A-602-1710-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1710/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01297-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.2; 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija) viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20678 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (9-l)-D8-9412 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su VMI ir Aplinkos ministerijos sprendimais, kurių pagrindu iš pareiškėjo išieškoma 2 550 129 Lt suma, kaip panaudota pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Nurodė, kad Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. raštas buvo priimtas nesilaikant individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. raštas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2011 m. birželio 3 d. patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), tačiau ministerija savo sprendime nepateikė savarankiško Patikrinimo akto vertinimo, todėl tai turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus RAAD neteisingai aiškino Įstatymo 4 straipsnį ir jį įgyvendinantį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 533 (toliau – ir Įsakymas Nr. 533), todėl nepagrįstai traktavo pareiškėjo ataskaitose nurodytas priemones ir šioms priemonėms panaudotas lėšas kaip nepriskirtinas Įstatymo nustatytiems tikslams pasiekti. Nesutikdamas su Patikrinimo akte nurodytais teiginiais, kad parkų ir želdinių tvarkymas, įrengiant Vilniaus mieste gėlynus, pažeidžia Įstatyme nustatytą lėšų panaudojimo tikslą, paaiškino, kad lėšos gėlių sodinimui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu, siekiant užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams, taip pat pagal Įsakymu Nr. 533 patvirtinto Aplinkosaugos priemonių sąrašo (toliau – ir Sąrašas, Aplinkosaugos priemonių sąrašas) 3.3 punktą, kuris nustato, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP) lėšos gali būti naudojamos parkų, kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymui, želdinių atkūrimui bendros paskirties teritorijose.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus RAAD nepagrįstai susiaurino Įstatymo taikymo apimtį, teigdamas, kad senų medžių pašalinimas, siekiant pasodinti naujus želdinius, laikytinas Įstatymo pažeidimu. Pažymėjo, kad lėšos medžių pašalinimui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Sąrašo 3.3, 3.12 punktais už saugotinų medžių (sausuolių, pažeistų puvinio ar grybinių ligų) pjovimą miesto bendro naudojimo teritorijoje, tuo siekiant užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD motyvai dėl avarinių tarnybų aprūpinimui gamtosauginiais kompleksais skirtų ir netinkamai panaudotų lėšų laikytini teisiškai nepagrįstais, nulemtais subjektyvaus situacijos vertinimo. Įsakymu Nr. 533 patvirtintos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos, jos pildymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) I a papunktyje ir Sąrašo 3.8, 3.9 punktuose nurodoma, kad lėšos gali būti naudojamos ypatingųjų ekologinių situacijų valdymo bei padarinių likvidavimo priemonėms, taip pat materialinėms priemonėms aplinkosauginei veiklai vykdyti, todėl tiek pavedimas uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ (toliau – ir UAB „Grinda“) teikti avarinių situacijų gatvėse lokalizavimo paslaugas, tiek priemonių šioms paslaugoms teikti įsigijimas, pareiškėjo įsitikinimu, nepažeidžia Įstatymo reikalavimų ir užtikrina aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą.

Anot pareiškėjo, Vilniaus RAAD taip pat nepagrįstai nurodė, kad paramos lėšų negalima naudoti stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūrai ir eksploatavimui. Pareiškėjas pabrėžė, jog Vilniaus RAAD nepagrįstai nesivadovavo Sąrašo 3.5 punktu ir Instrukcijos I c papunkčiu, kuriame nurodyta, kad lėšos gali būti naudojamos atliekoms (kai atliekas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) surinkti ir pašalinti.

Dėl lėšų panaudojimo biodyzelino transporto programos parengimui ir įgyvendinimui nurodė, kad minėtos programos tikslas buvo, vykdant Europos Sąjungos iniciatyvą dėl alternatyvių kelių transporto degalų plėtojimo ir skatinimo, įvertinti alternatyvių kuro rūšių poveikį viešojo transporto priemonių techninei būklei ir šias kuro rūšis naudojančių automobilių poveikį aplinkai, parengti autobusų parkų atnaujinimo perspektyvą, siejamą su mažesne aplinkos tarša, parengti siūlymus dėl nacionalinių teisės aktų pataisų, skatinančių alternatyvių kuro rūšių naudojimą. Toks lėšų panaudojimas, pareiškėjo įsitikinimu, neprieštarauja lėšų naudojimo tikslams, be to, Sąrašo 3 punktas reglamentuoja, kad aplinkos apsaugos priemonės yra ir mokslo taikomųjų darbų aplinkosaugos srityje rengimas, studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas.

Pareiškėjas teigė, kad autorinis kūrinys „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ patenka į Įstatymo 4 straipsnio reguliavimo apimtį, nes pastarasis ir 2009 m. atliktas „Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų analizė ir kompleksinis vertinimas“ buvo skirti Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 pakeitimo projektui „Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planas“ parengti. Vadovaujantis šių dviejų kūrinių išskirtais ir ataskaitose nurodytais kriterijais, buvo patikslintos Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingos teritorijos. Pareiškėjas paaiškino, kad lėšos Vingio parko tvarkymui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Sąrašo 3 punkto nuostatomis, todėl taip pat laikytinos panaudotomis pagal paskirtį.

Dėl gyvsidabrio nukenksminimo paslaugoms skirtų lėšų panaudojimo nurodė, jog pagal Instrukcijos I c papunktį lėšos gali būti naudojamos aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti, užterštoms teritorijoms valyti, todėl, pareiškėjo manymu, šių priemonių visuma buvo skirta aplinkos apsaugos tikslams pasiekti. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesniais metais Vilniaus RAAD, atlikdamas pareiškėjo 2007 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą patikrinimą, minėtų priemonių nelaikė Įstatymo tikslams prieštaraujančiomis priemonėmis, nors teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė.

Pažymėjo, jog regionų aplinkos apsaugos departamentai išvadas dėl programos priemonių vykdymo Aplinkos ministerijai turi pateikti per mėnesį nuo ataskaitų gavimo, tačiau Vilniaus RAAD ataskaitų tikrinimą vykdė ilgiau nei vienerius metus. Teisiškai nepagrįsta laikytina situacija, kuomet ekonominė sankcija už tariamai nustatytus pažeidimus skiriama praėjus daugiau nei 2 metams nuo galimai padaryto pažeidimo. Be to, pasak pareiškėjo, Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimas buvo priimtas pažeidus aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą 2 mėnesių terminą, kuris, pareiškėjo nuomone, yra naikinamasis. Pasak pareiškėjo, skundžiamas VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes yra pasirašytas ne sprendimą priėmusio subjekto (VMI viršininko).

Atsakovas Aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Nurodė, kad vadovaujantis Instrukcijos 3.2. punkto I a papunkčiu, Sąrašo 3.3 punktu, lėšas galima naudoti tik gamtos išteklių apsaugos, atkūrimo, išsaugojimo priemonėms, bet ne gėlių sodinimui Konstitucijos prospekte, be to, tai nėra priskirtina prie I a punkto, kaip priskyrė pareiškėjas, kadangi tai nėra priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala. Atkreipė dėmesį, kad prašyme pareiškėjas minėtą priemonę jau vertina ne kaip priemonę, kuria kompensuojama aplinkai padaryta žala, o priskiria kitoms aplinkos apsaugos priemonėms, kas patvirtina pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą. Pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, dalis lėšų išleista medžių nupjovimui, tačiau vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, lėšas galima skirti želdynų kūrimui, veisimui, inventorizacijai, bet ne kirtimui. Nors ši priemonė tiek 2008, tiek 2009 m. ataskaitose priskiriama prie priemonių, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, tačiau prašyme pareiškėjas aptariamą priemonę priskiria prie kitų aplinkos apsaugos priemonių.

Dėl priemonės Avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais atsakovas paaiškino, kad pagal pateiktą ataskaitą ši priemonė yra priskirta gamtosauginių objektų projektavimui, statybai, remontui ir eksploatavimui. Pagal Instrukcijos I b papunktį nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui, kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Sąrašo 1 punkte išvardinti statiniai (objektai), kurie laikomi gamtosauginiais objektais Instrukcijos I b papunkčio prasme, todėl priemonė Avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais negali būti vertinama kaip Sąraše nurodytas statinys (objektas).

Paaiškino, kad vadovaujantis Sąrašo 1.4 punktu, lėšas galima naudoti tik atliekų tvarkymo įrenginiams, o pareiškėjas programos lėšomis apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą, išvežimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašyme nenurodo, kokie aplinkos taršos šaltiniai buvo pašalinti pritaikius priemonę Biodyzelinio transporto programos parengimas ir įgyvendinimas. Įgyvendinant šią priemonę, buvo vertinami mokesčiai už aplinkos teršimą, parengta šio mokesčio mažinimo programa, parengtos išvados ir rekomendacijos, apimančios Vilniaus miesto viešojo transporto priemonių darbo efektyvumo didinimą ir kt., taigi šią priemonę vertinti kaip aplinkos teršimo šaltinių šalinimą nėra pagrindo.

Priemonės Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijų planavimas, įrengimas ir priežiūra taip pat nenumatytos nei Įstatyme, nei Instrukcijoje, nei Sąraše ir neatitinka paminėtų ginčui aktualių teisės aktų reikalavimų. Dėl teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymo pažymėjo, kad ši priemonė negali būti priskirta prie gamtos apsaugos objektų projektavimo, statybos, rekonstravimo, remontavimo ir eksploatavimo.

Pareiškėjas dalį lėšų mokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Avarija“ (toliau – ir UAB „Avarija“) ir ši priemonė priskirta prie I c punkto, taigi vertinama kaip aplinkos teršimo šaltinių pašalinimas. Tačiau atsakovo nuomone, darbuotojų darbo užmokestis neatitinka nuostatos, kad programos lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų surinkimui ir šalinimui, todėl tai negalėjo būti vertinama ir deklaruojama kaip priemonė aplinkos teršimo šaltinių pašalinimui ir kompensuojama iš programos. Be to, savivaldybės pateiktuose dokumentuose nėra nurodytas surinkto gyvsidabrio kiekis, kur surinktas gyvsidabris buvo saugomas, taigi vertinti, kad šiuo atveju buvo užtikrinti aplinkosauginiai tikslai, taip pat nėra pagrindo. Nurodė, kad Patikrinimo aktą gavo 2011 m. spalio 17 d., o į VMI kreipėsi 2011 m. spalio 21 d., taigi 2 mėnesių terminas nebuvo praleistas.

Atsakovas VMI su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Nurodė, kad 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas buvo pasirašytas įgalioto asmens ir VMI pagal savo kompetenciją atliko teisėtus veiksmus bei neperžengė teisės aktuose jai suteiktų įgaliojimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Paaiškino, kad Patikrinimo akte nurodyti pažeidimai buvo nustatyti pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis apie panaudotų lėšų pagrįstumą. Manė, kad Vilniaus RAAD teisingai nustatė pažeidimus, todėl nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamų Aplinkos ministerijos ir VMI sprendimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad Aplinkos ministerijos raštas, kaip individualus teisės aktas, šiuo atveju turi būti vertinamas kartu su Vilniaus RAAD Patikrinimo aktu, nes būtent nurodytas Patikrinimo aktas yra kontrolės dėl SAARP lėšų panaudojimo proceso metu atsiradęs ir faktinę situaciją bei pagrindą ministerijos raštui apibrėžiantis dokumentas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo Aplinkos ministerijos išvadai, jog specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, rėmėsi aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtintais Aplinkosaugos priemonių sąrašu ir Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukcija. Minėtu aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Sąrašas ir Instrukcija reglamentavo tik pačios ataskaitos ir papildomos informacijos apie specialiosios programos priemonių vykdymą pateikimo Aplinkos ministerijai tvarką. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog lėšų panaudojimas neatitinka aplinkos ministro patvirtiname Aplinkosaugos priemonių sąraše nurodytų priemonių ir ataskaita apie programos priemonių vykdymą užpildyta pažeidžiant Instrukcijos reikalavimus, visiškai nepagrįstai konstatavo, jog dėl to specialiosios programos lėšos buvo panaudotos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme nenumatytiems tikslams.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies panaikino Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (9.1)-D8-9412, nustatant, kad juo VMI yra teikiama išieškojimui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 291 200 Lt, kuriuos sudaro Vilniaus RAAD SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimo pakoreguotame akte Nr. VR-17.7-59 išvardintos lėšos už 2008 metus, deklaruotos 4 punkte „stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūra ir eksploatavimas“ 193 945 Lt suma bei lėšos už 2009 metus, deklaruotos 3 punkte „teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymas“ 982 918 Lt suma, deklaruotos 4 punkte „stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūra ir eksploatavimas“ 100 000 Lt suma ir deklaruotos 5 punkte „skola už 2008 m. atliktus darbus: stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūra ir eksploatavimas“ 14 337 Lt suma.

Teismas taip pat panaikino VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20678 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – 2 550 129 Lt sumos iš Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos išieškojimo ne ginčo tvarka pagal VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20678 sustabdymą.

Dėl lėšų, panaudotų parkų ir želdynų tvarkymui teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad teritorijose, kuriose taikyta minėta priemonė, buvo suniokota ar kitaip padaryta žala aplinkai, todėl negalima daryti išvados, kad šia priemone buvo kompensuojama aplinkai padaryta žala. Taigi ir lėšų skyrimas išlaidoms pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra galimas. Tačiau Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia lėšas naudoti želdynų kūrimui bei želdinių veisimui. Tiek 2008 m. ataskaitoje, tiek 2009 m. ataskaitoje lėšos medžių genėjimui, senų pašalinimui ir naujų sodinimui yra įtrauktos į I a priemonių grupę, kaip priemonė, kuria kompensuojama žala. Vilniaus RAAD Patikrinimo akte šių lėšų naudojimą įvertino ne pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį lėšos deklaruotos, tačiau pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir teigė, jog remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu lėšas galima skirti želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai, tačiau lėšų skyrimo medžių kirtimui galimybė teisės akte nenustatyta. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme želdynų kūrimu bei želdinių veisimu laikytinas naujų ir esamų želdinių bei želdynų kūrimas bei tvarkymas, tame tarpe ir augalijos reikiamos būklės palaikymas. Kadangi želdiniu yra laikomas ir pavienis medis, tai bet kurio medžio būklės palaikymas jį genint bei prižiūrint kitu būdu yra Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta priemonė.

Teismas nurodė, kad kaip matyti iš Vilniaus RAAD pozicijos, kai vienoje ataskaitos išlaidų grupėje deklaruotos lėšos vertinamos pagal kitos išlaidų grupės taisykles, pagal faktiškai susiklosčiusią situaciją lėšų deklaravimas netinkamoje pozicijoje, kai jų kompensavimas galimas pagal kitą poziciją nėra kliūtis lėšas pripažinti tinkamai išleistomis. Įvertindamas tai, o taip pat laikydamas, kad ataskaitos pozicijų pakeitimas yra ne esminis klausimas sprendžiant lėšų panaudojimo tinkamumo klausimą, kur kas svarbesnis yra lėšų panaudojimo būdo atitikimas teisės aktų reikalavimams, teismas laikė galimu pakeisti deklaruotų lėšų pozicijas iš I a grupės į IV grupę.

Dėl avarinių tarnybų aprūpinimo gamtosauginiais komplektais teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė įvertinti šias priemones pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 bei 5 punktus, kaip priemones, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala bei pašalinami teršimo šaltiniai, o taip pat kaip kitas priemones. Instrukcijos I a papunktyje Aplinkos ministerija yra išaiškinusi, kad pagal šią priemonių grupę kompensuotinos išlaidos ypatingųjų ekologinių situacijų valdymo bei padarinių likvidavimo priemonėms, o taip pat kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Pareiškėjo įsigytos priemonės yra skirtos neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti įvykusios avarijos atveju, todėl atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto poziciją, leidžiančią lėšas naudoti žalai aplinkai kompensuoti.

Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijų planavimo, įrengimo ir priežiūros ir Patikrinimo akte netinkamomis išlaidomis pripažintų 5 000 Lt, nurodant, kad nebuvo galima finansuoti pagal perdavimo – priėmimo aktą Nr. 16A atlikto autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ teismas nurodė, kad kadangi Verkių regioninio parko teritorijų ribos yra esminis klausimas atliekant Verkių regioninių parkų teritorijų planavimą, įrengimą ir priežiūrą, tai, teismo vertinimu, šios išlaidos susijusios su objekto projektavimu ir gali būti finansuojamos pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip I b grupės priemonė.

Dėl teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymo teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte pažymėta, jog lėšos buvo išleistos biotualetų aikštelių įrengimui, lauko baldams ir įrenginiams, vaikų žaidimo įrenginiams, apšvietimo ir elektrotechninei daliai, sportinės vejos įrengimui ir pan. (t. 2, b. l. 25–39). Gamtosaugos objektų pavyzdinis sąrašas pateiktas Sąraše. Vingio parko sutvarkymo darbai yra skirtingo pobūdžio nei išvardinti Sąraše, todėl, teismo vertinimu, nelaikytini gamtosauginio objekto remonto darbais. Tokio pobūdžio darbai nepatenka ir į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktus, nes konkrečiai želdynų kūrimui skirtos lėšos nėra išskirtos ir pagal pridedamus dokumentus negali būti įvertinamos atskirai, o taip pat nėra įrašytos į Instrukcijos 3.2 punkto IV papunktyje išdėstytus kitus darbus. Teismas sprendė, kad Vilniaus RAAD pagrįstai Patikrinimo akte užfiksavo šį pažeidimą.

Dėl stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūros ir eksploatavimo teismas nurodė, kad lėšomis, skirtomis stambiagabaričių atliekų tvarkymui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą ir išvežimą. Kaip matyti iš Aplinkos ministerijos pateikto paaiškinimo, kuriuo turi būti vadovaujamasi įgyvendinant teisinio aiškumo principą, pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto I c papunktį lėšos gali būti naudojamos tada, kai atliekos jau yra susidariusios, tačiau teršėjas liko nenustatytas. Sąraše nėra numatytos prevencinę reikšmę bešeimininkių atliekų susidarymui turinčios priemonės. Taigi teismas darė išvadą, kad kompensuoti šiai priemonei panaudotas lėšas nebuvo teisinio pagrindo, kadangi jos neatitiko tokių lėšų skyrimą reglamentuojančio teisės akto reikalavimų.

Dėl Biodyzelinio transporto programos parengimo ir įgyvendinimo teismas konstatavo, kad biodegalų suvartojimo skatinimas yra susijęs su aplinkos kokybės gerinimu bei priemone, leidžiančia išvengti neigiamo poveikio aplinkai arba jį sumažinti. Tokiu būdu teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išlaidos, susijusios su biodyzelino panaudojimu atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Instrukcijos 3.2 punkto I c papunktį bei Sąrašo 3.11 ir 3.10 punktus.

Dėl lėšų panaudojimo ekstremalių situacijų gyvsidabrio nukenksminimo paslaugoms teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog už šias lėšas buvo apmokamas UAB „Avarija“ dispečerio darbas, mokamas darbo užmokestis, o lėšos pripažintos nekompensuotinomis dėl to, kad nėra nurodytas surinkto gyvsidabrio kiekis, jo saugojimo vieta. Teismas pažymėjo, kad pripažindamas išlaidas nepagrįstomis, Vilniaus RAAD turėtų įrodyti, jog gyvsidabrio šalinimo paslaugos iš UAB „Avarija“ perkamos mokant brangiau nei rinkos kainos ir kad minėto baro darbuotojų darbo užmokestis negali būti gyvsidabrio šalinimo kainos sudėtinė dalis, ar, kad ne visos darbo užmokesčiui išleistos lėšos yra susijusios su atliekų surinkimu, tačiau tokių motyvų Vilniaus RAAD nenurodė ir įrodymų nepateikė. Prieštaravimų dėl to, kad gyvsidabrio šalinimas iš esmės atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto I c grupę Vilniaus RAAD nepateikė. Teismo vertinimu, gyvsidabrio šalinimo išlaidos šiai kategorijai priskirtos pagrįstai.

Dėl ypatingai ilgos patikrinimo trukmės teismas nurodė, kad patikrinimas Vilniaus miesto savivaldybėje buvo pradėtas 2010 m. lapkričio 18 d., t. y. praėjus pusantrų metų nuo 2008 m. ataskaitos pirminio patikrinimo ir pusmečiui po 2009 m. ataskaitos pirminio patikrinimo. Šis terminas yra akivaizdžiai per ilgas, niekuo nepateisintas ir pažeidžiantis gero administravimo principus veikti skaidriai, teisėtai ir efektyviai. Kita vertus, teisės aktai nenumato detalios patikrinimo procedūros bei atleidimo nuo atsakomybės už tinkamą lėšų panaudojimą už pernelyg ilgą regioninių aplinkos apsaugos departamentų delsimą pradėti patikrinimą.

Teismas taip pat nurodė, kad VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-20678 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto pripažintinas neteisėtu ir naikintinas, nes VMI sprendimą priėmė iš karto, nesulaukusi pasiūlymo dėl savanoriško lėšų pervedimo įvykdymo.

IV. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo prašymą tenkinti visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl lėšų skyrimo didelių gabaritų atliekų tvarkymo aikštelėms prižiūrėti ir eksploatuoti pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija nepripažinti šių priemonių tinkamomis finansuoti, nes teisės aktai nenumato galimybės finansuoti prevencinę reikšmę bešeimininkių atliekų susidarymui turinčių priemonių. Tokia išvada neatitinka byloje nustatytų aplinkybių – specialiosiomis lėšomis savivaldybė apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų išvežimą, t. y. už didelių gabaritų atliekų, kurios buvo susidariusios, išvežimą. Jei gyventojai neturėtų galimybės atvežti atliekų į tam numatytas aikšteles, egzistuoja didelė tikimybė, kad tokios atliekos kaip baldai, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekos, naudotos padangos, pavojingos buitinės atliekos ir kt. bus paliktos neužstatytose teritorijose, o tai neabejotinai sukeltų neigiamą poveikį aplinkai. Be to, atkreipia dėmesį, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata buvo dar labiau sukonkretinta ir papildyta, kad lėšos taip pat gali būti naudojamos ir atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros priemonėms; atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymo priemonėms; aplinkos monitoringo, prevencinėms, aplinkos atkūrimo priemonėms <...>. Ši nuostata svarbi tuo požiūriu, kad atskleidžia įstatymo leidėjo ketinimus laikyti tam tikras priemones tinkamomis finansuoti specialiosios programos lėšomis.

Pažymi ir tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ankstesniais metais Vilniaus RAAD, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą patikrinimą, tokių priemonių kaip stambiagabaričių (didelių gabaritų) atliekų tvarkymo aikštelių priežiūra ir eksploatavimas, nelaikė Įstatymo tikslams prieštaraujančiomis priemonėmis, nors teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė. Be to, Aplinkos ministerija 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr. (9-l)-D8-5197 yra pateikusi rekomendacijas dėl šios programos lėšų naudojimo ir nurodė, kad, norėdama išvengti skirtingo teisės aktų nuostatų traktavimo, ministerija kaip galimas finansuoti priemones įvardija <...> didelių gabaritų atliekų aikštelių priežiūrą ir eksploatavimą <...>.

2. Dėl lėšų skyrimo teritorijai prie Vingio parko estrados sutvarkyti pažymi, kad aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtintas Aplinkosaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis: jame kaip tinkamomis finansuoti priemonėmis yra įvardijama ir parkų, kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymas (Sąrašo 3.3 p.). Vingio parkas yra visuomeninės paskirties parkas, viešoji erdvė, kurios tvarkymas, mažesnio aplinkos teršimo užtikrinimas nepažeidžia Įstatymo tikslų. Be to, šios teritorijos sutvarkymas atitinka ir viešąjį interesą, nes buvo sutvarkyta miesto viešoji erdvė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl priemonių „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” nurodo, kad Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta ne tik, kokioms priemonėms finansuoti gali būti naudojamos programos lėšos, bet ir kiek procentų programos lėšų gali būti panaudota tam tikroms priemonėms, t. y. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms priemonėms turi būti panaudojama ne mažiau 70 proc. programos lėšų, 2 punkte – 20 proc. programos lėšų. Taigi kitoms, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms priemonėms lieka panaudoti ne daugiau kaip 10 proc. programos lėšų. Pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismui perskirsčius deklaruotų lėšų pozicijas, tiek 2008 m., tiek 2009 m. pareiškėjas viršijo galimų 10 proc. programos lėšų panaudojimo kitoms priemonėms (įskaitant ir želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai) galimybę, numatytą Įstatyme. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, todėl priėmė neteisingą išvadą pakeisti deklaruotų lėšų pozicijas.

2. Dėl autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.” nurodo, kad ši priemonė neatitinka nė vieno Sąrašo 1 punkte įtvirtinto statinių (objektų) apibūdinimo. Pagal Instrukciją, kompensuojant išlaidas pagal 1 b papunktį, turi būti nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui, kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo sprendimo, kaip minėtas autorinis kūrinys buvo panaudotas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijų planavimui, įrengimui ir priežiūrai.

3. Dėl Biodyzelino transporto programos parengimo ir įgyvendinimo pažymi, kad pareiškėjas nei Vilniaus RAAD atliekamo tikrinimo metu, nei teismo proceso metu nepagrindė, kaip konkrečiai buvo įgyvendinta aptariama priemonė, kad būtų galima daryti išvadą, jog finansuota priemone būtų įgyvendinamas aplinkos kokybės gerinimas ar siekiama išvengti neigiamo poveikio aplinkai.

4. Dėl ekstremalių situacijų gyvsidabrio nukenksminimo paslaugos teigia, kad tiek pagal Įstatymo, tiek pagal Instrukcijos nuostatas lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų (kai nežinomas atliekų turėtojas arba kai atliekas, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai, būtina sutvarkyti nedelsiant) surinkimui ir šalinimui pagal Atliekų tvarkymo įstatymą bei kitus teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Dėl autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.” pažymi, kad teismas visiškai neargumentavo ir nepagrindė savo sprendimo, kuo minėtas autorinis kūrinys pasitarnavo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijų planavimui, įrengimui ir priežiūrai. Be to, kompensuojant išlaidas pagal 1 b punktą, turi būti nurodoma, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.), kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos.

2. Dėl Biodyzelinio transporto programos parengimo ir įgyvendinimo teigia, kad ši priemonė nėra priskirtina prie I c papunkčio, kaip priskyrė savivaldybė, nurodytų priemonių, kadangi tai nėra priemonė aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Nėra aišku, kaip mokesčio už aplinkos taršą įvertinimas susijęs su žalingo poveikio mažinimu.

3. Dėl ekstremalių situacijų gyvsidabrio nukenksminimo paslaugos pažymi, kad pateiktuose dokumentuose nėra nurodytas surinkto gyvsidabrio kiekis, kur surinktas gyvsidabris buvo saugomas. Tiek pagal Įstatymo, tiek pagal Instrukcijos nuostatas lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų (kai nežinomas atliekų turėtojas arba kai atliekas, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai, būtina sutvarkyti nedelsiant) surinkimui ir šalinimui pagal Atliekų tvarkymo įstatymą bei kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, minėtos priemonės niekaip negalima priskirti prie aplinkos teršimo šaltinių pašalinimo.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, kuriuo prašo apeliacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Apeliaciniuose skunduose, nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1309/2013 pateikto išaiškinimo, įrodinėjama, kad teismas privalėjo patikrinti tik tai, ar pareiškėjas teikdamas ataskaitas dėl lėšų panaudojimo, formaliai jas užpildė, t. y. tam tikrą priemonę įrašė į konkrečią ataskaitos skiltį. Sankcijai skirti teisiškai reikšminga ne priemonės įrašymas į atitinkamą ataskaitos skiltį, bet tai, ar tokia konkreti priemonė yra leistina finansuoti pagal Įstatyme nustatytus tikslus.

2. Nesutinka su apelianto Aplinkos ministerijos teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pergrupavo ataskaitoje nurodytas priemones, nesilaikydamas Įstatyme nustatytos proporcijos, nes Įstatymo nuostatos formuluotė nesuponuoja sankcijos už procentinio paskirstymo nesilaikymą. Vien tai, kad lėšos panaudotos pagal kitą punktą nereiškia, kad lėšos panaudotos neteisėtai. Be to, nepateikta tikslių skaičiavimų, kokia procentinė dalis iš esmės pažeidžia Įstatymą ir leidžia spręsti, kad lėšos panaudotos ne Įstatyme nustatytiems tikslams, nes kai kurias priemones patikrą atlikusi institucija Vilniaus RAAD ir atsakovas Aplinkos ministerija apskritai vertino kaip įstatyme nenumatytas (taigi ir neįskaičiuotinas į procentinį paskirstymą). Tokia pozicija leidžia teigti, kad nesutinkama su atitinkamu procentiniu lėšų panaudojimu, o ne ginčijamas lėšų panaudojimo teisėtumas apskritai.

3. Dėl medžių genėjimo, senų pašalinimo ir naujų sodinimo nurodo, kad Aplinkos ministerija 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr. (9-l)-D8-5197 yra pateikusi rekomendacijas dėl šios programos lėšų naudojimo, kuriose nurodė, kad ministerija kaip galimas finansuoti priemones įvardija <...> želdinių sanitarines būklės gerinimo darbų finansavimą; pavojų keliančių medžių šalinimo darbų (medžių nukirtimas kelmų šalinimas ar žeminimas iki žemės paviršiaus, žemės paviršiaus (Šaligatvio dangos) sutvarkymas išrovus kelmą) <...>.

4. Dėl autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ nurodo, kad nei atsakovo Aplinkos ministerijos sprendime, nei Vilniaus RAAD patikrinimo akte nėra nurodoma, kad sankcija skiriama už tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie priemonės įgyvendinimą ar panaudojimą. Šios priemonės įgyvendinimą patvirtina norminis teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 1173. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad parko ribos yra reikšminga aplinkybė, atliekant šio gamtos apsaugos objekto tvarkymo ir priežiūros darbus. Be to, studijai (autoriniam kūriniui) apie šio objekto būklę parengti, išskiriant vertingas parko teritorijas, tiek pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tiek pagal Sąrašo 3.11 punktą, galima skirti lėšas iš specialiosios programos.

5. Dėl Biodyzelino transporto programos parengimo ir įgyvendinimo pažymi, kad nesutinka su apeliantų pozicija, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie šios programos įgyvendinimą. Vilniaus RAAD patikrinimo akte nėra iškelta klausimo, kad savivaldybė nepateikė atitinkamų programos įgyvendinimą pateisinančių dokumentų, ar kad Vilniaus RAAD reikalavo nurodyti aplinkos teršimo šaltinius ir tas nebuvo padaryta – Patikrinimo akte yra aiškiai užfiksuota, kad ši priemonė nefinansuotina, nes „priemonė nenumatyta teisės aktuose, negali būti laikoma priskirtina prie 1 c grupės priemonių“, nors tokios savo išvados nei Vilnius RAAD, nei Aplinkos ministerija nepagrindė. Teisės aktai leidžia finansuoti mokslo studijas aplinkos kokybei gerinti, o šių studijų įgyvendinimas yra galimas patikrinti vėlesnėje įgyvendinimo stadijoje.

6. Dėl avarinių tarnybų aprūpinimo gamtosauginiais komplektais pažymi, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog ankstesniais, nei atlikta patikra, metais Vilniaus RAAD, atlikdamas 2007 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos patikrinimą, tokių priemonių kaip avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais, nelaikė Įstatymo tikslams prieštaraujančiomis priemonėmis, nors teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė. Vilniaus RAAD, išeidamas už savo kompetencijos ribų, sprendė, ar Vilniaus miesto savivaldybė teisingai pasirinko avarines situacijas likviduojančią įmonę, nors šios aplinkybės nepatenka į aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo apimtį, tuo tarpu priemonės patikrinimas Įstatymo tikslų požiūriu liko neįvertintas.

7. Dėl ekstremalių situacijų gyvsidabrio nukenksminimo paslaugų nurodo, kad pagal teisinį reguliavimą, Vilniaus RAAD ir Aplinkos ministerijai yra pavesta tikrinti tik tai, ar pati priemonė, kuri buvo finansuota, atitinka Įstatymo tikslus, o ne tai, kur avarinės tarnybos lokalizuoja ir utilizuoja gyvsidabrį. Be to, į bylą pateiktas teisiškai reikšmingas įrodymas – UAB „Avarija“ 2011 m. sausio 5 d. raštas Nr. 15 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo už 2009 metus“, kuriame nurodoma, kokiu būdu buvo surinktas ir laikomas gyvsidabris.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimo dalį dėl 1 291 200 Lt grąžintinų lėšų palikti nepakeistą, o kitą dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsiliepime išdėsto tokius argumentus:

1. Stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūros ir eksploatavimo lėšos buvo naudojamos, pažeidžiant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto l c papunkčio reikalavimus ir Sąrašo 1.4 punkto reikalavimus (lėšas galima naudoti tik atliekų tvarkymo įrenginiams, o savivaldybė už šias lėšas apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą ir išvežimą). Be to, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad 2007 m. atliekant patikrinimą, ši priemonė buvo pripažinta tinkama, nes atliekant ankstesnių metų patikrinimus, šiai programai panaudotos lėšos buvo pripažintos atitinkančiomis Įstatymo ir Sąrašo nuostatas, nes savivaldybė šias lėšas naudojo pagal paskirtį.

2. Teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymo priemonės nėra priskirtinos gamtos apsaugos objektams, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendime yra išsamiai išaiškinta, jog šie darbai nelaikytini gamtosauginio objekto remonto darbais, taip pat sportinės vejos įrengimo, vamzdžių klojimo, lauko baldų įrengimo ir kt. darbai nepatenka į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktus, todėl neatitinka Įstatymo reikalavimų ir Vilniaus RAAD pagrįstai Patikrinimo akte užfiksavo šį pažeidimą.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo dėl savivaldybės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėtumo bei pagrįstumo teismo spręsti savo nuožiūra.

Atsakovas Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Dėl stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūros ir eksploatavimo nurodo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą SAARSP lėšų panaudojimo tikslą – aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti – ir Instrukcijos 3.2 punktą, lėšos gali būti naudojamos tada, kai atliekos jau yra susidariusios, tačiau teršėjas liko nenustatytas. Sąraše nėra numatytos prevencinę reikšmę bešeimininkių atliekų susidarymui turinčios priemonės. Tam, kad būtų galima tam tikros priemonės įgyvendinimą kompensuoti pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kaip aplinkos teršimo šaltinio šalinimą, pirmiausia turi būti nustatyta, kad toks taršos šaltinis egzistuoja. Tvarkingai eksploatuojamos atliekų tvarkymo aikštelės negalime įvardinti egzistuojančiu taršos šaltiniu. Nėra teisiškai reikšmingas ir naujos Įstatymo redakcijos aptarimas apeliaciniame skunde.

2. Dėl teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymo pažymi, kad Sąrašo 1 punkte yra išvardinti statiniai (objektai), kurių projektavimas ar statyba gali būti finansuojami iš programos lėšų, tačiau nei biotualetų aikštelės, nei lauko baldai, nei vaikų žaidimo įrenginiai, nei apšvietimo įrenginiai ar sportinė veja neatitinka minėtame Sąraše išvardintų statinių (objektų). išvardintų priemonių negalima vertinti kaip aplinkosauginių, šių priemonių įgyvendinimas nesietinas su aplinkosauginiais tikslais. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad parkas yra želdynas, pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo įgyvendintos priemonės negali būti vertinamos ir pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nebuvo atliekami želdynų kūrimo darbai ar mokama išskirta suma būtent už tokius darbus. Vingio parke įgyvendintų priemonių priskyrimas kitoms aplinkos apsaugos priemonėms neleistinas dar ir todėl, kad pareiškėjas pagal 2009 m. ataskaitą jau yra viršijęs 10 proc. programos lėšų panaudojimo kitoms aplinkosaugos priemonėms ribą.

Atsakovas Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus RAAD pateiktą apeliacinį skundą tenkinti ir pareiškėjo prašymą atmesti visa apimtimi.

Atsiliepime nurodo, kad palaiko Vilniaus RAAD apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas toje dalyje, kurioje patenkino pareiškėjo prašymą, sprendimą priėmė neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes, neanalizuodamas, kokios konkrečios priemonės buvo finansuojamos iš SAARSP lėšų.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į atsakovo Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, kuriuo prašo dėl Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėtumo bei pagrįstumo teismo spręsti savo nuožiūra.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus RAAD apeliacinį skundą, kuriuo prašo dėl Vilniaus RAAD apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėtumo bei pagrįstumo teismo spręsti savo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD pateikė atsiliepimą į atsakovo Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepime iš esmės pakartoja Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (9-1)-D8-9412 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-20678 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. I-976 buvo patvirtinta Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2008 metų priemonių vykdymo ataskaita (I t., b. l. 146-148), kuri Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 7 d. raštu Nr. A51-10418(3.3.2.3-PD4) pateikta Vilniaus RAAD (I t., b. l. 146). Vilniaus RAAD 2009 m. gegužės 29 d. raštu Nr. VR-1.7-914 Aplinkos ministerijai pateikė 2009 m. gegužės 18 d. pažymą apie pirminį SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimą (I t. b. l. 142-145).

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. I-1452 buvo patvirtinta Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2009 metų priemonių vykdymo ataskaita (I t., b. l. 139-141), kuri Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. kovo 24 d. raštu Nr. A51-6170(3.3.4.1-BR4) pateikta Vilniaus RAAD (I t., b. l. 139). Vilniaus RAAD 2010m. balandžio 14 d. raštu Nr. VR-1.7-651 Aplinkos ministerijai pateikė 2010 m. balandžio 14 d. pažymą apie pirminį SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimą (I t. b. l. 136-138).

Vilniaus RAAD 2010 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. VR-1.7-2192 (I t., b. l. 127-133) pateikė Vilniaus miesto savivaldybei 2008-2009 metų ataskaitų patikrinimo akto projektą pastaboms pateikti. Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. sausio 14 d. raštu Nr. A51-926 (3.3.4.1-BR4) pateikė paaiškinimus pagal patikrinimo akto pozicijas (I t., b. l. 117-126). Vilniaus RAAD 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. VR-17-433 informavo pareiškėją, kad patikrinimo akto tvirtinimas atidedamas iki bus gautas teisės išaiškinimas iš Aplinkos ministerijos (I t., b. l. 115). 2011 m. gegužės 4 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. VR-1.7-722 Vilniaus miesto savivaldybei buvo išsiųstas patikrinimo aktas (I t., b. l. 111-114) pasirašyti. Vilniaus RAAD 2011 m. birželio 3 d. surašė pakoreguotą patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-59, kuriame nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė 2 550 129 Lt programos lėšų panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį (I t., b. l. 89–93). Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirašytą Patikrinimo aktą grąžino 2011 m. spalio 4 d. lydraščiu Nr. A51-37883(3.3.4.1-EM4). Vilniaus RAAD 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. VR-1.7-1749 (I t., b. l. 107) Patikrinimo aktą pateikė Aplinkos ministerijai. Patikrinimo akte nurodyta, kad Vilniaus RAAD nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. birželio 3 d. atliko Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. ir 2009 m. aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą. Atsižvelgdama į šį aktą, Aplinkos ministerija 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. (9-1)-D8-9412 kreipėsi į VMI ir prašė išieškoti Patikrinimo akte pripažintas netinkamai išleistomis lėšas (I t., b. l. 106). VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-20678 iš Vilniaus miesto savivaldybės nusprendė išieškoti 2 550 129 Lt sumą (I t., b. l. 17–18).

VI. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl SAARSP lėšų panaudojimo tinkamumo, nes ginčijamu administraciniu aktu pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybė tam tikras SAARSP lėšų dalis panaudojo ne pagal paskirtį. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas šio įstatymo 4 straipsnyje.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos, be kita ko, priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti (ne mažiau kaip 70 procentų Specialiosios programos lėšų, neįskaitant įplaukų pagal 3 straipsnio 2 punktą) (1 p.); savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai (20 procentų Specialiosios programos lėšų, neįskaitant įplaukų pagal 3 straipsnio 2 punktą) (2 p.); želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai (4 p.); kitoms aplinkos apsaugos priemonėms (5 p.).

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (nagrinėjamam procesiniam klausimui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) 4 straipsnio 4 dalyje aptarta situacija, kai specialiosios programos lėšos panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams. Tokiu atveju Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos turi būti grąžinamos tuo atveju, jei jos buvo panaudotos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme nenumatytiems tikslams. Tai akcentavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir nurodydamas, kad turėjo būti vertinama būtent tai, ar specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą, t. y. šiame įstatyme nenumatytiems tikslams. Tuo atveju pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, o išvadą, kad specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pažeidžiant minėto Įstatymo nuostatas, grindė vien tuo, kad specialiosios programos lėšų panaudojimas neatitiko aplinkos ministro patvirtiname Aplinkosaugos priemonių sąraše nurodytų priemonių bei kad ataskaita apie programos priemonių vykdymą užpildyta pažeidžiant Instrukcijos reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1309/2013).

Taigi nagrinėjamoje byloje tikrinama, ar pagrįstai ginčijamame administraciniame akte konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2 550 129 Lt programos lėšų panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį, t. y. ar minėtų lėšų panaudojimas prieštarauja Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo numatytiems tikslams.

Dėl priemonių „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” finansavimo

Šios priemonės Vilniaus miesto savivaldybės pateiktose ataskaitose priskirtos prie priemonių, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala (Instrukcijos 1 a papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad teritorijose, kuriose taikyta minėta priemonė, buvo suniokota ar kitaip padaryta žala aplinkai, todėl negalima daryti išvados, kad šia priemone buvo kompensuojama aplinkai padaryta žala. Taigi ir lėšų skyrimas išlaidoms pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra galimas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada, tačiau pažymi, kad teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą administracinėje byloje Nr. A442-1309/2013, vertino ne tik formalų nurodytų priemonių atitikimą ataskaitoje nurodytiems punktams, tačiau nagrinėjo, ar apskritai toks paramos panaudojimas neprieštarauja Įstatyme nustatytiems tikslams ir padarė išvadą, kad lėšų panaudojimas priemonėms „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” buvo galimas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai. Nors Vilniaus RAAD konstatavo pažeidimą, nes gėlių sodinimas ir medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas nėra priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, gėlių sodinimas ir medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas priskirtinas prie Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų želdinių veisimo ir želdynų kūrimo. Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 punktą želdiniai – žmogaus pasėti ar pasodinti medžiai (tarp jų ir pasodinti pavieniai ar natūraliai išaugę), krūmai, krūmokšniai, puskrūmiai, lianos ir žoliniai augalai. Tad tiek gėlės, tiek medžiai patenka į aptartą želdinių sąvoką, o jų sodinimas ir tvarkymas (tame tarpe ir senų medžių kirtimas, siekiant pasodinti naujus) patenka į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sritį. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos argumentus, kad priemonėms „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” panaudotos specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį.

Kitas argumentas, kuris dėstomas atsakovo Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde, yra tai, kad Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta ne tik, kokioms priemonėms finansuoti gali būti naudojamos programos lėšos, bet ir kiek procentų programos lėšų gali būti panaudota tam tikroms priemonėms, t. y. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms priemonėms turi būti panaudojama ne mažiau 70 proc. programos lėšų, 2 punkte – 20 proc. programos lėšų. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad programoms „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” lėšos panaudotos teisėtai, tačiau pagal kitą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies punktą, nesilaikoma Įstatyme nustatyto nurodymo, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms priemonėms turi būti panaudojama ne mažiau 70 proc. programos lėšų.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas numato vienintelį atvejį, kada SAARSP lėšos turi būti grąžinamos – kai jos panaudotas tikslams, nenumatytiems šiame Įstatyme (Įstatymo 4 str. 4 d.). Jokių kitų atvejų, kada parama laikoma panaudota ne pagal paskirtį ir grąžintina, Įstatyme nenumatyta. Taigi konstatavus, kad programoms „Parkų ir želdynų tvarkymas” ir „Medžių genėjimas, senų pašalinimas ir naujų sodinimas” lėšos panaudotos, nors ne pagal ataskaitoje nurodytą punktą, tačiau iš esmės jų panaudojimas neprieštarauja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytiems specialiosios programos lėšų panaudojimo tikslams, nėra jokio pagrindo teigti, kad lėšos panaudotos neteisėtai. Nors neatitikimas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms lėšų panaudojimo proporcijoms gali būti laikomas pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra toks, už kurį gali būti taikoma Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta griežčiausia sankcija – ne pagal paskirtį panaudotų lėšų grąžinimas. Priešingai aiškinant, vien dėl nurodytų proporcijų neatitikimo, pareiškėjas būtų priverstas grąžinti iš esmės teisėtai panaudotą paramą, be to, būtų neaišku, kokio dydžio nukrypimas nuo numatytų skaičių būtų laikomas pažeidimu, galinčiu lemti minėtos sankcijos taikymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo argumentus dėl Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų lėšų paskirstymo proporcijų nesilaikymo.

Dėl avarinių tarnybų aprūpinimo gamtosauginiais komplektais

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje ataskaitoje priskirta prie priemonių gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, eksploatuoti (Instrukcijos 1 b papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aprūpinant avarines tarnybas gamtosauginiais komplektais, už šias lėšas buvo nupirkta UAB „Grinda“ sorbentai, naftos produktų skaidikliai, hidrofobiniai birūs absorbentai (III t., b. l. 3-4). Teismas sprendė, kad priemonės, kurių įsigijo Vilniaus miesto savivaldybė, nepatenka į Sąrašo 1 punkte išvardintus objektus ir negali būti laikomos gamtosauginių objektų projektavimu, statyba, remontu ir eksploatavimu, todėl lėšos negalėjo būti priskirtos I b grupės išlaidoms. Tačiau teismas nurodė, kad Instrukcijos 3.2 punkto I a papunktyje Aplinkos ministerija yra išaiškinusi, kad pagal šią priemonių grupę kompensuotinos išlaidos ypatingųjų ekologinių situacijų valdymo bei padarinių likvidavimo priemonėms, o taip pat kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Pareiškėjo įsigytos priemonės yra skirtos neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti įvykusios avarijos atveju, todėl atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto poziciją, leidžiančią lėšas naudoti žalai aplinkai kompensuoti.

Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su tokia pozicija, nes įsigytos priemonės neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti įvykusios avarijos atveju atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad specialiosios programos lėšos gali būti naudojamos, be kita ko, priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės nurodytas ne tas Instrukcijos papunktis (1 b papunktis) nieko nekeičia, nes minėta priemonė gali būti finansuota, tik pagal kitą Instrukcijos papunktį (1 a papunktis), kas patenka į tą patį Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, kaip pabrėžė pareiškėjas atsiliepime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, ankstesniais, nei atlikta patikra, metais Vilniaus RAAD, atlikdamas 2007 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos patikrinimą, tokių priemonių kaip avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais, nelaikė Įstatymo tikslams prieštaraujančiomis priemonėmis, nors teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo įsigytos priemonės atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto poziciją, leidžiančią lėšas naudoti žalai aplinkai kompensuoti.

Dėl stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūros ir eksploatavimo

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktose ataskaitose priskirta prie priemonių aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti (Instrukcijos 1 c papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lėšomis, skirtomis stambiagabaričių atliekų tvarkymui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą ir išvežimą. Šiam tikslui lėšos gali būti naudojamos tada, kai atliekos jau yra susidariusios, tačiau teršėjas liko nenustatytas. Teismas pabrėžė, kad Sąraše nėra numatytos prevencinę reikšmę bešeimininkių atliekų susidarymui turinčios priemonės, todėl kompensuoti šiai priemonei panaudotas lėšas nebuvo teisinio pagrindo, kadangi jos neatitiko tokių lėšų skyrimą reglamentuojančio teisės akto reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, numatyta, kad specialiosios programos lėšos gali būti panaudotos aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Instrukcijos I c papunktyje (aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti) numatyta, kad šiame straipsnyje nurodomos išlaidos, be kita ko, šioms priemonių grupėms: atliekoms (kai nežinomas atliekų tvarkytojas ar saugotojas arba kai atliekas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) surinkti ir pašalinti iš savivaldybei priskirtų tvarkyti teritorijų; kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Sąrašo 1.4 punkte numatyti atliekų tvarkymo įrenginiai (atliekų sąvartynai, atliekų deginimo įrenginiai, atliekų naudojimo įrenginiai, regioninės pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo aikštelės ir kt.). Sąrašo 2 punkte nurodyta, kad aukščiau išvardytų aplinkosaugos statinių (objektų) (kartu ir atliekų tvarkymo aikštelių) sąrašas apima šių statinių (objektų) projektavimą, statybą, rekonstrukciją, remontą, jiems aptarnauti reikalingos įrangos įsigijimą ir kitus elementus, susijusius su jų parengimu eksploatacijai. Taigi iš aptartų teisės normų matyti, kad teisės aktuose numatyta, jog atliekų tvarkymo aikštelės iš esmės gali būti laikomos aplinkosaugos statiniais ir finansuojamos pagal Instrukcijos I c papunktį (aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti), tačiau kalbama tik apie tokių aikštelių įrengimą, remontą ir jų paruošimą eksploatacijai. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė SAARSP lėšomis siekia finansuoti apmokėjimą atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą ir išvežimą, t. y. atliekų aikštelių eksploatavimo darbus. Atsižvelgdama į tai, kad pagal teisės aktus numatyta galimybė iš SAARSP lėšų apmokėti atliekų aikštelių įrengimą, tačiau ne su jų eksploatavimu susijusius darbus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūros ir eksploatavimo lėšos negalėjo būti finansuotos pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Instrukcijos I c papunktį.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad Aplinkos ministerija 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr. (9-l)-D8-5197 regionų aplinkos apsaugos departamentams, savivaldybėms, Lietuvos savivaldybių asociacijai „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis finansuojamų priemonių“ nurodė, kad norėdama išvengti skirtingo teisės aktų nuostatų traktavimo, parengė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudojimo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose pateikiamos konkretesnės priemonės, suskirstytos į priemonių grupes. Rekomendacijų 2.3 punkte numatytas atliekų surinkimo konteinerių aikštelių, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių ir buityje susidarančių pavojingų atliekų surinkimo punktų projektavimo, statybos, rekonstravimo, remonto darbų finansavimas. Taigi Rekomendacijose taip pat kalbama tik apie atliekų tvarkymo aikštelių įrengimą ir remontavimą, tačiau ne apie jų eksploatavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo Rekomendacijų nuostatas, konstatuodamas, kad Rekomendacijose numatyta atliekų aikštelių priežiūra ir eksploatavimas, nes tokios nuostatos Rekomendacijose nėra, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje ataskaitoje priskirta prie priemonių gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti (Instrukcijos 1 b papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad kadangi Verkių regioninio parko teritorijų ribos yra esminis klausimas atliekant Verkių regioninių parkų teritorijų planavimą, įrengimą ir priežiūrą, tai, teismo vertinimu, šios išlaidos susijusios su objekto projektavimu ir gali būti finansuojamos pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip I b grupės priemonė.

Atsakovas Aplinkos ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD apeliaciniuose skunduose teigia, kad pagal Instrukciją, kompensuojant išlaidas pagal 1 b papunktį, turi būti nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.), kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu ir konstatuoja, kad Verkių regioninio parko teritorijos planavimas (jo ribų nustatymas pagal autorinį kūrinį) nepatenka nei į vieną Sąrašo 1 punkte (statiniai (objektai)) išvardintą objektą, todėl negali būti laikomos gamtosauginių objektų projektavimu, statyba, remontu ir eksploatavimu, o lėšos negalėjo būti priskirtos I b grupės išlaidoms.

Tačiau pažymėtina tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (IV t., b. l. 6-11) prašė teismą autorinio kūrinio „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ finansavimą vertinti ne pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip I b grupės priemonę, o pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos kitoms aplinkos apsaugos priemonėms. Instrukcijoje prie kitų apsaugos priemonių priskiriamos išlaidos priemonių grupėms, be kita ko, kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Sąrašo 3.10 punkte nurodytas mokslo taikomųjų darbų aplinkosaugos srityje rengimas, o 3.11 punkte – studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas. Nagrinėjamoje byloje vertinamas autorinis kūrinys „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ buvo svarbus atliekant Verkių regioninių parkų teritorijų planavimą, įrengimą ir priežiūrą, nes padėjo nustatyti Verkių regioninio parko teritorijų ribas (juo remiantis buvo rengiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“), todėl jis laikytinas kita aplinkos apsaugos priemone Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

Dėl lėšų skyrimo teritorijai prie Vingio parko estrados sutvarkyti

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje ataskaitoje priskirta prie priemonių gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti (Instrukcijos 1 b papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Patikrinimo akte pažymėta, jog lėšos buvo išleistos biotualetų aikštelių įrengimui, lauko baldams ir įrenginiams, vaikų žaidimo įrenginiams, apšvietimo ir elektrotechninei daliai, sportinės vejos įrengimui ir pan. (II t., b. l. 25–39). Gamtosaugos objektų pavyzdinis sąrašas pateiktas Sąraše. Vingio parko sutvarkymo darbai yra skirtingo pobūdžio nei išvardinti Sąraše, todėl, teismo vertinimu, nelaikytini gamtosauginio objekto remonto darbais. Tokio pobūdžio darbai nepatenka ir į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Aplinkosaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis: jame tinkamomis finansuoti priemonėmis yra įvardijama ir parkų, kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymas (Sąrašo 3.3 p.). Vingio parkas yra visuomeninės paskirties parkas, viešoji erdvė, kurios tvarkymas, mažesnio aplinkos teršimo užtikrinimas nepažeidžia Įstatymo tikslų.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Instrukciją, kompensuojant išlaidas pagal 1 b papunktį (Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.), turi būti nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.), kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymas nepatenka nei į vieną Sąrašo 1 punkte (statiniai (objektai)) išvardintą objektą, todėl negali būti laikomos gamtosauginių objektų projektavimu, statyba, remontu ir eksploatavimu, o lėšos negalėjo būti priskirtos I b grupės išlaidoms.

Tačiau pareiškėjas prašė įvertinti aptariamos priemonės finansavimą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą numatyta, kad specialiosios programos lėšos gali būti skiriamos želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai. Iš byloje esančių duomenų (II t., b. l. 25–39) matyti, kad lėšos panaudotos dviračių takų, sportinės vejos ir pan. įrengimui, savivaldybė nenurodė ir neišskyrė, kad tam tikra dalis šių lėšų buvo panaudota želdynų kūrimui, todėl konstatuotina, kad minėtos priemonės nepatenka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sritį.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą numatyta, kad specialiosios programos lėšos gali būti skiriamos kitoms aplinkos apsaugos priemonėms. Instrukcijoje prie kitų aplinkos apsaugos priemonių inter alia numatyta, kad lėšos gali būti skiriamos kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Sąrašo 3.3 punkte numatyta, kad lėšos gali būti skiriamos, be kita ko, parkų ir kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymui.

Atsakovas Aplinkos ministerija apeliaciniame skunde pažymi, kad savivaldybės atlikti darbai, sutvarkant teritoriją prie Vingo parko estrados, negali būti vertinami kaip aplinkosauginiai, nes šių priemonių įgyvendinimas nesietinas su aplinkosauginiais tikslais. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas pagrįstai teigia, kad savivaldybės atlikti darbai nesietini su aplinkosauginiais tikslais. Nors Sąrašo 3.3 punkte numatyta, kad lėšos gali būti skiriamos parkų ir kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymui, tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės atlikti darbai (biotualetų aikštelių, lauko baldų ir įrenginių, vaikų žaidimo įrenginių, apšvietimo ir elektrotechninės dalies, sportinės vejos įrengimas ir pan. (II t., b. l. 25–39)) nelaikytini parko tvarkymu aplinkosaugine prasme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo apeliacinio skundo argumentams dėl aplinkosauginių tikslų nebuvimo ir sprendžia, kad teritorijai prie Vingio parko estrados sutvarkyti išleistos lėšos negali būti priskirtos prie Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo srities.

Dėl Biodyzelino transporto programos parengimo ir įgyvendinimo finansavimo

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje ataskaitoje priskirta prie priemonių aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti (Instrukcijos 1 c papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad biodegalų suvartojimo skatinimas yra susijęs su aplinkos kokybės gerinimu bei priemone, leidžiančia išvengti neigiamo poveikio aplinkai arba jį sumažinti. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išlaidos, susijusios su biodyzelino panaudojimu atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Instrukcijos 3.2 punkto I c papunktį bei Sąrašo 3.11 ir 3.10 punktus.

Instrukcijos 3.2 punkto I c papunktyje (aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti) numatyta, kad šiame straipsnyje nurodomos išlaidos, be kita ko, šioms priemonių grupėms: kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą. Sąrašo 3.10 punkte nurodytas mokslo taikomųjų darbų aplinkosaugos srityje rengimas, o 3.11 punkte – studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju pagal Biodyzelinio transporto programos parengimo ir įgyvendinimo išlaidas buvo vertinami mokesčiai už aplinkos teršimą, parengta šio mokesčio mažinimo programa, parengtos išvados ir rekomendacijos dėl Vilniaus miesto viešojo transporto priemonių darbo efektyvumo didinimo autobusų parkų atnaujinimo perspektyvų, siejamų su mažesne aplinkos tarša, siūlymai dėl nacionalinių teisės aktų pataisų, skatinančių alternatyvių kuro rūšių naudojimą.

Atsakovas Aplinkos ministerija apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėja nei Vilniaus RAAD atliekamo tikrinimo metu, nei teismo proceso metu nepagrindė, kaip konkrečiai buvo įgyvendinta aptariama priemonė, kad būtų galima daryti išvadą, kad finansuota priemone būtų įgyvendinamas aplinkos kokybės gerinimas ar siekiama išvengti neigiamo poveikio aplinkai. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD apeliaciniame skunde nurodo, kad ši priemonė nėra priskirtina prie I c papunkčio, kaip priskyrė savivaldybė, nurodytų priemonių. Pareiškėjas atsiliepime nesutinka su apeliantų pozicija, jog jis nepateikė duomenų apie šios programos įgyvendinimą. Nurodo, kad Vilniaus RAAD Patikrinimo akte nėra iškelta klausimo, kad savivaldybė nepateikė atitinkamų programos įgyvendinimą pateisinančių dokumentų, ar kad Vilniaus RAAD reikalavo nurodyti aplinkos teršimo šaltinius ir tas nebuvo padaryta – Patikrinimo akte yra aiškiai užfiksuota, kad ši priemonė nefinansuotina, nes „priemonė nenumatyta teisės aktuose, negali būti laikoma priskirtina prie 1 c grupės priemonių“, nors tokios savo išvados nei Vilnius RAAD, nei Aplinkos ministerija nepagrindė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Instrukcijos 1 c papunktį lėšos gali būti naudojamos aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti, o Sąrašo 3.10 ir 3.11 punktuose nurodytas mokslo taikomųjų darbų aplinkosaugos srityje rengimas ir studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas. Kaip nurodė pareiškėjas, Biodyzelino transporto programos parengimu ir įgyvendinimu buvo siekiama vykdyti Europos Sąjungos iniciatyvą dėl alternatyvių kelių transporto degalų plėtojimo ir skatinimo. Teisės aktams numatant galimybę lėšas naudoti ir mokslo darbams bei studijoms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad studijos ir programos, susijusios su alternatyvių kelių transporto degalų naudojimo skatinimu, gali būti finansuojamos specialiosios programos lėšomis ir patenka į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Instrukcijos 3.2 punkto I c papunktį.

Dėl ekstremalių situacijų gyvsidabrio nukenksminimo paslaugų finansavimo

Ši priemonė Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje ataskaitoje priskirta prie priemonių aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti (Instrukcijos 1 c papunktis, Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog už šias lėšas buvo apmokamas UAB „Avarija“ dispečerio darbas, mokamas darbo užmokestis, o lėšos pripažintos nekompensuotinomis dėl to, kad nėra nurodytas surinkto gyvsidabrio kiekis, jo saugojimo vieta. Teismas pažymėjo, kad pripažindamas išlaidas nepagrįstomis, Vilniaus RAAD turėtų įrodyti, jog gyvsidabrio šalinimo paslaugos iš UAB „Avarija“ perkamos mokant brangiau nei rinkos kainos, kad minėto baro darbuotojų darbo užmokestis negali būti gyvsidabrio šalinimo kainos sudėtinė dalis ar kad ne visos darbo užmokesčiui išleistos lėšos yra susijusios su atliekų surinkimu, tačiau tokių motyvų Vilniaus RAAD nenurodė ir įrodymų nepateikė. Prieštaravimų dėl to, kad gyvsidabrio šalinimas iš esmės atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vilniaus RAAD nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, gyvsidabrio šalinimo išlaidos šiai kategorijai priskirtos pagrįstai.

Instrukcijos I c papunktyje (aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti) numatyta, kad šiame straipsnyje nurodomos išlaidos, be kita ko, užterštoms teritorijoms (kai nežinomas teršėjas arba kai užterštas teritorijas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) valyti. Iš šios normos matyti, kad specialiosios programos lėšos gali būti naudojamos užterštoms teritorijoms valyti. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė pirko minėtas paslaugas iš UAB „Avarija“.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose teigia, kad tiek pagal Įstatymo, tiek pagal Instrukcijos nuostatas lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų (kai nežinomas atliekų turėtojas arba kai atliekas, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai, būtina sutvarkyti nedelsiant) surinkimui ir šalinimui pagal Atliekų tvarkymo įstatymą bei kitus teisės aktus. Teisėjų kolegija nesutinka su pateiktais argumentais ir nurodo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, specialiosios programos lėšos skiriamos, be kita ko, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Taigi įstatyme įtvirtinta bendra norma, nenurodanti, kad už nurodytas lėšas gali būti finansuojamos išimtinai tik priemonės atliekų surinkimui ir šalinimui. Instrukcijos 3.2 punkto I c papunktyje savo ruožtu nustatyta, kad specialiosios programos lėšos gali būti naudojamos, be kita ko, užterštoms teritorijoms (kai nežinomas teršėjas arba kai užterštas teritorijas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) valyti. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose cituojama norma (kurioje minimos priemonės atliekų surinkimui ir šalinimui) yra įtvirtinta Sąrašo 3.5 punkte prie kitų priemonių. Tačiau pabrėžtina, kad į Sąraše nurodytas priemones turi būti atsižvelgiama tuo atveju, kai taikoma kita Instrukcijos 3.2 punkto I c papunkčio nuostata nei nagrinėjamu atveju (joje numatyta, kad specialiosios programos lėšos gali būti skiriamos ir kitoms priemonėms pagal šiuo įsakymu patvirtintą Aplinkosaugos priemonių sąrašą). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, taikoma konkreti nuostata dėl lėšų naudojimo užterštoms teritorijoms (kai nežinomas teršėjas arba kai užterštas teritorijas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) valyti, todėl šiuo atveju į Aplinkosaugos priemonių sąrašą atsižvelgti nereikia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kad gyvsidabrio nukenksminimo paslaugos negalėjo būti finansuotos iš specialiosios programos lėšų, nes tiek pagal Įstatymo, tiek pagal Instrukcijos nuostatas lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų surinkimui ir šalinimui.

Dėl argumento, kad pareiškėjas nenurodė, kur buvo laikomas surinktas gyvsidabris, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus RAAD ir Aplinkos ministerija tikrina ir vertina tai, ar konkreti priemonė, kuri finansuota pagal specialiosios programos lėšas, atitinka Įstatymo tikslus, tačiau netikrina kitų aplinkybių (pvz., kur avarinė tarnyba lokalizuoja ir utilizuoja gyvsidabrį), kurios nėra būtinos vertinimui dėl priemonės atitikimo Įstatymo tikslams. Taigi minėtas argumentas atmestinas kaip neaktualus nagrinėjamo ginčo atveju.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ir nusprendęs, kad Vilniaus miesto savivaldybė tik dalį SAARSP lėšų panaudojo ne pagal paskirtį, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, ir iš esmės teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius