AS-662-634-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-634/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00369-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) prašymas: 1) ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ (išskyrus jo 4 punktą) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalies (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), 4.76 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), 4.82 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių (1 dalies redakcija, patvirtinta 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, ir 3 bei 4 dalių redakcija, patvirtinta 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005) nuostatoms ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 ir 4 punktų (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nuostatoms; 2) pripažinus, kad minėti sprendimai prieštarauja nurodytoms teisės aktų nuostatoms, laikyti šiuos sprendimus (išskyrus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 4 punktą) panaikintais; 3) nustatyti, kad panaikinti norminiai administraciniai aktai (jų dalys) negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-29 atitinka norminių teisės aktų kriterijus, apibrėžtus VAĮ 2 straipsnio 10 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje, teisės doktrinoje bei teismų praktikoje, nes skirti rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtam subjektų ratui, apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (kylančius iš liftų atnaujinimui (modernizavimui) skirtų lėšų kaupimo ir pervedimo), toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje, sprendimų veikimas negalėtų baigtis jų pritaikymu konkrečiu atveju, jie veiktų ir toliau bei turėtų būti taikomi naujai atsirandantiems kitiems tos pačios rūšies santykiams. Pareiškėjo nuomone, Tarybos sprendimai prieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 dalies (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), 4.76 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), 4.82 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių (1 dalies redakcija, patvirtinta 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, ir 3 bei 4 dalių redakcija, patvirtinta 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005) nuostatoms ir VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktų (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nuostatoms, nes tik namo bendraturčiai turi teisę spręsti namo išlaikymo, lėšų kaupimo klausimus. Asmenų lėšas naudoti liftų, nuosavybės teise priklausančių kitiems asmenims, išlaikymui nėra teisinio pagrindo; savivaldybėms ir jų institucijoms nėra suteikta teisė nustatinėti bendrojo naudojimo objektų – liftų – naudojimo, valdymo ir disponavimo jais tvarkos, todėl Taryba priimdama sprendimus Nr. T-816 ir Nr. T-29 viršijo įgaliojimų ribas bei sprendimų preambulėse nurodė teisės aktus, kurie nesuteikia savivaldybei teisės reglamentuoti liftų atnaujinimui skirtų lėšų kaupimą ir disponavimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsisakė priimti.

Teismas nurodė ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, VAĮ 2 straipsnio 10 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007. Pažymėjo, kad prašomu ištirti Tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 1 punktu Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendžia „nustatyti <...> gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje <...> kauptas lėšas, tokią liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarką: <...>“.

Minėto administracinio akto turinio analizė leido daryti išvadą, kad sprendimo 1.1-1.3 punktais, Taryba nustato valdingus patvarkymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams, o 2.1-2.3 punktais – valdingus patvarkymus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, t. y. individualiais požymiais apibūdintiems asmenims. Analogiška išvada darytina ir vertinant Tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 turinį. Šio sprendimo 1 punktu nustatomi valdingi patvarkymai liftų administratoriams, 2.1-2.5 punktais – liftų administratoriams, namų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms, 3.1-3.3 punktais – valdingi patvarkymai Kauno miesto savivaldybės administracijai, t. y. individualiais požymiais apibūdintiems asmenims.

Tiek Tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-29, tiek Tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 daro tiesioginę įtaką tik juose įvardytų asmenų teisėms bei pareigoms, o ne įtvirtina visuotinai privalomas elgesio taisykles. Išvestinės sprendimų pasekmės (nagrinėjamu atveju – gyvenamųjų namų gyventojams) bei tai, kad juridiniai asmenys, kuriems valdingi patvarkymai daro tiesioginę įtaką, sprendimuose nėra konkrečiai įvardijami (nepateikiamas jų sąrašas), teismo nuomone, norminio ir individualaus akto atribojimo problemai nėra reikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-61/2013, 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3364/2011).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų sprendimų teisėtumo tyrimas ABTĮ šešioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka negalimas.

Kita vertus, pareiškėjas prašyme ištirti norminių aktų teisėtumą apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat manymu, jog sprendimai prieštarauja atitinkamoms CK bei VAĮ nuostatoms, tačiau aiškiai ir konkrečiai, kurie prašomų ištirti sprendimų punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimti prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nenurodo. Formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių prašomo ištirti administracinio akto teisėtumu, pareiškėjas nenagrinėja prašomo ištirti administracinio akto (jo dalies) turinio, nenagrinėja aukštesnės galios teisės akto (įstatymo) konkrečių normų turinio, nepateikia dėl prieštaravimų teisiniais motyvais argumentuotos savo nuomonės. Teismo vertinimu, netinkamai yra suformuluotas ir pareiškėjo prašymas.

Pavyzdžiui, pareiškėjas prašo ištirti, ar jo nurodomi savivaldybės tarybos sprendimai neprieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 daliai. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog „bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.“ Iš suformuluoto prašymo nėra aišku, kuriai minėto straipsnio nuostatos daliai (kuria apimtimi) nurodytus sprendimus prašoma tirti.

Kadangi formuluodamas prašymą dėl administracinių aktų ištyrimo pareiškėjas nenurodo, kokia konkreti Tarybos sprendimo dalis, kokia apimtimi galimai prieštarauja aukštesnės galios teisės akto konkretaus straipsnio konkrečiai daliai (dalies nuostatai) ir nepateikta aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl sprendimų konkrečių dalių, atitinkama apimtimi, prieštaravimo konkrečioms aukštesnės galios teisės aktų konkretaus straipsnio dalies (punkto) nuostatoms bei savo nuomonės dėl atitinkamų aktų (jų dalių) turinio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktų (konkrečių dalių) turiniui, todėl nėra aiškus tyrimo dalykas ir apimtis.

Pareiškėjo nurodyti teisiniai argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs, hipotetiniai, nėra aiškiai suformuluotas tyrimo dalykas ir apimtis, todėl tokį prašymą atsisakytina priimti, kaip grindžiamą ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.). Atsisakius priimti prašymus ištirti Tarybos sprendimų teisėtumą, atsisakyta priimti ir išvestinius reikalavimus.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį ir perduoti klausimą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašomi ištirti teisės aktai yra individualūs, o ne norminiai administraciniai aktai. Pareiškėjo prašomi ištirti teisės aktai, jį priėmusiam teisėkūros subjektui neturint tokių įgaliojimų, sukuria elgesio taisykles ne individualizuotiems santykių dalyviams. Prašomi ištirti sprendimai taikomi daug kartų ir taikomi visiems tos pačios rūšies santykių dalyviams, nepriklausomai nuo to, kas tampa daugiabučio namo bendrasavininkiu ir kas yra bendrojo naudojimo objektų valdytojas. Šie sprendimai bus taikomi ir subjektams, kurie taps bendrojo naudojimo objektų administratoriais ateityje. Kvestionuojami teisės aktai yra realizuojami individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje, vieną kartą juos pritaikius, jų galiojimas nesibaigia. Pažymi, kad atsakovas ne taikė prašomas ištirti teisės aktų preambulėse nurodytas teisės normas, o sukūrė naujas teisės normas pats, peržengdamas savo kompetencijos ribas. Prašomų ištirti sprendimų formulavimas per pavedimą tam tikram rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui, savaime nesudaro pagrindo pripažinti šiuos teisės aktus teisės taikymo (individualiais) aktais. Tam tikros teisės sukūrimas yra būdingas norminiam teisės aktui ir iš esmės yra tokio norminio akto priėmimo tikslas. Teismas nepagrįstai neįvertino prašomų ištirti atsakovo teisės aktų pobūdžio, jų priėmimo tikslo ir aplinkybių. Atsakovas, priimdamas prašomus ištirti teisės aktus, nerealizavo jokių savo įgaliojimų, priešingai, sukūrė naują rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų veikimo taisyklę. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės. Jei išnagrinėjus bylą bei ištyrus pateiktus įrodymus teismas nustatys, kad ginčijami aktai nėra norminiai, tai bus pagrindas priimti sprendimą prašymą atmesti.

Nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjo argumentai yra nepakankamai detalūs. Nusprendęs, kad pareiškėjo prašymas nėra pakankamai konkretus, teismas privalėjo nustatyti terminą trūkumams šalinti, o ne atsisakyti priimti pareiškimą. Be to, pareiškėjo prašymas ištirti atsakovo teisės aktus grindžiamas įgaliojimų viršijimu. Skundžiamoje nutartyje pateiktas pavyzdys dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies neatitinka pareiškimo turinio. Pareiškėjas savo prašyme detalizavo, kurių CK straipsnių nuostatų atžvilgiu prašo ištirti atsakovo administracinius aktus. Iš pareiškėjo prašyme nurodytų CK nuostatų matyti, jog savivaldybėms ir jų institucijoms nėra suteikta teisė nustatinėti bendrojo naudojimo objektų – liftų – naudojimo, valdymo ir disponavimo jais tvarkos. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai susiaurino pareiškėjo prašymą, nekreipdamas dėmesio į pateikto prašymo turinį ir argumentus, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti dėl to, jog skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), ir dėl to, jog prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.).

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas ištirti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ (išskyrus jo 4 punktą) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ atitiktį atitinkamų teisės aktų nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog minėti Tarybos sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, darantys tiesioginę įtaką tik juose įvardytų asmenų teisėms bei pareigoms, o ne įtvirtinantys visuotinai privalomas elgesio taisykles.

Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar teisės aktai, dėl kurių Vyriausybės atstovas pareiškimu kreipėsi į teismą, yra norminiai.

Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (taip pat žr. VAĮ 2 str. 10 d.). Individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d., VAĮ 2 str. 9 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei VAĮ nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 17 punktu ir 18 straipsnio 1 dalimi bei kitais teisės aktais, įpareigojo visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose (1 p.), nustatė gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarką (2 p. ) ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti tam tikrus veiksmus (3 p.). Taigi, kaip matyti, šis Tarybos sprendimas sukuria tam tikras elgesio taisykles – teisės normas, jis yra priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą, jame išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius – gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimą, be to, jis orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, sprendimo adresatas – rūšiniais požymiais apibrėžti asmenys – gyvenamųjų namų liftų administratoriai, namų administratoriai, daugiabučių namų savininkų bendrijos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ laikytinas norminiu aktu, nes atitinka būtent norminio administracinio akto požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012, 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šis sprendimas 2011 m. sausio 4 d. buvo paskelbtas viešai, t. y. publikuotas laikraštyje „Kauno diena“.

Kauno miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ nustatė gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarką (1 p.) ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti tam tikrus veiksmus (2 p.). Įvertinus šį sprendimą, darytina išvada, jog jis taip pat atitinka norminiam administraciniam aktui keliamus požymius, t. y. sukuria tam tikras elgesio taisykles – teisės normas, yra priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą, jame išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, – gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimą, jis orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, adresuotas rūšiniais požymiais apibrėžtam asmenų ratui – bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms, jungtinės veiklos sutarties dalyviams, o ne individualiais požymiais apibūdintiems asmenims. Šis sprendimas 2012 m. vasario 4 d. buvo paskelbtas viešai, t. y. publikuotas laikraštyje „Laikinoji sostinė“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Vyriausybės atstovo šioje byloje nurodomus Tarybos sprendimus vertino kaip individualius aktus, kurių teisėtumo tyrimas nėra numatytas ABTĮ šešioliktame skirsnyje (pareiškimai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą) numatyta tvarka ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjo nurodyti teisiniai argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs, hipotetiniai, nėra aiškiai suformuluotas tyrimo dalykas ir apimtis, todėl tokį prašymą atsisakytina priimti, kaip grindžiamą ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog esant tokiai situacijai, kuomet pirmosios instancijos teismo vertinimu Vyriausybės atstovo prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nėra tinkamai motyvuotas, teismas gali pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu (ABTĮ 37 str. 1 d.), o ne šiuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą.

Pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti, o pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė