A-146-142-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-142/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00781-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašė:

1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 38-IS6-1 ir atnaujinti tarnybinį patikrinimą;

2) įpareigoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą (toliau – ir Biuras, atsakovas) nustatyti, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir rizika sveikatai;

3) įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėją į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo ir, gavus CMEK išvadą, priimti sprendimą išmokėti Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytą atitinkamo dydžio vienkartinę kompensaciją bei kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Finansų valdybą su prašymu pervesti lėšas kompensacijai išmokėti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atlikdamas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo (toliau – ir Biuro NTV tyrėjas) pareigas 2012 m. kovo 2 d. patyrė traumą. Biuro 2013 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 38-IS6-1 (toliau – ir TP išvada) konstatuota, kad jo sveikatos sutrikdymas tarnybos metu yra nelaimingas atsitikimas ir tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jam galėtų būti mokama kompensacija Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 2 d. kartu su vyr. tyrėjais A. A., R. G. ir V. P. pagal tarnybinį pranešimą dėl tarnybinės užduoties atlikimo Nr. 38-3-IL-274 buvo išsiųstas į įvykio vietą – angarą ((duomenys neskelbtini), Kaunas), atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00009-12 – kratą bei įvykio vietos apžiūrą. Įvykio vietoje (angare) rado stovintį balninį vilkiką Volvo, puspriekabę „Ver Tipo Schmitz“, puspriekabę su jūriniu konteineriu „Ver Tipo Koegel“ su kroviniu, kurių paiešką paskelbė Vokietijos pareigūnai.

Apžiūrint įvykio vietą buvo būtina užfiksuoti puspriekabėse esantį krovinį ir jo kiekį. Į puspriekabę pakrautame jūriniame konteineryje „Ver Tipo Koegel“ buvo dėžės su kepsninėmis. Užlipęs į konteinerį pareiškėjas įvertino, kad konteineris iki viršaus ir iki galo užkrautas dėžėmis, tačiau pirmos trys eilės buvo užkrautos nepilnai. Išlipęs iš konteinerio ir pasikalbėjęs telefonu su tiesioginiu vadovu dėl apžiūros apimties pareiškėjas gavo nurodymą nustatyti tikslų konteineryje esančių dėžių kiekį.

Vykdydamas šį nurodymą apie 18 val. pakartotinai įlipo į konteinerį ir suskaičiavo dėžės trijose pirmosiose eilėse bei įvertino galimybę patekti į konteinerio gilumą. Tarp viršutinės dėžių eilės ir konteinerio lubų buvo likęs tarpas, kuris pakankamas smulkiam žmogui saugiai prašliaužti. Nustatęs, kad yra galimybė atlikti nuodugnesnę krovinio apžiūrą jo neiškraunant ir tokiu būdu išvengti papildomų laiko ir materialinių sąnaudų, pareiškėjas nutarė išlipti iš puspriekabės ir pasitelkti į pagalbą kitą pareigūną.

Kadangi pirmos trys eilės buvo užkrautos nepilnai, pareiškėjas buvo pasilipęs iki ketvirtos eilės. Nulipdamas nuo kraštinėje eilėje esančios dėžės, kuri buvo padėta viena ant konteinerio grindų, todėl buvo stabili, pareiškėjas stovėjo viena koja pasirėmęs į dėžę, o kita leidosi iki konteinerio grindų krašto, kad galėtų išlipti iš puspriekabės. Rankomis laikėsi įsikibęs į apsauginį tinklą pusiausvyrai išlaikyti. Atsirėmęs koja į konteinerio grindų kraštą, ten pat pradėjo leisti antrą koją. Tuo metu koja, kuria rėmėsi į konteinerio grindų kraštą, paslydo ir pareiškėjas prarado pusiausvyrą, rankos neišlaikė ir jis iš 1,5 metro aukščio nukrito ant patalpos grindų ir susižalojo.

Nedelsiant buvo nuvežtas į Kauno klinikinę ligoninę. Dėl įvykio vietoje patirtų kūno sužalojimų gydėsi nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., t. y. 71 parą (diagnozės S32.1, S01.0, t. y. kryžkaulio III slankstelio kūno, IV slankstelio šoninių masių ir V slankstelio dešinės pusės šoninių masių lūžius be žymesnės dislokacijos).

Pareiškėjas akcentavo, kad 2012 m. kovo 2 d. jis dirbo viršvalandžius nuo 15.45 val. iki 17.45 val. Tai patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Įvykio vietoje atliko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 205 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus. Priimdamas sprendimą apžiūrėti puspriekabę ir joje esančius objektus, įlipdamas ir apžiūrėdamas juos buvimo vietoje, atsižvelgė į BPK numatytus reikalavimus bei faktines įvykio vietoje susiklosčiusias aplinkybes, taip pat į tiesioginio viršininko nurodymą atlikti nuodugnią krovinio apžiūrą, jei yra tokia galimybė be didelių laiko ir materialinių sąnaudų.

Tokia galimybė buvo, kadangi puspriekabės visos dalys buvo nejudančios, tvirtos, joje esantys daiktai buvo pritvirtinti, todėl nebuvo tikimybės susižaloti dėl jų nestabilios padėties. Todėl turi būti atmestas galimas argumentas, kad įvykis įvyko dėl pareiškėjo neapdairumo.Teisės aktai neapibrėžia, kokių tarnybinių pareigų atlikimas laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Todėl kiekvienas sveikatos sutrikdymas turi būti įvertintas atskirai, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios tam tikrais atvejais leidžia konstatuoti padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Lingvistiškai aiškinant padidėjusio pavojaus terminą, padidėjusiu pavojumi yra laikytinos tokios aplinkybės, kai tikimybė atsirasti žalai (šiuo atveju sutrikdyti sveikatą) yra didesnė nei įprastomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir Saugos ir sveikatos įstatymas) bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. A1-159/V-612 dėl profesinės rizikos nuostatų patvirtinimo (toliau – ir Profesinės rizikos nuostatai) yra apibrėžta profesinė rizika, taip pat nurodyti rizikos veiksniai.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju vertinant, ar jo pareigų vykdymas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai, turi įtakos dvi rizikos veiksnių grupės: psichosocialinis ir fizinis veiksniai. Dėl psichofizinio veiksnio pareiškėjas akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus jis atliko po darbo valandų, į įvykio vietą atvyko tikslu taikyti BPK 140,145,146 straipsniuose numatytas procesinės prievartos priemones (asmenų sulaikymą, asmens kratas, patalpų ir transporto priemonių kratas ir su tuo susijusias apžiūras).

Viršvalandinis darbas ir procesinės prievartos priemonių taikymas padidina stresą, todėl šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys, turintis įtakos padidėjusiam pavojui ir rizikai pareigūno gyvybei ar sveikatai. Dėl fizinio veiksnio pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje taisyklių 7 punktu, kuriame nustatyta, kad pavojingoms zonoms su nuolat veikiančiais pavojingais ir/arba kenksmingais veiksniais priskiriamos neaptvertos esančios aukštyje, kai aukščio skirtumas 1,3 m ir didesnis, vietos. 2009 m. rugsėjo 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/104/EB dėl būtiniausių darbo įrenginių naudojimui taikomų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (toliau – ir Direktyva Nr. 2009/104/EB) nurodyta, kad darbas aukštyje yra susijęs su labai didele rizika darbuotojų sveikatai ir saugai, ypač su rizika nukristi arba tapti kitų sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, sudarančių didelę dalį visų nelaimingų atsitikimų, ypač tokių, kurie baigiasi mirtimi, aukomis. Teorijoje yra suformuluoti prevencijos laikinai dirbant aukštyje principai, vienas iš jų teigia, kad esama tiesioginio ryšio tarp darbo vietos aukščio ir rizikos nukristi (potencinė energija).

Laikinai aukštyje dirbantiems darbuotojams rizika paprastai gresia kylant į darbo vietą (įrenginiais ar naudojant medžiagas, arba be jų) ir dirbant. Pareiškėjas akcentavo, kad įvykio vietos apžiūrą jis atliko konteineryje NL-40-H-141 A, kuris stovėjo pakrautas ant konteinervežio Kogel SWCT24. Pagal technines minėtų objektų charakteristikas, konteinervežio balno aukštis nuo žemės be krovinio yra apie 1,125 m, su kroviniu – apie 1,095 m, konteinerio aukštis yra 2,59 m. Krovinio konteineryje apžiūrai pareiškėjui reikėjo užlipti į beveik 4 metrų aukštį ir nusileisti.

Incidentas įvyko pareiškėjui koja stovint ant konteinerio grindų krašto, t. y. maždaug 1,125 m aukštyje. Įvykio vietos ar daiktų apžiūros atlikimo veiksmai, kai jie atliekami įprastoje aplinkoje (kabinete, kitoje patalpoje, teritorijoje ant žemės), nėra susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ir gyvybei. Šiuo atveju įvykio vietos apžiūra buvo susijusi su darbu aukštyje (reikėjo apžiūrėti puspriekabėje esančiame jūriniame konteineryje sukrautus daiktus), o tai yra padidėjusio pavojaus ir rizikos susižaloti veiksniai.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pakankamai pagrįstų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad jo pareigų vykdymas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir rizika sveikatai. Atsakovas turėjo užbaigti tarnybinį patikrinimą padarydamas išvadą, kad yra Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos išmokėti nustatyto dydžio vienkartinę kompensaciją, išduoti siuntimą į CMEK bei kreiptis į Policijos departamento Finansų valdybą su prašymu pervesti lėšas kompensacijai išmokėti.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 79–81) paaiškino, kad atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas traumą patyrė vykdydamas savo, t.y. policijos pareigūno, pareigas (atliekant duomenų rinkimo veiksmus bei apžiūrint daiktus puspriekabėje esančiame konteineryje). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kratos atlikimo sąlygų yra nepagrįsti. Pareiškėjas nukentėjo vykdydamas tiesiogines tarnybos funkcijas, nurodytas jo pareigybės aprašyme, tačiau šių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai, todėl sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. 2012 m. gegužės 18 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo akte Nr. 38-NA1-2 (toliau – ir NTA aktas Nr. 38-NA1-2) nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis – aplinkybė, kad pareiškėjas, vykdydamas daiktų apžiūrą, prarado pusiausvyrą ir dėl to nukrito ant žemės ir patyrė sveikatos sutrikdymą.

Pareiškėjo sveikata sutrikdyta tarnybos metu, tačiau nesant padidinto pavojaus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašaus pobūdžio bylose suformuotą praktiką, pareiškėjo dalyvavimas procesinių veiksmų atlikime nelemia padidinto pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai požymio , todėl TP išvadoje situacija susižalojimo metu pagal pareiškėjo atliekamų pareigų pobūdį pagrįstai pripažinta įprasta atitinkamoms pareigoms ir nesusijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo gyvybei ar sveikatai.

Statuto 40 straipsnio 3 dalis leidžia pretenduoti į kompensaciją tada, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiais pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei. Šiuo atveju pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai nesusiję su tarnyba. Todėl pareiškėjo sužalojimas, nors ir patirtas atliekant tarnybines pareigas, pagrįstai pripažintas nesusijusiu su tarnybinių pareigų atlikimu nulemtu padidėjusio pavojaus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju daiktų apžiūros tam tikrame aukštyje atlikimas pripažintinas tarnybinių pareigų atlikimu, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ir sveikatai, kadangi jo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimo, t. y. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, lydimo padidėjusių pavojaus ir rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai aplinkybių, bet aplinkybių (t. y. aukštis), kurios betarpiškai nesisiejo su tarnyba (t. y. nėra susijusios išimtinai su specifinių tarnybinių funkcijų vykdymu).

Pareiškėjo susižalojimas atliekant tarnybines pareigas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, todėl TP išvada, kuri priimta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 165–170) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 2 d. 17.45 val. įvykio tarnyboje, kurio metu buvo sužalotas Biuro NTV tyrėjas V. S., aplinkybėms ištirti, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418 (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų tyrimo aprašas), Biuro viršininko 2012 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 38-V-42 buvo sudaryta 5 narių komisija, kuriai pavesta ištirti pareiškėjo nelaimingą atsitikimą (b. l. 77). Atlikusi nelaimingo atsitikimo tyrimą, minėta komisija 2012 m. gegužės 18 d. surašė nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 38-IS6-1 (toliau – ir NAT išvada Nr. 38-IS6-1), kurioje, be kita ko, pasiūlė pradėti tarnybinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar V. S. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat nelaimingo atsitikimo aktą (b. l. 121–129). Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Nustatymo taisyklės), nustatyta tvarka atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo 2012 m. kovo 2 d. patirto sveikatos sutrikdymo aplinkybių, Biuro pareigūnas 2013 m. vasario 20 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 38-IS6-1, patvirtintą Biuro viršininko, kurioje nurodoma, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija pareiškėjui neturi būti mokama, kadangi įvykis nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (b. l. 130–137).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos prielaidos kompensacijai išmokėti, konkrečiai – ar tarnybinių pareigų, kurias einant pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo gyvybei ar sveikatai Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis, reglamentuojantis kompensacijas pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais, be kita ko, nustato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nustatomos šios kompensacijos: 1) netekusiems 75–100 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 60 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 2) netekusiems 60–70 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 3) netekusiems 45–55 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 36 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 4) netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (Statuto 40 str. 3 d., 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija). Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d., 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, be kita ko, pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, yra panaši į trečiąją alternatyvą, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai.

Kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindama šį skirtumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą.

Šiems atvejams gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pvz., sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso (Statuto 2 straipsnio 5 dalis) vidaus tarnyboje. Savo ruožtu pirmosios iš nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu.

Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo metas. Kalbėdama apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), teisėjų kolegija pažymėjo, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo, kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno, pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą.

Ginčui išspręsti aktualių materialinės teisės normų aiškinimą ir palyginamąją analizę panašiose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs ir kitose bylose (žr., pvz., 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytuose procesiniuose sprendimuose pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta.

Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (sietinų, pvz., su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 taip pat nurodė, kad aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė sužalojimą, įvyko tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas, t. y. atliekant procesinius veiksmus. Tačiau, teismo vertinimu, šioje situacijoje nebuvo būdingų padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktorių Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Statuto 40 straipsnio 3 dalyje garantijos įtvirtinimas siejamas su ypatingu policijos pareigūnų statusu ar pareigų, kurioms būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, atlikimu – pareigūnas trečiųjų asmenų sužalojamas dėl to, kad tinkamai/netinkamai atliko savo, kaip policijos pareigūno, pareigas, patyrė sveikatos sužalojimą sulaikymo, kurio metu prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, metu, autoįvykio, kuris įvyko neįprastomis, ekstremaliomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, transporto priemone persekiojant pažeidimą padariusį asmenį), metu ar pan. Teismas pabrėžė, kad situacijoms, kurioms nėra būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos būtent vidaus reikalų sistemos pareigūno, o ne bet kurio kito tarnautojo ar darbuotojo, gyvybei ar sveikatai faktoriai, Statuto 40 straipsnio 3 dalies garantija netaikytina: tokiu atveju sveikatos sutrikdymą patyręs pareigūnas, kaip ir bet kuris kitas dirbantis ir apdraustas asmuo kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyja teisę į draudimo išmoką, numatytą Statuto 49 straipsnyje. Šiuo atveju pareiškėjas sveikatos sutrikdymą patyrė įprasto procesinio veiksmo, kurio metu jis apžiūrinėjo transporto priemonėje pakrautame jūriniame konteineryje esančius daiktus, atlikimo metu, t. y. kai išlipant pareiškėjui iš balninio vilkiko puspriekabės, viena jo koja paslydo, dėl to jis pradaro pusiausvyrą ir iš apie 1,5 m aukščio nukrito ant grindų (b. l. 90–91, 95–98, 104–109; administracinės bylos Nr. I-4066-624/2012 l. 46–47). Teismas pastebėjo, kad aplinkybę, jog šiai situacijai nėra būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, patvirtina tiek byloje surinkti įrodymai, kurie nepatvirtina situacijos sudėtingumo, tiek paties pareiškėjo veiksmai, nes jis, įvertinęs situaciją vietoje, transporto priemonės apžiūrą atliko nesinaudodamas specialiomis priemonėmis, nors duomenų, kad tai turėjo būti padaryta nedelsiant, nėra.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 175–179) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai išaiškino ginčui išspręsti aktualias materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines įvykio aplinkybes ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl padidintos rizikos faktoriaus, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

2. Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad pareigūnas turi susižaloti atliekant tarnybines pareigas, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas susižalojo, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo metas. NAT išvadoje Nr. 38-IS6-1 yra nustatyta, kad V. S. sveikatos sutrikdymas atsirado tarnybinių pareigų atlikimo metu ir yra tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Aiškinant situaciją, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, būtina nustatyti, ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai faktoriai, kurie lėmė pareigūno susižalojimą, gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu. Vienas iš policijos uždavinių, numatytas Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte, yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Apeliantas teigia, kad ginčijamoje situacijoje susižalojimas atsirado realizuojant būtent šį uždavinį (atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje).

3. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad sveikatos sutrikdymą patyrė įprasto procesinio veiksmo atlikimo metu. Pažymi, kad visi BPK numatyti procesiniai veiksmai patys savaime yra įprasti ir atliekami kasdienėje profesinėje veikloje. Ar tie veiksmai yra susiję su padidėjusiu pavojumi ar rizika sveikatai, lemia ne veiksmo pobūdis, o konkreti situacija, kurioje tas veiksmas atliekamas. Apeliantas teigia, kad procesinį veiksmą jis atliko esant padidėjusiai rizikai susižaloti, nes krovinį apžiūrėjo atitinkamame aukštyje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino situaciją. Apelianto teigimu, turi būti atižvelgta į jos skunde pirmosios instancijos teismu į nurodytus psichosocialinį ir fizinį veiksnius.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu (b. l. 186–188) atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Nagrinėjamu atveju iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių matyti, jog apeliantas patyrė traumą tarnybos metu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas Statuto 40 straipsnio 3 dalies kontekste gali būti pripažintas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei tik tuo atveju, jei pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad tarnybos metu buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-311/2012). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apelianto sužalojimas atliekant tarnybą nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad didelis neatsargumas teisine prasme apibrėžiamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai asmuo numato ar gali numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3010/2011). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas daiktų apžiūrą, ignoravo atsargaus elgesio tarnyboje standartus.

2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad procesinį veiksmą (krovinio apžiūra) jis atliko esant padidėjusiai rizikai susižaloti. Apeliantas nepagrįstai remiasi su ginču nesusijusiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 38-IS6-1, kurioje konstatuota, kad Biuro pareigūnui (Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiajam tyrėjui), kuris 2012 m. kovo 2 d. susižalojo atlikdamas tarybines pareigas, netaikytinos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagrįstumo ir teisėtumo. TP išvadoje atsakovas nustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybos metu yra nelaimingas atsitikimas.

Ginčydamas tarnybinio patikrinimo išvadą, pareiškėjas siekia gauti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Vienas iš Statuto 3 straipsnyje numatytų pagrindinių vidaus tarnybos principų - vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas. Pagal šį principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str. 7 d.). Viena iš šios tarnybos ypatumų kompensavimo socialinių garantijų – kompensacijos pareigūno mirties ar sužalojimo atvejais (Statuto 40 str.). Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau šis ypatumas savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Sprendžiant dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo (netaikymo) kiekvienas konkretus vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo atvejis turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos ir konkrečios situacijos aplinkybėmis, kuriomis įvyko atitinkamas įvykis, kuriame pareigūnas patyrė žalojantį poveikį savo sveikatai. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 str. 5 d.), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 8 d.).

Vidaus tarnybos statute numatyto vidaus tarnybos ypatumo – pavojaus gyvybei ar sveikatai – kompensavimo principas įgyvendinamas įstatymu (Statuto 40 str.) nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantas, nagrinėdamas bylą vadovavosi tinkamais teisės aktais ir materialinės teisės normas taikė teisingai. Įstatymu yra aiškiai nustatyta (Statuto 40 str. 5 ir 8 d.) kokios administracinės procedūros ir kokia tvarka turi būti atliktos siekiant nustatyti, ar pareigūnas atitinka Statuto 40 straipsnyje numatytas kompensacijos mokėjimo sąlygas. Tikrinamoje byloje yra duomenys apie tai, kad tiriant pareiškėjo susižalojimo aplinkybes, šių procedūrų buvo laikytasi.

Pagal Nustatymo taisyklių (Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. 1V-138), kurios priimtos įgyvendinant Statuto 40 straipsnio 5 dalį, dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje šių Taisyklių 3-10 punktuose nustatyta tvarka turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Kitaip tariant, tarnybinio patikrinimo metu turi būti nustatyta, ar pareigūno mirties, susižalojimo, sužalojimo, sveikatos sutrikdymo atvejis priskirtinas vienam iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos mokėjimo atvejų. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 str. 8 d.). Taigi Nustatymo taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasinaudojo teise apskųsti teismui jam nepalankias teisines pasekmes sukeliančią tarnybinio patikrinimo išvadą, kadangi joje konstatuota, jog pareiškėjas dėl susižalojimo atliekant tarnybines pareigas neturi teisės gauti kompensaciją, numatytą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Be to, pareiškėjas šioje byloje pareiškė išvestinius reikalavimus (dėl atsakovo įpareigojimo išduoti jam siuntimą į CMEK ir kt.), kurių galėtų būti nagrinėjami iš esmės tik tuo atveju, jei būtų panaikintas pagrindinis skundo reikalavimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas susižalojo tarnybos metu, atlikdamas savo tarnybines pareigas. 2013 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 38-IS6-1 išvadoje nustatyta, kad Biuro NTV vyriausiasis tyrėjas V. S. susižalojo pagal tarnybos užduotį atlikdamas procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, numatytus BPK 205 straipsnyje, t. y. įvykio vietos ir joje esančių daiktų (krovinio konteineryje, įkeltame į puspriekabę, stovinčią angare) apžiūrą (išlipdamas iš puspriekabės paslydo ir krito ant angaro grindų). Dėl šių TP išvadoje Nr. 38-IS6-1 nustatytų pareiškėjo susižalojimo aplinkybių ginčo byloje taip pat nėra. Ginčas kilęs dėl TP išvados Nr. 38-IS6-1 dalies, kurioje ištyrus minėtas pareiškėjo tarnybos pareigų atlikimo ir pareiškėjo susižalojimo aplinkybes, konstatuota, kad tarnybos pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl pareiškėjo sveikatos sutrukdymas tarnybos metu yra nelaimingas atsitikimas, todėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas Statuto 40 straipsnio 3 dalyje turėjo tikslą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, jog šioje įstatymo normoje numatytos kompensacijos būtų mokamos tik tais atvejais, kai statutinis valstybės tarnautojas atlieka tarnybą neįprastinėmis, o išskirtinėmis, realiai padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis, kurių buvimas ar nebuvimas kiekvieno konkretaus įvykio atveju turi būti nustatomas tyrimo metu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pareiškėjo tarnybos pareigų atlikimo aplinkybės, kuriomis jis susižalojo, nepriskirtinos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, pareiškėjas sveikatos sutrikdymą patyrė įprasto procesinio veiksmo atliko metu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės yra teisingos, jos atitinka ištirtais įrodymais pagrįstas byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo teisiniu santykius reglamentuojančias įstatymo normas.

Minėta, kad dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąlygų nustatymo vidaus tarnybos pareigūno susižalojimo, sužalojimo, sveikatos sutrikdymo faktas turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos ir konkrečios situacijos aplinkybėmis, kuriomis įvyko atitinkamas įvykis, kuriame pareigūnas patyrė žalojantį poveikį savo sveikatai. Apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kad į įvykio vietą pagal tarnybinę užduotį kartu su kitais pareigūnais atvyko tikslu taikyti BPK 140, 145, 146 straipsniuose numatytas procesinės prievartos priemones (asmenų sulaikymą, asmens kratas, patalpų ir transporto priemonių kratas ir su tuo susijusias apžiūras). Akcentavo, kad procesinės prievartos priemonių taikymas padidina stresą, kad procesinį ikiteisminio tyrimo veiksmą (krovinio apžiūrą) atliko po darbo valandų, krovinį teko apžiūrėti atitinkamame aukštyje (puspriekabėje). Be to, apeliantas akcentuoja, kad jis susižalojo vykdydamas Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą uždavinį. Apelianto nuomone, šių aplinkybių visuma lemia pripažinimą, jog jis susižalojo tarnybos metu (atlikdamas konkretų procesinį veiksmą) padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai sąlygomis.

Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas policijos veiklos uždavinys – nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad šį uždavinį policija vykdo atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje bylose, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad vertinant, ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas, sveikatos sutrikdymas vykdant atitinkamą policijos veiklos uždavinį atitinka kurią nors Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąlygą, turi būti vertinama konkreti situacija (šiuo atveju procesinio ikiteisminio tyrimo veiksmo, kurį atliko pareiškėjas, aplinkybės).

Dėl apelianto nurodytų tarnybinės užduoties tikslų pažymėtina tai, kad Biuro 2012 m. kovo 2 d. tarnybos užduotis yra bendra 21 Biuro pareigūnui, tarp jų pareiškėjui. Užduotyje nurodyta, kad išvardyti pareigūnai komandiruojami atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00009-12 (sulaikymus, kratas, apklausas). Biuro ONT 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime dėl pareigūno V. S. susižalojimo konkretizuota, kad šis tyrėjas įvykio vietoje turėjo atlikti puspriekabės „Ver Tipo Schmitz“, balninio vilkiko Volvo FH 440 ir puspriekabės su jūriniu konteineriu „Ver Tipo Koegel“ apžiūrą. 2013 m. kovo 20 d.

TP išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas susižalojo atlikdamas BPK 205 straipsnyje numatytą procesinį veiksmą (krovinio apžiūrą). Šios išvados buvo pateiktos, be kita ko, įvertinus įvykio vietoje buvusių pareigūnų (A. A., R. G., V. P.) tarnybinius pranešimus, taip pat pareiškėjo 2012 m. kovo 6 d. tarnybinį pranešimą apie susižalojimo aplinkybes, kuriame jis nurodė, kad susižalojo atlikdamas būtent puspriekabės su konteineriu ir joje esančio krovinio apžiūrą. Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo susižalojimas nėra susijęs su jo nurodytų procesinių prievartos priemonių, numatytų BPK 140, 145, 146 straipsniuose (laikinojo sulaikymo, kratų), atlikimu, nes byloje nustatyta, kad pareiškėjas susižalojo atlikdamas krovinio apžiūrą, t.y.

BPK 205 straipsnyje numatytą procesinį veiksmą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš BPK numatytų ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų negali būti išskirti a priori kurie nors procesiniai veiksmai, kurių atlikimo faktas būtų besąlyginis pagrindas konstatuoti, jog pareigūno susižalojimas, jei atlikdamas tuos procesinius veiksmus pareigūnas susižaloja, savaime atitinka kurią nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų. Kiekvienu atveju turi būti nagrinėjamos to procesinio veiksmo atlikimo aplinkybės padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste.

Pareiškėjas susižalojo tarnybos metu, vykdydamas vyriausiojo tyrėjo pareigas, t. y. atlikdamas procesinį veiksmą (krovinio apžiūrą), tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje konkrečioje situacijoje tarnybos pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Teisėjų kolegijos nuomone, tyrėjo V. S. veiksmai (krovinio apžiūra ir išlipimas iš puspriekabėje esančio konteinerio ant žemės) rizikos susižaloti prasme niekuo nesiskiria nuo situacijos, jei susižalotų ne tarnybos pareigas atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o bet kuris kitas asmuo (automobilio vairuotojas, savininkas, krovėjas ar kt.), kuris atliko atitinkamus krovinio tvarkymo ar apžiūros darbus.

Vien ta aplinkybė, kad apžiūros objektas (krovinys) buvo ne ant žemės, o puspriekabėje (konteineryje) Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas tarnybą atliko padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Statuto 40 straipsnio 3 dalis yra skirta kompensuoti pareigūnams sveikatos sutrikdymus, patirtus atliekant tarnybos funkcijas realiai padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis ir negali būti taikoma tais atvejais, jei pareigūnas, atlikdamas tarnybos pareigas susižaloja dėl netinkamai pasirinkto elgesio varianto, neatsargumo ir pan.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas susižalojo dėl to, kad jo pasirinktas nusileidimo iš puspriekabės būdas nebuvo saugus (pareiškėjas rankomis laikėsi nestabilaus objekto – judančio iš virvių surišto tinklo, pritvirtinto konteinerio gale, paslydus kojai neišsilaikė, praradęs pusiausvyrą nukrito ant angaro grindų iš maždaug 1,5 m aukščio ir susižalojo).

Procesinio veiksmo atlikimo laikas taip pat nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu atveju tarnybą atliko padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Pagal Statuto 3 straipsnį ilgesnis darbo laikas yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, už kurį kompensuojama šiame įstatyme numatytomis socialinėmis garantijomis.

Nelaimingo atsitikimo tyrimo 2012 m. gegužės 18 d. akte Nr. 38-NA1-2 nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 28 d. buvo instruktuotas saugiai atlikti pavestas funkcijas. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Biuro darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcija, kuri patvirtinta Biuro viršininko 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 38-V-42, taip pat instruktažų žurnalai, kuriuose yra įrašai, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 28 d. buvo instruktuotas ir tai patvirtino savo parašu. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad susižalojo dirbdamas viršvalandžius (apie 18 val.) Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme taip pat nesuteikia pagrindo pripažinti padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygų.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą sąvoką nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba – tai įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamas pareiškėjo susižalojimo atvejis priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje pagal šios sąvokos nuostatą, kad tai yra su pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė fizinio rizikos veiksnio poveikį.

Konstatavus, kad pareigūno susižalojimas yra nelaimingas atsitikimas, Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija negali būti skiriama. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti šioje įstatymo normoje numatytas kompensacijos skyrimo procedūras.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas