A-575-1255-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1255/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01263-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 9 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, jog nuo 2010 m. spalio mėnesio ir nuo 2012 m. gegužės mėnesio buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) nuolat perpildytose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų kamerose. Šiaulių TI laikydamas jį perpildytose kamerose pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pabrėžė, jog gyvenamosiose patalpose periodiškai buvo laikomas su daugybe asmenų, taip buvo pažeidžiamos jo teisės pagal higienos normas. Kai kuriose kamerose gultai buvo 3 aukštų, kameros perpildytos. Dėl neteisėtų Šiaulių TI darbuotojų veiksmų (neveikimo) kalinant jį perpildytose kamerose patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos fobiją, sumažėjo bendravimo galimybės. Gyvenant nuolat perpildytose kamerose dėl erdvės pažeidinėjimo kildavo konfliktai tarp kitų nuteistųjų, tai neigiamai atsiliepė jo charakteriui ir charakteristikai, bendravimui su artimaisiais. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl prasto apšvietimo kameroje Nr. 92 sugadino akis, kadangi turėjo daug rašyti ir skaityti ruošdamasis bylai. Dėl neigiamų išgyvenimų kreipėsi į psichologus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI (toliau – ir atsakovas), atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. 69/06-3371 „Dėl Ž. G. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. rugsėjo 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. liepos 11 d. Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 13,65 kv. m iki 23,02 kv. m. Kamerose buvo laikoma iki 12 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra nekintantis, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,58 kv. m (kameroje Nr. 92) iki 10,00 kv. m (kameroje Nr. 57) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. birželio 27 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gegužės 3 d., nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. ir nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 11 d. pareiškėją laikant Šiaulių TI vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas arba atitiko, arba viršijo nustatytą normą, arba tik nežymiai nukrypo nuo nustatytos normos. Taip pat atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra nekintantis (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pažymėjo, jog pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 465 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Taip pat nurodė, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kameroje Nr. 55, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. gegužės 16 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. balandžio 11 d., išvados surašytos 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105: kameroje reikalingas paprastasis remontas, nustatyti apšvietos, mikroklimato parametrų neatitikimai reikalavimams. Kameroje Nr. 97, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. gegužės 7 d., išvados surašytos 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128; kameroje reikalingas paprastasis remontas, rasta pelėsio. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir atliekant patikrinimą 2013 m. liepos 10 d. Pažymėjo, kad atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Nurodė ir tai, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų byloti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Priešingai – jis remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Manė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, o kreipėsi į teismą tik galimai siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pridūrė, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys ir jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

Pažymėjo ir tai, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. LVAT, formuojantis teisės taikymo praktiką, taip pat yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė (LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Pridūrė, jog kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis LVAT praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės yra pažeistos, negynė savo teisių, nors asmens dvasinės ir fizinės kančios labiausiai juntamos tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Nurodė, jog pareiškėjo skundas pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 7 d., t. y. praėjus beveik trims metams po to, kai pareiškėjas buvo pradėtas laikyti Šiaulių TI.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniais, apžvelgė viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas bei CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neturtinės žalos sąvoką ir turinį.

Pabrėžė, jog veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėjo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Akcentavo, jog Įsakymas nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas apžvelgė byloje esančios 2013 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. 69/06-3371 (b. l. 16 – 17) turinį ir konstatavo, jog iš jos matyti, kad 12 dienų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje viršijo nustatytą normą. Taip pat nurodė, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėją laikant Šiaulių TI vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas arba atitiko, arba viršijo nustatytą normą, tačiau konstatuotina, kad didelę laiko dalį pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei reikalauja teisės aktai. Konstatavo, jog atsižvelgiant į Šiaulių TI specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra nekintantis (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti nėra galimybės, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Apžvelgė Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bausmės humanizmo principą bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatytą saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos laisvės atėmimo vietose imperatyvą.

Pažymėjo, jog bylai aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis. Išdėstė, jog remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas EŽTK 3 straipsnis. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Sprendė, jog nors nagrinėjamu atveju EŽTK 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų ir įvertindamas pažeidimų trukmę ir mastą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pabrėžė, jog vadovaujantis LVAT (rėmėsi administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008 ir Nr. A502-734/2009) ir EŽTT praktika (rėmėsi 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Todėl konstatavo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje esančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Nurodė, jog, be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konkrečiu atveju 500 lt laikyti adekvačia suma, atlygintina pareiškėjui.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81 – 82), kuriuo prašo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 465 dienas, iš kurių tik 12 dienų jis buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose numatytų reikalavimų. Taigi, teismas už 453 dienas, kurias jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, priteisė tik 500 litų, kas sudaro 1 litą ir 10 centų už kiekvieną netinkamo kalinimo dieną. Mano, jog tai yra visiškai netinkamas skriaudos, kuri jam kilo gyvenant sausakimšose kamerose, kurios neatitiko ir kitų higieninių reikalavimų, atlyginimas.

Pabrėžia, jog Šiaulių TI kameros yra nuolat užpildytos, o pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai dėl to, jog asmenų skaičius kamerose kinta, nes jie išeina pasivaikščioti ar pas gydytojus, yra nelogiškas, nes nuo to laisvo ploto nepadaugėja.

Pažymi ir tai, jog kameros yra užstatytos baldais. Detalizuoja, jog viena lova užima apie 2 kv. m, o, pavyzdžiui, dešimtvietė kamera Nr. 55 yra 18,77 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad dar 1,7 kv. m užima sanitarinis mazgas, laisvo ploto lieka tik apie 6 kv. m, t. y. po 0,6 kv. m asmeniui. Tai akivaizdžiai pažeidžia teisės aktų reikalavimą skirti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui.

Taip pat nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose praleido didžiąją laiko dalį, po atliktų patikrinimų buvo nustatyta kitų higieninių normų neatitikimų: kameroje Nr. 55 reikalingas paprastas remontas, pažeidžiami apšvietimo ir mikroklimato reikalavimai (patikrinimo aktas Nr. EP-105), o kamerai Nr. 97 taip pat reikalingas paprastas remontas bei aptiktas pelėsis (patikrinimo aktas Nr. EP-128). Analogiški pažeidimai nustatyti ir 2013 m. liepos 10 d., kas parodo, jog Šiaulių TI administracija ignoruoja anksčiau nustatytus pažeidimus ir sąmoningai jį talpina į higienos normų neatitinkančias kameras.

Akcentuoja, kad pelėsis, drėgmė ir silpnas apšvietimas kamerose turėjo neabejotinos įtakos jo sveikatai, o vien tai, jog jis nesikreipė į gydytojus dar neįrodo, kad jo sveikatai nebuvo daroma žala. Pakartoja, jog ilgalaikis buvimas minėtomis sąlygomis sukėlė jam psichologinį sukrėtimą, depresiją, dirglumą ir agresyvumą, suprastino jo socialinius įgūdžius.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87 – 88) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš dalies pakartoja atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą nurodytus argumentus. Taip pat pabrėžia, jog LVAT praktikoje akcentuoja, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo (remiasi LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Tuo tarpu tiek pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. skunde, tiek 2013 m. gruodžio 12 d. apeliaciniame skunde tik pažodžiui pakartojamos teisės aktų nuostatos ir lakoniškai dėstomi abstraktūs pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Mano, jog teismas tinkamai bei visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir pagrįstai vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kameros perpildymas nėra vienintelis kriterijus, vertintinas tokio pobūdžio bylose, o netinkamas elgesys tik pasiekęs minimalų žiaurumo lygį patenka į EŽTK veikimo sferą. Pabrėžia, jog EŽTT, vertindamas, ar minėtas elgesys gali būti laikomas pažeidžiančiu EŽTK, atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ar sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (remiasi EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01), 2007 m. liepos 12 d. sprendimu byloje Testa prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04), 2006 m. kovo 9 d. sprendimu byloje Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01 ir kt.). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų asmenų ir neblogino jam sąlygų, kas leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė tik teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam 500 litų neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad laisvės atėmimo įstaigoje tam tikrą laiko tarpą jis buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo trukmę, priteista žala nėra adekvati dvasinei skriaudai, kuri jam buvo sukelta. Taip pat mano, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog nebuvo laikomasi kitų teisės aktų reikalavimų, jį kalinant Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija, remiantis žemiau išdėstytų motyvų visuma, nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Byloje esanti Šiaulių TI 2013 m. rugpjūčio 30 d. pažyma (b. l. 16 – 17) rodo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. liepos 11 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 465 dienas.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam Šiaulių TI tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Įvertinusi minėtą pažymą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. – 2012 m. sausio 23 d. (24 dienos), 2012 m. sausio 31 d. – 2012 m. vasario 14 d. (14 dienų), 2012 m. kovo 1 d. – 2012 m. kovo 5 d. (4 dienos), 2012 m. kovo 20 – 2012 m. kovo 21 d. (1 diena), 2012 m. balandžio 5 d. – 2012 m. balandžio 10 d. (5 dienos), 2012 m. balandžio 25 d. – 2012 m. gegužės 16 d. (21 diena), 2012 m. birželio 1 d. – 2012 m. birželio 6 d. (5 dienos), 2012 m. gruodžio 18 d. – 2012 m. gruodžio 21 d. (3 dienos) laikotarpiais Šiaulių TI buvo laikomas neabejotinai pažeidžiant Įsakymo 1.3.1. punkto reikalavimą dėl minimalaus ploto užtikrinimo. Tokia išvada darytina atlikus konkrečius skaičiavimus, t. y. padalinus kameros, kurioje atitinkamą laikotarpį buvo laikomas suimtasis, plotą iš joje laikytų asmenų skaičiaus. Visais šiais laikotarpiais kameros plotą dalinant net iš minimalaus tuo metu kameroje galėjusio būti asmenų skaičiaus, kurį pažymoje nurodė Šiaulių TI, akivaizdu, jog vienam asmeniui tekęs plotas buvo žemiau leistinos ribos, t. y. svyravo nuo 1,57 kv. m iki 3,18 kv. m. Taigi, summa summarum, pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, Šiaulių TI neabejotinai buvo laikytas 77 dienas.

Iš minėtos pažymos taip pat matyti, jog 2012 m. gruodžio 7 d. – 2012 m. gruodžio 13 d. (6 dienos), 2013 m. gegužės 2 d. – 2013 m. gegužės 6 d. (4 dienos), 2013 m. liepos 9 d. – 2013 m. liepos 11 d. (2 dienos) laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas Įsakymo 1.3.1. punkto nepažeidžiant, nes dalinant kamerų, kuriose pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas, plotą tiek iš minimalaus, tiek iš maksimalaus ten laikytų asmenų skaičiaus, nurodytų analizuojamoje pažymoje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas vis tiek viršija Įsakyme numatytą normos ribą, t. y. 3,6 kv. m. Taigi, pareiškėjas 12 dienų neabejotinai Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimo nepažeidžiančiomis sąlygomis.

Tuo tarpu pasisakyti dėl to, ar kitais pažymoje nurodytais pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiais jis buvo laikomas Įsakymą atitinkančiomis ar jį pažeidžiančiomis sąlygomis teisėjų kolegija vienareikšmiškai neturi galimybės, nes tai priklauso nuo konkretaus atitinkamą laikotarpį kartu su pareiškėju kamerose laikytų asmenų skaičiaus. Būtent – likusiais laikotarpiais (iš viso – 376 dienų (465 – (77 + 12)) pareiškėjui konkrečiai tekęs plotas galėjo tiek atitikti, tiek viršyti 3,6 kv. m plotą. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliaciniame skunde nurodytą pareiškėjo teiginį, jog tik jam tinkamos kardomojo kalinimo sąlygos buvo užtikrintos tik 12 dienų, o visas kitas – pažeistos, juolab, jog byloje užfiksuota, kad asmenų kaitumas Šiaulių TI kamerose buvo didelis.

Tuo pačiu pažymėtina, jog minėtų duomenų stygius neužkerta kelio teisėjų kolegijai nustatyti pareiškėjui atlygintinos žalos dydį. Minėta, jog neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, kurią jis nustato vadovaujantis byloje esančių įrodymų visetu bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytais kriterijais, inter alia – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su EŽTK 3 straipsniu. Todėl pirmosios instancijos teismo priteista suma – 500 Lt – neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, nelaikytina adekvačia jo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, jog Šiaulių TI sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų suimtųjų ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Šiaulių TI piktavališkumo, nukreipto į pareiškėją, neįrodo ir jo teiginys, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centrui nustačius higieninių normų pažeidimus, Šiaulių TI jų nepašalino ir vėliau jie buvo konstatuoti pakartotinai, nes tam galėjo turėti įtakos ir objektyvios priežastys, kaip, pavyzdžiui, resursų stoka. Taip pat, nors pareiškėjas ir deklaravo, kad neteisėti Šiaulių TI veiksmai sukėlė jam skaudžių dvasinių išgyvenimų, depresiją, sumenkino jo socialinius įgūdžius, byloje nėra duomenų, jog jis dėl šių sutrikimų būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus. Priešingai – iš byloje esančios Šiaulių TI Psichologinės tarnybos 2013 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 66/12-733 (b. l. 49) matyti, jog į Šiaulių TI Psichologinę tarnybą pareiškėjas nesikreipė ir konsultuotas nebuvo. Atitinkamai jis nesikreipė ir dėl kalinimo sąlygų (b. l. 47). Pareiškėjui taip pat buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti, o jam tenkanti kameros ploto dalis nuolat kito.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurias teisėjų kolegija laiko reikšmingomis nustatant pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį, bei į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), spręstina, jog konkrečiu atveju 3975 Lt suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose jis praleido didžiąją laiko dalį, po atliktų patikrinimų buvo nustatyta kitų higieninių normų neatitikimų bei akcentuoja, jog pelėsis, drėgmė ir silpnas apšvietimas kamerose turėjo neabejotinos įtakos jo sveikatai.

Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teikte skunde neturtinę žalą kildino iš minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui Šiaulių TI, neužtikrinimo ir argumentus dėl kitų higieninių normų neatitikimų ir saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos nesukūrimo pradėjo kelti vėliau, neindividualizuodamas subjektyvių neigiamų pasekmių dėl minėtų faktorių. Be to, nors pareiškėjas pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu ir akcentavo sugadinęs akis dėl prasto apšvietimo ir dėl to kreipęsis į gydytojus, byloje šiam jo teiginiui pagrįsti nėra jokių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog konkrečiu atveju nebuvo būtina pareiškėjo argumentų vertinti atskirai, juo labiau, jog kai kurie iš jų (nepatogumai dėl erdvės, kurioje būtų galima pavalgyti ar oro kiekio) yra neatsiejamai susiję su Šiaulių TI kamerų perpildymu, t. y. pagrindiniu pažeidimu – minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 20 000 Lt, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3975 litai. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3975 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3975 (tris tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt penkis litus) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys