AS-552-58-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-58/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 100 Lt žyminį mokestį, 2 300 Lt už advokato pagalbą ir 1 040 Lt už ekspertizės atlikimą.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba veikė teisėtai ir pagrįstai pagal savo kompetenciją, apygardos administracinio teismo sprendimo panaikinimą lėmė pasikeitęs ginčo santykių teisinis reglamentavimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010 ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties motyvai, dėl kurių buvo priimtas procesinis sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies, grindžiami ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 priimtą 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turinį nulėmė ne atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais, todėl Tarnyba negali būti laikoma atsakinga dėl pareiškėjos patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atsiradimo.

Pareiškėja L. P. atskiruoju skundu (b. l. 90-91) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-22/2013, remiasi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad teismas, nepriteisdamas jai bylinėjimosi išlaidų, pažeidė „pralaimėjęs moka“ principą, nes dėl Tarnybos neteisėtų sprendimų pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, dėl to ji patyrė būtinų išlaidų, kurių jai niekas neatlygino.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo veiksmų nepripažino neteisėtais, todėl pagrindo priteisti iš Tarnybos pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra. Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba yra tik vykdančioji institucija, neturinti teisėkūros subjekto įgaliojimų, todėl neprisiima atsakomybės dėl galimų teisinių pasekmių, atsirandančių dėl teisės aktų pasikeitimų. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos prašomos atlyginti išlaidos dėl ekspertizės neturėjo įtakos teismų sprendimų priėmimui, pareiškėja pati išreiškė norą atlikti ekspertizę, o ją atlikus pateikė prašymą, kad ekspertizės išvados nebūtų pridėtos prie bylos medžiagos, todėl teismo proceso metu nagrinėjamos nebuvo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

II. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos L. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.).

Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai. Pažymėtina, kad tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų, patirtų šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pareiškėjai klausimas. Šioje nutartyje pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties motyvai, dėl kurių buvo priimtas procesinis sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies, grindžiami ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 2012 m. gruodžio 28 d. priimtą sprendimą, kuriuo ginčo santykius reguliuojančio Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro bei sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, 6.1-6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais administraciniai aktai, kuriais remiantis buvo nustatytas pareiškėjos darbingumo lygis nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 6 d., todėl skundžiamus aktus panaikino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turinį nulėmė po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 paskelbimo pasikeitęs ginčo santykių teisinis reglamentavimas, o ne atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose ir priėjo teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Pažymėtina, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2013 yra priimta anksčiau ir kitoje administracinėje byloje nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-19/2013, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pareiškėjos nurodomos nutarties nelaiko tinkamu precedentu ir pakankamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį.

Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas yra netenkintinas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas