A-525-942-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-942/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01179-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 32, 91), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2691(2); 2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti 82 928 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 mėn. rugsėjo mėn. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas patikslino savo reikalavimus ir prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 59 797,06 Lt valstybinės pensijos nepriemokos bei atsisakė reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos priimtus aktus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu nuo 2009 m. sausio 1 d. jam buvo paskirta 3 259,80 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau 2010 m. vasario 26 d. išmokėta tik 668,30 Lt valstybinės pensijos. Nesutikdamas su valstybinės pensijos sumažinimu, pareiškėjas 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu paaiškinti, kodėl jam buvo sumažinta pensija. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsakovas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio mėn. perskaičiavo pareiškėjo valstybinę pensiją. Pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, valstybinė pensija mažinama 3 kartus, t. y.: pirmą kartą – tapus pensininku (1 032,12 Lt); antrą kartą – kaip dirbančiam pensininkui (1 559,38 Lt); trečią kartą – kaip dirbančiam pensininkui nepaskirta 360 Lt bazinės pensijos. Pareiškėjo manymu, toks Laikinojo įstatymo taikymas yra neproporcingas, neprotingas ir diskriminuojantis, be to, pažeidžia jo konstitucines teises ir prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo nuostatoms. Laikinajame įstatyme nėra numatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nusavinimo dalies kompensavimo mechanizmo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 18, 110–111) teismo prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ar visiškai, prašė atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą (b. l. 122–123).

Atsakovas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija vykdo įstatymą jo nesvarstydama, nes jai nėra suteikta kompetencija vertinti įstatymo konstitucingumą. Vidaus reikalų ministerija negali kompensuoti pareiškėjo valstybinės pensijos išmokų sumažinimo, nes tai nenumatyta įstatymo. Jei pareiškėjo valstybinė pensija būtų ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas, VPĮ) iki Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) 1,5 dydžio, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir neperskaičiuota pagal 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas valstybinės pensijos būtų gavęs 80 806,80 Lt. Pareiškėjas gavo 21 009,74 Lt. Šių skaičių skirtumas – 59 797,06 Lt – skiriasi nuo pareiškėjo reikalaujamos sumos. Atsakovas nesutiko ir su 59 797,06 Lt sumos priteisimu, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, jog Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Todėl atsakovas mano, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių, susiformavusių iki šio nutarimo įsigaliojimo, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas teisiškai neįtakoja. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas galiotų retroaktyviai. Atsakovo nuomone, ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę, t. y. Vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimai dėl pareiškėjo valstybinės pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 115–119) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 59 797,06 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba), 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (b. l. 136–141) atsakovų apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą iš naujo, 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 151–157) administracinės bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 1D-2691(2) panaikinimo nutraukė, o pareiškėjo L. V. skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo patenkino – t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 59 797,06 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teismas įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 59 797,06 Lt valstybinės pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 12 d. Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus sprendimu Nr. 11SP-57 pareiškėjui nuo 2009 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 3 405,94 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 21). 2010 m. kovo 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir užtikrinti ateityje visos paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 26–27). 2010 m. balandžio 9 d. Vidaus reikalų ministerija sprendimu Nr. 1D-2691(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką ir metodus, nurodydama, kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 2 784,60 Lt dydžio valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką (b. l. 9–10). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos parengtų pažymų (b. l. 90, 104, 105) matyti, kad pareiškėjui paskirta 3 405,94 Lt pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojama 1,3 VDU dydžiu pagal Valstybinių pensijų įstatymą, taip pat mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu ir 101 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu atsisakė pareikšto skundo dalies dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo, teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2691(2) nutraukė.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas apžvelgė Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos, 2012 m. birželio 30 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nuostatas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą („Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir, apibendrindamas išdėstytą, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. taikant Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) 1,3 dydžio ribojimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą teisės aiškinimą.

Įvertinęs Sveikatos priežiūros tarnybos pažymų (b. l. 90, 104, 105) duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sumažinta pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, t. y. 1,3 VDU dydį, bei Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Vadovaudamasis 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, teismas priėjo prie išvados, jog Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui pagrįstai perskaičiavo valstybinę pensiją pritaikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl toks pareiškėjo pensijos sumažinimas laikytinas teisėtas ir pagrįstas. Tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai pareiškėjui buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, t. y. 1,3 VDU dydį, ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo skaičiavimais, nepriemoka sudaro 59 797,06 Lt (b. l. 105).

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą patenkino visiškai ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 59 797,06 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai. Atsižvelgdamas į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas nusprendė, jog priimtas teismo įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 161–162) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą, sumažinant priteistą sumą iki 1 902,10 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje konstatuota, kad skundai administraciniuose teismuose nagrinėjami tik esant atsakovo atsisakymui atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus. Apeliantų nuomone, teismas turėtų spręsti ginčą pagal tą faktinę ir teisinę padėtį, kuri buvo atsakovo sprendimo priėmimo dieną, bet atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos perskaičiavimą nustatęs įstatymas jau tuomet prieštaravo Konstitucijai. Priešingu atveju teismas vykdytų viešąjį administravimą, nes nagrinėtų tai, ko dar nenagrinėjo viešojo administravimo subjektas. Jei po skundo teismui pateikimo paaiškėjo naujų faktų ir teisinių pagrindų, pareiškėjas turėtų juos pateikti atsakovui su prašymu priimti atitinkamą sprendimą. Neteisinga ir neteisėta situacija, kai pretenzija atsakovui reiškiama dėl vieno dalyko ar (ir) vienu pagrindu, o skundu teismui reikalaujama kito dalyko ar (ir) kitu pagrindu. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslintą skundą, kuriame jis prašė priteisti valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą už 2010 m. vasario mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn., nors pareiškėjo pretenzija Vidaus reikalų ministerijai, pareikšta 2010 m. kovo 2 d., apėmė tik 2010 m. sausio mėn. pensijos (išmokėtos 2010 m. vasario 26 d.) nepriemoką – 1 902,10 Lt. Kadangi kita pareiškėjo reikalavimo dalis buvo nukreipta į ateitį, apeliantai mano, kad ji akivaizdžiai prieštarauja įstatymui. Be to, yra skirtingi pretenzijos Vidaus reikalų ministerijai ir pareiškėjo patikslinto skundo teismui pagrindai: pretenzija ministerijai pateikta nesant, o patikslintas skundas – esant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, taigi, patikslintame skunde teismui atsirado naujas faktinis pagrindas, kurio nebuvo pretenzijoje ministerijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame rašytiniame pareiškime (b. l. 166–167), vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas L. V. nesutinka su atsakovų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 169–171) nesutikdamas su apeliantų argumentais pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo justicijoje pateiktais išaiškinimais (2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas) ir pažymi, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Priešingai, nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėjo įsitikinimu, jo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kartu pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime nurodytu jo vykdymo terminu (per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos), turint galvoje, kad administracinės bylos procesas tęsiasi nuo 2010 m.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat pareiškėjo teisės į susidariusią šios pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas 2010 m. balandžio 29 d. kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2691(2), kuriuo atsisakyta mokėti pareiškėjui paskirtą 2 784,60 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką. Administracinės bylos proceso eigoje tikslindamas savo skundo reikalavimus, pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos priimtą individualų teisės aktą ir prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jam 59 797,06 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 mėn. rugsėjo mėn.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atsisakė pareikšto skundo dalies, pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 1D-2691(2) panaikinimo. Administracinės bylos proceso šalys paminėtos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo klausimu (dėl administracinės bylos dalies nutraukimo, pareiškėjui atsisakius skundo dalies) nepasisako.

Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas patenkino visiškai, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 59 797,06 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai mažinama taikant 1,3 VDU dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei nepagrįstai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas; ginčijamu laikotarpiu susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka sudaro 59 797,06 Lt.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos dalį, ir prašo sumažinti priteistą sumą iki 1 902,10 Lt, argumentuodami tuo, kad pareiškėjo pretenzija Vidaus reikalų ministerijai, pareikšta 2010 m. kovo 2 d., apėmė tik 2010 m. sausio mėn. valstybinės pensijos nepriemoką – 1 902,10 Lt, gi likusioje dalyje teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą, atsakovui šiuo klausimu nepriėmus atitinkamo sprendimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su nurodytais apeliantų argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, nagrinėdama analogišką administracinę bylą Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Priešingai – nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjo teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013, 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013, 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas, 2010 m. kovo 2 d. prašymu kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją, nesutiko su tuo, jog jam, kaip dirbančiam pensininkui, valstybinė pensija už tarnybą buvo sumažinta pažeidžiant proporcingumo principą, reikalavo nedelsiant išmokėti nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos jam paskirtos valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimą. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 1D-2691(2) atsisakė patenkinti pareiškėjo reikalavimus, t. y. jo pensijos apskaičiavimui netaikyti VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo nuostatų, mokėti pareiškėjui paskirtą 2 784,60 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką. Įvertinus nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog 2010 m. balandžio 29 d. kreipdamasis į teismą ir kartu su skundu pateikdamas minėtą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2691(2), kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti jo reikalavimus, pareiškėjas tinkamai pagrindė, kad tarp jo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Padarius išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą tik po to, kai kompetentingas subjektas, kuriam pavesta mokėti valstybinę pensiją, nepatenkino jo reikalavimų mokėti viso dydžio paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktu teisės aiškinimu bei taikant pagal įstatymo analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl teisės aktų normų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, priteisimą.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, esą teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.

Pasisakydama dėl kito atsakovų argumento, pareikšto nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam atsakovo sprendimui bei teisiškai neįtakoja santykių, susiklosčiusių iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (taip buvo padaryta ir šioje administracinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi sustabdė šią administracinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti bylai aktualių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą).

Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-860/2013, Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A552-1109/2013, Nr. A552-1202/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013, Nr. A520-1301/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra susiklostę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą individualų ginčą, pagrįstai taikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateiktomis Sveikatos priežiūros tarnybos pažymomis apie L. V. 2010–2012 m. pensijos dydį, kurių (pažymų) atsakovai neginčijo. Teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvių priežasčių abejoti šių kompetentingo viešojo administravimo subjekto parengtų pažymų duomenų teisingumu. Todėl laikytina, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemokos suma – 59 797,06 Lt – teismo priteista pareiškėjui pagrįstai ir teisingai ir, kaip minėta anksčiau, mažinti šios pareiškėjui priteistos sumos dydžio remiantis atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas nusprendė atidėti teismo sprendimo vykdymą ir įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 59 797,06 Lt valstybinės pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl kolegija šiuo klausimu papildomai nepasisako. Pažymėtina, kad esant analogiškoms bylos aplinkybėms, remdamasi iš esmės panašiais motyvais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat nutarė atidėti teismo sprendimo vykdymą, įpareigodama Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys