešojo registro tvarkytojas privalo tokį teismo sprendimą vykdyti. Pareiškėja kitų dokumentų, pavyzdžiui, susitarimo su M. B. globėja dėl perduoto turto vertės bei metinės rentos išmokėjimo pagal CK 6.454 straipsnį, registro tvarkytojui nepateikė, todėl buvo pagrįstai atsisakyta įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą. Pareiškėja grąžino Butą geruoju, todėl nesuprantami ir nepagrįsti jos argumentai, kad būtina pareikšti atskirą ieškinį dėl Buto priteisimo.

Perduodant Butą M. B. globėjai, priėmimo–perdavimo aktas nebuvo pasirašytas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia paties perdavimo fakto – jis akivaizdus ir galimas įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis – fotonuotraukomis ir pan. Pareiškėja, reaguodama į raštiškus reikalavimus perduoti Butą, jį nustatytą dieną paliko be priežiūros, be daiktų, neužrakintą, todėl šią aplinkybę galima prilyginti buto perdavimui. 2013 m. pradžioje pareiškėjai bei jos atstovui siuntė raštą dėl buto perdavimo, vėliau – dėl daiktų pasiėmimo, tačiau prieštaravimų dėl buto perdavimo negavo.

Butą pareiškėja paliko atrakintą, be asmeninių daiktų, buvo visiškai atsiskaityta už komunalines paslaugas. Asmeniškai pasimatyti su M. B. atstove pareiškėja nenorėjo, į telefono skambučius neatsakė. Pažymėjo, kad M. B. iš pareiškėjos galėjo reikalauti ne tik turto grąžinimo, bet ir metinės rentos bei perduoto turto vertės. Rinktis kompensavimo būdą paliekama išlaikytinei iki gyvos galvos M. B. Rašydama skundus, pareiškėja piktnaudžiauja savo teise – Butas nuo 2006 m. birželio mėn. yra negyvenamas, pareiškėjos su Butu niekas nesieja, teisę pasirinkti turto grąžinimo būdą turi M.

B., antrasis turto grąžinimo būdas (išperkamosios kainos sumokėjimas) yra daug nepalankesnis pareiškėjai. Teigė, kad pareiškėja, norėdama kitokio nei Buto perdavimas atsiskaitymo būdo, turėtų pati kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 67–73) atmetė pareiškėjos skundą; trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl registro tvarkytojo atsisakymo įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pagrįstumo. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl to, kad nebuvo įregistruota jos nuosavybės teisė į Butą pagal 2013 m. vasario 8 d. prašymą. Pareiškėja nei teismo, nei teritorinio ar Centrinio registratoriaus neprašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą, kuris buvo priimtas patenkinus šios atstovės 2013 m. sausio 28 d. prašymą. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis nustato teritorinio registratoriaus sprendimų skundimo tvarką bei išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarką. Remdamasis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13)-5236 bei Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 82, teismas nustatė, jog pareiškėjos prašymas buvo sprendžiamas aiškinantis prašymo atitikimą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsnių reikalavimams dėl daiktinių teisių įregistravimui pateiktų dokumentų tinkamumo. Tai, kad pareiškėja nėra padavusi skundo nei teritoriniam, nei Centriniam registratoriui dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo, esant įstatymo nustatytai privalomai išankstinei ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkai, neleido tiesiogiai teisme peržiūrėti šio sprendimo teisėtumo. Pareiškėjos 2013 m. vasario 28 d. prašymo nepatenkinimo pagrįstumo klausimą teismas nagrinėjo kaip naujai pateiktą prašymą dėl daiktinių teisių įregistravimo.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1–3 dalimis, 22 straipsniu. Nustatė, kad pareiškėja prie savo 2013 m. vasario 8 d. kreipimosi jokių dokumentų nepridėjo, kaip priedas nurodyta tik atstovavimo sutartis, o pačiame prašymo tekste prašė naujai įvertinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, kurie buvo pagrindu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimu įregistruojant M. B. nuosavybės teisę į Butą.

Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja nepateikė jokių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei nekėlė ginčo dėl teritorinio registratoriaus sprendimų, sudarė pagrindą jos 2013 m. vasario 8 d. prašymą atmesti kaip neatitinkantį Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Šiuo įstatymo nustatytu pagrindu yra paremti tiek teritorinio, tiek Centrinio registratoriaus sprendimai. Nekilnojamojo turto registro įstatymas nenumato galimybės registratoriui pačiam savo iniciatyva pakeisti registro duomenis, išskyrus technines klaidas.

Pareiškėjos 2013 m. vasario 8 d. kreipimosi metu teritorinis registratorius jau buvo įvertinęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį ir šių dokumentų pagrindu nuosavybės teises į Butą įregistravęs M. B. vardu. Skirtingo turto registratoriaus sprendimo dėl daiktinių teisių pagal tą patį dokumentą priėmimas negali būti laikomas techninės klaidos ištaisymu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi įstatymų nustatyta tvarka – pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnį, nenuginčijus teritorinio registratoriaus 2012 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto dėl Buto nuosavybės teisės pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, pareiškėjos 2013 m. vasario 8 d. prašymo tenkinimas yra negalimas, kaip prieštaraujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniui. Teismas akcentavo, kad tiesiogiai teisme negali būti ginčijami teritorinio registratoriaus sprendimai.

Todėl teismas šioje byloje negalėjo iš esmės pasisakyti dėl to, ar buvo teisinis pagrindas teritoriniam registratoriui patenkinti M. B. 2013 m. sausio 28 d. prašymą, ir laikyti, jog jos atstovės atsakovui pateikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis atitinka įstatymo reikalavimus, t. y. ar šie teismų sprendimai laikytini teismų sprendimais, kuriais buvo pasisakyta dėl pareiškėjos daiktinių teisių į Butą pasibaigimo, ir ar šiais sprendimais pritaikytos 2004 m. rugsėjo 1 d. buto perleidimo sutarties su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos nutraukimo pasekmės, nustatytos CK 6.464 straipsnio 2 dalyje.

Teismo nuomone, kadangi su 2013 m. vasario 8 d. prašymu pareiškėja nepateikė registro tvarkytojui dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teises į Butą, atsakovas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 punktu, teisėtai bei pagrįstai nepatenkino šio pareiškėjos prašymo. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. VILIN(12.5.13.)-5236 ir Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. 82 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Pripažinus, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo patenkinti ir pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą įregistruoti jos nuosavybės teisę į Butą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas, spręsdamas dėl išlaidų atlyginimo, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi. Kadangi pareiškėjos skundas nepatenkintas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė. Teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 5 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė, prašydama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nepateikė rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo bei pagrindimo, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti jos prašymo pagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, trečiojo suinteresuoto asmens atstovės prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo teismas paliko nenagrinėtą. Pažymėjo, jog analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Taip pat pažymėjo, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 87–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai suprato reikalavimus ir paties ginčo esmę. Iš esmės ginčijo Buto nuosavybės teisės registraciją Nekilnojamojo turto registre, t. y. registro tvarkytojo veiksmus – įrašo apie jos nuosavybės teisės į butą panaikinimą ir naujo įrašo apie trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybę į butą įvedimą. Pripažinus šiuos veiksmus neteisėtais, turėtų būti atkurtas įrašas apie pareiškėjos nuosavybės teisę į butą, galiojęs nuo 2004 m. rugsėjo 14 d. Teismas skundą vertino kaip skundą dėl registro tvarkytojo atsisakymo įregistruoti jos nuosavybės teisę į butą, bet ne kaip ginčą dėl registro tvarkytojo 2013 m. vasario 5 d. atliktų veiksmų. Teismo prašė teisiškai įvertinti ginčo nagrinėjimo metu priimtus teritorinio ir Centrinio registratoriaus sprendimus. Visiškai nenagrinėjęs apskųstų sprendimų aukščiau nurodytais aspektais, teismas neišnagrinėjo visų jos reikalavimų.

2. Nesutiktina su teismo išvada, kad tiek teritorinis, tiek Centrinis registratorius sprendė pareiškėjos 2013 m. vasario 8 d. prašymą, aiškinantis jo atitikimą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsnių reikalavimams. Atsakovas svarstė šį prašymą ir kaip dėl registratoriaus 2013 m. vasario 5 d. atliktų veiksmų teisėtumo, jų atitikimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimams. Teismui skundė jos netenkinusius registratoriaus sprendimus, kuriais netinkamai išaiškinti ir neteisingai teisiškai įvertinti būtent registratoriaus 2013 m. vasario 5 d. atlikti veiksmai. Galima būtų pripažinti, kad reikalavimai šiame procese suformuluoti nevisiškai tinkamai, tačiau vadovaujantis teisminės gynybos, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principais, prioritetas teiktinas ginčo esmei, kuri tapo aiški jau iš pirmųjų šalių procesinių dokumentų. Teismas turėtų pasisakyti dėl jos argumentų ir registro tvarkytojo 2013 m. vasario 5 d. veiksmų (Nekilnojamojo turto registro įrašo panaikinimo ir naujo įrašo įvedimo vadovaujantis nurodytais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi) teisėtumo, nes pareiškėja nuo pat šio ginčo pradžios tokią teisinę problemą iškėlė ir turi teisėtą lūkestį, kad ne tik teritorinis ir Centrinis registratoriai, bet ir teismai dėl jos pasisakytų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų nepatvirtina jos įgalioto advokato 2013 m. vasario 8 d. prašymo, teikto VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, turinys. Pareiškėja nei teismo, nei teritorinio ar Centrinio registratorių neprašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą, kuris buvo priimtas patenkinus M. B. atstovės 2013 m. sausio 28 d. prašymą. Nesilaikius išankstinės Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje, kaip ir ABTĮ 25 straipsnyje, nustatytos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, galimybės tiesiogiai nagrinėti teisme tokį prašymą (skundą) teisės aktai nenumato. Teismas pareiškėjos 2013 m. vasario 8 d. prašymą pagrįstai nagrinėjo kaip naujai pateiktą prašymą dėl daiktinių teisių įregistravimo. Skirtingo sprendimo tų pačių dokumentų pagrindu priėmimas dėl daiktinių teisių įregistravimo ir išregistravimo negali būti laikomas techninių klaidų ištaisymu. Pareiškėjai neginčijus VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. priimto sprendimo įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į Butą bei nepateikus naujų dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisės atsiradimą į Butą, kitokios galimybės atkurti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie jos nuosavybės teisės įregistravimą į Butą teisės aktai nenumato. Pažymi, kad ginčo dalyko pasirinkimas, tikslinimas ar keitimas visiškai priklausė nuo pareiškėjos, atstovaujamos profesionalaus teisininko, valios. Kadangi ir pati pareiškėja pripažįsta, kad jos reikalavimai procese suformuluoti nevisiškai tinkamai, negalima sutikti, kad už tai taptų atsakingas pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs teismui pateiktus įrodymus, padaręs motyvuotas išvadas ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 buvo pagrindu įregistruoti M. B. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – Butą. Sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 buvo nutraukta, todėl įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į Butą nėra pagrindo. Teismui nutraukus sutartį, kurios pagrindu buvo įregistruota apeliantės nuosavybės teisė, registratorius privalėjo išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktą teismo sprendimą. Apeliantė kitų dokumentų registro tvarkytojui nepateikė. Pažymi, kad apeliantė ginčo butą grąžino geruoju, jį paliko atrakintą, be asmeninių daiktų, buvo visiškai atsiskaityta už komunalinius patarnavimus. Akivaizdu, kad rašydama skundus apeliantė piktnaudžiauja savo teise. Norėdama kitokio nei ginčo buto perdavimas atsiskaitymo būdo, pareiškėja turėtų pati kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą. Akcentuoja, kad šioje byloje pareiškėja kėlė ginčą dėl to, jog nebuvo įregistruota jos nuosavybės teisė į Butą pagal 2013 m. vasario 8 d. prašymą. Pareiškėja nei teismo, nei teritorinio ar Centrinio registratorių neprašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo įregistruoti M. B. nuosavybės teisę į butą, kuris buvo priimtas patenkinus šios atstovės 2013 m. sausio 28 d. prašymą, todėl teismas negalėjo peržiūrėti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2004 m. rugsėjo 14 d. nuosavybės teisė į Butą buvo įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens M. B. vardu;

2) nuo 2004 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. vasario 5 d. nuosavybės teisė į Butą buvo įregistruota pareiškėjos vardu. Šio įregistravimo pagrindu buvo tarp buvusios Buto savininkės M. B. (CK 6.460 str. taikymo prasme rentos gavėjos) ir pareiškėjos (CK 6.460 str. taikymo prasme rentos mokėtojos) 2004 m. rugsėjo 1 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis;

3) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d. (kai Vilniaus apygardos teismas 2012-12-21 nutartimi paliko jį nepakeistą), paminėta 2004 m. rugsėjo 1 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo nutraukta;

4) Buto įregistravimas pareiškėjos vardu atsakovo buvo panaikintas 2013 m. vasario 5 d. Tai buvo padaryta remiantis aukščiau nurodytais teismų sprendimais.

Iš bylos taip pat matyti, kad 2013 m. vasario 8 d. prašymu pareiškėja (per įgaliotą savo atstovą) prašė įregistruoti Butą jos vardu, t. y. sugrąžinti anksčiau (iki 2013-02-05) buvusią Buto registraciją (b. l. 6). Tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjos skundžiamu atsakovo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, kuris buvo paliktas galioti pareiškėjos taip pat skundžiamu Komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu, priimtu pagal pareiškėjos 2013 m. kovo 1 d. skundą, šis pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas.

Pasisakydama dėl išvardytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėja nepasinaudojo teise Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnių nustatyta tvarka apskųsti teritorinio registratoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti Buto registravimą jos vardu, todėl toks registravimo panaikinimas negali būti nagrinėjimo iš esmės dalyku šioje administracinėje byloje. Teismas paminėtą pareiškėjos 2013 m. vasario 8 d. prašymą traktavo kaip atskirą, su paminėtu registracijos panaikinimu nesiejamą, prašymą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą (Butą) įregistravimo ir vertino jį Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio kontekste, atsitrauktai nuo paminėto teritorinio registratoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimo dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą registravimo panaikinimo.

Kolegija, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių įvertinimu, pažymi, kad iš aukščiau nurodyto pareiškėjos teritoriniam registratoriui 2013 m. vasario 8 d. prašymo matyti, jog pareiškėja išdėstė savo argumentus dėl, jos manymu, neteisingo paminėtų teismų sprendimų reikšmės Buto registracijai nustatymo, prašė peržiūrėti Buto registracijos jos vardu panaikinimo pagrįstumą (b. l. 6). Šiame kontekste pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjos skundžiamuose teritorinio ir Centrinio registratorių sprendimuose buvo pasisakyta dėl paminėtų teismų sprendimų reikšmės Buto registracijos pareiškėjos vardu panaikinimui (b. l. 7, 8). Tai leidžia kolegijai daryti išvadą, kad tikrasis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Buto registracijos pareiškėjos vardu panaikinimo (paminėtu atsakovo 2013-02-05 sprendimu) teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip jau buvo pasakyta, pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą, negu kolegijos padarytą, išvadą apie nagrinėjamos bylos ribas, šio klausimo iš esmės nesvarstė. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme ir yra naikinamas. Byla grąžintina teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė