A-295-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-295-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00255-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos (toliau – ir Kauno AVPK VTV) viršininko 2014 m. vasario 4 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 23 d. jis pateikė Kauno AVPK prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kauno AVPK VTV viršininkas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas (duomenys neskelbtini)) nusprendė neišduoti leidimo, motyvuodamas neatitikimu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą Nr. XI-1146 (toliau – ir 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymas Nr. XI-1146). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 1983 m. rugsėjo 21 d. Kauno miesto Požėlos rajono teismo nuosprendžiu buvo nubaustas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 118 straipsnio 3 dalį (išžaginimas) 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos pagal 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo Nr. XI-1146 18 straipsnio 1 punktą, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 234 straipsnio l dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas) 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos pagal to paties įstatymo 18 straipsnio 4 punktą, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas. Pareiškėjas akcentavo, kad jo teistumai išnykę ir nuo jų išnykimo praėjo atitinkamai 15-20 metų. Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus galėtų būti neišduotas, jei pareiškėjas būtų teistas ne prieš, bet po 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo, kadangi įstatymas, nustatantis baudžiamumą ar griežtinantis padėtį, atgal negalioja. 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymu Nr. XI-1146 buvo pakeistas anksčiau galiojęs Ginklų ir šaudmenų kontrolės statymo 18 straipsnis (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr.X-1384 redakcija), kurio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metų laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų (analogiškai buvo nustatyta ir 2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. 1X-705 redakcijoje). Pagal vėlesnę pareiškėjui taikytą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakciją joje apibrėžus asmenis, kurie nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, buvo sugriežtinti apribojimai asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, nes remiantis 2007 m. gruodžio 4 d. Įstatymo Nr. X-1384 redakcija pareiškėjas būtų laikomas atitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Priimdamas Sprendimą (duomenys neskelbtini) atsakovas vadovavosi naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsniu ir taip pažeidė lex retro non agit principą, kadangi įstatymo nuostatos, įtvirtinusios griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, pablogino pareiškėjo teisinę padėtį lyginant su ankstesne Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, ir buvo pritaikytos aplinkybėms, atsiradusioms iki minėto teisinio reguliavimo pakeitimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2002 m. jam buvo išduotas leidimas (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus, kuris 2010 m. rugsėjo 13 d. Kauno AVPK sprendimu (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas tik todėl, kad pareiškėjas laiku, be svarbių priežasčių jo nepratęsė ir po to, kai gavo policijos įstaigos įspėjimą pratęsti. Tuomet pareiškėjas nebuvo pripažintas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos sąlygų.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l.16-17) paaiškino, kad pareiškėjui 2014 m. sausio 23 d. parteikus prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, buvo atliktas patikriniams pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Kontrolės taisyklės) IV skyrių. Nustatyta, kad 1983 m. rugsėjo 21 d. V. L. Kauno miesto Požėlos rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 118 straipsnio 3 dalį (išžaginimas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 7 iki 15 m.) ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 1993 m. rugpjūčio 20 d. V. L. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 m.) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėn. 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, Sprendimu (duomenys neskelbtini) buvo pagrįstai ir teisėtai buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. prašymu kreipėsi Kauno AVPK išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (pistoletai, revolveriai) savigynai (b.l.19). Kauno AVPK atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad V. L. 1983 m. rugsėjo 21 d. Kauno miesto Požėlos rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 118 straipsnio 3 dalį (išžaginimas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 7 iki 15 metų) ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams, o Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 metų) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Kauno AVPK VTV viršininkas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) nusprendė neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 1 bei 4 punktais.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 punktas numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Minėto straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156, galiojusio nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2013 m. gruodžio 30 redakcija) nuostatose, reglamentuojančiose Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, buvo numatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni reikalavimai negu buvo iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Teismas pažymėjo, kad minėti nuosprendžiai teismų yra įsiteisėję (b.l.22-54), todėl pareiškėjas pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo18 straipsnio 2 straipsnio 1 ir 4 punkto nuostatas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse (galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d.) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo bei pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad teistumai yra išnykę ir kad jam turi būti taikomas ankstesnė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija pagal kurią nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metų laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą pateikė 2014 m. sausio 23 d., todėl atsakovas turėjo įvertinti, ar leidimas gali būti išduotas konkrečiu atveju. Remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos.

Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Teismas priminė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įsigaliojus šiam įstatymui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai nė, buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi griežtesni reikalavimai.

Išimtis, t. y. dvi būtinos kumuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, ir jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra tik viena iš dviejų būtinųjų išimties taikymo sąlygų – aplinkybė dėl kurių taikomi apribojimai atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1983, 1993 m.), tačiau nėra antrosios sąlygos, nes pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė 2014 m. sausio 23 d., o 2002 m. išduotas leidimas (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus Kauno AVPK 2010 m. spalio 13 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas).

Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos apibrėžimas, o ankstesnėje šio įstatymo redakcijoje apibrėžiama sąvoka, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. 12 nutarimas). Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo bei buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taigi nebuvo nepriekaištingos reputacijos, todėl leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) jo prašytus ginklus jam buvo atsisakyta išduoti pagrįstai.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. L. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ir skundą patenkinti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja visus argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismo išvados, esą jis 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ar nešiotis ginklus, nepagrįstos. Šis teismo argumentas yra nelogiškas, kadangi jei jis 2011 m. vasario 28 d. būtų turėjęs leidimą laikyti ir nešiotis ginklus, tai 2014 m. sausio 23 d. nebūtų kreipęsis į atsakovą dėl tokio leidimo išdavimo. Be to, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Apelianto nuomone, jam turėtų būti taikomos šio Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos nuostatos, kadangi aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo, kadangi 2002 m. jis turėjo leidimą (duomenys neskelbtini) įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Apeliantas akcentuoja, kad jis buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, jog 2002 m. birželio 21 d. jam buvo išduotas leidimas įsigyti ginklus pistoletą (revolverį) bei vieną lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, taip pat pistoleto „Walter PPK“ 7,65 kal. bei medžioklinio šautuvo „TOZ-34ER“ pirkimo dokumentus. Įsigytus ginklus jis pardavė per Ginklų Fondą 2010 m. panaikinus išduotą leidimą. Be to, pateikė į bylą įrodymus, kad jis nuo 1991 m. yra medžiotojas selekcininkas. Tai, apelianto nuomone, šios aplinkybės liudija, kad jis įsigijo ginklus iki minėto įstatymo įsigaliojimo, todėl turi būti taikoma Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos viršininko 2014 m. vasario 4 d. sprendimo (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pareiškėjui pateikiant 2014 m. sausio 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai (pistoletai, revolveriai) ir atsakovui priimant Sprendimą (duomenys neskelbtini) galiojo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr.XI-1146 redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas su šio įstatymo priedo 2 straipsnio, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo, pakeitimais, atliktais 2012 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XI-2156 ir 2013 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XII-733.

2014 m. sausio 23 d. prašyme pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai (pistoletai, revolveriai). Pagal pareiškėjo pateiktą prašymą pretendentas gauti leidimą laikyti (nešiotis) jo nurodytų kategorijų ginklus savigynai turėjo būti tikrinamas dėl atitikimo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (GKŠĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Šio įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose nurodyti atvejai, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Nagrinėjamam ginčui yra aktualūs atvejai, numatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą - asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovas 2014 m. vasario 4 d. sprendime (duomenys neskelbtini) pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėję teismų nuosprendžiai, kuriais jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus, bylai reikšmingas aplinkybes vertinio tinkamai, materialinės teisės normas taikė teisingai.

Teisėjų kolegija dėl apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad jo teistumai yra išnykę, pabrėžia, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1,2,3,4 punktuose nustatant sąlygas pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal BK ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teisėtumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1,2,3,4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo Įstatymo 2 dalies 1,2,3,4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos "teistas" ir "turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Taigi, pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs Kauno miesto Požėlos rajono teismo 1983 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas padaręs BK 118 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (išžaginimą) ir jam paskirta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Minėtas nusikaltimas, tyčinis, smurtinis, už jį numatyta Baudžiamajame kodekse didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo). Teismas pagrįstai sutiko su atsakovu, kad šios aplinkybės yra pagrindas asmenį (pareiškėją) laikyti neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio l dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas) 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme (Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo). Teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad šios aplinkybės atsakovui buvo pagrindas laikyti pareiškėją neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Įstatymų leidėjas šioje įstatymo normoje pabrėždamas, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatomi griežtesni apribojimai, nustatė sąlygą, kuriai esant šie (griežtesni) apribojimai gali būti netaikomi asmenims dėl aplinkybių, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šią išimtį įstatymų leidėjas susiejo su teisiškai reikšminga aplinkybe, ar asmuo įstatymų leidėjo nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d., t.y.iki įstatymo, sugriežtinusio apribojimus, įsigaliojimo) turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Tokiu būdu įstatymų leidėjas nusprendė netaikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytų sugriežtintų apribojimų asmenims, kurie įstatymo nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d.), taigi ir naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimą dieną, turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas įstatymų leidėjo nurodytą dieną (2011 m. vasario 28 d.) neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus. Todėl teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjui Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis negali būti taikoma. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jam 2002 metais buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pagal tuo laiku galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, o išduotas leidimas 2010 metais buvo panaikintas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pareiškėjui laiku nepratęsus leidimo galiojimo), taip pat tai, kad jis pagal 2002 metais išduotą ginklą buvo įsigijęs ginklus, kuriuos 2010 m. panaikinus leidimą nustatyta tvarka pardavė, bei tai, kad apeliantas turi medžiotojo selekcininko kvalifikaciją, nepatenka į Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatytas išimties taikymo sąlygas, nes įstatyme nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d.) neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus. Teismas teisingai vertino, kad pareiškėjo , kuris prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus padavė 2014 m. sausio 23 d., atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atsakovas turtėjo vertinti pagal prašymo pateikimo dieną galiojusį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, netaikydamas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Tai ir buvo padaryta ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu nustatant sugriežtintus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, tačiau netaikant sugriežtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų tiems asmenims, kurie naujos redakcijos įsigaliojimo dienai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais (GŠKŠ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkto punktai) nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms (asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado). Pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojant naujos (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr.XI-1146 redakcijos) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr.XI-1146) 18 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. rugpjūčio 13 d. Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. Nr. A492-888/2014,2014 m. birželio 2 d. Nr.A525-1254/2014, 2014 m. spalio 8 d.Nr.A662-1779/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr.A492-1864/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis