A-525-2144-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2144/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01264-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 11.1.;11.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A. ir G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir G. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos R. A. ir G. D. su skundu (b. l. 5−8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-838;

2) panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. 5-1172 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą“;

3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių naujai spręsti nuosavybės teisių atkūrimo F. B. į A. S. turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune, klausimą.

Pareiškėjos nurodė, jog skundžiamais aktais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises F. B. į jo prašyme nurodyto savininko A. S. turėtą žemę, neįrodžius šių asmenų giminystės ryšio, taip pat neįrodžius, jog A. S. iki 1940 m. turėjo nuosavybės teise žemę. Su tokiais sprendimais pareiškėjos nesutinka, teigdamos, jog F. B. kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dokumentus, įrodančius, jog A. S. pirkimo-pardavimo aktu įgijo iš Kauno miesto savivaldybės penkių šimtų šešiasdešimt keturių ketvirtainių metrų žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Kaune.

A. S. žemės sklypą, be trobesių, minėtu aktu pardavė sutuoktinei V. S.. Pažymėjo, jog sutuoktiniai turtą valdė kartu, kaip santuokinį turtą. V. S. jokio kito nekilnojamojo turto neturėjo, o jai (duomenys neskelbtini) mirus A. S. paveldėjo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą. Mano, jog F. B. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į senelio A. S. turėtą žemę, kadangi pastarasis buvo padovanojęs F. B. trobesius šioje žemėje. Pareiškėjos rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalimi (redakcija Nr. VIII-359, įsigaliojusi 1997 m. liepos 9 d.), numatančia, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Tvirtino, jog A. S., paveldėjęs V. S. turtą, kartu paveldėjo ir žemę. F. B., paveldėjęs A. S. turtą, turi teisę paveldėti žemės sklypą, nes A. S. yra jo senelis. Paaiškino, jo V. S. buvo F. B. senelė. F. B. mama V. S. yra A. S. dukra. V. S. mamos vardas gimimo liudijime nurodytas T. S. galimai dėl to, jog tėvai susituokė Rusijoje, tačiau pareiškėjos neturi galimybės gauti iš ten dokumentų. Mano, kad trūkstant dokumentų ar esant dokumentuose netikslumų, NŽT darbuotojai turėjo apie tai pranešti ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų bei pasiūlyti kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, tačiau to nepadarė.

Tokie atsakovo darbuotojų veiksmai, pareiškėjų manymu, laikytini netinkamu pareigų atlikimu, vilkinimu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą (b. l. 17−20), kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atkūrimo byloje nėra nei vieno iš dokumentų, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punkte, kuris patvirtintų, jog V. S. buvo F. B. senelė t. y. pareiškėjų tėvo F. B. motinos V. S. (B., V.) motina. Tvirtino, jog atkūrimo byloje esantys dokumentai suponuoja išvadą, kad A. S. buvo vedęs du kartus t. y. T. S. ir V. S.. Atkūrimo byloje esančiame V. S. gimimo liudijime nurodyta, kad V. S. tėvai yra A. S., J. ir motina T. S., J.. V. S. mirties liudijime nurodyta, kad V. S., A. mirė (duomenys neskelbtini). Minėtos aplinkybės, pasak atsakovo, leidžia pagrįstai abejoti, jog V. S. buvo F. B. senelė, labiau tikėtina, kad F. B. senelė buvo, būtent, T. S.. Atsakovas taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės į A. S. valdytą žemę F. B. negali būti atkurtos, kadangi nacionalizacijos metu A. S. žemės nevaldė. Tokią išvadą atsakovui leidžia daryti Ipotekos įstaigos 1939 m. pirmykštis išrašas, kuriame nurodyta, kad 1939 m. kovo 22 d. A. S. pardavė V. S. 563 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. Atsakovas pažymėjo, jog Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 11-B-178-453 informavo F. B., jog nuosavybės teisės į V. S. iki 1940 metų nuosavybės teise valdytą žemą negali būti atkurtos. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. sausio 31 d. raštu Nr. Sl-498 (1.10) informavo F. B., kad jis nėra pateikęs nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Dėl šių priežasčių pareiškėjų teiginiai, kad jie iki 2012 m. nežinojo apie trūkstamus dokumentus yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat nurodė, jog Kauno apskrities viršininko administracija dar 2002 m. kovo 25 d. parengė pažymą Nr. 13248, kurioje numatyta neatkurti nuosavybės teisių F. B.. Su minėta pažyma F. B. susipažino pasirašytinai ir išreiškė valią, jog sutinka, kad nuosavybės teisės jam nebus atkuriamos. Mano, jog teismo sprendimas šioje byloje nesukels pareiškėjoms teisinių pasekmių, kadangi nuosavybės atkūrimo į galimai iki nacionalizacijos valdytą žemę klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą arba atnaujinus terminą dokumentams pateikti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 45−50) pareiškėjų skundo dalies dėl Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-838 panaikinimo ir įpareigojimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių naujai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą klausimą F. B. į A. S. turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune, netenkino. Bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr.5-1172 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nurodė, jog remiantis Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis, prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti pateikiami buvusio savininko asmens duomenys, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenys bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kartu su prašymu turėjo būti pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų tėvo F. B. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į A.

S. žemės sklypą 564 kv. m (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau to nepakako pradėti nuosavybės teisų atkūrimo procedūras bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, kadangi nebuvo pateikti A. S. nuosavybės teisę į žemės sklypą patvirtinantys dokumentai. Teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į A. S. žemės sklypą 564 kv. m (duomenys neskelbtini), Kaune, pateikė Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštį išrašą, kuriame buvo nurodyta, kad A.

S. 1939 m. kovo 22 d. pardavė V. S. 563 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas nepatvirtino, jog nacionalizacijos metu – 1940 metais nurodyto žemės sklypo savininkas buvo A. S.. Kitų dokumentų, patvirtinančių A. S. nuosavybės teisę į 563 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėjų tėvas ir vėliau pareiškėjos atsakovui nepateikė. Be to, teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad A. S. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybės teise valdė 563 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

Kaune ir Kauno rajone iki žemės nacionalizacijos galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 109 – 117 straipsniuose buvo apibrėžta, jog santuoka neturi įtakos sutuoktinių nuosavybės teisėms. Būtent Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 109 straipsnyje buvo nurodyta, jog santuoka nepadaro vyro ir žmonos turto bendru. Kituose Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 108 – 117 straipsniuose buvo detaliau nurodyta, jog sutuoktiniai gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę ar vienas kitam parduoti, dovanoti, ar kitaip perleisti savo turtą.

Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškė, kad sutuoktinių nuosavybė nebuvo bendra jungtinė. Todėl teismas nepagrįstu laikė pareiškėjų argumentą, kad A. S., 1939 metais pardavęs ginčo žemės sklypą savo žmonai V. S., žemę valdė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas informavo pareiškėjų tėvą apie trūkstamus dokumentus dviem raštais (2007 m. gegužės 5 d. ir 2008 m. sausio 31 d.). Pareiškėjų tėvas, o vėliau pareiškėjos raštuose nurodytų trūkumų nepašalino, todėl akivaizdu, kad atsakovo nepakankamas aktyvumas neįtakojo nuosavybės atkūrimo procedūros, dokumentai įrodantys nuosavybės teisę nebuvo pateikti, nuosavybės teisių nebuvo pagrindo atkurti.

Teismas sprendė, jog skundžiama pažyma savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjoms nesukūrė ir nelaikytina savarankiškai skundžiamu administraciniu aktu, todėl bylą dalyje dėl NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr.5-1172 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ panaikinimo nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nurodė, jog nepanaikinus skundžiamo įsakymo nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų skundo antrajame reikalavime nurodytus veiksnus.

III. Pareiškėjos (toliau – ir apeliantės) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54−58), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės. Įpareigoti NŽT Kauno skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl F. B. nuosavybės teisių atkūrimo į jo namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune, žemės sklypą.

Nurodo, kad iš pareiškėjų pridedamų dokumentų matyti, kad iki 1949 m. kovo 12 d. A. ir V. S. lygiomis dalimis priklausė namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune. A. S. 1952 m. paveldėjo visą mirusios žmonos palikimą, o 1959 m. sausio 9 d. visą savo valdytą turtą padovanojo anūkui F. B.. Pareiškėjų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad F. B. nuo 1959 m. asmeninės nuosavybės teise valdė V. ir A. S. turėtą turtą, nebuvo būtinybės įrodyti giminystės ryšį su V. S.. Be to, pareiškėjų manymu, namų valda F. B. grąžintina remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, jei joje asmuo nuosavybės teise turi pastatus, jo namų valda nėra registruota ir priskirta valstybės išperkamai žemei, taip pat remiantis 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ir kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, ta žemė piliečiams perduodama jų nuosavybėn neatlygintinai, jei žemės sklypas ne didesnis nei 0,2 ha. Pareiškėjos teigia, jog priimant sprendimą neatkurti nuosavybės teisių buvo pažeistas Tvarkos 5 punktas, numatantis, kad tuo atveju, kai prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų, jį nagrinėjanti institucija turi teisę prašyti pateikti papildomą informaciją ar patikslinti prašymą. Pažymi, jog F. B. negavo nei vieno oficialaus siūlymo patikslinti prašymą ar pateikti papildomus dokumentus. Mano, kad teismas rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais, o į pareiškėjų išsakytus argumentus ir pateiktus įrodymus neatsižvelgė.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 81−84), kuriame nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, jog pareiškėjos neginčija aplinkybės, kad 1939 m. kovo 22 d. A. S. pardavė V. S. 563 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Dėl šios priežasties A. S. nebuvo ir negalėjo būti nusavinto turto savininkas nacionalizacijos metu. Atsakovas sutinka su teismo argumentu, jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą santuokos sudarymas nesukūrė bendrosios jungtinės nuosavybės, todėl iki 1940 m. liepos 22 d. žemės savininkė buvo V. S.. Mano, jog pareiškėjų argumentas, kad A. S. paveldėjo visą mirusios sutuoktinės turtą nėra svarbus, kadangi esminis klausimas yra, kas buvo žemės savininkas 1940 m., o ne kas ją valdė po savininko mirties. Įvertinęs to meto teisinį reglamentavimą atsakovas daro išvadą, kad A. S. visą mirusios sutuoktinės turtą galėjo paveldėti tik tuo atveju, jei jie neturėjo vaikų. Šis faktas, pasak atsakovo, patvirtina, kad V. S. nėra F. B. senelė. Atsakovas pažymi, jog šiuo atveju negali būti taikomas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis, kadangi F. B. nėra priskiriamas asmenų, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės, ratui. Tvirtina, jog pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, objektyviai neįgyvendinamas, kadangi šiuo metu žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims. Pažymi, jog 2002 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 02-01-4083 pagrindu buvo atkurta nuosavybės teisė F. B. į jo naudojamo 557 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 334 kv. m. Atsakovas pakartoja savo atsiliepime nurodytas aplinkybes, patvirtinančias, kad F. B. buvo informuotas apie duomenų, reikalingų nuosavybės teisėms atkurti, trūkumą. Atsakovas taip pat dar kartą pažymi, kad teismo sprendimas šioje byloje nesukels pareiškėjoms teisinių pasekmių, kadangi nuosavybės atkūrimo į galimai iki nacionalizacijos valdytą žemę klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą arba atnaujinus terminą dokumentams pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. G. D. apeliacinis skundas atmestinas, apeliacinis procesas pagal R. A. apeliacinį skundą nutrauktinas.

Prieš pradėdama nagrinėti bylą iš esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek su apeliaciniu skundu, tiek su atsiliepimu į jį, šalys pateikė įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme, todėl turi būti sprendžiamas jų prijungimo prie bylos klausimas.

Su apeliaciniu skundu, be skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, pateikta 2012 m. gruodžio 19 d. pažyma dėl nekilnojamojo turto Nr. (10.6)V10-3143 (b. l. 65), trobesių pirkimo-pardavimo sutartis tarp S. V., jos vyro A. S. ir S. S. (b. l. 66−67), paveldėjimo teisės liudijimas išduotas A. S. po V. S. mirties (b. l. 68−69), trobesių dovanojimo sutartis tarp A. S. ir F. B. (b. l. 70−71); Kauno apskrities ipotekos įstaigos 1939 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas 862 puslapiai 477 Nr. (72−73), 2003 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 4254 dėl nuosavybės teisų atkūrimo mieste piliečiui F. B. (b. l. 74−75); 2012 m. lapkričio 7 d. pažyma dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Nr. 5-1172 (b. l. 76), išrašas iš F. B. ligos istorijos (b. l. 77). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. gruodžio 19 d. pažyma dėl nekilnojamojo turto, trobesių pirkimo-pardavimo sutartis tarp S. V., jos vyro A. S. ir S. S., trobesių dovanojimo sutartis tarp A. S. ir F. B., vertintini kaip nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies prasme, kurių pateikimui institucijoms kompetentingoms priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminus nustato įstatymas. Pareiškėjoms jų laiku nepateikus kompetentingoms institucijoms į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, jie negali būti pateikiami į teisminę bylą ir vertinami kaip įrodymai joje, tad šie dokumentai neprijungiami prie bylos. Kiti su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai − paveldėjimo teisės liudijimas išduotas A. S. po V. S. mirties, Kauno apskrities ipotekos įstaigos 1939 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas, 2003 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 4254, 2012 m. lapkričio 7 d. pažyma dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Nr. 5-1172 ir išrašas iš F. B. ligos istorijos jau yra pateikti į šią bylą ir (ar) nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kuri prijungta prie šios bylos, todėl papildomos šių dokumento kopijos byloje nėra reikalingos, šie dokumentai neprijungiami prie bylos.

Atsakovo pateiktas išrašas iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas byloje, be to, galėjo būti pateiktas jau pirmosios instancijos teismui, aplinkybių, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau nenustatyta, todėl šis dokumentas neprijungiamas prie bylos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymo (b. l. 9), kuriuo nutarta neatkurti nuosavybės teisės F. B. į jo prašyme nurodyto savininko A. S. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtą žemę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš pažymos, į kurią atsižvelgta priimant šį įsakymą, ir kurią pareiškėjos taip pat prašė panaikinti, matyti, kad sprendimas F. B. neatkurti nuosavybės teisės į jo prašyme nurodyto savininko A. S. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Kaune, iš esmės priimtas nustačius, kad F. B. neįrodė giminystės ryšio su V. S., o duomenys, kad A. S. iki 1940 metų turėjo nuosavybėje žemės, nepateikti. Tad, nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar šios aplinkybės kaip esančios pagrindu atsisakyti atkurti F. B. nuosavybės teises į ginčo žemę, yra konstatuotos pagrįstai.

Ginčo santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, pakeitęs nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pasisakęs, kad pagal specialų, nuosavybės teisių restitucijos teisinius santykius reglamentuojantį Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Šiame įstatyme yra specialių sąlygų (apribojimų), taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), todėl Atkūrimo įstatymas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Taigi byloje nagrinėjamiems santykiams taikytinas šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas bei Tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant nuosekliai ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl ginčo žemės statuso (priklausomybės) iki nacionalizacijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d.nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija. 2010, 20).

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pastebėtina, jog iš esmės analogiškos nuostatos buvo nustatytos ir aptariamo prašymo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atkūrimo įstatymą detalizuojančioje Tvarkoje (12 p.), nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais be Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441), taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (Žin., 1993, Nr. 22-531); įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka.

Bylos medžiaga patvirtina, kad siekdamas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, pareiškėjų tėvas F. B. 1992 m. sausio 20 d. pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į S. A. (F. B. senelio) išlikusį nekilnojamąjį turtą − 564 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. Nurodė, kad nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas 862 psl. 477 Nr. Nuosavybės teisės į nurodytą turtą neteko 1940 m. liepos 22 d. (atkūrimo bylos 14 l.). Taigi F. B., pateikdamas minėtą prašymą, siekė atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas. Paduodamas prašymą atkurti nuosavybės teises, F. B. nurodė, kad šio turto savininkas buvo jo senelis A. S..

Toks F. B. prašymas suponuoja išvadą, kad ginčas byloje vyksta dėl nuosavybės teisių F. B. atkūrimo į A. S. turėtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune, atkūrimo. Tačiau bylos medžiaga (prašyme minėtas Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1939 metams pirmykštis išrašas (b. l. 30−31)), kuris remiantis minėtomis teisės aktų nuostatomis laikytinas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, patvirtina, jog A. S. 1939 m. kovo 22 d. visą žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, kurį buvo įgijęs iš Kauno miesto savivaldybės, be statinių, bet su visu tuo, kas tai žemei priklauso, be jokios išimties už sutartą kainą pardavė V. S.. Kadangi, tuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės instituto (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 109 straipsnis numatė, kad santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendru; juodu kiekvienas gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę; žmonos išranga, taip pat turtas, jos pačios arba jos vardu, jai esant ištekėjusiai, įgytas perkant, dovanojant, paveldint ar kitokiu teisėtu būdu, laikomas jos atskira nuosavybe (110 str.); sutuoktiniams nedraudžiama vienas antram pertvirtinti savo turtą, parduodant ar dovanojant, bendruoju teisėtu būdu (116 str.)), remiantis bylos medžiaga darytina išvada, jog nuo minėtos datos, A. S. ginčo žemę pardavus žmonai V. S., būtent ji tapo ir iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės savininke (duomenų, kad iki nacionalizacijos – 1940 m. liepos 22 d. ginčo žemės sklypo nuosavybė būtų kitusi nėra).

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. gegužės 22 d. rašte, atsakydama į F. B. prašymą (atkūrimo bylos b. l. 17), nurodė, kad duomenų, kad A. S. iki 1940 m. nuosavybės teise galėjo turėti žemės Kauno m., nepateikta, nurodė, kad nuosavybės teisės į V. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę F. B. negali būti atkuriamos, nes jis negali būti priskirtas Atkūrimo įstatyme (2 str.) nurodytų asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, kategorijai (atkūrimo bylos b. l. 18). 2008 m. sausio 31 d. raštu F. B. informuotas, kad jis nėra pateikęs nuosavybės teisę įrodančių dokumentų į savo turėtą žemę, atkreipė dėmesį, kad jis turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, paaiškino, kad jei per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo nepateikus dokumentų, kad kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, Kauno apskrities viršininkas priims įsakymą dėl nuosavybė teisių neatkūrimo į jo turėtą žemę (atkūrimo bylos b. l. 19). Apeliaciniame skunde teigiama, kad šie raštai iki šiol nėra gauti, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtuose raštuose nurodytas tas pats F. B. adresas, kuris buvo nurodytas jo paties prašyme, taigi manytina, jog turėjo jį pasiekti. Duomenų, kad nurodyti trūkstami duomenys būtų pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą ar teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas, byloje nėra. Nesant šių dokumentų, sprendimas neatkurti nuosavybė teisių F. B. į jo prašyme nurodyto savininko A. S. (duomenys neskelbtini), Kaune turėtą žemę, priimtas pagrįstai. Pažymėtina ir tai, jog pats F. B. buvo supažindintas ir išreiškė sutikimą su pažyma Nr. 13248, jog siūloma jam neatkuri nuosavybės teisių į 564 kv. m dydžio žemės sklypą Kauno mieste, kadangi žemės sklypą (duomenys neskelbtini) valdė jo senelio A. S. II (antra) žmona V. S. (atkūrimo bylos b. l. 15). Nors, kaip pažymima, apeliaciniame skunde, skundžiamas įsakymas buvo priimtas ne šios, o kitos pažymos pagrindu, motyvai, dėl kurių atsisakyta atkurti nuosavybės teises abejose pažymose iš esmės vienodi, todėl vertintina, jog F. B. iš esmės sutiko, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą jam negali būti atkurtos, nes jis nuosavybės teise priklausė ne prašyme nurodyto jo seneliui, o jo žmonai.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad po V. S. mirties visą jos turtą, t. y. ir ginčo žemę, paveldėjo A. S. vertintini kaip nereikšmingi, nes, kaip minėta, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, vertintina, kas buvo konkretaus turto savininku nacionalizacijos metu.

Taigi, bylos medžiaga patvirtina, jog A. S. nacionalizacijos metu nebuvo ginčo žemės savininku. Esant tokioms aplinkybėms, 1992 m. sausio 20 d. F. B. prašymas, toks koks jis buvo pateiktas Kauno apskrities viršininko administracijai, t. y. prašant atkurti nuosavybės teises į jo senelio A. S. valdytą ginčo žemę, negali būti tenkinamas.

Šiuo aspektu svarbu pažymėti tai, jog, kadangi, kaip nustatyta, ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nacionalizacijos metu ginčo žemės savininke buvo F. B. senelio žmona V. S., pretendentas(-ai) atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, turėtų teikti prašymą atkurti nuosavybės teises būtent į V. S. turėtą žemės sklypą.

Nurodytos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisinio ir faktinio pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą nėra. Atsižvelgiant į tai atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo F. B. į A. S. turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Kaune, klausimą.

Skunde pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas ir reikalavimas panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. 5-1172 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šis aktas savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjoms nesukūrė ir nelaikytinas savarankiškai skundžiamu administracinių aktu bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka ir, atsižvelgiant taip pat ir į tai, jog apeliaciniame skunde ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra ginčija, dėl to plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Kartu akcentuotina, jog apeliacinis skundas pasirašytas, kaip nurodyta, pačiame apeliaciniame skunde, pareiškėjų atstovo A. D.. Tačiau byloje yra tik pareiškėjos G. V. D. įgaliojimas A. D. atstovauti ją šioje byloje (b. l. 41), įrodymų apie R. A. valią, kad ją šioje byloje atstovautų ir apeliacinį skundą jos vardu pateiktų A. D. nėra. Kadangi apeliacinį skundą vienos iš pareiškėjų vardu padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti, o ši aplinkybė paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą šioje byloje nutraukiamas (ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 7 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 7 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos G. D. apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą nutraukti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė