A-858-1180-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1180/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-199 dalį, kuria pareiškėjui iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, buvo išminusuota 7 500 Lt, ir priimti naują sprendimą – avansu kompensuoti pareiškėjui žalos atlyginimą 9 100 Lt, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, jog Kauno rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-114-800/2012 pareiškėjui iš atsakovo R. R. priteisė 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus procesinių palūkų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui R. R. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, nurodė priteisti ieškovui iš atsakovo Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos subsidiariai 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nustatant, kad ši atsakovo Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos pareiga pasibaigia, kai atsakovas R.

R. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-206-343/2011 išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą jį patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ir iš atsakovo R. R. ieškovui priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 15 000 Lt, iš atsakovo Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos subsidiariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 7 500 Lt, o likusią Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-332-358/2012 pareiškėjui iš R. R. priteisė 18 400 Lt turtinės žalos atlyginimą. 2012 m. rugpjūčio 16 d. antstolio A. N. išieškojimo negalimumo aktas Nr. B-12349 tik patvirtina, jog R. R. vardu banko sąskaitų nėra nustatyta, jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo privalomai registruotino turto taip pat nėra, VSDFV duomenimis R. R. nedirba. Tuo pagrindu vykdomasis raštas buvo grąžintas išieškotojui. Pareiškėjui pateikus prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. (1.34)7R-199 informavo pareiškėją (pareiškėjo atstovę), jog prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nuspręsta tenkinti iš dalies, t. y. išmokant pareiškėjui 1 600 Lt dydžio turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją.

Pareiškėjas skundo argumentais sutiko, kad remiantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalimi, avansu mokama kompensacija sudaro pusę Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų dydžių, t. y. 3 900 Lt (7 800 Lt/2) turtinės žalos ir 5 200 Lt (10 400 Lt/2) neturtinės žalos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra aišku, kokiu pagrindu, net ir įvertinus tai, jog nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų kitų sąlygų dėl papildomai gautų kompensacijų ir išmokų iš kitų valstybės institucijų, Teisingumo ministerija priimdama sprendimą minusavo Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos atlygintą 7 500 Lt.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 37–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas akcentavo, kad Teisingumo ministerija priimdama sprendimą dėl žalos kompensavimo privalo atsižvelgti į atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą ir kompensuoti tik tokio dydžio kompensaciją, kurios bendra suma neviršytų Įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, jog Teisingumo ministerija nuspręsdama kompensuoti 1 600 Lt priėmė pagrįstą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui Kauno teismų sprendimais galutinai buvo priteista 18 400 Lt turtinės žalos ir 7 500 Lt neturtinės žalos. Byloje pateikta Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 269/09(05) patvirtina, jog pareiškėjui buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Vadinasi, sprendžiant kompensuojamos turtinės žalos dydžio klausimą, pareiškėjui taikytinas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, jog kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o sprendžiant kompensuojamos neturtinės žalos dydžio klausimą taikytinas 7 straipsnio 3 dalies 3 punktas, t. y. kompensuojamos neturtinės žalos dydis neturi būti didesnis nei 80 MGL (10 400 Lt). Pritaikius Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, avansu dėl turtinės žalos padarymo galėtų būti išmokama 3 900 Lt kompensacija (7 800/2, t. y. pusė sumos), o avansu dėl neturtinės žalos padarymo – 5 200 Lt kompensacija (10 400/2, pusė sumos).

Vadinasi, pareiškėjui galėtų būti išmokėta iš viso 9 100 Lt žalos atlyginimas (3 900 Lt avansas dėl turtinės žalos + 5 200 Lt avansas dėl neturtinės žalos). Teismas išdėstė Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmojo policijos komisariato 2009 m. balandžio 27 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas R. R. atžvilgiu buvo atsisakytas pradėti Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes pastarasis neturintis amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, taip pat smurtinis nusikaltimas buvo padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (Panevėžio sporto mokyklos bendrabutyje) bei Vilniaus dvikovės sporto šakų mokykla atlygino 7 500 Lt žalos atlyginimą (atlygintos žalos bendra suma nesiekia Įstatymo 7 str. nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio, t. y. 9 100 Lt).

Iš to darytina išvada, kad yra išpildytos visos sąlygos, reikalingos žalos kompensavimui avansu. Tačiau Teisingumo ministerija, kaip nustatyta Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygoje, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo avansu, privalo atsižvelgti į jau kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą ir tokiu atveju bendra suma avansu galėtų būti atlyginama tik tokia, kuri bendrai neviršytų Įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamo žalos dydžio, t. y. kaip šiuo atveju 9 100 Lt. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad Vilniaus dvikovės sporto šakų mokykla pareiškėjui yra atlyginusi 7 500 Lt, todėl atsižvelgiant į tai, jog Įstatymas imperatyviai reikalauja, kad avansu bendrai atlygintina žala (suma) negalėtų viršyti maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio – 9 100 Lt, Teisingumo ministerija nagrinėdama prašymą teisingai nusprendė ir priėmė pagrįstą sprendimą – pareiškėjo atstovės prašymą tenkinti iš dalies ir išmokėti 1 600 Lt (9 100 Lt – 7 500 Lt) dydžio turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją.

Įstatymas nenumato didesnės nei maksimalaus kompensuojamo žalos dydžio sumos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad Ministerijos veiksmai, priimant skundžiamą sprendimą, nagrinėjamu atveju nelaikytini pažeidusiais pareiškėjo teises, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–83) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto tas pačias aplinkybes, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog teismo sprendime apie Ministerijos praleistus terminus visiškai nėra kalbama, nors pareiškėjas savo skunde buvo išdėstęs šiuos faktus. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 3 dalimi ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netyrė, neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktų ir dėl imperatyviai įstatyme nurodytų terminų praleidimo nepasisakė. Nurodo Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Rašytiniai įrodymai, esantys byloje, patvirtina faktą, jog R. R. neturi jokio turto ar uždarbio, teismų sprendimais priteistos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino. Rašytiniai įrodymai, esantys byloje, patvirtina faktą, jog Vilniaus dvikovės sporto šakų mokykla atlygino 7 500 Lt neturtinę žalą, tačiau iki pat šios dienos turtinė žala, priteista Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-332-358/2012, nėra atlyginta. Todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo remtis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atskaitant atlygintą neturtinę žalą.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–93) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata yra taikytina tik sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos kompensavimo dydžio. Atsižvelgiant į Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto teleologinį, lingvistinį bei sisteminį teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad asmeniui gali būti kompensuota turtinė ir (ar) neturtinė žala, jeigu asmens bendra gautų išmokų suma (atlygintos, kompensuotos ir išieškotos sumos) nesiekia Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų maksimalių kompensuojamos žalos dydžių.

Tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam asmeniui dalis žalos jau yra atlyginta, Teisingumo ministerija gali kompensuoti tik dalį žalos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens gautos žalos bendrą sumą, t. y. iš maksimalios kompensacijos sumos atimant atlygintos žalos sumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Įstatymo nuostatas bei padarė pagrįstas išvadas. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai prašo atlyginti 5 200 Lt neturtinę žalą, kadangi jam priteistą neturtinę žalą visiškai atlygino Vilniaus dvikovės sporto šakų mokykla.

Atsakovo manymu, svarbu ir tai, jog 1983 m. lapkričio 24 d. Europos konvencijos dėl kompensacijų smurtinių nusikaltimų aukoms 9 straipsnis nustato, kad, siekiant išvengti dvigubo atlyginimo, valstybė arba kompetentinga institucija gali atskaityti iš kompensacijos pinigų sumą, kurią asmuo gavo iš pažeidėjo, socialinio draudimo ar draudimo, arba tiekiamos iš bet kokio kito šaltinio. Nurodo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį. Kadangi su prašymu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pareiškėjo atstovė visų dokumentų, kurie reikalingi sprendimui priimti, nepateikė, sprendimas negalėjo būti priimtas per 1 mėnesį nuo prašymo gavimo dienos.

Pažymi, kad su 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nebuvo pateikti 2009 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 50-45-AP-0405-00 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus 2009 m. kovo 6 d. specialisto išvada Nr. G 269/09 (05) apie K. J. sveikatos sužalojimo mastą. Minėtus dokumentus, Teisingumo ministerijai paprašius, pareiškėjo atstovė pateikė papildomai. Taip pat nagrinėjant pareiškėjo prašymą Teisingumo ministerija dėl papildomos informacijos gavimo kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmąjį policijos komisariatą bei aiškindamasi, ar nėra Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų aplinkybių, kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Be to, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas užsitęsė ir dėl pateikto prašymo, kuris buvo užpildytas netinkama forma. Minėtu atveju turėjo būti pateiktas prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, tačiau buvo pateiktas prašymas kompensuoti žalą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-199 dalies, kuria pareiškėjui iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, buvo išskaičiuota 7 500 Lt, teisėtumo ir pagrįstumo.

Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pagrįstai išskaičiavo Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos pareiškėjui atlygintą 7 500 Lt sumą iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, atitinkamai byloje skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui pritaria.

Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustato atvejus, kai iš specialaus valstybės fondo asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų ir negavusių žalos atlyginimo iš už žalą atsakingų asmenų, kompensuojama turtinė ir (ar) neturtinė žala. Kartu Įstatyme nustatytos sąlygos asmenims, turintiems teisę į tokią kompensaciją ir apibrėžta jos gavimo tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas pripažįsta pareiškėjo teisę gauti turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, atlyginimą. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl teisės aiškinimo bei taikymo, t. y. pagrindinis klausimas, kuris buvo keliamas tiek ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinėje instancijoje yra tai, kokio dydžio turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas išmokėtinas pareiškėjui, t. y. ar pagrįstai ginčijamu sprendimu nuspręsta pareiškėjai išmokėti 1 600 Lt, o ne 9 100 Lt dydžio kompensaciją avansu už patirtą neturtinę žalą.

Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą reguliuoja Įstatymo antrasis skirsnis, o smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu tvarką ir sąlygas įtvirtina trečiasis Įstatymo skirsnis. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmenų ratas, kurie turi teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensaciją avansu šio įstatymo nustatyta tvarka: 1) nukentėję asmenys, kuriems padaryti smurtiniai nusikaltimai; 2) nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, įtėviai ir išlaikytiniai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama avansu, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas, arba nustatyta Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 7 punkte nurodyta aplinkybė; 2) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 3) už žalą atsakingas asmuo savanoriškai neatlygino turtinės žalos arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Teisė į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą avansu neatsiranda, jeigu: 1) pradėtas nukentėjusio asmens baudžiamasis persekiojimas dėl smurtinio nusikaltimo padarymo; 2) nukentėjęs asmuo smurtinio nusikaltimo padarymo metu turėjo neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už smurtinį nusikaltimą; 3) smurtinio nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiam asmeniui buvo taikomi teismo įpareigojimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą; 4) asmuo piktnaudžiauja teise į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą avansu (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog, kaip teisingai nustatė Teisingumo ministerija skundžiamame sprendime, pareiškėjas atitinka visas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytas smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu sąlygas, t. y. nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė (pirmoji sąlyga), smurtinis nusikaltimas pareiškėjui padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (antroji sąlyga), atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (trečioji sąlyga), bei nėra Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių (ketvirtoji sąlyga). Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tinkamas subjektas gauti tokią kompensaciją, kadangi, remiantis byloje neginčijamomis aplinkybėmis, jis yra nukentėjęs asmuo, kurio atžvilgiu padarytas smurtinis nusikaltimas.

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 11 straipsnis numato avansu mokamos kompensacijos dydį, o jo 2 ir 4 dalys įtvirtina, kad avansu tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos padarymo mokama kompensacija sudaro pusę įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytų dydžių (išimtis dėl turtinės žalos atlyginimo – Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai). Pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalies 3 punktą tais atvejais, kai smurtiniu nusikaltimu nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL, t. y. 7 800 Lt, o kompensuojamos neturtinės žalos dydis – 80 MGL, t. y. 10 400 Lt. Faktas, jog pareiškėjui smurtiniu nusikaltimu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, byloje neginčijamas, jis patvirtintas Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 269/09(05) (b. l. 48-49). Sistemiškai aiškinant paminėtas nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjas, kuriam patirta neturtinė žala kompensuojama avansu, turi teisę gauti turtinės žalos atlyginimą, neviršijantį 30 MGL., t. y. 3 900 Lt., ir neturtinės žalos atlyginimą, neviršijantį 40 MGL, t. y. 5 200 Lt, iš viso – 9 100 Lt.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 11 straipsnis nustato maksimalius avansu kompensuotinos smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dydžius, tačiau Įstatymas imperatyviai nereikalauja, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kad avansu bendrai atlygintina žala (tiek jau atlyginta, tiek kompensuotina avansu) negalėtų viršyti maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio, t. y. kad pareiškėjui iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, turi būti atimta 7 500 Lt.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo teiginiui, kad priimdamas sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, jis privalo atsižvelgti į atlygintinos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra tiesiogiai nustatyta sąlyga, jog už žalą atsakingas asmuo turi būti savanoriškai neatlyginęs turtinės žalos arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiektų šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Taigi kaip minėta, Įstatymo 8 straipsnis įtvirtina sąlygas, kurioms esant išmokama kompensacija avansu, tuo tarpu jos dydį nustato būtent Įstatymo 11 straipsnis. Kitaip tariant atlygintos, išieškotos ir kompensuotos žalos bendra suma negali viršyti Įstatymo ne Įstatymo 11 straipsnyje (byloje vertinamu atveju 9100 Lt), o būtent 7 straipsnyje numatytos maksimalios kompensuotinos sumos (byloje vertinamu atveju – 18 200 Lt), kaip nurodyta Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 11 straipsnyje nėra nuostatų, kurių pagrindu būtų galima atimti tam tikras jau sumokėtas sumas, nežiūrint to, kad yra tenkinamos Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos sąlygos gauti kompensaciją avansu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus dvikovės sporto šakų mokykla pareiškėjui yra sumokėjusi 7 500 Lt, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Pagal Įstatymo 8 ir 11 straipsnius pareiškėjas turi teisę gauti 9 100 Lt turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, kompensaciją avansu. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Įstatymo nuostatas ir bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad tiek atlygintos, tiek avansu kompensuotinos žalos bendra suma, t. y. 16 600 Lt (7 500 Lt + 9 100 Lt), nesiekia įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio – 18 200 Lt.

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas ir netinkamai jas taikė faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Dėl pirmiau minėtų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas atitinkamai panaikinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-199, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įpareigotina pareiškėjo prašymą dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, kompensavimo avansu išnagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl teisės aktuose numatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, praleidimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012 pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas savaime nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos ir pareigos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes nagrinėjamu atveju kyla klausimas būtent dėl termino viešojo administravimo subjektui, per kurį turi būti priimtas tam tikras sprendimas, praleidimo pasekmių. Kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio termino praleidimas savaime nelemia priimto sprendimo neteisėtumo, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčijamo sprendimo neteisėtumą lėmė ir tai, jog sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo ir reikiamų dokumentų gavimo. Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad motyvuotas sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu – sprendimas avansu kompensuoti žalą (išmokėti piniginę kompensaciją) arba sprendimas atsisakyti avansu kompensuoti žalą – priimamas ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriėmus sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu pareiškėjui per mėnesį, pareiškėjas nesikreipė su skundu dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, nors būtent tokią teisę, o ne prašyti panaikinti vėliau priimtą sprendimą, jam suteikia termino, nustatyto viešojo administravimo subjekto sprendimui priimti, praleidimas. Taigi pareiškėjo argumentai dėl Įstatyme nustatyto vieno mėnesio termino praleidimo, kaip pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų neteisėtumą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė įrodymų, kad faktiškai jas patyrė (išskyrus sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo), tačiau jis tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, paduodamas prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. (1.34)7R-199 panaikinamas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo K. J. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-199 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti K. J. 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti naują sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė