A-525-837-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-837/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00715-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. PN 13-442 „Dėl V. B. teisės į ligos pašalpą“ (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas);

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2710 (toliau – ir VSDFV sprendimas);

3) įpareigoti atsakovą VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti pareiškėjui V. B. ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d.

Teigė, kad tiek VSDFV Šiaulių skyrius, tiek VSDFV klaidingai išaiškino teisės aktų, kuriais vadovavosi priimdami skundžiamus sprendimus, nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį, ligos pašalpos skiriamos apdraustiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingais dėl ligos ir dėl to praradusiems darbo pajamas. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmeniui, kuris yra laikinai nedarbingas dėl ligos, turi būti skiriama ligos pašalpa. Pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. Dėl to akivaizdu, kad jam turi būti išmokėta ligos pašalpa, kaip numatyta minėtoje Įstatymo nuostatoje. Aplinkybė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo nušalintas nuo pareigų, nepaneigia pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą, kadangi vien nušalinimas nuo pareigų nereiškia asmens atleidimo iš darbo. Nušalinus pareiškėją nuo darbo jo darbo santykiai nenutrūko, o tai reiškia, kad valstybė privalo ir toliau užtikrinti visas pareiškėjo socialines garantijas įskaitant ir teisę gauti ligos pašalpą laikino nedarbingumo atveju. Teigė, jog atsakovo atsisakymas išmokėti ligos pašalpą už laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas, yra socialiai neteisingas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą VSDFV Šiaulių skyriaus atžvilgiu dėl 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. PN13-442 panaikinimo kaip nepagrįstą, kartu paliekant VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2710, kaip teisėtus bei pagrįstus.

Paaiškino, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 31 punktą, kai apdraustojo asmens laikinasis nedarbingumas atsiranda asmens nušalinimo nuo darbo (pareigų) metu, sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą, laikotarpiu, ligos pašalpa pradedama mokėti tik nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradėjo dirbti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis. Remiantis Registro nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 4350) 25 punktu, duomenis apie apdraustuosius registrui teikia draudėjai. Vadovaujantis Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 4 d.) 4.5 punktu, draudėjas VSDFV teritoriniam skyriui teikia pranešimą apie apdraustųjų nedraudiminius laikotarpius (forma 12-SD), iš jų nušalinimo nuo darbo (kai nemokamas darbo užmokestis) laikotarpius (Taisyklių 37, 8 punktas). Pareiškėjo draudėjas Radviliškio rajono apylinkės teismas nustatyta tvarka pateikė duomenis apie apdraustojo V. B. nedraudiminius laikotarpius, kurie sutapo su pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis norminių aktų nuostatomis bei šių duomenų pagrindu 2013 m. vasario 28 d. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. PN 13-442, kuriuo neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už aptariamą laikotarpį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašė pareiškėjo patikslintą skundą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja Įstatymo nuostatą, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra aiškiai įtvirtinta, kad ligos pašalpa skiriama „<...> apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų <...>“. Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio teisę gauti ligos pašalpą, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisę gauti ligos pašalpą turi apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Nuostatų 19.1 punkte. Tuo tarpu pareiškėjas darbo pajamas prarado jau nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. nušalinus jį nuo darbo (pareigų) sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą, o ne dėl ligos. Kadangi pareiškėjas tapo laikinai nedarbingas nedraudiminiu laikotarpiu, t. y. nušalinimo nuo darbo (pareigų) sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą laikotarpiu, VSDFV Šiaulių skyrius priimdamas skundžiamą sprendimą Nr. PN13-442 pagrįstai vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 31 punktu, kur nustatyta, kad jeigu apdraustojo asmens laikinasis nedarbingumas atsiranda to asmens nemokamų atostogų metu arba jeigu apdraustasis asmuo nušalintas nuo darbo be teisės gauti darbo užmokestį, ligos pašalpa pradedama mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis turėjo pradėti dirbti. Taigi, laikotarpiu, kol asmuo yra nušalintas nuo darbo be teisės gauti darbo užmokestį, ligos pašalpa nemokama. Dėl pareiškėjo argumento, kad nušalinimas nuo pareigų nepaneigia jo teisės gauti ligos pašalpą, kadangi vien nušalinimas nuo pareigų nereiškia asmens atleidimo iš darbo, nurodė, kad pareiškėjas ligos pašalpos nemokėjimą nepagrįstai sieja su darbo santykių pasibaigimu (atleidimu iš darbo (pareigų) ir vadovaujasi bendrąja Įstatymo norma (5 straipsnio 2 dalimi), reglamentuojančia atvejus, kai ligos pašalpos skiriamos asmenims, turintiems teisę ją gauti, tačiau visiškai nesivadovauja Įstatymo specialiosiomis nuostatomis, reglamentuojančiomis ligos pašalpos skyrimą konkrečiais atvejais. Šiuo atveju aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas pareiškėjui neskirti ligos pašalpos, patenka į Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, todėl VSDFV Šiaulių skyrius sprendimas yra pagrįstas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą ir patikslintus skundus dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. PN 13-442 „Dėl V. B. teisės į ligos pašalpą“; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2710 panaikinimo; įpareigojimo atsakovą VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti pareiškėjui V. B. ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis (1, 2 str., 5 str. 2 d., 8 str. 1 d., 13 str., 15 str.), darė išvadą, kad ligos pašalpą pagal šį Įstatymą gali gauti asmuo, kuris atitinka šių sąlygų visumą: 1) apdraustasis tampa laikinai nedarbingas dėl ligos ar traumos ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (išskyrus Įstatymo 8 str. 2 ir 3 d. numatytas išimtis); 3) kompetentingos institucijos nenustato, jog yra sąlygos (Įstatymo 15 str.), kuriomis ligos pašalpa nemokama. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ligos pašalpos skyrimui ir mokėjimui nenustato jokių kitų sąlygų. Teismas taip pat pabrėžė, kad socialinės garantijos nustatomos įstatymais, Nuostatai yra skirti reglamentuoti Įstatymu nustatytą pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Rėmėsi Nuostatų 50, 51, 55, 57 ir 60 punktais.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas tapo laikinai nedarbingas nedraudiminiu laikotarpiu, t. y. nušalinimo nuo darbo (pareigų) sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog darbdavys nušalina darbuotoją nuo darbo, nemoka jam darbo užmokesčio pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. Iš valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. nedraudiminiu laikotarpiu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų), teismas neturėjo pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu. Taip pat iš Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazės http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=431128&p_tr2=2 teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. rugpjūčio 3 d. dekretu Nr. 1K-1169 „Dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo V. B. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ pareiškėjo V. B. įgaliojimai yra sustabdyti iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad VSDFV Šiaulių skyrius priimdamas sprendimą Nr. PN13-442 pagrįstai vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi Nuostatų 31 punktu. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte visiškai aiškiai nustatė, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir ji skiriama apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Minėtose įstatymo normose žodžiai „ir dėl to“ pabrėžia darbo pajamų praradimo priežastį – apdraustojo laikinasis nedarbingumas dėl ligos ar traumos. Pareiškėjas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 8 d.) darbo pajamas prarado nušalinus jį nuo darbo (pareigų) sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą, o ne dėl ligos. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad laikotarpiu, kol asmuo yra nušalintas nuo darbo (pareigų) be teisės gauti darbo užmokestį, ligos pašalpa nemokama. Apdraustajam asmeniui ligos pašalpa dėl nušalinimo nuo darbo (pareigų) gali būti mokama tik dėl jo paties ligos ar traumos, o ne dėl nušalinimo nuo darbo (pareigų).

Kadangi remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d., nes laikinas nedarbingumas sutampa su asmens nedraudiminiu laikotarpiu – nušalinimu nuo darbo (pareigų), teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti ligos pašalpą.

III. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą − panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. PN 13-442 „Dėl V. B. teisės į ligos pašalpą“ ir VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-2710 bei įpareigoti atsakovą VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti apeliantui V. B. ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d.

Apeliaciniame skunde, be skunde ir patikslintuose skunduose nurodytų argumentų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė teisės normas, kurios, anot teismo, patvirtina, kad apeliantas neturi teisės gauti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, tačiau jas sprendime aiškino formaliai, taip paneigdamas apelianto socialines garantijas, įskaitant ir teisę gauti ligos pašalpą laikino nedarbingumo atveju.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo kolegijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo V. B. skundas, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių ABTĮ 142−143 straipsniuose esančių pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti panaikintas, nurodoma tik tai, kad teismas materialines teisės normas aiškino formaliai ir tokiu būdu paneigė apelianto socialinę garantiją gauti ligos pašalpą, apeliantas pripažįsta, kad teisėtai buvo nušalintas nuo darbo, tačiau teigia, kad nušalinus jį nuo darbo jo darbo santykiai nenutrūko, o tuo pačiu išliko ir jo teisė gauti ligos pašalpą. Teigia, kad teismas išsamiai aptarė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į visus pareiškėjo skundo argumentus, taip pat į atsakovo bei trečiojo asmens nurodytus teisinius bei faktinius procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus ir priėjo pagrįstą išvadą pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad viešojoje teisėje galioja principas, kad valdžios institucijos ir pareigūnai veikia įstatymo apibrėžtose ribose, būdingas adekvatus teisės normų aiškinimas, todėl VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams nesuteikta teisė ginčui aktualių teisės normų aiškinti plečiamai ir skirti pašalpas kitaip, nei numatyta Įstatyme ir Nuostatuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. PN 13-442, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d., konstatavus, kad laikinas nedarbingumas sutampa su asmens nedraudiminiu laikotarpiu – nušalinimu nuo darbo (pareigų), ir VSDFV sprendimas, kuriuo teritorinio skyriaus sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1169 „Dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo V. B. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“, kuris įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos, buvo sustabdyti Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo V. B. įgaliojimai iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo įgaliojimų sustabdymo metu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo nedarbingas dėl ligos. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Tarp šalių kilo ginčas dėl ligos pašalpos skyrimo pareiškėjui jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, kuris sutapo su tuo laikotarpiu, kai pareiškėjui buvo sustabdyti įgaliojimai ir jis negavo darbo užmokesčio.

Teisė į socialinę apsaugą yra konstitucinė asmens teisė. Konstitucijos 52 straipsnyje numatyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Valstybinio socialinio draudimo esmę ir tikslą yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris yra nurodęs, kad minėta Konstitucijos nuostata išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t.y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad pensijas bei įvairias socialinės paramos rūšis Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymo leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2001 m. spalio 30 d. nutarimai).

Ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš valstybinio socialinio draudimo rūšių, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str. 2 p.).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis numato, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų.

Pagal šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ligos pašalpos be kita ko skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus.

Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie: 1) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Remdamasi nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, sistemine ir lingvistine paminėtų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų analize, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ligos pašalpa laikinai nedarbingam asmeniui yra kompensuojamos būtent dėl laikinojo nedarbingumo prarastos darbo pajamos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. darbo pajamų neturėjo ne dėl laikinojo nedarbingumo, o dėl to, kad šiuo laikotarpiu buvo sustabdyti jo įgaliojimai.

Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu apdraustojo asmens laikinasis nedarbingumas dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų priežasčių atsirado to asmens nemokamų atostogų metu arba jeigu apdraustasis asmuo nušalintas nuo darbo be teisės gauti darbo užmokestį, ligos pašalpa pradedama mokėti šio įstatymo 9-12 straipsniuose nustatyta tvarka nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo turėjo pradėti dirbti. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 31 punkte, pagal kurį atsiradus laikinajam nedarbingumui nušalinimo nuo darbo (pareigų), sustabdant darbo užmokesčio mokėjimą, laikotarpiu, išskyrus šių nuostatų 25 punkte numatytus atvejus (Kai teisės aktų nustatyta tvarka ypač pavojingų arba nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų židiniuose nustatomas karantino režimas, ligos pašalpa dėl šios priežasties nušalintiems nuo darbo apdraustiesiems asmenims mokama šių nuostatų 32 punkte nustatyta tvarka visą nušalinimo nuo darbo laikotarpį iki karantino atšaukimo), ligos pašalpa mokama šių nuostatų 20–28 ir 32 punktuose nustatyta tvarka nuo tos dienos, kurią darbuotojas turėjo pradėti dirbti.

Remdamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui V. B. ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. vasario 8 d. neskirta teisėtai, nes pareiškėjas prarado darbo pajamas ne dėl laikino nedarbingumo, o dėl įgaliojimų sustabdymo. Pareiškėjo argumentai, kad sustabdžius pareiškėjo įgaliojimus, jie nenutrūko, o tai reiškia, kad valstybė privalo užtikrinti visas socialines garantijas, įskaitant ir teisę gauti ligos pašalpą, atmesti kaip nepagrįsti, kadangi jie prieštarauja Įstatyme įtvirtintoms nuostatoms (Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo. Dėl šių priežasčių Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas