AS-438-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-438-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00130-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. B. 2015 m. sausio 5 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9584(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau –ir valstybinė pensija) dalį – 18 417,12 Lt, susidariusią 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu; 3) atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam buvo mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėjo nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Būdamas lojaliu piliečiu pareiškėjas buvo įsitikinęs jog Lietuvos Respublikos Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui pensijos ne tik bus atstatytos, bet ir kompensuoti praradimai dėl mažinimo. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, jog valstybinė pensija sumažinta pažeidžiant konstitucinius principus. Pareiškėjas mano, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašo jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Be to, pareiškėjo teigimu, jo pažeistos teisės gynybą apsunkino teisinis neaiškumas, nes tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino tokios teisės gynybos terminus ir tvarką.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, nepaisant to, skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas teismui padavė praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmo valstybinės pensijos sumažinimo.

Teismas vadovavosi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog teismas neabejoja, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškinimų dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9584(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl minėto sprendimo panaikinimo atsisakė priimti kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas J. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą bei priimti skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti motyvų, be to pirmosios instancijos teismo išaiškinimai neatitinka naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (2014 m. sausio 15d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS765-215-2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-1002/2014 ).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad priėmus Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. valstybinių pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Pabrėžia, jog 2001–2003 metais buvo neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų, tačiau vėliau, priėmus Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, susidariusios nepriemokos buvo gražintos net tiems asmenims, kurie į teismą nesikreipė. Taigi, vadovavosi šia praktika, manė, jog patirti turtiniai praradimai bus išmokami be teismų sprendimų, todėl dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą pareiškėjas nesikreipė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas nėra išspręstas iki šiol. Nevienoda teismų praktika sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ar teismine tvarka. Taip pat mano, jog pensijos priskirtinos periodinėms išmokoms, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl periodinių išmokų mokėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nors pareiškėjas nurodo, jog jam paskirta valstybinė pensija sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. 11DP(P)-6467 apie 2010–2013 m. pensijos dydį matyti, jog valstybinė pensija ginčo laikotarpiu pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio bei 5 straipsnio nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį visa apimti, tačiau iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog iš esmės pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria neatnaujintas terminas skundui paduoti ir šiuo pagrindu atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Atskirajame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1D-9584(11) panaikinimo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios anksčiau – Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas netekusiu galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo pratęstas – Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Išnagrinėjusi Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6467 apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 8) duomenis teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. sausio – 2010 m. kovo mėnesiais valstybinės pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, o nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau, iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, J. B. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2010 m. kovo mėnesiais laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 2010 m. balandžio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 5 d., t. y. praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 – už 2013 m. sausio mėnesį, todėl, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį išmokama pensija už konkretų mėnesį, akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. sausio 5 d. dar nebuvo pasibaigęs. Toks skundo padavimo teismui termino taikymas atitinkamiems periodams, per kuriuos susidariusią valstybinės pensijos nepriemoka reikalauja priteisti pareiškėjas, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/14; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1dalį, teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai, kreipėsi į teismą 2014 m. rudenį ar vėliau dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, kad praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sitemos Liteko duomenis pareiškėjo atskirajame skunde nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose pareiškėjai dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą buvo kreipęsi anksčiau nei pareiškėjas nagrinėjamoje byloje: administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 – 2013 m. rugpjūčio 27 d., administracinėje byloje Nr. AS765-215-2014 – 2013 m. gruodžio 5 d., administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, – 2013 m. lapkričio mėn., administracinėje byloje Nr. AS552-1002/2014 – 2014 m. liepos 17 d.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir į suformuotą naujausią praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas J. B. kreipėsi tik 2015 m. sausio 5 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas