A-2070-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2070-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02584-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 35 000 Lt (10 136,70 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas yra nuo 17 kv. m iki 22 kv. m, kartu su 3–11 asmenų, todėl kalinimo metu jam teko mažesnis nei teisės aktuose numatytas kameros plotas, o be to, jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, labai pablogėjo pareiškėjo sveikata, dėl ko kreipėsi keletą kartų į medikus (skausmai skrandžio srityje, dėl oro trūkumo pastovūs galvos skausmai), sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsniu, pareiškėjas teigė, kad jam negali būti taikomas 3 metų senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,93 kv. m iki 7,08 kv. m ploto. Taigi tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galbūt teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 212 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas (CK 6.271 str.).

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktu bei nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki minėto Departamento direktoriaus įsakymo ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 45 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 101 ir 102 punktais ir nurodė, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nesikreipė su skundais į Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus, o savo teiginio, jog jam medicininė pagalba nebuvo teikiama, nepagrindė jokiais įrodymais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo R. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei 6.271 straipsniu ir konstatavo, kad pareiškėjas dėl dalies savo reikalavimų yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 28 d. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi bei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu ir nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 21 d. pažymos Nr. 69/06-5613 teismas nustatė, kad nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 31 (plotas 21,24 kv. m), Nr. 7 (plotas 21,98 kv. m) ir Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), o tam tikrais laikotarpiais – nepažeidžiant nustatytos kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.), teismas paaiškino, jog įrodyti aplinkybes, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, privalo atsakovas, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, jog kalėjimo Šiaulių TI metu (230 dienos) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, galbūt pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas ankščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kuriems galėjo turėti įtakos blogesnės kalinimo sąlygos, nei teisės aktuose numatytos minimalios garantijos, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Įvertinęs turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013; 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014; 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-858/2015 ir kt.), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), teismas priteisė pareiškėjui 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas R. T. apeliaciniame skunde prašo jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino ir iš naujo įvertinti jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo išvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), nes jo skunde nurodytas pažeidimas buvo tęstinis ir nutrūko tik jam išvykus į kitą kalinimo įstaigą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas šio pareiškėjo argumento nenagrinėjo, todėl šiuo atžvilgiu teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas teigia, jog apie savo pažeistas teises sužinojo tik kalinamas Pravieniškių PN-AK, ir mano, jog sužinojimo apie pažeistas teises momentas turi būti siejamas ne su asmens vidiniu suvokimu, o su jam žinoma informacija. Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI neinformavo pareiškėjo, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra pažeidžiamos, todėl pareiškėjas negalėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos.

Pareiškėjo teigimu, kalinimo įstaigos turėtų pasirašytinai supažindinti kiekvieną kalinamąjį su jo teisėmis ir informuoti, kokios teisės yra pažeidžiamos, bei nurodyti, jog ploto norma yra pažeidžiama ne dėl kalinimo įstaigos kaltės. Pareiškėjo manymu, būtent kalinamųjų supažindinimas pasirašytinai turėtų būti tuo momentu, nuo kada skaičiuojamas senaties terminas.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kilusios neturtinės žalos dydį. Šį savo argumentą pareiškėjas grindžia tuo, jog teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylą ištyrė šabloniškai, neindividualizavo jo, kaip asmens, ir neįvertino, jog kiekvienas asmuo tomis pačiomis sąlygomis patiria skirtingus išgyvenimus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas jautėsi neturintis jokių teisių, jam kilo itin didelė moralinė trauma, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė sunku bendrauti, pradėjo jausti baimę išeiti į laisvę, nes bijo, jog nesusitvarkys su laisvėje jam kilsiančiais iššūkiais. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl to pablogėjo jo psichinė ir fizinė būklė, jis pradėjo prastai miegoti, atsirado skrandžio skausmai, suprastėjo regėjimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir skundą teismui ir jame visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Atsakovas nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. spalio 28 d. pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, ir šį teiginį grindžia CK normomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją; 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją ir kt.), atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. T. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad jo skundas turi būti patenkintas visiškai. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtus išgyvenimus, todėl už juos priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą, kuris ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės gynimo, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis expressis verbis įtvirtina sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. spalio 29 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, nes pats pareiškėjas, teigdamas, jog jis patyrė neturtinę žalą, nurodo, jog dėl minėto teisės pažeidimo patyrė psichologinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo savijauta ir pan., tačiau, kaip minėta, skundas teismui išsiųstas tik 2014 m. lapkričio 13 d. Taigi akivaizdu, kad iš paties pareiškėjo nurodomų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. spalio 28 d. žinojo apie teisės pažeidimus ir tuo metu patirtą neturtinę žalą.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog jo (pareiškėjo) teisių pažeidimas buvo tęstinis pažeidimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesuprato, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes Šiaulių TI jo apie tai neinformavo. Su tokiu pareiškėjo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes jokie teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI informuoti kalinamus asmenis apie tai, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, o be to, kaip minėta, pats pareiškėjas teigia, kad kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis jis jautė didelius išgyvenimus ir nepatogumus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima nustatyti, jog jis dėl svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti atnaujintas pareiškėjui praleistas ieškinio senaties terminas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę reikalauti priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. spalio 28 d.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. 850 Lt minimali mėnesinė alga)); pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į naujausią teismų praktiką, priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į praktikoje nurodomus dydžio nustatymo kriterijus (pvz., kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų) (žr. 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už ilgesnius kalinimo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpius ir nustačius ne tik ploto tenkančio vienam asmeniui pažeidimus, bet ir kitus pažeidimus (pvz.: kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų) Šiaulių TI kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015).

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pirmiausia pažymi, kad iš teismui pateiktos Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 21 d. pažymos Nr. 69/06-5613 (b. l. 44) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 230 parų kamerose: Nr. 31 (plotas 21,24 kv. m), Nr. 7 (plotas 21,98 kv. m) ir Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (plotas svyravo nuo 1,93 kv. m iki 7,08 kv. m). Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinamų dienų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis pakankamai žymus skaičius nustatytas tik dėl to, kad iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus. Be to, šiuo atveju abejonės dėl tikslaus dienų, kai pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus, skaičiaus yra įvertintos pareiškėjo naudai. Šioje byloje nėra nustatyta jokių kitų pažeidimų, išskyrus tai, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Be to, būtina atsižvelgti į Šiaulių TI specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore. Bylos duomenys neleidžia konstatuoti, kad atsakovas būtų sąmoningai sudaręs pareiškėjui tokias kalinimo sąlygas bei siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas patyrė neigiamų pasekmių dėl kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (iš pareiškėjo ligos istorijos matyti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam nekilo jokių sveikatos sutrikimų (b. l. 21–34)). Pareiškėjas nurodo, kad pablogėjo jo savijauta, atsirado skrandžio skausmai, suprastėjo regėjimas, tačiau nėra pateikęs jokių įrodymų, kad tokios pasekmės atsirado būtent dėl to, kad jam tam tikru laikotarpiu nebuvo suteiktas 3,6 kv. m plotas kamerose. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo kalinimo sąlygų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir apskaičiuodamas kompensaciją, neindividualizavo jo, kaip asmens, nes sprendime aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais bylos duomenimis remiantis įvertinta pareiškėjo patirta neturtinė žala, išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas dėl 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir kiti kalinami asmenys, t. y. nenurodė jokių išskirtinių individualių aplinkybių (nurodė, kad patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės ir pan.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurias įvertinus, turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 10 000 Eur. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertina visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi teisės sureikšminti nė vieno kriterijaus atskirai.

Apibendrinant pirmiau nurodytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisingai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį (1 200 Eur).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė bylos faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties taikymo bei pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė