A-438-477-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-477/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-438-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 6–12) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 72–78) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, administracija,) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorės 2011 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. AP-32 (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-32) jam buvo pareikšta pastaba už netinkamai atliktas pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku pavedamas užduotis. Minėtas įsakymas yra neteisėtas, nepagrįstas, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviu įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimu ir pareiškėjo kalte. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui nebuvo sudaryta jokia galimybė nei susipažinti su tyrimo eiga, nei duoti paaiškinimus ar kitą informaciją.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada nemotyvuota, iš jos negalima padaryti kategoriškos išvados dėl pareiškėjo kaltės, joje neaptarta nuobaudos skyrimo būtinybė. Nurodė, kad administracijos direktorės 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. AP-149 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. AP-373 „Dėl A. K. perkėlimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-149) pareiškėjas buvo atleistas iš Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigų.

Šis įsakymas visiškai nemotyvuotas, be to, su pareiškėju nebuvo derintas jo galimas perkėlimas į kitas pareigas, pareiškėjas nebuvo įspėtas apie darbdavio sprendimą ir darbo sąlygų pasikeitimą. 2011 m. sausio 18 d. administracijai pateikė raštą, kad nesutinka toliau eiti pareigas dėl tokių savivaldybės administracijos išpuolių ir prašė nutraukti valstybės tarnybos teisinius santykius įstatymų nustatyta tvarka, nes suprato, kad jo pareigybė, į kurią turėtų būti grąžinamas panaikinus įsakymą, yra netapati tai, iš kurios buvo perkeltas, todėl turėtų būti atleistas taip, kaip numato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas.

Tačiau darbdavys priėmė sprendimą darbo santykius nutraukti savo nuožiūra. administracijos direktorius 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. AP-159 (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-159) atleido pareiškėją iš pareigų kaip pačiam prašant, net nepaisydamas to, kad visa seka darbdavio veiksmų jam sukėlė reikšmingą sveikatos sutrikimą ir dėl staiga pablogėjusios sveikatos jis atleidimo (dieną) metu jau gulėjo ligoninėje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo atleistas 2011 m. sausio 18 d. įsakymu, bet tą dieną jau gulėjo ligoninėje, Įsakymas Nr. AP-159 jam nebuvo įteiktas darbovietėje, jį gavo paštu, be jokių paaiškinimų ir galimybių ginti savo pažeidžiamas teises.

Pareiškėjo teigimu, darbdavys nepaisė to, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 131 straipsnio 1 dalis numato draudimą atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Tokią pačią prievolę darbdaviui nustato ir VTĮ 44 straipsnio 5 dalis. Priimdamas tokį sprendimą darbdavys pažeidė ir pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, socialines garantijas, numatytas VTĮ 40 straipsnyje, t. y. jis tapo neapdraustu valstybiniu socialiniu draudimu (jam neišduodamas nedarbingumo pažymėjimas ir nemokama dėl to socialinė pašalpa), liko neapdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir už tai turi susimokėti savo lėšomis.

Dėl nurodytų darbdavio veiksmų pareiškėjas buvo pažemintas, buvo pabloginta jo reputacija, sukeltas fizinis ir dvasinis skausmas, sutriko sveikatos būklė ir iki šiol ji nėra sugrįžusi į iki tol buvusią būseną. Be to, atsakovas viešai skelbė tikrovės neatitinkančius duomenis žiniasklaidai dėl žalos savivaldybei, iki šiol viešai skleidžia neteisingą informaciją apie atleidimą (pasitraukimo priežastis). Teigiama, jog pareiškėjas iš pareigų pasitraukė pats ir tuo sukėlė atsakovui problemų. Nurodė, kad atleidžiant jį iš pareigų, nebuvo atsižvelgta į tai, jog iki tol nebuvo baustas darbovietėje, jokių pastabų pareiškėjo atžvilgiu darbdavys nėra išsakęs, turi pakankamą kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti tokį darbą. Be to, atleidimas atėmė valstybės tarnautojo statusą, socialines garantijas, pajamas, karjeros galimybes, pasikėsino į gerą reputaciją. Šiuo metu valstybėje esančiomis ekonominėmis sąlygomis praktiškai neįmanoma surasti kitą darbą, be to, neapleidžia baimė dėl ateities, nes neteko vienintelio pajamų šaltinio.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 147–159) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą ir (ar) atleisdamas pareiškėją iš pareigų, atliko kaltus veiksmus. Atsižvelgdama į Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 700-5-296 išdėstytus teiginius, kad nepaisant nurodymų kuo skubiau užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros funkcijų vykdymą atstovaujant teismuose neįgaliųjų asmenų teises, pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių – nepateikė sveikatos specialistų pareigybinių nuostatų, nedalyvavo Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-10-75-329/2010 dėl globos nustatymo, globėjo bei turto administratoriaus paskyrimo), todėl 2010 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi pareiškėjui paskirta 500 Lt bauda, administracijos direktorė 2010 m. gruodžio 10 d.

įsakymu Nr. A-4152 sudarė komisiją tariamam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir komisija). Viešosios vadybos ir personalo skyrius 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimu Nr. 19 pasirašytinai informavo pareiškėją, jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir prašė pateikti paaiškinimą, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo suteikta galimybė teikti išsamius paaiškinimus, nepagrįstas. Skiriant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galiojančių nuobaudų neturi, iki nuobaudos skyrimo buvo skatintas, todėl buvo skirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjo argumentas, kad Įsakyme Nr. AP-32 nėra įvardytas tarnybinis nusižengimas, už kurį jis yra baudžiamas, bei jo skyrimo pagrindas, todėl įsakymas yra neteisėtas, yra nepagrįstas, kadangi remiantis teismų formuojama praktika, laikytina, kad motyvuojamojoje išvadoje, esant aptartoms visoms komisijos nustatytoms įvykio aplinkybėms, tarnautojo padarytiems pažeidimams ir motyvams, kurių pagrindu buvo skirta tarnybinė nuobauda, papildomai nurodyti įsakyme nei faktinių aplinkybių, nei motyvų nereikia. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1075-329/2010 tenkino prašymą dėl baudos panaikinimo, tačiau teismo pozicija, jog pareiškėjas privalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti prašomus dokumentus, išliko nepakitusi.

Be to, pareiškėjas komisijai nepateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutarties, todėl komisija nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi netinkamai vykdė Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. A-568, 7.1 ir 7.5 punktus, nevykdė Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 700-32 „Dėl H.

G. pavadavimo“ ir Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 700-34 „Dėl pavedimo A. K.“, tuo neužtikrino savivaldybės atstovo dalyvavimo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. posėdyje svarstant bylą dėl globos nustatymo, globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo neveiksniai A. J..

Dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo 2010 m. vasario 22 d. sutikimą, administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. AP-197 Savivaldybės gydytojo tarnybos vedėjo (Savivaldybės gydytojo) pavaduotojas A. K. perkeltas į Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjas administracijos direktoriui 2010 m. kovo 2 d. pateikė prašymą perkelti jį nuo 2010 m. kovo 2 d. į administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (Savivaldybės gydytojo) pareigas. administracijos direktorius 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. AP-373 laikinai, esant tarnybiniam būtinumui, perkėlė pareiškėją į šias pareigas. Nuo 2011 m. sausio 18 d. administracijos direktorius Įsakymu Nr. AP-149 2010 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. AP-373, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigas, pripažintas netekusiu galios. Panaikinus šį įsakymą, pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 18 d. turėjo grįžti į jo iki tol eitas Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, turėjo atlikti tas pačias, iki perkėlimo buvusias funkcijas, todėl pagrindo teigti, jog jo darbo sąlygos buvo pakeistos, nėra. Tačiau pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. administracijos direktoriui pateikė prašymą nutraukti darbo santykius nuo 2011 m. sausio 18 d. įstatymų nustatyta tvarka. Įstaigos vadovui sutikus, valstybės tarnautojas gali būti atleistas nuo jo prašyme nurodytos datos, nesilaikant VTĮ 44 straipsnio 4 dalyje numatyto 14 kalendorinių dienų termino. Remiantis šia nuostata, 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjas Įsakymu Nr. AP-159 buvo atleistas iš pareigų.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog jis dėl Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas teismui nenurodė, kodėl jis patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, t. y. 50 000 Lt. Visi pareiškėjo patikslintu skundu ginčijami administracijos direktoriaus įsakymai yra galiojantys, t. y. nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teisėti, pats jų priėmimas nereiškia, jog administracija priimdama juos atliko kokius nors neteisėtus ir dėl to kaltus veiksmus. Priešingai, Kauno miesto savivaldybės administracija, priimdama pareiškėjo ginčijamus teisės aktus, veikė savo kompetencijos ribose ir elgėsi teisėtai, todėl negalima konstatuoti, jog dėl administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Nenustačius neteisėtų ir dėl to kaltų atsakovo veiksmų, negalima nustatyti ir priežastinio ryšio, sąlygojusio neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė nei Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų ir dėl to kaltų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, t. y. neįrodė visų neturtinės žalos atsiradimui būtinų sąlygų viseto, todėl priteisti pareiškėjui 50 000 Lt neturtinės žalos nėra teisinio pagrindo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu (II t., b. l. 72–79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi (II t., b. l. 111–118) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu (II t., b. l. 172‑181) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl Įsakymo Nr. AP-32, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, konstatavo, kad administracinės bylos duomenų visetas patvirtina, jog 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimu pareiškėjui tą pačią dieną pasirašytinai buvo pranešta, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, pateikta turima informacija apie tarnybinį nusižengimą, nurodytas įsakymas, kuriuo sudaryta komisija įtariamam tarnybiniam nusižengimui tirti bei prašoma pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas tokį paaiškinimą pateikė 2010 m. gruodžio 16 d. Teismo vertinimu, atsakovo išvada yra pakankamai motyvuota, pagrįsta įrodymais, joje konstatuotas pareiškėjo aplaidumas ir tokio aplaidumo padariniai, nurodytos konkrečios pažeistų teisės aktų nuostatos bei pasiūlyta konkreti tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo negalėjimo dalyvauti vienu metu 2010 m. gruodžio 6 d. vykusiame teismo posėdyje Kauno apylinkės teisme ir Ekstremalių situacijų komisijoje, nes administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. A-4152 sudarytos komisijos posėdžio protokolas patvirtina, kad Ekstremalių situacijų komisijoje pareiškėjo dalyvavimas nebuvo toks svarbus kaip teismo posėdyje. Liudytojai G. J. ir L. S. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėjas pagal pareigybės aprašymą, įsakymą ir įgaliojimą privalėjo atstovauti savivaldybei teisme, teismuose pareiškėjas atstovaudavo nuolat ir, tik priėmus į tarnybą specialistę gydytoją H. G., jis pareiškė, kad ją apmokys atstovauti teismuose ir daugiau į teismus nevaikščios. Įgaliojimas atstovauti teismuose, priešingai nei teigia pareiškėjas, jam buvo išduotas. Susirgus gydytojai H. G., pareiškėjas jam pareigybės aprašymu bei įsakymais priskirtas funkcijas galėjo ir privalėjo atlikti pagal atitinkamus prioritetus arba pavesti jas atlikti kitiems skyriaus tarnautojams. Atsakovo neteisėtų veiksmų pagal nurodytus pareiškėjo argumentus teismas nenustatė.

Teismo vertinimu, administracijos direktorius, keisdamas pavyzdinius savivaldybės gydytojo nuostatus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nes teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pavyzdiniai nuostatai nėra tipiniai, kurie negalėtų būti keičiami. Pavyzdiniuose nuostatuose numatytos savivaldybės gydytojo funkcijos yra privalomos visoms savivaldybėms, tačiau atitinkamos savivaldybės administracijos direktorius (savivaldybės institucijos vadovas) gali nustatyti ir platesnes šios pareigybės funkcijas.

Pabrėžė, kad administracinėje byloje duomenų, kad pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys naudotis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 punkte numatytomis teisėmis (valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui) nėra. Tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas pasirašytinai 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimu informuotas apie įsakymu sudarytą komisiją jo tarnybiniam nusižengimui tirti. Taisyklės nenustato pareigos tarnybinį patikrinimą atliekančiai institucijai tikrinamą pareigūną privalomai supažindinti su įsakymu, kuriuo sudaryta komisija tarnybiniam nusižengimui tirti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. AP-149 buvo pripažintas netekusiu galios Įsakymas Nr. AP-373, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigas. Panaikinus šį įsakymą, pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 18 d. turėjo būti grąžintas į jo iki tol eitas Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau 2011 m. sausio 18 d. jis administracijos direktoriui pateikė prašymą nuo 2011 m. sausio 18 d. darbo santykius nutraukti. Šiuo aspektu teismas konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, jog grąžinant valstybės tarnautoją į iki perkėlimo eitas pareigas, būtų reikalingas valstybės tarnautojo įspėjimas, derinimas su juo ar pan. Taigi atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. AP-149, jokių imperatyvių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. AP-159 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, atsistatydinus savo noru, jo prašomą dieną – 2011 m. sausio 18 d. Šiais veiksmais atsakovas teisės aktų reikalavimų pareiškėjo laisvo apsisprendimo atsistatydinti aspektu nepažeidė. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį valstybės tarnautojo prašymu (atsistatydinant savo noru) jis gali būti atleidžiamas iš pareigų ir laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Be to, pareiškėjas nei po 3 dienų, nei vėliau (net ir pasibaigus nedarbingumo terminui) atsakovui nepateikė pareiškimo, kuriuo informuotų, jog atšaukia savo 2011 m. sausio 18 d. prašymą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos savo noru.

Dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neįrodžius ir teismui nenustačius Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų (t. y. nesant vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti), likusių sąlygų vertinimas netenka reikšmės, todėl žalos atlyginimas yra negalimas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–18), kuriuo prašo: 1) bylą pripažinti sudėtinga ir skundo nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją; 2) paskirti žodinį bylos nagrinėjimą ir į teismo posėdį iškviesti ir pakartotinai apklausti liudytoją G. J.; 3) Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą dėl visų pareiškėjo skundo aspektų, įskaitant ir netenkintą 2013 m. sausio 23 d. prašymą atnaujinti praleistą terminą; 4) apeliacinės instancijos teismui nusprendus grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ją grąžinti kitos apygardos administraciniam teismui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo dar kartą išnagrinėti jo prašymą atnaujinti terminą apskųsti atsakovo priimtus aktus, nes jis su naujai pateiktu prašymu pridėjo įrodymų, patvirtinančius priežasčių, dėl kurių buvo praleistas minėtas terminas, svarbumą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo neturtinės žalos, bet ne skundžiamų administracinių teisės aktų teisėtumo aspektą. Teismas ne tik kad nesistengė atskleisti bylos esmę, bet ir tam trukdė, advokatavo atsakovui: teismas neleido pareiškėjui užduoti klausimų svarbiam liudytojui, nepriėmė į bylą svarbių dokumentų, neatsižvelgė į gydytojo eksperto pateiktą nuomonę, medicinos literatūroje pateiktą informaciją apie jį 2011 m. sausio 18 d. ištikusio sveikatos sutrikimo pavojingumą ir pasekmes.

Pažymi, kad atsakovas 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. AP-159 atleido jį iš tarnybos kaip pačiam prašant, nors dėl staiga pablogėjusios sveikatos jis atleidimo (dieną) metu jau gulėjo ligoninėje. Tai patvirtinta liudytojos L. S. parodymai. Į teismą liudytoju buvo kviečiamas buvęs Socialinių reikalų departamento direktorius G. J., kuris buvo jo tiesioginis vadovas, tačiau teismas jam neuždavė klausimų, susijusių Įsakymo Nr. AP-159 priėmimu, taip pat neleido tokių klausimų užduoti ir pareiškėjui.

Akcentuoja, kad teismas neišnagrinėjo jo 2011 m. sausio 18 d. pareiškimo nutraukti darbo santykius turinio ir jame išdėstytos tikrosios jo valios. Pareiškime prašoma nutraukti darbo santykius įstatymo nustatyta tvarka, nes darbdavys negrąžino jo į analogišką (tapačią) pareigybę, iš kurios jis buvo perkeltas. Šis pareiškimas nereiškė atsistatydinimo iš valstybės tarnybos.

Teigia, kad atsakovas iki paskutinio teismo posėdžio (2013 m. liepos 10 d.) nepateikė įrodymo, jog jis buvo tinkamai įgaliotas atstovauti teismuose. Iš pateiktų teismui ir teismo priimtų įgaliojimų kopijų matyti, kad pareiškėjas tokią funkciją yra vykdęs, tačiau tuomet jis dirbo kitose pareigose. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2010 m. gruodžio 6 d. įgaliojimą pareiškėjas tą pačią dieną buvo gavęs. Minėto įgaliojimo kopija buvo pateikta be rengimo vizų ir įgaliotojo asmens parašo. Tuo tarpu jam nuobauda buvo skirta už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 6 d. nenuėjo į teismo posėdį. Be to, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos numato, kad juridinio asmens atstovas teismuose turi turėti juridinį išsilavinimą. Tokio išsilavinimo sveikatos priežiūros specialistai neturi, todėl jie negali būti įgaliojami vieni dalyvauti civilinėse bylose. CPK nustato du skirtingus su globa susijusius aspektus: išvados teikimą teismui ir bylos nagrinėjimą teisme. Dėl išvados teikimo funkcijos jokio ginčo nebuvo, ją nuolat teismams rašytine forma teikė savivaldybės gydytojo funkcijas vykdantis asmuo. Tuo tarpu komisija, tyrusi galimą jo nusižengimą, šias dvi funkcijas sujungė į vieną, o apie reikalavimą juridinio asmens atstovui turėti juridinį išsilavinimą iš viso nepasisakė.

Mano, kad savivaldybė neturėjo teisės keisti savo nuožiūra pavyzdinių savivaldybės gydytojo nuostatų, kuriuos 2010 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bei priskirti savivaldybės gydytojui nenumatytų funkcijų.

Teigia, kad teismui nurodė, jog komisijos išvados prieštarauja Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios vadybos ir personalo skyriaus 2010 m. gruodžio 3 d. raštui Nr. 12-4-474. Taip pat prašė teismo papildomai išreikalauti visą su minėtu raštu susijusią medžiagą. Tačiau teismas šios aplinkybės netyrė.

Pažymi, kad komisija sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 4 dalis. Tačiau teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, nekreipė dėmesio į tai, kad komisijos darbe dalyvavo 3 galimai suinteresuoti komisijos sprendimu asmenys ir du jiems pavaldūs asmenys. Pagrindinis kaltinimas pareiškėjui buvo dėl to, kad dėl jo kaltės 2010 m. gruodžio 6 d. posėdyje tinkamai nebuvo išspręstas asmens globos klausimas, tačiau iš tiesų globos paskirti nebuvo galima tol, kol nėra žinoma stacionari globos įstaiga, kur toks asmuo apgyvendinamas. Šį klausimą sprendžia savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyrius, Socialinių reikalų departamento direktorius (buvo įtrauktas į komisiją), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (buvo įtrauktas į komisiją). Dėl minėto asmens neapgyvendinimo globos namuose ir Kauno miesto savivaldybės administracijos neveikimo Kauno miesto apylinkės teismas raštu kreipėsi į miesto merą. Be to, komisijos išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog teismas jam skirtą baudą panaikino, nors pagal savivaldybėje nustatytą tvarką, visus teismo raštus gaudavo, registruodavo ir vykdytojams paskirstydavo Teisės departamentas.

Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kodėl buvo būtina priimti 2011 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. AP-149. Jis į naujas pareigas buvo perkeltas dėl tarnybinio būtinumo, tokio įsakymo atšaukimas galėtų būti grindžiamas tokio būtinumo išnykimu. Valstybės tarnybos įstatymas nepakankamai apibrėžia, kaip darbuotojas turėtų būti sugrąžinamas į ankstesnes pareigas. Byloje liko neištirta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius savo sprendimą perkelti jį į kitas pareigas realizavo dviem ta pačia data, bet skirtingais numeriais pažymėtais įsakymais (Nr. AP-143 ir Nr. AP-149).

Teigia, kad prieš jį atleidžiant iš pareigų žiniasklaidoje pasirodė jį šmeižianti ir žeminanti informacija (vienas iš straipsnių pavadintas: „Savivaldybės gydytojui už kalbas teko keisti kėdę“). Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. liepos 22 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl minėtų straipsnių, tačiau prokuroras konstatavo faktą, kad yra pagrindo teigti, jog jo atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, bet byla turėtų būti keliama privataus kaltinimo tvarka. Šių aplinkybių teismas netyrė.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 23–31) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, laikytina, jog klausimas dėl praleisto termino skundui paduoti yra galutinai išspręstas įsiteisėjusia ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-790/2011, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo pakartotinį prašymą, pagrįstą iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti Kauno apygardos administracinis teismas neturėjo jokio pagrindo.

Nesutinka su pareiškėjo prašymu pripažinti šią bylą sudėtinga ir apeliacinio skundo išnagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, dėl kurių ši byla pripažintina sudėtinga. Tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėję daug bylų dėl neturtinės žalos, kylančios dėl darbuotojų atleidimo iš pareigų, priteisimo, šioje byloje nėra nagrinėjamos išskirtinės aplinkybės, todėl ji nėra laikoma sudėtinga. Be to, byla pripažintina sudėtinga tik teismo pirmininko ar kolegijos siūlymu.

Teigia, kad pareiškėjas, prašydamas pakartotinai iškviesti liudytoją G. J., apeliaciniame skunde nenurodo, kokius procesinius pažeidimus padarė teismas, liudytoją apklausdamas pirmą kartą ir kaip tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kauno apygardos administracinis teismas, apklausiant liudytojus byloje, ne kartą įspėjo pareiškėją užduoti konkrečius, o ne menamus, dviprasmiškus klausimus, užduodant klausimus nedėstyti savo nuomonės tuo klausimu, tačiau pareiškėjas į įspėjimus nereagavo. Vis dėlto teismas neribojo pareiškėjo teisės užduoti liudytojams konkrečius klausimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo procesinių teisių pažeidimo laikytini nepagrįstais. Dar daugiau, nurodydamas, jog jam buvo sukliudyta užduoti klausimus liudytojui G. J., pareiškėjas nenurodo, kokias svarbias aplinkybes galėjo patvirtinti liudytojas, kurios, pasak pareiškėjo, būtų užtikrinusios objektyvų bylos išnagrinėjimą.

Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad jis buvo grąžintas į netapačias pareigas, nes valstybės tarnautojas, kuris nuo 2011 m. sausio 18 d. buvo grąžintas į iki tol eitas Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, turėjo atlikti tas pačias funkcijas, apibrėžtas administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakyme Nr. A-568. Pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo būti atleistas jo nedarbingumo laikotarpiu, taip pat laikytinas nepagrįstu, nes pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas pagal jo rašytinį prašymą nuo prašyme nurodytos datos.

Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos CPK nuostatos įsigaliojo nuo 2011 m. birželio 21 d., tuo tarpu įgaliojimo išdavimo metu (2010 m. gruodžio 6 d.) galiojusi CPK 55 straipsnio 2 dalis numatė, jog „juridinių asmenų atstovais teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai (apeliacinės instancijos teismuose – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą) <...>“. Be to, išvadą teikiančios institucijos atstovams teisinio išsilavinimo reikalavimas nėra keliamas (CPK 61 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas įgaliojimus atstovauti savivaldybei teismuose turėjo ir 2006 m. sausio 24 d. (įgaliojimo Nr. R3-36), 2007 m. sausio 8 d. (įgaliojimo Nr. R3-2), 2007 m. birželio 4 d. (įgaliojimo Nr. R3-74), 2007 m. spalio 9 d. (įgaliojimo Nr. R3-115), 2008 m. liepos 15 d. (įgaliojimo Nr. R3-113), todėl jam buvo žinoma pareiga ne tik rengti teismui procesinius dokumentus, bet ir išdėstyti nuomonę dėl globos asmeniui nustatymo reikalingumo. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagal Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. A-568 organizuoti ir kontroliuoti išvadų ir pasiūlymų dėl globėjų (rūpintojų) ir turto administratorių paskyrimo neveiksniems ar ribotai veiksniems asmenims teikimą, pareiškimų dėl fizinių asmenų pripažinimo neveiksniais ar ribotai veiksniais rengimą ir savivaldybės sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą visų lygių bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose ir kitose teisės institucijose, siekiant užtikrinti globėjų (rūpintojų) veiklos priežiūrą bei kontrolę ir globos institucijos funkcijų atlikimą (7.5 punktas), šios pareigos nevykdė, už ką jam ir buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

Pažymi, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, tarnybinių nusižengimų tyrimui yra taikytinos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, o ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Minėtų taisyklių 5 dalyje numatyta, kad „komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų“. Pareiškėjo skunde nurodytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas yra skirtas suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos – 50 000 Lt atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. AP-32; 2011 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. AP-149 ir 2011 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. AP-159.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. AP-32 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba už tarnybinio nusižengimo (netinkamai atlikus pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kt.) padarymą. 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. AP-149 buvo panaikintas 2010 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. AP-373, tokiu būdu pareiškėją grąžinant į Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, iš kurių jis buvo perkeltas į Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigas. 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. AP-159 pareiškėjas buvo atleistas iš Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (atsistatydinus savo noru).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas teismui suformuluotą savo materialinį teisinį reikalavimą – priteisti iš atsakovo 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (skundo dalyką), grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250; 6.271 str.).

Kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) nurodo minėtų atsakovo įsakymų neteisėtumą, kurį (įsakymų neteisėtumą) įrodinėja remdamasis atitinkamomis Valstybės tarnybos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis.

Minėta, šiais įsakymais pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda, pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigybes bei iš jų atleistas. Šie santykiai yra reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas: galimybę panaikinti neteisėtus ir nepagrįstus įsakymus, tuo pačiu panaikinti paskirtas tarnybines nuobaudas bei grąžinti į valstybės tarnybą. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas laiku nepasinaudojo Valstybės tarnybos įstatyme numatytu pažeistų teisių gynybos būdu ir šiuo metu tokios galimybės nebeturi.

Šiuo atveju pažymėtina, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas Civilinio kodekso 6.250; 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato Valstybės tarnybos įstatymas, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos.

Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas, nebegali būti vertinamas per Valstybės tarnybos įstatymo prizmę, o turi būti vertinamas tik per Civilinio kodekso 6.250; 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prizmę. Savo ruožtu tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.250; 6.271 straipsnių dispozicijose nurodytos šių teisės normų taikymo sąlygos, apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį.

Tokios teisinės nuostatos, yra suformuluotos ir teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A756-416/2014) taip pat nurodė, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

Atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250; 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.

Pagrindiniai reikalavimai ir kriterijai šiai valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdomai veiklai yra apibrėžti Viešojo administravimo įstatyme bei kituose jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra išvardinti pagrindiniai principai, kuriuos turi atitikti valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje.

Kolegija šiuo aspektu vertindama bylos aplinkybes konstatuoja, kad byloje yra neįrodyti pareiškėjo teiginiai dėl jo ginčijamų įsakymų neteisėtumo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, jį perkeldamas iš vienų pareigų į kitas bei atleisdamas iš jų pareiškėjo prašymu, veikė jam suteiktų įgalinimų šioje srityje ribose. Tiek skiriant tarnybinę nuobaudą, tiek atleidžiant pareiškėją iš tarnybos egzistavo ir faktinis pagrindas šiems sprendimams priimti – buvo atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas, buvo pateiktas pareiškėjo prašymas jį atleisti iš tarnybos ir pan..

Byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog atsakovas priimdamas pareiškėjo atžvilgiu ginčijamus įsakymus, būtų akivaizdžiai pažiedęs Viešojo administravimo įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pats pareiškėjas.

Kaip minėta, kiti pareiškėjo argumentai, kurie grindžiami Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis įrodinėjant ginčijamų įsakymų neteisėtumą, išeina iš byloje nagrinėjamo teisinio santykio ribų, todėl ir negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog byloje yra neįrodytas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas Civilinio kodekso 6.250; 6.271 straipsnių taikymo aspektu, kas eliminuoja ir neturtinės žalos atlyginimo galimybę (CK 6.246;6. 250 str.).

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų, galiojusių įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą, nenustatyta.

Netenkintini pareiškėjo prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pakartotinai apklausti liudytoją G. J. bei bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.

Bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme paprastai yra nagrinėjamos trijų teisėjų kolegijos. Išplėstinės teisėjų kolegijos sudaromos sudėtingoms byloms nagrinėti, kuriomis yra suformuojama ir atitinkama teismų praktika (ABTĮ 46 str. 2 d.). Minėta, kad šios kategorijos bylose teismų praktika yra suformuota, todėl netikslinga šią bylą nagrinėti išplėstinės teisėjų kolegijos formate.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas įrodymai apeliacinės instancijos teisme pakartotinai tiriami tik išimtinais atvejais, kai tai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui užtikrinti.

Iš bylos matyti, kad ji yra jau ne pirmą kartą nagrinėjama tiek pirmosios instancijos teisme tiek apeliacinėje instancijoje. Tai patvirtina, kad proceso šalys turėjo visas galimybes teismui pateikti visus jiems rūpimus paaiškinimus bei įrodymus. Kokių tai išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų būtinybę pakartotinai išklausyti šalių paaiškinimus ar apklausti liudytoją G. J., iš esmės ir nenurodoma. Dėl to tenkinti šiuos prašymus netikslinga.

Dėl paminto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas