A-525-920-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-920/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01324-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-3537(11);

2) priteisti iš atsakovų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, t. y. 23 027,84 Lt.

Paaiškino, kad nuo 2000 m. sausio 24 d. jam buvo paskirta 1 241,73 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis statymas) 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi buvo ribojama ir mokama sumažinta. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija pateikė atsiliepimą (b. l. 10–12), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus skundą tenkinti ar tenkinti iš dalies, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Paaiškino, kad, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui pensiją, Ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. perskaičiuodama pareiškėjui pensiją, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netaiko, o neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmas nenumatytas, todėl skundžiamas 2013 m. balandžio 4 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Vertino, jog pareiškėjas apie jam paskirtos pensijos sumažinimą turėjo sužinoti ne vėliau, kaip 2010 m. vasario mėnesį, o su skundu į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. kovo 21 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinas Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų skundo pateikimo terminas ir pareiškėjo reikalavimas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti neišmokėtos pensijos dalį už 2010 m. sausio–vasario mėnesius, negali būti patenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 28–32) pareiškėjo A. V. skundą tenkino. Panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4170(11). Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. V. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 23 027,84 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas nustatė, kad Ministerijos 2000 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 16052 pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo A. V. 2013 m. kovo 21 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-3537(11) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikta pažyma patvirtina, jog A. V. paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo buvo neišmokėta 23 027,84 Lt pensijos dalis (33 924,99 Lt – 10 897,15 Lt = 23 027,84 Lt).

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje A552-519/2013, kitomis ginčui aktualiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir priėjo prie išvados, jog A. V. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo neteisėtai perskaičiuota.

Dėl Ministerijos argumento, kad pareiškėjas yra praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcijos, galiojusios valstybinės pensijos mažinimo pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas laikotarpiu) nustatytą 3 metų atitinkamų veiksmų (sprendimų) apskundimo terminą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remdamasi šiuo pagrindu, atsakovas, nustatęs, jog praleistas skundo dėl institucijos, mokančios pensiją, veiksmų ar sprendimų pateikimo terminas ir nenurodomos jokios svarbios aplinkybės, pagrindžiančios termino praleidimą, galėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą (jo dalį).

Be to, teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs įstatyme nustatyto kreipimosi su skundu (prašymu) termino, o taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl šio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino eigos pradžią. Iš skundžiamo Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo matyti, kad A. V. prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies buvo išnagrinėtas iš esmės. Jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu nustatyto termino praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos.

Taigi, Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendime, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas, nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Ministerija, teigdama, kad pareiškėjo keliamų reikalavimų dalyje, t. y. dėl 2010 m. sausio–vasario mėn. pensijos dalies neišmokėjimo, yra praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas terminas, iš esmės siekia pagrįsti savo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą (jo dalį) aplinkybėmis ir motyvais, kurie nebuvo nagrinėti ir nėra nurodyti pačiame sprendime.

Įvertinusi tai, kad Ministerija 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies iš esmės išnagrinėjo, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo praleisti skundo padavimo terminai nepateikė ir savo sprendimo tuo nepagrindė, teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovo prašymas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl 2010 m. sausio–vasario mėn. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą yra nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Todėl šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pagrįstumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo buvo neišmokėta 23 027,84 Lt pensijos dalis. Taigi pareiškėjo prašymas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir, atsižvelgęs į tai, kad A. V. 23 027,84 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą, teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Iš A. V. prašymo matyti, kad buvo reikalaujama išmokėti ne visą pensijos nepriemoką, o tik tą dalį, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgus į tai, o taip pat į minėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pripažinta, kad Ministerija, gavusi pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimas nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl naikintinas.

Atsakovų prašymas atidėti valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintas, pažymėjus, jog A. V. priteistina neišmokėtos pensijos suma nėra itin didelė; Ministerijos nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neišskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies taikymo prasme; atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pažymėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, jau buvo įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, todėl nutarimo paskelbimas atidėtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui; atidėjus sprendimo vykdymą bus neproporcingai pažeisti teisėti kreditoriaus interesai.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 36–37), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu nutraukti.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymi, jog pastarojoje nutartyje konstatuota, kad procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės normose. Šioje nutartyje taip pat nuspręsta, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Vertino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįsti netaikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotą praktiką (administracinė byla Nr. A552-519/2013) turėjo jas taikyti.

Pareiškėjas A. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 43–48), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2013 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsiliepime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir vertina, jog atsižvelgiant į tai, jog kaip konstatuota minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, pareiškėjui turi būti priteista dėl to susidariusi pensijos nepriemoka. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl 3 metų termino kreiptis į teismą praleidimo. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog apie savo teisų pažeidimą sužinojo tik priėmus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą (iki tol pareiškėjas nekvestionavo galiojančių įstatymų, kurių pagrindu pensija buvo mažinama), tad skundo padavimo teismui termino pradžia skaičiuotina nuo šios datos. Be to, Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą, vertintina, jog Lietuvos valstybė (Konstitucinis Teismas viena iš valstybės valdžių), kaip skolininkė pripažino savo prievolę, tad 2012 m. vasario 6 d. buvo nutruktas skundo padavimo senatie terminas (CK 1.130 str. 2 d.). Taip pat akcentavo, jog pareiškėjui kreipusis į Ministeriją su prašymu grąžinti neišmokėtos pensijos dalį, Ministerija prašymą išnagrinėjo iš esmės ir nenurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo. Tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jam turėtų būti suteikta galimybė pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba, vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, padavė prašymą dėl prisidėjimo prie Ministerijos apeliacinio skundo (b. l. 40–41).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. V. skundą tenkino – panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-3537(11) (atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimus, teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ir bylos medžiagą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti Ministerijos sprendimo data ir numeris (2013 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 1D-4170(11) laikytini rašymo apsirikimu); įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. V. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 23 027,84 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Iš apeliacinio skundo turinio, darytina išvada, jog jis iš esmės grindžiamas tuo, juo pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos terminą.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos taisyklės, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga vertintina, jog pirmą pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesį, o skundą teismui pateikė 2013 m. balandžio 26 d. (b. l. 1).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojęs (turėjęs sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį (gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį), tačiau į teismą kreipęsis tik 2013 m. balandžio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento, skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi, iš esmės sutiktina su atsakovų argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, šiame kontekste reikia pažymėti, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis (teismui nustačius, jog skundas paduotas praleidus terminą, ir administracinė byla nutrauktina) bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nevertino, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas, atitinkamai pareiškėjui nebuvo išaiškinęs teisės reikšti prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Tačiau pareiškėjas 2014 m. balandžio 29 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 54–56), kurie apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jų turinį, gali būti vertinami, kaip pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas (nepaisant to, jog, minėta, jame nepagrįstai nebuvo konstatuotas termino skundui pateikti praleidimas), įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. V. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 23 027,84 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-3537(11), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis