AS-757-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-757-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01437-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas F. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1998(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš atsakovo VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 2 493,14 Eur (8 608,32 Lt), susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, iš esmės motyvuodamas tuo, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Paaiškino, kad iki tol buvo įsitikinęs, jog įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Todėl tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Atsižvelgęs į tai, manė, kad termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti nepraleido, tačiau teismui manant, jog nagrinėjamu atveju reikalingas prašymas praleistam terminui atnaujinti, pareiškėjas prašė jį atnaujinti dėl nurodytų, pareiškėjo teigimu, objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A522-519/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 10–12) priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2015 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1D-1998(11) panaikinimo ir dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir likusią skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pažymėjo, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Nors nuo 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme iki 6 mėnesių buvo sutrumpintas skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminas, teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 ir Nr. A444-2232/2013 išaiškino, jog 6 mėnesių termino taikymas pagal analogiją reikštų neproporcingą pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ribojimą įstatymų leidėjo iš anksto tiesiogiai valstybinių pensijų teisiniams santykiams nenumatytomis sąlygomis ir galėtų reikšmingai apsunkinti pareiškėjo teisę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba.

Atsižvelgiant į tai, reikalavimams priteisti valstybinę pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. taikytinas 3 metų kreipimosi į teismą terminas. Teismas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje, atsižvelgęs į tai, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas, sprendė, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (rėmėsi LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2015 m. vasario 12 d. pažymos Nr. 11DP(P)-1368 matyti, jog pareiškėjui paskirta pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėn., todėl, vadovaujantis suformuota teismų praktika, laikytina, kad pareiškėjas vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėn. Tačiau į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 2 d., todėl teismas padarė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti tiek už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tiek už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) pagrindu.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių, teismas nenustatė, kad šį terminą pareiškėjas praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė iš esmės bendro pobūdžio argumentus, o jo nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus beveik 3 metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.

Be to, nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo 5 metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Tačiau teismas nurodė, kad nuo 2013 m., apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį, buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 155-7985) nuostatomis, o šiuo teisiniu pagrindu sumažintą pirmą valstybinę pensiją pareiškėjas vėliausiai gavo 2013 m. vasario mėn., todėl kreipdamasis į teismą 2015 m. kovo 2 d. nepraleido 3 metų termino reikalavimui, apimančiam laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareikšti. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei dėl VRM 2015 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1D-1998(11) panaikinimo atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėjas F. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 16–19), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti likusią skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tenkinant pareiškėjo prašymą nurodytoje dalyje ir atnaujinant skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad padarius išvadą, jog pareiškėjas praleido procesinį 3 metų terminą skundui paduoti, ir šio termino neatnaujinus, nebūtų pašalintos su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusios pažeidimo pasekmės (per protingą laiko tarpą įstatymų leidėjas nesukūrė teisingo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo) ir būtų pažeistos Konstitucijos 23 bei 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Be to, akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyta, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (remiasi LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas savo reikalavimą dėl taikant Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Atitinkamai pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Be to, pagal 2011 m. gruodžio 20 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo ribojama (pratęstas perskaičiavimas) esant skirtingam teisiniam pagrindui. Todėl pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus, gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015 ir kt.).

Tai įvertinus, darytina išvada, kad pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. kovo 2 d. (pagal gavimo spaudą ant skundo, reg. Nr. I-7556, b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Juolab kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Tuo tarpu pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės nenurodė jokių kitų objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir atskirajame skunde.

Objektyvių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjui operatyviai ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nesiremtina pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kadangi iš esmės skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės tuo aspektu, kada pareiškėjas kreipėsi į teismą – pareiškėjo nurodytoje byloje asmuo į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi gerokai anksčiau (2013 m. rugpjūčio 27 d.), nei pareiškėjas nagrinėjamoje byloje. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo F. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius